Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje
 

PRATARMĖ

Didėjanti pasauliečių svarba

1. Katalikai pasauliečiai, tiek vyrai, tiek moterys, atsidavę mokymui pradinėse ir vidurinėse mokyklose, pastaraisiais metais darosi vis svarbesni (1). Ta svarba pelnyta kalbant ir apie bendrąsias, ir konkrečiai apie katalikiškąsias mokyklas. Juk mokytojai pasauliečiai, o iš tiesų visi pasauliečiai, nesvarbu tikintys ar ne, daugiausia lemia, ar mokyklai pavyks įgyvendinti savo užduotis ir pasiekti savo tikslus (2). Vatikano II Susirinkime, būtent deklaracijoje dėl krikščioniškojo auklėjimo, Bažnyčia pripažino vaidmenį bei atsakomybę, tenkančius katalikams pasauliečiams, dirbantiems bet kurio pobūdžio mokyklose mokytojais, direktoriais, administratoriais ar pagalbiniais darbuotojais. Deklaracijoje kviečiama toliau plėtoti bei gilinti jos turinį. Tai darydami neketiname ignoruoti ar menkinti kitų Bažnyčių krikščionių ar apskritai nekrikščionių žymių laimėjimų auklėjimo srityje.

Teologinė priežastis

2. Pagrindinė šios, Bažnyčios akimis, teigiamos ir praturtinančios katalikų pasauliečių svarbos priežastis yra teologinė. Ypač šiame šimtmetyje vis labiau vėrėsi autentiškas pasauliečių vaizdas Dievo tautoje, galiausiai konkrečiai apibūdintas dviejuose Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, giliai išreiškiančiuose pasaulietiškojo pašaukimo turtingumą bei savitumą: dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią ir dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo.

Kitos priežastys

3. Tokią teologinę raidą skatino mūsų laikų socialinė, ekonominė bei politinė plėtra. Kultūrinis lygis, artimai susijęs su mokslo ir technologijos pažanga, vis labiau kilo, ir tai reikalavo geresnio parengimo kiekvienai profesijai. Be to, vis visuotiniau suvokta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į visapusišką lavinimą, atliepiantį visus žmogaus asmens poreikius. Pažanga šiomis dviem žmogiškojo gyvenimo kryptimis reikalavo ir iš dalies lėmė didelę mokyklinės sistemos plėtrą visame pasaulyje ir tai, kad žymiai pagausėjo profesionaliai parengtų ugdytojų ir atitinkamai katalikų pasauliečių, dirbančių šioje srityje.
Šis procesas sutapo su akivaizdžiu kunigų ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, atsidavusių mokymui, mažėjimu, kurį sąlygojo pašaukimų stoka, būtinybė skirti dėmesio kitokiai apaštalavimo veiklai ir retkarčiais klaidingas požiūris, jog mokykla nebėra tinkama vieta Bažnyčios pastoracijai (3). Bažnyčia, visada vertinusi veiksmingą apaštalavimo darbą, kurį daugybė įvairių pašvęstojo gyvenimo institutų atlikdavo per mokymo veiklą, negali neapgailestauti dėl šių darbuotojų, turėjusių tokį didelį poveikį katalikų mokykloms, ypač kai kuriose šalyse, sumažėjimo. Bažnyčia tiki, jog visapusiškam vaikų ir jaunuolių auklėjimui mokyklose reikia ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, ir katalikų pasauliečių.

Laiko ženklai

4. Visus tokius faktus bei priežastis ši Šventoji kongregacija laiko tikru „laiko ženklu” mokyklos atžvilgiu ir kvietimu dėmesingiau apmąstyti katalikų pasauliečių kaip tikėjimo liudytojų privilegijuotoje žmogaus ugdymo aplinkoje vaidmenį. Nesistengdama aprėpti visko, tačiau rimtai ir neskubėdama apmąsčiusi temos svarbą, ji nori pateikti keletą minčių, kurios papildytų tai, kas jau pasakyta dokumente „Katalikiškoji mokykla”, padėtų visiems besidomintiems šia problema ir įkvėptų juos imtis tolesnio šios temos plėtojimo.
 

