Katalikai pasauliečiai – tikėjimo liudytojai mokykloje
 

Profesionalumas. Krikščioniškoji žmogaus ir gyvenimo samprata

Profesionalumas

27. Profesionalumas yra vienas svarbiausių kataliko pasauliečio tapatybės bruožų. Todėl ugdytojui katalikui, norinčiam įgyvendinti savo pašaukimą, pirmiausia privalu įgyti rimtą profesinį išsilavinimą. Ugdytojo atveju tai taip pat apima plačią kompetenciją kultūros, psichologijos ir pedagogikos srityse (26). Tačiau gero pradinio pasirengimo neužtenka; pasiektą lygį reikia palaikyti ir kelti nuolat atnaujinant savo žinias. Mokytojui pasauliečiui ši užduotis gali būti labai sunki, ir tai ignoruoti, vadinasi, ignoruoti realybę: mokytojai pasauliečiai, neretai gaunantys nepakankamus atlyginimus, dažnai priversti imtis papildomo darbo, o tai nesuderinama su profesiniu tobulinimusi, nes tada tam nebelieka arba laiko, arba jėgų. Daugelyje šalių, ypač ekonomiškai silpnų, ši problema šiuo metu neišspręsta.

Tačiau net ir tokiu atveju ugdytojai turėtų suprasti, jog žemo lygio mokymas, kurio priežastis – nepakankamas pasirengimas pamokoms ar pasenusių pedagoginių metodų taikymas, neišvengiamai trukdys jiems vykdyti visapusiško žmogaus ugdymo užduotį ir pareigą liudyti gyvenimu.

Krikščioniškoji gyvenimo vizija

28. Visos mokytojo kataliko pastangos turi būti nukreiptos žmogaus visapusiško ugdymo linkme, kad per krikščioniškojo Apreiškimo atsakymus į klausimus dėl galutinės žmogaus asmens, žmogaus gyvenimo, istorijos ir pasaulio prasmės jam atsiskleistų nauji horizontai. Šie atsakymai ugdomajam turi plaukti iš ugdytojo gilaus tikėjimo, tačiau sykiu kuo jautriausiai atsižvelgiant į ugdomojo sąžinę. Neabejotina, kad skirtingos egzistencinės ugdomųjų santykio su tikėjimu sąlygos vers perteikti krikščioniškojo gyvenimo viziją įvairiais lygiais, pradedant elementariausia evangelizacija ir baigiant visišku dalijimusi tuo pačiu tikėjimu. Tačiau kad ir kokios būtų sąlygos, šią viziją visada privalu perteikinėti kaip dovaną, atkakliai bei primygtinai siūlomą, tačiau niekada ne primetinėjamą.

Kita vertus, tokią dovaną reikia siūlyti ne šaltai ir ne kaip abstraktų dalyką, bet kaip gyvą realybę, vertą viso žmogaus įsitraukimo ir pavertimo ją savo gyvenimo dalimi.

Tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezė

Tikėjimo ir kultūros sintezė

29. Šios didžiulės užduoties neįmanoma įgyvendinti be daugybės įvairių pedagoginių elementų, kurių kiekvienas iš kataliko pasauliečio reikalauja tikėjimo liudijimo, konvergencijos. Organiškas, kritiškas ir į vertybes orientuotas kultūros perteikimas (27) aiškiai apima tiesos bei žinių perteikimą; tai darydamas mokytojas katalikas turėtų visada būti pasirengęs pradėti deramą artimai tarpusavyje susijusių kultūros ir tikėjimo dialogą, kad ugdomasis lengviau pasiektų reikiamą vidinę sintezę, kuria, savaime suprantama, jau turi pasižymėti pats ugdytojas.

Krikščioniškosios vertybės kaip žmogiškųjų nuostatų žadintojos

30. Kritiškas perteikimas taip pat susijęs su vertybių ir antivertybių pateikimu. Apie jas sprendžiama remiantis tam tikra gyvenimo ir žmogaus samprata. Todėl mokytojas katalikas negali tenkintis krikščioniškųjų vertybių kaip abstrakčių siektinų tikslų rinkinio pateikimu, net jei tai būtų daroma konstruktyviai ir išmoningai. Jis privalo atskleisti jas kaip vertybes, žadinančias žmogiškąsias nuostatas, ir skatinti tokias ugdomųjų nuostatas; tarp jų minėtina pagarbą kitiems apimanti laisvė, sąžininga atsakomybė, nuoširdi ir nuolatinė tiesos paieška, rami ir taikinga kritikos dvasia, solidarumas su visais kitais asmenimis ir tarnavimas jiems, jautrumas teisingumui, ypatingas pašaukimo būti konstruktyvia veikiančia kaitos jėga nuolatos kintančioje visuomenėje suvokimas.

