25 eilinis sekmadienis (B)
Išm 2, 12, 17–20; Jok 3, 16–4, 3; Mk 9, 30–37
 

Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą buvo skirta visiems. Kas nori sekti Jėzų, privalo atsižadėti savęs ir imti savo kryžių. Antroji ir trečioji pranašystės skirtos mokiniams, tai yra naujosios karalystės pareigūnams. Tuojau po antrosios pranašystės eina scena, kai Zebediejaus sūnūs dalijasi vietas prie Dangaus karalystės sosto. Abiem atvejais Jėzus labai rimtai perspėja. Tai įspėjimas dėl karjerizmo pavojaus. Šiandienėje Evangelijoje Mokytojas demaskuoja apaštalų mintis: „Apie ką kalbėjotės kelyje?” Jie tylėjo – veikiausiai iš gėdos. Jie jau nuvokia, kad Jėzus taiko kitokį didybės mastą. „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” Tačiau atkakliai nenori to suprasti.

Taip tęsis iki pasaulio pabaigos. Visuomet reikės perspėjimo: kas nori būti viršesnis, privalo tapti žemesnis ir visiems tarnauti. Tai, kad Bažnyčioje yra dvasininkų ir pasauliečių luomas, nėra iš praeities paveldėta blogybė. Neteisinga būtų tik manyti, jog žemesnis luomas, lytis, klasė ar grupė privalo tarnauti aukštesniam luomui, klasei ar grupei. Jėzus nesiekia panaikinti Bažnyčioje tarnysčių bei pareigybių. Jis pats apie save sako: „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu” (Jn 13, 13). Ten pat Jėzus simboliškai nuplauna mokinių kojas (Jn 13, 12–17), po to užima paskiausią vietą – miršta vienas, tarsi koks nusikaltėlis, apleistas Dievo. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8).

Savo sekėjams mokiniams Viešpats norėjo perteikti tą patį principą dar vienu būdu, vaiko pavyzdžiu. Šis pavyzdys – tai priešprieša karjeristinei mąstysenai. „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų”. Ši scena galėjo kartotis ne vieną sykį, nes Jėzų nuolat supo vaikai. Jėzus moko priimti Dievo karalystę: „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją” (Mk 10, 15). Vaikas yra priėmimo pavyzdys, o priėmimo nuostata priešinga nuostatai visko siekti vien savo jėgomis. „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?” (1 Kor 4, 7). Suvokdamas šią tiesą, žmogus nereikalaus, kad jo darbai būtų įvertinti ypatingais nuopelnais.

Jėzus apkabino vaikelį, kaip motina apkabina kūdikį ir keičia jo nešvarius vystyklus, taip tikras mokinys turi priimti ir apkabinti visišką savo bejėgiškumą. Artimo meilės tarnystė būtina ir ten, kur už ją nesulaukiama jokios padėkos.

Jėzus, kalbėdamas apie pirmumą, turi omenyje ne verslo pasaulio ar kitokių pasaulio įstaigų hierarchiją. Šis pirmumas siejamas su Dangaus karalyste, jis nepasiekiamas savo jėgomis ir kyla iš malonės. Jėzus pateiktu vaiko pavyzdžiu juo apima visus „Jahvės vargdienius”, šio pasaulio mažutėlius. Jėzaus mokiniai raginami priimti juos jo vardu (plg. Mt 25, 31–46). Jei priimame šiuos nusižeminusius ir „nesvarbius” žmones, parodome, jog nutuokiame apie Dievo vertybių skalę ir jo pirmumą.

Šios Evangelijos ištraukos nereikėtų suprasti kaip bet kurių aukštesnių pareigų neigimo. Pardavinėjantis laikraštį berniukas nebūtinai geresnis ar tobulesnis krikščionis už to laikraščio redaktorių. Didžiulės korporacijos prezidentas gali įvykdyti Jėzaus raginimą, būti „paskutinis ir visų tarnas”.

Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium sakoma, kad visi tikintieji, nepaisant jų luomo ir padėties, „yra pašaukti į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę, į meilės tobulumą” (40). Šventumo siekimas anaiptol nėra tapatus dvasinei puikybei. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Christifideles laici moko, jog pasauliečių pašaukimas šventėti reiškia įsitraukimą į laikinąją tikrovę ir dalyvavimą žemiškoje veikloje (17). Pasauliečių apaštalavimas anaiptol neapsiriboja vien bažnytinėmis tarnystėmis. Tikroji pasauliečių tarnystės didybė yra jų krikščioniškasis liudijimas šeimos, profesiniame, viešajame gyvenime.

Parengta pagal kun. dr. Karl Schuler