I. KATALIKO PASAULIEČIO TAPATYBĖ  MOKYKLOJE

Būtinybė pažinti šią tapatybę

5. Pirmiausia reikėtų pamėginti apibrėžti mokykloje dirbančio kataliko pasauliečio tapatybę, nes nuo šios specifinės tapatybės Bažnyčioje ir darbo srityje priklausys būdas, kuriuo jis liudys tikėjimą. Ši Šventoji kongregacija, mėgindama prisidėti prie tokio tyrinėjimo, trokšta padėti katalikams pasauliečiams, dirbantiems mokyklose ir turintiems aiškiai suvokti specifinį savo pašaukimo pobūdį, ir  taip pat visai Dievo tautai, privalančiai aiškiai įsisąmoninti, jog pasauliečiai yra aktyvūs jos nariai ir per savo darbą vykdo svarbią užduotį Bažnyčios labui.

PASAULIETIS BAŽNYČIOJE

Pašaukimas į asmeninį šventumą

6. Mokykloje dirbantis katalikas pasaulietis, kaip ir kiekvienas krikščionis, yra Dievo tautos narys ir kaip toks, susivienijęs su Kristumi per Krikštą, dalijasi visiems nariams bendru pamatiniu kilnumu, nes „bendras iš jų atgimimo Kristuje kylantis kilnumas, bendra įsūnystės malonė, tas pats pašaukimas į tobulybę, vienas išganymas, viena viltis ir nedaloma meilė” (4). Nors tiesa, kad Bažnyčioje „Kristaus valia kai kurie paskirti mokytojais, slėpinių teikėjais ir ganytojais kitiems, visi yra lygūs kilnumu ir visiems tikintiesiems bendra Kristaus Kūno statydinimo veikla” (5).

Kiekvienas krikščionis ir todėl kiekvienas pasaulietis yra „Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos funkcijos” dalininkas (6), o jų apaštalavimas yra „dalyvavimas pačios Bažnyčios išganomojoje misijoje, ir taip apaštalauti visi yra paskirti paties Viešpaties” (7).

Ypatingas pasauliečių pašaukimas

7. Šis pašaukimas į asmeninį šventumą ir apaštalavimą bendras visiems tikintiesiems, tačiau yra daug atvejų, kai pasauliečio gyvenimas įgyja specifinių bruožų, paverčiančių šį gyvenimą „nuostabiu”, ypatingu pašaukimu Bažnyčioje. Pasauliečiai „ieško Dievo karalystės rūpindamiesi laikinaisiais dalykais ir tvarkydami juos pagal Dievo planą” (8). Pasauliečiai, gyvendami pasaulio veiklos bei profesijų sūkuryje ir įprastinėmis šeimos bei socialinio gyvenimo aplinkybėmis, yra Dievo pašaukti, kad, „vykdydami savo užduotis ir vadovaudamiesi Evangelijos dvasia, it raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo iš vidaus ir taip apreikštų Kristų kitiems, ypač tikėjimu, viltimi ir meile spindinčio gyvenimo liudijimu” (9).

Laikinės tvarkos atnaujinimas

8. Pasauliečiams tenka ypatinga užduotis atnaujinti laikinę tvarką suteikiant jai krikščioniškąją dvasią; tai turėtų skatinti juos taisyti „pasaulio institucijas ir sąlygas” (10) visada, kai matoma, jog jos stumia į nuodėmę, ir tobulinti žmogaus tikrovę taip, kad ji kuo labiau atitiktų Evangeliją, „persiimtų Kristaus Dvasia bei siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje” (11). „Todėl savo kompetencija pasaulietinėse srityse bei savo asmenine veikla, pakylėta iš vidaus Kristaus malonės, jie tegu energingai prisideda, kad sukurtosios gėrybės žmogaus darbu, techniniais įgūdžiais bei pilietine kultūra būtų ištobulintos <…> visų žmonių naudai ir tinkamiau tarp jų paskirstytos” (12).