Mokytojams katalikams dažnai tenka vykdyti savo misiją bendroje sekuliarizacijos bei netikėjimo aplinkoje, todėl svarbu, kad jie neapsiribotų vien eksperimentine bei kritine mąstysena, bet gebėtų atverti ugdomiesiems to, kas transcendentiška, suvokimą ir nuteikti juos priimti apreikštąją tiesą.

Tikėjimo ir gyvenimo sintezė

31. Besiremiančiam tokiomis nuostatomis mokytojui lengviau parodyti iš šių nuostatų kylančio elgesio teigiamą aspektą. Labiausiai jis turėtų stengtis, kad tokį elgesį pamažu imtų motyvuoti ir lemti vidinis ugdomojo tikėjimas, per tai pasiekiant didžiausią tikėjimo pilnatvę, apimančią tokius tikinčiojo specifinio paveldo dalį sudarančius elementus kaip sūniškoji malda, sakramentinis gyvenimas, tarpusavio meilė ir sekimas Jėzumi Kristumi. Visiško žinių, vertybių, nuostatų ir elgesio susiejimo su tikėjimu vaisius bus ugdomojo asmeninė tikėjimo ir gyvenimo sintezė. Nedaug katalikų yra tinkami kaip ugdytojai įgyvendinti evangelizacijos tikslą – įkūnyti krikščioniškąją naujieną žmogaus gyvenime.
 

Liudijimas asmeniniu gyvenimu.
Tiesioginis ir asmeninis ryšys su ugdomuoju

Naujieną atitinkantis elgesys

32. Ugdant elgesys visada svarbesnis už žodžius. Juo labiau ugdytojas savo konkrečiu elgesiu atitiks kaip idealą pateikiamą žmogaus pavyzdį, tuo labiau jis kels pasitikėjimą ir bus sektinas, nes tada ugdomasis laikys šį idealą tuo, kas racionalu ir verta įgyvendinti, konkretu ir pasiekiama. Būtent dėl to toks svarbus yra mokytojo pasauliečio tikėjimo liudijimas. Ugdomieji turėtų išvysti savo mokytojų krikščioniškąjį nusistatymą bei elgesį, kurių dažnai taip stinga jų gyvenamojoje sekuliarioje aplinkoje, kur be tokio liudijimo galima imti manyti, jog krikščioniškasis elgesys yra nepasiekiamas idealas. Niekada nevalia užmiršti, kad krizių, kurios „labiausiai veikia jaunąsias kartas”, metu svarbiausias ugdomosios užduoties elementas visada yra „individualus asmuo ir jo moralinis kilnumas, kylantis iš jo principų tiesos bei poelgių ir šių principų atitikimo” (28).

Asmeninio dialogo su ugdomaisiais vertė

33. Šiuo požiūriu ypač reikšminga darosi tai, kas pasakyta apie tiesioginį bei asmeninį ugdytojo ryšį su ugdomuoju (29) kaip tinkamą priemonę liudyti gyvenimu. Asmeninis ryšys visada yra labiau dialogas negu monologas, ugdytojui, be to, esant įsitikinus, jog toks ryšys praturtina abipusiškai. Tačiau sykiu ugdytojui privalu niekada neišleisti iš akių misijos ir neužmiršti, kad augimo laikotarpiu ugdomajam reikalingas draugas bei vadovas, taip pat kitų pagalba savo abejonėms bei dezorientacijai įveikti. Tad ryšiui su ugdomuoju turėtų būti būdingas protingas draugiškumo ir atstumo derinys pagal kiekvieno ugdomojo poreikius. Draugiškumas padarys asmeninį ryšį lengvesnį, tačiau būtinas ir tam tikras atstumas, nes ugdomasis turi išmokti ugdyti savo asmenybę be išankstinio sąlygojimo; taip pat reikia vengti trukdyti atsakingai naudotis laisve.

