Gerbiami ponios ir ponai!

1. Su džiaugsmu sveikinu jus visus, susirinkusius į šį tarptautinį kongresą drauge apmąstyti sudėtingą ir jautrią transplantacijos temą. Dėkoju profesoriams Raffaello Costesini ir Oscar Salvatierra už malonius žodžius. Taip pat sveikinu dalyvaujančius Italijos valdžios atstovus.

Visiems jums dėkoju už malonų kvietimą dalyvauti šiame susitikime. Labai vertinu jūsų nusiteikimą neišleisti iš akių Bažnyčios moralinio mokymo. Gerbdama mokslą ir būdama pirmiausia dėmesinga Dievo įstatymui, Bažnyčia nesiekia nieko, išskyrus visapusišką žmogaus gėrį.

Mokslo tarnyboje žmogui transplantantai yra didelis žingsnis į priekį. Ne vienas žmogus šiandien yra gyvas tiktai dėl organo transplantacijos. Transplantacinė medicina pasirodė esanti vertinga priemonė siekiant pirmutinio visos medicinos tikslo – tarnauti žmogui. Būtent dėl to enciklikoje Evangelium vitae nurodžiau, jog vienas iš gyvybės autentiškos kultūros puoselėjimo būdų yra „organų atidavimas, kai jis atliekamas etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę pasveikti ir net išgyventi ligoniams, kartais neturintiems jokios kitos vilties” (86).

2. Kaip visa žmogaus pažanga, taip ir ypatinga medicinos mokslo sritis, kad ir kokią sveikatos bei gyvybės viltį teiktų daugeliui, kelia tam tikrų kritinių problemų, kurias būtina išnagrinėti įžvalgaus antropologinio bei etinio apmąstymo šviesoje.

Pagrindinis kriterijus šioje medicinos mokslo srityje irgi turėtų būti žmogaus visapusiško gėrio gynimas bei skatinimas atsižvelgiant į nepakartojamą orumą, tenkantį mums dėl mūsų žmogiškumo. Tad akivaizdu, kad bet kuriai medicininei procedūrai, kurios objektas yra žmogaus asmuo, būdingos ribos, ne tik techninio įgyvendinamumo, bet ir tokios, kurias nustato pagarba pačiai pilnatviškai suprantamai žmogiškajai prigimčiai: „Tai, kas techniškai galima, vien dėl to dar nėra morališkai leistina” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Donum vitae, 4).

3. Pirmiausia derėtų pabrėžti, kad, kaip jau esu pažymėjęs kita proga, kiekvienos organų transplantacijos šaltinis yra didelės etinės vertės sprendimas, „sprendimas neatlyginamai pasiūlyti savo paties kūno dalį kito asmens sveikatos bei gerovės labui” (Kreipimasis į Kongreso dėl organų transplantacijos dalyvius [1991 m. birželio 20 d.], 3). Būtent tai sukilnina poelgį, kuris tampa tikru meilės aktu. Juk atiduodame ne paprasčiausiai kažką, kas mums priklauso, bet dalį savęs, nes „žmogaus kūno dėl jo esminės vienybės su dvasine siela nevalia laikyti vien audinių, organų ir funkcijų visuma <…>; priešingai, jis yra asmens, kuris per jį rodosi bei reiškiasi, sudėtinė dalis” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Donum vitae, 3).

Vadinasi, bet kuri praktika, linkusi žmogaus organus komercializuoti arba traktuoti kaip mainų ar prekybos objektus, laikytina morališkai nepriimtina, nes naudoti kūną kaip „objektą” tolygu pažeisti žmogaus orumą.

Iš to, kas pasakyta, tiesiogiai kyla didelės etinės svarbos pasekmė – žinojimu pagrįsto pritarimo būtinybė. Norint, kad toks reikšmingas poelgis būtų žmogiškai autentiškas, asmuo privalo būti deramai informuotas apie su tai susijusius procesus, kad gebėtų laisvai ir sąžiningai pritarti ar nesutikti. Nesant donoro sprendimo, etiškai teisėtas yra giminių pritarimas. Savaime suprantama, būtinas ir analogiškas dovanotų organų gavėjo pritarimas.