Ypatingas pasauliečių liudijimas

9. Evangelizuojant pasaulį susiduriama su tokia situacijų įvairove bei sudėtingumu, kad konkrečiomis aplinkybėmis ir daugeliui žmonių tiktai pasauliečiai gali būti veiksmingi liudytojai. Todėl „pasauliečiai ypač pašaukti daryti Bažnyčią esamą bei veikiančią tose vietose ir tomis aplinkybėmis, kur ir kai ji tiktai per juos gali tapti žemės druska” (13). Siekdami padaryti visą Bažnyčią ir jos skelbiamą Išganytoją taip esamus, pasauliečiai turėtų būti pasirengę skelbti Naujieną žodžiais ir liudyti ją savo darbais.

Ypatingi gebėjimai

10. Dėl per savo gyvenimą įgytos patirties ir buvimo visose įvairiausiose žmogiškosios veiklos srityse pasauliečiai ypač geba tiksliai atskleisti dabartiniam Dievo tautos istoriniam laikotarpiui būdingus laiko ženklus. Jų iniciatyvumas, kūrybiškumas, kompetentingas, sąžiningas ir entuziastingas darbas šioje srityje – kaip neatsiejama jų pašaukimo dalis – įgalins visą Dievo tautą tiksliau skirti, kurie šių ženklų elementai yra Evangelijos vertybės ir kurie jai prieštarauja.

KATALIKAI PASAULIEČIAI MOKYKLOJE

Pasauliečių pašaukimas mokykloje

11. Visi pasauliečių pašaukimo Bažnyčioje elementai būdingi ir katalikams, įgyvendinantiems savo pašaukimą mokykloje. Tačiau kadangi pasauliečiai savo ypatingą pašaukimą įgyvendina įvairiuose žmogaus gyvenimo sektoriuose bei srityse, įvairios gyvenimo situacijos bei aplinkybės, kuriomis įgyvendinamas vienas bendras pašaukimas, suteikia jam įvairių specifinių bruožų.

Tad, norėdami geriau suprasti katalikų pasauliečių pašaukimą mokykloje, pirma turime atidžiau pažvelgti į ją pačią.

Mokykla

Mokykla ir Bažnyčios misija

12. Tiesa, kad tėvai yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai (14), ir jų teisė bei pareiga šiuo požiūriu yra „pirminė ir pirmaeilė lyginant su kitų auklėjamuoju vaidmeniu” (15), tačiau tiesa ir tai, jog tarp priemonių, padedančių šeimai vykdyti savo auklėjamąsias teises bei pareigas ir papildančių jos auklėjamąjį darbą, mokykla pasižymi pamatine verte bei svarba. Vadovaudamasi savo misija, mokykla turi stengtis uoliai ir rūpestingai lavinti besimokančiųjų intelektines, kūrybines bei estetines galias, ugdyti jų gebėjimą teisingai naudotis sveika nuovoka, valia ir emocijomis, skatinti vertybių pajautą, stiprinti jų teisingas nuostatas ir protingą elgesį; supažindinti juos su ankstesnių kartų perduotu kultūriniu paveldu ir rengti profesiniam gyvenimui, taip pat skatinti įvairios kultūros bei padėties besimokančiųjų draugiškus mainus, kreipiančius abipusio supratimo linkme (16). Dėl visų šių priežasčių mokykla atsiduria Bažnyčios specifinės misijos lauke.