Čia pravartu priminti, kad atsakingas naudojimasis laisve taip pat susijęs su savo gyvenimo luomo rinkimusi. Bendraudami su tikinčiaisiais studentais ugdytojai katalikai turėtų nesvyruodami imtis asmens pašaukimo Bažnyčioje temos. Jie turėtų atrasti ir lavinti pašaukimus į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą, taip pat kvietimą asmeniškai įsipareigoti vienoje kurioje nors dažnai iš akių išleidžiamoje srityje – kuriame nors pasaulietiniame institute ar katalikiškoje apaštalavimo organizacijoje, padėti ugdomiesiems atpažinti pašaukimą į santuoką ar celibatą, įskaitant konsekruojamojo pobūdžio, pasaulietiškame gyvenime.

Kita vertus, tiesioginis ir asmeninis ryšys yra ne tik metodologija, padedanti mokytojui ugdyti savo auklėtinį, bet ir jo pažinimo priemonė siekiant tinkamo ugdymo. Toks pažinimas ypač būtinas šiandien, kai skirtumai tarp kartų yra didesni ir jų kaitos laikotarpiai trumpesni.
 

Bendruomeniniai aspektai

Bendravimas su ugdymo bendruomenės nariais

34. Ugdytojai katalikai neatsiejama tinkamo asmenybės ugdymo dalimi turėtų laikyti pastangas lavinti ugdomųjų visuomenišką nuostatą kitų ugdymo bendruomenės, kuriai jie patys priklauso, ir visos žmonijos bendruomenės narių atžvilgiu. Kita vertus, priklausymas ugdymo bendruomenei ir poveikis, kurį mokykla daro socialinei aplinkai ir iš jos patiria, verčia ugdytoją kataliką pasaulietį nustatyti artimus ryšius su savo kolegomis ir dirbti su jais kaip „komandai”, pasirengus bendradarbiauti visose srityse, susijusiose su bendromis ugdymo užduotimis.

Šeimai esant „pirmutine ir pagrindine visuomeniškumo mokykla” (30), ypatinga pareiga yra noriai priimti ir net skatinti ryšio su ugdomųjų tėvais progas. Tokie ryšiai labai reikalingi, nes šeimos ir mokyklos ugdomosios užduotys viena kitą papildo daugelyje konkrečių sričių; jie taip pat palengvina rimtą tėvų pareigą „visiškai įsitraukti į nuoširdų bei aktyvų santykį su mokytojais ir mokyklos vadovybe” (31) ir padeda daugeliui tėvų tinkamai auklėti savo vaikus ir per tai atlikti savo „nepamainomą ir neatimamą” (32) funkciją.

Dėmesys socialinei-kultūrinei aplinkai

35. Ugdytojas taip pat privalo skirti nuolatinį dėmesį mokyklos socialinei-kultūrinei, ekonominei ir politinei aplinkai tiek toje vietovėje, kur yra mokykla, tiek regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu. Per šiandienes visuomenės komunikavimo priemones regioninė bei nacionalinė aplinka daro didelę įtaką vietinei padėčiai. Tiktai atida visai tikrovei – vietinei, nacionalinei ir tarptautinei – suteiks ugdytojui duomenų, reikalingų savo auklėtinių ugdymo poreikiams įvertinti, ir leis jam juos rengti per tai prognozuojama tapusiai ateičiai.

Bendradarbiavimas su profesinėmis organizacijomis

36. Natūralu tikėtis, jog ugdytojas katalikas pasaulietis pirmenybę teiks katalikiškoms profesinėms organizacijoms, tačiau jo ugdomajam vaidmeniui nėra svetima dalyvauti ir bendradarbiauti su kitomis profesinėmis ar su ugdymu susijusiomis grupėmis bei organizacijomis, visais įmanomais būdais remti pastangas, kuriomis siekiama tinkamos nacionalinės švietimo politikos, ir net įsitraukti į profsąjunginę veiklą, neprieštaraujančią žmogaus teisėms ir krikščioniškojo auklėjimo principams (33). Ugdytojas pasaulietis turėtų neužmiršti, jog profesinis gyvenimas gali būti labai tolimas organizacijų veiklai, tačiau sykiu suvokti, kad visiškas nesidomėjimas tokia veikla gali atsiliepti rimtomis ugdymo problemomis.

Tiesa, tokia veikla dažnai neatlyginama ir jos sėkmė priklauso nuo joje dalyvaujančiųjų dosnumo. Toks dosnumas itin reikalingas, kai pavojus iškyla tokiems gyvybiškai svarbiems dalykams, kad ugdytojas katalikas negali to ignoruoti.
 