4. Žmogaus nepakartojamo orumo pripažinimas turi dar vieną pamatinę pasekmę – gyvybiškai svarbius organus, kurių kūne tėra po vieną, galima pašalinti tiktai po mirties, tai yra iš tikrai mirusio individo kūno. Toks reikalavimas akivaizdus savaime, nes elgtis priešingai reikštų sąmoningai sukelti donoro mirtį paimant jo organus. Tai kelia vieną iš labiausiai aptarinėjamų šiuolaikinės bioetikos problemų, taip pat rimtų būgštavimų paprastiems žmonėms. Turiu galvoje mirties fakto nustatymo problemą. Kada galima laikyti asmenį tikrai mirusiu?

Šiuo požiūriu naudinga priminti, jog asmens mirtis yra vienkartinis įvykis, kai visiškai suyra vieninga ir vientisa visuma, kuri yra pats asmuo. Tai atsitinka dėl gyvybės principo (ar sielos) atsiskyrimo nuo kūniškosios asmens dalies. Taip radikaliai suprantama asmens mirtis yra įvykis, neįmanomas nustatyti nei jokia moksline technika, nei jokiu empiriniu metodu.

Tačiau žmogiškoji patirtis rodo, kad mirtį neišvengiamai lydi tam tikri biologiniai ženklai, kuriuos medicina išmoko vis geriau ir tiksliau atpažinti. Šiuo požiūriu šiandienės medicinos taikomi „mirties nustatymo kriterijai” turėtų būti suprantami ne kaip skirti techniškai-moksliškai nustatyti asmens mirties tikslų momentą, bet kaip mokslo teikiama priemonė nustatyti biologinius ženklus, rodančius, kad asmuo tikrai mirė.

5. Gerai žinoma, kad kai kurie moksliniai požiūriai mirties nustatymo klausimu akcentuoja nebe tradicinius kardiorespiracinius ženklus, bet vadinamąjį „neurologinį” kriterijų, kai, remiantis aiškiai apibrėžtais tarptautinės mokslo bendruomenės visuotinai pripažįstamais parametrais, siekiama nustatyti visišką ir negrįžtamą bet kokios smegenų (didžiųjų smegenų, smegenėlių ir smegenų kamieno) veiklos liovimąsi, kuris laikomas ženklu, kad individualus organizmas kaip toks neteko savo integracinio gebėjimo.

Bažnyčia nesistengia moksliškai įvertinti šiandien taikomus parametrus mirčiai nustatyti, ar tai būtų „encefaliniai”, ar tradiciškesni kardiorespiraciniai ženklai. Ji apsiriboja evangeline pareiga lyginti medicinos mokslo teikiamus duomenis su krikščioniškąja asmens vienybės samprata, kelti aikštėn atitikimus ir galimus prieštaravimus, sudarančius grėsmę žmogaus orumui.

Čia galima pasakyti, jog neseniai imtas praktikuoti mirties fakto nustatymo kriterijus, būtent visiškas ir negrįžtamas bet kokios smegenų veiklos liovimasis, jei yra griežtai taikomas, neatrodo prieštaraujantis esminiams sveikos antropologijos elementams. Todėl sveikatos apsaugos darbuotojas, profesiškai atsakingas už mirties nustatymą, kiekvienu individualiu atveju gali taikyti šiuos kriterijus kaip pagrindą pasiekti tokį etinio sprendimo tikrumą, kurį moralės mokymas vadina „moraliniu tikrumu”. Toks moralinis tikrumas laikomas etiškai teisingo elgesio būtina ir pakankama sąlyga. Tiktai esant tokiam tikrumui ir tiktai gavus donoro ar jo teisėtų atstovų žinojimu pagrįstą pritarimą, morališkai leistina pradėti reikiamas technines transplantacijai skirtų organų pašalinimo procedūras.

6. Kitas didelės etinės reikšmės aspektas yra dovanotų organų paskirstymo sudarant kandidatų sąrašus ir nustatant prioritetus problema. Nors ir stengiamasi skatinti organų dovanojimo praktiką, daugelyje šalių šiuo metu turimų išteklių nepakanka medicininiams poreikiams patenkinti. Dėl to kyla būtinybė sudarinėti kandidatų į transplantantus sąrašus, remiantis aiškiai apibrėžtais ir pagrįstais kriterijais.