Socialinė mokyklos funkcija

13. Mokykla atlieka nepamainomą socialinę funkciją ir yra svarbiausias visuomenės institucinis atsakas garantuojant kiekvieno individo teisę į švietimą ir, vadinasi, visavertišką asmeninį vystymąsi, taip pat vienas iš lemiamų visuomenės formavimo bei jos gyvenimo veiksnių. Šiandieniame pasaulyje didėjant aplinkos ir visuomenės komunikavimo priemonių poveikio, kartais prieštaringo ar žalingo, svarbai, sparčiai plečiantis kultūrinei sričiai, rengimuisi profesiniam gyvenimui darantis vis sudėtingesniam, įvairesniam bei labiau specializuotam, o šeimos galioms atlaikyti visas šias problemas vis labiau mąžtant, mokyklos vaidmuo tolydžio stiprėja.

Pasauliečių evangelinis vaidmuo įvairaus pobūdžio mokyklose

14. Kadangi mokykla yra tokia svarbi auklėjimo priemonė, auklėjamasis arba, jei jis dar nėra pajėgus, tėvai, kurie yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai (17), turi teisę pasirinkti jų labiau pageidaujamą auklėjimo sistemą ir, vadinasi, mokyklos tipą (18). Iš čia aišku, kad valstybės monopolis švietimo srityje iš principo nėra leistinas (19), ir kad tiktai mokyklos sistemų pliuralizmas atveria galimybę gerbti šią asmens pagrindinę teisę ir laisvę, nors to įgyvendinimas gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, būdingų kiekvienos šalies socialinei tikrovei. Bažnyčia siūlo katalikiškąją mokyklą kaip savitą ir praturtinantį indėlį į šią mokyklos galimybių įvairovę.

Tačiau katalikai pasauliečiai evangelizacinę misiją gali vykdyti ir kitose, ne tik katalikiškose, mokyklose, kiek tai įmanoma dabartinio pasaulio įvairiose socialinėse-politinėse aplinkose.

Katalikas pasaulietis kaip ugdytojas

Ugdytojo pašaukimas – būdingas pasauliečiams

15. Vatikano II Susirinkimas atkreipia ypatingą dėmesį į ugdytojo pašaukimą, būdingą ir pasauliečiams (20), ir kitų gyvenimo formų Bažnyčioje atstovams.

Kiekvienas asmuo, prisidedantis prie visapusiško žmogaus ugdymo, yra ugdytojas, tačiau mokytojai, kuriems visapusiškas žmogaus ugdymas yra profesija, dėl jų skaičiaus bei mokyklos institucinės paskirties nusipelno ypatingo svarstymo. Tačiau diskusijoje apie mokyklą iš akių taip pat nevalia išleisti nė vieno, kuris kaip nors dalyvauja šiame ugdymo procese, ypač mokyklos vadovų, patarėjų, kuratorių ar koordinatorių, taip pat tų, kurie papildo ir užbaigia mokytojų ugdymo veiklą arba padeda eidami administracines bei pagalbines pareigas. Analizuodami kataliko pasauliečio kaip ugdytojo sampratą dėmesį sutelksime į mokytojo vaidmenį, tačiau tai, kas bus pasakyta, galima taikyti ir visiems kitiems vaidmenims. Pateikiama medžiaga gali būti gilaus asmeninio apmąstymo pagrindas.

Tinkamo profesinio pasirengimo būtinybė

16. Mokytojas, apie kurį čia kalbama, nėra vien profesionaliai pasirengęs asmuo, sistemingai perteikinėjantis mokyklos aplinkoje žinias; „mokytojas” laikytinas „ugdytoju” – asmeniu, padedančiu ugdyti žmogaus asmenį. Mokytojo užduotis toli gražu neapsiriboja žinių perteikimu, nors apima ir tai. Ir vienu, ir antru atveju, pastaruoju net dar labiau, būtinas tinkamas profesinis pasirengimas. Neturint šio žmogiškojo pagrindo, būtų iliuzoriška imtis ugdomosios veiklos.