Veikiau pašaukimas negu profesija

Įgyvendinti profesiją kaip krikščioniškąjį pašaukimą

37. Ugdytojo pasauliečio darbas neabejotinai pasižymi profesiniu aspektu, tačiau vien tuo negali būti apribotas. Profesionalizmas yra įimtas ir pakylėtas antgamtiško krikščioniškojo pašaukimo. Ugdytojo kataliko gyvenimą turėtų ženklinti asmeninio pašaukimo Bažnyčioje įgyvendinimas, o ne vien profesinių užduočių vykdymas. Tokiame pašaukime dėl jo paties pasaulietinės prigimties nesuinteresuotumas ir dosnumas yra suvienyti su teisėtu asmeninių teisių gynimu, tačiau tai vis dėlto pašaukimas, neatsiejamas nuo gyvenimo pilnatvės bei šio žodžio suponuojamo asmeninio įsipareigojimo ir teikiantis didelę entuziazmo kupino gyvenimo perspektyvą.

Todėl labai pageidautina, kad kiekvienas ugdytojas katalikas pasaulietis visiškai suvoktų šio pašaukimo svarbą, turtingumą ir atsakingumą ir visiškai atitiktų visus jo reikalavimus tikrai žinodamas, kad toks jo atsakas yra gyvybiškai svarbus statydinant bei nuolatos atnaujinant žemiškąjį miestą ir evangelizuojant pasaulį.
 
 

KATALIKO PASAULIEČIO TAPATYBĖS SPECIFINIAI ELEMENTAI SKIRTINGŲ TIPŲ MOKYKLOSE

Katalikiškojoje mokykloje

Skiriamieji katalikiškosios mokyklos bruožai

38. Būdingas katalikiškosios mokyklos bruožas – „kurti mokyklos bendruomenėje evangelinės laisvės ir meilės dvasios persunktą aplinką, padėti jaunuoliams, kad jų asmenybės raidą atitiktų per krikštą gautasis naujosios kūrinijos augimas, ir susieti visą žmogiškąją kultūrą su Išganymo naujiena, idant tikėjimo šviesa apšviestų auklėtinių pamažu įgyjamas žinias apie pasaulį, gyvenimą ir žmonių giminę” (34). Iš viso to aišku, kad katalikiškoji mokykla „visiškai įsiterpia į Bažnyčios išganomąją misiją, ypač tikėjimo ugdymo srityje” (35) ir yra neatsiejama nuo nuoširdžios ištikimybės Bažnyčios magisteriumui, Kristaus kaip aukščiausio žmogaus pavyzdžio pateikimo ir ypatingo rūpinimosi religinio ugdymo mokykloje kokybe.

Katalikiškojoje mokykloje dirbantis katalikas pasaulietis turėtų įsisąmoninti idealus bei ypatingus tikslus, sudarančius šios institucijos bendrąją ugdymo filosofiją, ir suvokti, kad būtent dėl tokios filosofijos katalikiškoje mokykloje galima laisviausiai bei pilnatviškiausiai įgyvendinti mokytojo kataliko pasauliečio pašaukimą, ir kad ši mokykla yra apaštalaujamosios veiklos pavyzdys mokytojams katalikams kitose mokyklose pagal kiekvienos iš jų teikiamas galimybes. Visa tai turėtų akinti katalikus pasauliečius katalikiškosiose mokyklose nuoširdžiai ir asmeniškai prisidėti prie šių idealų bei tikslų įgyvendinimo. Neneigtina, jog yra sunkumų, tarp kurių dėl rimtų padarinių paminėtinas tiek ugdomųjų, tiek ugdytojų heterogeniškumas daugelio šalių katalikiškosiose mokyklose.

Tapatinimasis su mokyklos filosofija

39. Tam tikri elementai, būdingi visoms katalikiškosioms mokykloms, gali reikštis įvairiopai, gana dažnai konkrečiai išraiškai atitinkant specifinę pašvęstojo gyvenimo instituto, įsteigusio mokyklą ir jai tebevadovaujančio, charizmą. Kad ir kokios kilmės – diecezinė, pašvęstojo gyvenimo ar pasaulietinė, – kiekviena katalikiškoji mokykla gali išlaikyti savo specifinį pobūdį, besireiškiantį per ypatingą ugdymo filosofiją ar tam tikrą pedagogiką. Katalikai pasauliečiai turėtų stengtis suprasti savitas mokyklos, kurioje jie dirba, ypatybes bei jas sąlygojusius motyvus ir taip su šiomis ypatybėmis susitapatinti, kad savo darbu padėtų įgyvendinti specifinę mokyklos prigimtį.