Moralės požiūriu akivaizdus teisingumo principas reikalauja, kad dovanotų organų skyrimo kriterijai jokiu būdu nebūtų „diskriminaciniai” (t. y. pagrįsti amžiumi, lytimi, rase, religija, socialine padėtimi ir pan.) arba „utilitariniai” (t. y. pagrįsti gebėjimu dirbti, socialiniu naudingumu ir pan.). Sprendžiant, kam reikėtų pirmiausia skirti organą, privalu vadovautis tiktai imunologiniais ir klinikiniais veiksniais. Bet kuris kitas kriterijus pasirodys visiškai savavališkas ir subjektyvus, nepripažįstantis kiekvieno žmogaus kaip tokio vertės, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.

7. Paskutinis klausimas susijęs su galimu alternatyviu žmogiškųjų organų trūkumo transplantacijai problemos sprendimu, su tai, kas dar tebėra eksperimentavimo stadijoje, būtent su ksenotransplantacija, tai yra kitų gyvūnų rūšių organų transplantacija.

Neketinu išsamiai gvildenti su tokia procedūra susijusių problemų. Norėčiau tiktai priminti, kad jau 1956 m. popiežius Pijus XII iškėlė jos leistinumo klausimą. Jis tai padarė komentuodamas tuo metu prognozuojamą mokslinę galimybę persodinti gyvūnų akies ragenas žmonėms. Jo atsakymas tebėra iškalbus šiandien ir mums: pasak jo, kad ksenotransplantacija būtų leistina, transplantuojamasis organas turi nepakenkti asmens, kuriam jis persodinamas, psichologinės ar genetinės tapatybės vientisumui; be to, turi būti įrodyta biologinė galimybė, kad transplantacija bus sėkminga ir transplantanto gavėjui nekels pernelyg didelio pavojaus (plg. Kreipimasis į Italijos akies ragenos donorų sąjungą ir klinikų okulistus bei legalius medikus [1956 m. gegužės 14 d.]).

8. Baigdamas reiškiu viltį, kad tokios daugybės dosnių ir puikiai pasirengusių žmonių pastangomis moksliniai ir technologiniai tyrinėjimai transplantacijos srityje toliau darys pažangą ir aprėps eksperimentavimą naujomis terapijomis, galinčiomis pakeisti organų transplantaciją; būtent tai, regis, žada neseni išradimai protezų srityje. Bet kuriuo atveju visada privalu vengti metodų, nesuderinamų su pagarba asmens orumui bei vertei. Čia ypač turiu omenyje mėginimus klonuoti žmones norint gauti organų transplantacijai: šios technikos, kadangi jos implikuoja manipuliaciją žmogiškaisiais embrionais ir jų naikinimą, morališkai nepriimtinos, net jei jų tikslas savaime geras. Pats mokslas kreipia į kitokias terapinės intervencijos formas, kurios susijusios ne su klonavimu ar embrioninių ląstelių poreikiu, bet paremtos iš suaugusiųjų paimtų kamieninių ląstelių naudojimu. Būtent šia linkme reikėtų kreipti tyrinėjimus norint išlaikyti pagarbą kiekvienai žmogiškajai būtybei, taip pat embrioninėje stadijoje.

Sprendžiant visas šias problemas, svarbus filosofų ir teologų indėlis. Jų rūpestingi ir kompetentingi etinių problemų, susijusių su transplantacine terapija, apmąstymai gali padėti iškelti aikštėn kriterijus, leidžiančius nustatyti, kokio pobūdžio ir kokiomis sąlygomis transplantacijos morališkai priimtinos, ypač atsižvelgiant į kiekvieno asmens tapatybės apsaugą.

Esu tikras, kad atsakingieji socialinėje, politinėje ir edukacinėje srityje atnaujins savo įsipareigojimą skatinti autentišką dosnumo ir solidarumo kultūrą. Visų žmonių, ypač jaunimo, širdyse būtina diegti autentiškas ir tikras paskatas gyventi broliškoje meilėje, kurios išraiška gali būti sprendimas tapti organo donoru.

Tegu Viešpats apšviečia kiekvieno iš jūsų darbą ir skatina tarnauti autentiškai žmogaus pažangai. Šį linkėjimą palydžiu savo palaiminimu.