Viena specifinė ugdytojo profesijos ypatybė ugdytojui katalikui yra itin reikšminga: tai tiesos perteikimas. Ugdytojui katalikui viskas, kas tiesa, yra dalyvavimas vienoje Tiesoje, ir todėl tiesos perteikimas kaip profesinė veikla iš pagrindų virsta dalyvavimu per mokymą vykdomojoje Kristaus pranašiškoje misijoje.

Visapusiškas ugdymas

17. Visapusiškas žmogaus asmens ugdymas yra švietimo tikslas, apimantis visų besimokančiojo gebėjimų lavinimą, taip pat rengimą profesiniam gyvenimui, etinės ir socialinės sąmonės ugdymą, atvėrimą tam, kas transcendentiška, ir religinį auklėjimą. Kiekviena mokykla ir kiekvienas ugdytojas mokykloje privalo stengtis „ugdyti tvirtus ir atsakingus asmenis, gebančius laisvai ir tinkamai rinktis”, taip rengdami jaunuolius „vis labiau atsiverti tikrovei ir išsiugdyti aiškią gyvenimo sampratą” (21).

Krikščioniškoji žmogaus samprata

18. Bet kuri švietimo sistema pagrįsta tam tikra žmogaus samprata. Šiandieniame pliuralistiniame pasaulyje ugdytojas katalikas turėtų sąmoningai grįsti savo veiklą krikščioniškąja žmogaus samprata bendrystėje su Bažnyčios magisteriumu. Tai samprata, apimanti žmogaus teisių apsaugą ir taip pat priskirianti žmogui Dievo vaiko kilnumą, Kristaus iš nuodėmės išlaisvintą pilnatviškiausią laisvę, iškiliausią lemtį, kuri yra galutinis ir visiškas Dievo turėjimas per meilę. Per brolišką meilę ir bažnytinę bendruomenę ji nustato tarp žmonių kuo griežčiausią solidarumo ryšį. Ji skatina pilnatviškai tobulinti žmogaus giminę, nes Kūrėjo esame padaryti pasaulio šeimininkais. Galiausiai kaip pavyzdį ir priemonę ji siūlo Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų ir tobulą Žmogų, kurio sekimas žmogui yra neišsenkama asmeninio bei bendruomeninio tobulėjimo versmė. Tad ugdytojai katalikai gali būti tikri, jog daro žmones žmogiškesnius (22). Negana to, ypatinga ugdytojų pasauliečių užduotis yra konkrečiu pavyzdžiu liudyti savo ugdomiesiems tai, kad žmonėms, giliai panirusiems į pasaulį, gyvenantiems visiškai tokį patį pasaulietinį gyvenimą kaip ir daugumas žmonių, būdingas toks pats išaukštintas kilnumas.

Visuomenės plėtojimas kaip ugdytojo pašaukimo dalis

19. Kiekvieno ugdytojo kataliko pašaukimas apima nenutrūkstamą visuomenės plėtojimo darbą, nes jis ugdo žmogų, pasirengusį imtis socialinių įsipareigojimų gerinti socialines struktūras, darant jas labiau atitinkančias Evangeliją, ir siekti taikingesnio bei broliškesnio bendro žmonių gyvenimo. Šiandienis pasaulis, kupinas milžiniškų problemų – bado, neraštingumo, žmogaus išnaudojimo, ryškių gyvenimo lygio kontrastų tarp skirtingų šalių ir individų, agresijos ir smurto, narkotikų plitimo, abortų legalizacijos, kitokių įvairialypių žmogaus gyvenimo pažeminimo pavyzdžių – reikalauja, kad ugdytojai katalikai išsiugdytų ir diegtų savo auklėtiniams skvarbią visuomeninę sąmonę ir gilų pilietinės bei politinės atsakomybės jausmą. Kitaip tariant, ugdytojas katalikas turi būti atsidavęs užduočiai ugdyti žmones, paversiančius „meilės civilizaciją” tikrove (23).