Dalyvavimas liturginiame ir sakramentiniame gyvenime

40. Svarbu, kad katalikiškojoje mokykloje dirbantys katalikai pasauliečiai, turintys regimai reikšti išpažįstamą tikėjimą ir liudyti gyvenimu (36), paprastai ir aktyviai dalyvautų mokyklos liturginiame bei sakramentiniame gyvenime. Matydami konkretų pavyzdį, auklėtiniai geriau suvoks tokio gyvenimo svarbą tikintiesiems. Labai svarbu, kad šiandienėje sekuliarizuotoje visuomenėje, kur ugdomiesiems tenka susidurti su daugeliu pasauliečių, vadinančių save katalikais, bet nedalyvaujančių liturgijoje ar sakramentuose, būtų suaugusiųjų pasauliečių, rimtai traktuojančių tokius dalykus kaip krikščioniškąjį gyvenimą maitinančią versmę, pavyzdžių.

Dalyvavimas dvasinio įkvėpimo grupėse

41. Katalikiškosios mokyklos ugdymo bendruomenė turėtų stengtis tapti krikščioniškąja bendruomene, autentiška tikėjimo bendruomene. To nebus įmanoma įgyvendinti, net pradėti tai daryti, jei krikščioniškuoju įsipareigojimu nesidalys bent dalis kiekvienos pagrindinės grupės, sudarančios ugdymo bendruomenę, – tėvai, mokytojai ir mokiniai. Labai pageidautina, kad kiekvienas katalikas pasaulietis, ypač ugdytojas, būtų pasirengęs aktyviai dalyvauti pastoracinio įkvėpimo grupėse arba kitokiose gyvenimą pagal Evangeliją skatinti gebančiose grupėse.

Santykiai su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais

42. Katalikiškosiose mokyklose kartais pasitaiko ugdomųjų, neišpažįstančių katalikų tikėjimo arba išvis neturinčių jokių religinių įsitikinimų. Kaip laisvas žmogaus atsakas į apsireiškiantį Dievą, tikėjimas nesuderinamas su prievarta. Todėl ugdytojai katalikai, mokydami tikėjimo pagal savo religinius įsitikinimus ir mokyklos tapatybę, turėtų būti kuo pagarbesni ugdomiesiems, kurie nėra katalikai, ir sykiu visada atviri autentiškam dialogui, būdami įsitikinę, jog šiomis aplinkybėmis geriausias savo tikėjimo liudijimas yra šiltas bei nuoširdus pripažinimas to, kuris sąžiningai ieško Dievo pagal savo sąžinę (37).

Bažnytinio gyvenimo turtingumo liudijimas

43. Katalikiškoji mokykla, kaip ugdymo bendruomenė, kurios galutinis tikslas yra ugdyti tikėjimą, atliks savo misiją juo geriau, juo pilnatviškiau atskleis bažnytinės bendruomenės turtingumą. Vienoje mokykloje kartu dirbdami kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, pasauliečiai bus ugdomiesiems gyvas šio turtingumo vaizdas, padedantis geriau suprasti Bažnyčios tikrovę. Katalikams pasauliečiams, taip pat kunigams ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariams svarbu apmąstyti savo buvimą katalikiškojoje mokykloje šiuo požiūriu, nes kiekviena iš šių bažnytinio pašaukimo formų ugdomiesiems teikia skirtingą įkūnijimo gyvenime pavyzdį: katalikas pasaulietis – artima žemiškosios tikrovės priklausomybė nuo Dievo Kristuje, pasaulietinė profesija kaip kreipianti pasaulį į Dievą; kunigas – malonės, Kristaus siūlomos visiems tikintiesiems per sakramentus, per apreiškiančią Žodžio šviesą ir Bažnyčios hierarchinei struktūrai būdingą tarnybą, daugeriopa versmė; pašvęstojo gyvenimo atstovas – radikali Palaiminimų dvasia, nepaliaujamas kvietimas į Karalystę kaip į vienintelę galutinę tikrovę, Kristaus meilė ir visų žmonių meilė Kristuje kaip totalinis gyvenimo pasirinkimas.

