24 eilinis sekmadienis (B)
Iz 50, 4-9; Jok 2, 14–18; Mk 8, 27–35
 

Visi biblistai sutaria, jog šio sekmadienio skaitinys yra tarsi visos Morkaus evangelijos šerdis. Tai tarsi viršūnė, apibendrinanti prieš tai pasakotus dalykus, ir įžanga į būsimuosius. Pirmasis skaitinys sutelkia mūsų dėmesį į pastarąjį Evangelijos skaitinio aspektą.

Pirmiausia apmąstykime šios dienos skaitinį kaip ankstesnio Morkaus pasakojimo apibendrinimą ir viršūnę. Ankstesniuose Morkaus pasakojimuose Jėzus vaizduotas pirmiausia kaip stebukladarys. Jis gydo akluosius, kurčnebylius, tūkstančius pamaitina, vaikšto vandens paviršiumi, nuramina įsibangavusį ežerą ir išvaro demonus. Visos galybės jam pavaldžios. Todėl suprantama minių reakcija. Žmonės buvo „persigandę”, „be galo stebėjosi”. Morkus, vaizduodamas įvykių seką ir jų poveikį žmonėms, rengia Evangelijos klausytojus tam, ką girdime šiandienos skaitinyje. Jėzus paklausia mokinių, ką apie jį kalba žmonės. Jų atsakymai nėra netikėti: Jėzus laikomas vienu iš didžiųjų praeities vyrų – Eliju, Jonu Krikštytoju ar dar kuriuo nors iš pranašų. Kai Jėzus paklausia pačių apaštalų nuomonės, prabyla impulsyvusis Petras: „Tu esi Mesijas”.

To galima buvo tikėtis. Dievas patepė tą, apie kurį nuo seno pranašauta kaip apie savo tautos gelbėtoją. Petras žinojo, jog tai turėjo būti Išganytojas,  sutriuškinsiąs Romos galybę ir atstatysiantis karaliaus Dovydo sostą.

Tačiau įtikinamą Petro išpažinimą tarsi atšaukia po to pasakyti žodžiai. Mesijas kentės, bus atmestas ir nužudytas. Negana to, jo mokiniams neteks puikuotis karinės pergalės vainikais, jie patirs kruviną kankinystę.

Jėzus kalba apie būsimąją kančią ne tik čia. Dar dviejose Morkaus evangelijos vietose (Mk 9, 31 ir Mk 10, 32; 34) skelbiama apie pažeminančią Išganytojo – Mesijo mirtį. Kančios aprašymas užima proporcingai labai daug vietos, palyginti su visa Morkaus evangelijos apimtimi. Mirties momentu nuskamba galutinis Romos šimtininko išpažinimas: „iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” (Mk 15, 39).

Trys pranašavimai apie būsimąją kančią ir prisikėlimą nepapildo vienas kito detalėmis ar paaiškinimais, kaip tai įvyks. Jėzui rūpi, kad mokiniai apskritai susimąstytų apie kančią ir mirtį. O jiems tai labai sunkiai sekėsi: „Mokiniai nesuprato tų žodžių” (Mk 9, 32). Tai įrodo ir dvylikos pabėgimas Jėzaus mirties akivaizdoje, nepaisant ankstesnių įspėjimų. „Tada, palikę jį, visi mokiniai pabėgo” (Mk 14, 50).

Petras bando imtis kontrapuolimo: „pasivadinęs jį į šalį ėmė drausti”. Matas perteikia ir Petro atkalbinėjimo žodžius: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!” (Mt 16, 22). Jėzaus reakcija buvo ypač aštri: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”.

Petras gali būti geras dangiškasis globėjas tiems, kurie iki paskutinio momento vengia priimti kančią. Taip, beje, elgėsi ir daugelis šventųjų. Petras, bijodamas suėmimo, tarnų bei tarnaičių akivaizdoje išsižada buvęs Jėzaus mokiniu. Jam nelengva priimti ir būsimąją savo kankinystę: „Pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves kur nenori” (Jn 21, 18). Tai legendos Quo vadis tema – Petras norėjęs pabėgti iš Romos ir išvengti kankinio mirties, tačiau atėjo iki Quo vadis.

Dvi pirmąsias pranašystes apie kančią lydi pranašystės apie didybę ir šlovę. Šiandienėje Evangelijoje Jėzus patvirtina Petro išpažinimą: „Tu esi Mesijas”. Prieš antrąją pranašystę įvyksta Jėzaus atsimainymas. Jėzus žada, jog išgyvenusieji šią patirtį „išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe” (Mk 9, 1; Mt 16, 28). Jėzaus šlovė neatsiejama nuo kančios – Prisikėlusysis yra Nukryžiuotasis.

Morkus jautė, jog jo skaitytojams reikia tokios savotiškos šoko terapijos. Žmonės galėjo pernelyg vienpusiškai suvokti Jėzų tik kaip stebukladarį. Galėjo susidaryti įspūdis, jog būti krikščionimi naudinga vien todėl, kad to tikėjimo yra galingas stebukladarys. Morkus, parodęs, kad Jėzus yra Išganytojas, ženklinantis savo mokymą stebuklingais darbais, drauge atskleidžia, jog krikščionybė nieko nereiškia be kryžiaus. Kiekvienas Jėzaus mokinys privalo rengtis nešti savo kryžių.

Ne kiekvienam Jėzaus sekėjui tenka išgyventi tolygią kūno ar sielos kančią. Tačiau kiekvienas turi stengtis atsižadėti savęs ir gyventi Jėzaus ar Evangelijos vardan. Atsižadėti savęs galima gyvenant visuomenėje, aukojantis, dirbant ar tiesiog esant kitiems. Šitoks savęs atsižadėjimas ir yra artimo meilė. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35).