Sykiu ugdytojai katalikai turi praturtinti tokią visuomeninę plėtrą bei visuomeninę sąmonę savo pačių gyvenimo patirtimi, idant jų auklėtiniai įsitrauktų į visuomenę suprasdami specifinį pasauliečio vaidmenį, nes beveik visi iš jų bus pašaukti gyventi būtent taip.

Kultūros perteikimas tikėjimo perspektyvoje

20. Visapusiškai ugdydama žmogų, mokykla naudojasi savo ypatinga priemone – kultūros perteikimu. Todėl labai svarbu, kad ugdytojas katalikas apmąstytų gilų kultūros ir Bažnyčios ryšį, nes Bažnyčia ne tik veikia kultūrą ir yra savo ruožtu sąlygojama kultūros, bet ir priima viską, kas žmogaus kultūroje suderinama su Apreiškimu ir reikalinga Kristaus Naujienai skelbti bei jai tinkamiau išreikšti atsižvelgiant į kiekvienos tautos ir kiekvieno amžiaus kultūrines ypatybes. Artimas kultūros ir Bažnyčios gyvenimo ryšys ypač puikiai išryškina kūrimo ir atpirkimo vienybę.

Dėl šios priežasties, jei norima, kad kultūros perteikimas būtų autentiška ugdomoji veikla, tai daryti būtina ne tik organiškai, bet ir kritiškai bei vertinančiai, istoriškai bei dinamiškai. Tikėjimas ugdytojui katalikui pasiūlys kai kuriuos esminius kritikos bei vertinimo principus, padės išvysti visą žmonijos istoriją kaip Išganymo istoriją, kurios viršūnė – Karalystės pilnatvė. Tai leidžia išlaikyti kultūrą kūrybiškoje nuolatinio tobulinimo aplinkoje.

Perteikiant kultūrą, ugdytojams pasauliečiams irgi tenka ypatingas vaidmuo. Jie yra pasaulietiškesnių kultūros aspektų autoriai ir dalininkai. Todėl jų misija yra, remiantis savo pasaulietiškuoju požiūriu, padėti auklėtiniams suprasti visuotinį kultūros pobūdį, sintezę, suvienijančią kultūros pasaulietiškąjį ir religiškąjį aspektą, ir asmeninį indėlį, kurio galima tikėtis iš pasauliečio.

Asmeninis mokytojo ir ugdomojo ryšys

21. Kultūra švietimo aplinkoje perteikiama taikant metodologiją, kurios principai ir jų taikymo būdai sudaro nuoseklią pedagogiką. Pedagoginių teorijų įvairovės akivaizdoje ugdytojas katalikas, remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, turėtų praktikuoti pedagogiką, ypač akcentuojančią tiesioginį ir asmeninį ryšį su ugdomuoju. Toks ryšys, mokytojo užmegztas įsitikinus, kad ugdomieji jau turi iš pagrindų teigiamas vertybes, leis įsitraukti į dialogą, įgalinsiantį lengviau priimti mokytojo savo elgesiu perduodamą tikėjimo liudijimą.

Darbas ugdymo bendruomenėje

22. Ugdytojas katalikas mokykloje dirba ugdymo bendruomenės struktūroje, kurią sudaro įvairių grupių – mokinių, tėvų, mokytojų, vadovų ir nedėstančio personalo, – darančių mokyklą visapusiško ugdymo institucija, ryšiai ir bendradarbiavimas. Nors mokyklos kaip ugdymo bendruomenės samprata ir nėra viską aprėpianti, platus pritarimas jai yra vienas iš laimėjimų, labiausiai praturtinusių dabartinę mokyklos instituciją. Ugdytojas katalikas įgyvendina savo profesiją kaip vieno iš šios bendruomenės sudedamųjų elementų narys. Pati profesinė struktūra teikia puikią progą asmeniškai patirti ir leisti ugdomiesiems išgyventi bendruomeninį žmogaus matmenį. Kiekvienas žmogus, kaip visuomeninė būtybė ir Dievo tautos dalis, pašauktas gyventi bendruomenėje.

Todėl mokyklos ugdymo bendruomenė pati yra „mokykla”, mokanti būti platesnių socialinių bendruomenių nariu, ir tada, kai ugdymo bendruomenė sykiu yra krikščionių bendruomenė, kokia būti turėtų nuolat stengtis katalikiškosios mokyklos ugdymo bendruomenė, mokytojui atsiveria didelės galimybės gyvu pavyzdžiu parodyti ugdomajam, ką reiškia būti didesnės bendruomenės, kuri yra Bažnyčia, nariu.

Ryšiai su ugdymo bendruomene, vietine Bažnyčia ir socialine aplinka

23. Mokyklos bendruomeninė struktūra verčia ugdytoją kataliką sueiti į sąlytį su daugybe įvairių žmonių, ne tik su ugdomaisiais, dėl kurių egzistuoja mokykla ir mokytojo profesija, bet ir su bendradarbiais, tėvais, kitu mokyklos personalu, mokyklos vadovybe. Kiekvienai iš šių grupių, taip pat kiekvienai iš mokyklinių bei kultūrinių organizacijų, su kuriomis mokykla palaiko ryšius, vietinei Bažnyčiai ir parapijoms, visai savo socialinei aplinkai ugdytojas katalikas turi būti dvasinio įkvėpimo versmė ir daryti įvairiopą įtaką. Šiuo požiūriu ugdytojas katalikas pašauktas vykdyti dvasinio įkvėpimo veiklą, galinčią apimti įvairias evangelizacijos formas.

Minčių apie pasauliečių tarnybą apibendrinimas

24. Apibendrinkime: ugdytojas katalikas pasaulietis yra asmuo, vykdantis ypatingą misiją Bažnyčioje, tikėjimo dvasia įgyvendindamas pasaulietinį pašaukimą bendruomeninėje mokyklos struktūroje, kiek įmanoma geriau pasirengęs profesiniam darbui, turintis tikėjimo įkvėptą apaštališką nuostatą visapusiškai ugdyti žmogų perteikiant kultūrą ir praktikuojant tiesioginį bei asmeninį ryšį su ugdomaisiais akcentuojančią pedagogiką, teikiantis dvasinį įkvėpimą ugdymo bendruomenei, kurios narys jis yra, ir visiems įvairiems su ugdymo bendruomene susijusiems asmenims. Tokiam pasauliečiui kaip bendruomenės nariui šeima ir Bažnyčia patiki auklėjimo užduotį mokykloje. Mokytojams pasauliečiams privalu būti tvirtai įsitikinusiems, jog jie dalyvauja pašventinamojoje ir auklėjamojoje Bažnyčios misijoje, ir nelaikyti savęs nesusijusiais su bažnytine visuma.
 

II. KAIP ĮGYVENDINTI SAVO TAPATYBĘ

Įgyvendinti savo tapatybę

25. Žmogus pašauktas dirbti, ir tai vienas iš bruožų, skiriančių žmones nuo likusių kūrinių (24). Iš to aišku, jog neužtenka turėti pašaukimo tapatybę, apimančią visą asmenį, bet reikia ją dar ir įgyvendinti. Konkrečiau, jei žmonės per savo darbą turi „pirmiausia nepaliaujamai kelti visuomenės kultūrinį ir moralinį lygį” (25), tai ugdytojas, nevykdantis savo auklėjamosios misijos, liaujasi buvęs ugdytoju. Ir jei šioje misijoje nėra jokių katalikiškosios tapatybės pėdsakų, ugdytojas vargiai gali būti vadinamas ugdytoju kataliku. Kai kurie savo tapatybės praktikavimo aspektai yra bendri ir esminiai ir turi išlikti nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ugdytojas pasaulietis įgyvendina savo pašaukimą. Kiti skirsis priklausomai nuo įvairių mokyklų tipų prigimties.

ĮGYVENDINAMOS TAPATYBĖS BENDRIEJI ELEMENTAI

Vilties lydimas realizmas

Sutinkami sunkumai

26. Ugdytojo kataliko tapatybė neišvengiamai yra idealas, kurį įgyvendinti trukdo nesuskaičiuojamos kliūtys. Vienos iš jų yra asmeninių aplinkybių, kitos – mokyklos bei visuomenės trūkumų rezultatas, tačiau visos jos daro didelį poveikį vaikams ir jaunuoliams. Tapatybės krizė, pasitikėjimo socialinėmis struktūromis praradimas, dėl to atsirandantis nesaugumo jausmas ir asmeninių įsitikinimų stoka, visuomenės sekuliarizacijos plitimas, autoriteto jausmo nebuvimas ir deramo naudojimosi laisve stygius tėra tiktai keletas iš daugybės sunkumų, kuriuos ugdytojui katalikui vienaip ar kitaip, nelygu kokia kultūra bei šalis, kelia šiandieniai paaugliai bei jaunuoliai. Negana to, pačiam pasauliečio būviui, kuriame jis gyvena, šiandien gresia krizės šeimoje ir darbo pasaulyje.

Šiuos sunkumus reikia pripažinti sąžiningai ir realistiškai; sykiu juos derėtų priimti bei sutikti su sveiku optimizmu ir energinga drąsa, kurių iš visų tikinčiųjų reikalauja krikščioniškoji viltis ir dalijimasis Kryžiaus slėpiniu. Todėl ugdytojo kataliko pasauliečio tapatybės įgyvendinimo būtinas pagrindas yra sąžiningai pritarti dieviškojo Apreiškimo apšviestos Bažnyčios ištarmėms apie ugdytojo tapatybę ir jas perimti. Reikiamų jėgų tam turėtų suteikti asmeninis tapatinimasis su Kristumi.

(Bus daugiau)

(1) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Lumen gentium, 31: „Pasauliečiais čia laikomi visi tikintieji, išskyrus kunigystės luomo narius ir Bažnyčios sankcionuoto pašvęstojo gyvenimo atstovus”.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Gravissimum educationis, 8.
(3) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. La Scuola Cattolica, 18–22 (1977 kovo 19).
(4) Lumen gentium, 32.
(5) Lumen gentium, 32.
(6) Lumen gentium, 31.
(7) Lumen gentium, 33.
(8) Lumen gentium, 31.
(9) Lumen gentium, 31.
(10) Lumen gentium, 36; plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Apostolicam actuositatem, 7.
(11) Lumen gentium, 36.
(12) Lumen gentium, 36.
(13) Lumen gentium, 33.
(14) Plg. Gravissimum educationis, 3.
(15) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 lapkričio 22), 36: AAS 74 (1982), p. 126.
(16) Plg. Gravissimum educationis, 5.
(17) Gravissimum educationis, 3.
(18) Gravissimum educationis, 6; plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, str. 26, 3.
(19) Plg. Gravissimum educationis, 6.
(20) Gravissimum educationis, 5; plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 70: AAS 68 (1976), p. 59–60.
(21) La Scuola Cattolica, 31.
(22) Plg. Paulius VI. Populorum progressio (1967 kovo 26), 19: AAS 59 (1967), p. 267–268; plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į UNESCO (1980 birželio 2), 11: AAS 72 (1980), p. 742.
(23) Paulius VI. Kalėdų nakties kreipimasis (1975 gruodžio 25): AAS 68 (1976), p. 145.
(24) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14), pratarmė: AAS 73 (1981), p. 578.
(25) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14), pratarmė: AAS 73 (1981), p. 577.