Įtraukimas į vietinės Bažnyčios pastoracinį gyvenimą

44. Visiems reikėtų suvokti, jog savitomis ypatybėmis pasižyminčių pašaukimų savitarpiškas ir vienas kitą papildantis buvimas daug padės norint garantuoti katalikiškosios mokyklos pobūdį. Tai reiškia, jog visiems būtina atsidavusiai siekti vienybės bei koordinacijos. Be to, pasauliečiai turėtų stengtis įtraukti katalikiškąją mokyklą į vietinės Bažnyčios pastoracinės veiklos visumą – niekada iš akių neišleistina perspektyva – srityse, papildančiose parapijos pastoraciją. Pasauliečių iniciatyvos bei patirtis turėtų lemti katalikiškųjų mokyklų, taip pat katalikiškųjų mokyklų ir kitokių mokyklų, ypač krikščioniškai orientuotų, bei visos visuomenės artimesnius ryšius ir bendradarbiavimą.

Pašvęstojo gyvenimo institutų narių mažėjimas mokyklose

45. Ugdytojai katalikai pasauliečiai privalo suvokti, jog katalikiškosios mokyklos, pasitraukus iš jų kunigams ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariams ar smarkiai sumažėjus jų skaičiui, pasidarys daug skurdesnės. To reikia kiek įmanoma vengti; tačiau sykiu pasauliečiai turėtų tinkamai pasirengti, kad prireikus ar tapus pageidautina dabar ar ateityje gebėtų patys išlaikyti katalikiškąsias mokyklas. Istorinės jėgos, veikiančios šiandienėse mokyklose, verčia daryti išvadą, kad bent artimiausioje ateityje katalikiškųjų mokyklų egzistavimas daugiausia priklausys nuo pasauliečių, kaip jų egzistavimas labai vaisingai priklausė ir tebepriklauso nuo pasauliečių daugelyje jaunų Bažnyčių. Šios atsakomybės nevalia imtis esant apimtam pasyvių baimės ir apgailestavimo nuostatų; tokia atsakomybė reikalauja ryžtingos ir veiksmingos veiklos. Tokios veiklos reikia jau dabar padedant pašvęstojo gyvenimo institutams, numatantiems, kad jų galimybės artimiausioje ateityje gali sumažėti.

Katalikiškųjų mokyklų patikėjimas pasauliečiams

46. Vyskupai, norėdami pasinaudoti pasauliečių kompetencija ir trokšdami aiškaus krikščioniškojo liudijimo ugdymo srityje, kartais patiki jiems visišką vadovavimą katalikiškajai mokyklai, taip juos labiau įtraukdami į Bažnyčios apaštališkąją misiją (38).

Atsižvelgdama į tai, jog ugdymo sritis vis labiau plinta, Bažnyčia privalo skirti visus galimus išteklius jaunimo krikščioniškam ugdymui ir dėl to didinti ugdytojų katalikų pasauliečių dalį. Tai nereiškia, jog menkinama pašvęstojo gyvenimo institutų vadovaujamų mokyklų svarba. Dėl nepakartojamo liudijimo, individualiai ar bendruomeniškai teikiamo pašvęstojo gyvenimo institutų narių jų mokymo centruose, tokios mokyklos šiandieniame sekuliarizuotame pasaulyje reikalingesnės negu kada nors anksčiau.

Šiam liudijimui pašvęstojo gyvenimo bendruomenės nariai turi nedaug tokių tinkamų progų kaip jų pačių mokyklos, nes jos leidžia jiems nustatyti tiesioginį ir ilgalaikį ryšį su jaunimu aplinkoje, kurioje tikėjimo tiesos dažnai išnyra spontaniškai kaip priemonė įvairiems egzistencijos matmenims nušviesti. Toks ryšys ypač reikšmingas gyvenimo tarpsniu, kai idėjos ir patirtis ugdomojo asmenybėje palieka ilgalaikį pėdsaką.

Vis dėlto ugdytojams katalikams pasauliečiams Bažnyčios adresuojamas kvietimas atsiduoti aktyviam apaštalavimui švietimo srityje galioja ne tik Bažnyčiai priklausančiose mokyklose, bet ir visoje plačioje mokymo srityje tiek, kiek joje įmanoma liudyti krikščioniškąją naujieną.
Mokyklose su skirtingomis ugdymo filosofijomis

Mokyklos su pliuralistinėmis ideologijomis

47. Dabar aptarsime visas viešąsias ar privačiąsias mokyklas, kurių ugdymo filosofija kitokia negu katalikiškosios mokyklos, tačiau iš esmės nėra nesuderinama su krikščioniškąja žmogaus ir gyvenimo samprata. Tokios mokyklos, kurių šiuo metu pasaulyje ganėtinai daug, gali remtis ugdymo filosofija, pagrįsta apibrėžta žmogaus ir gyvenimo samprata, ar, paprasčiau ir siauriau, tam tikra ideologija (39), arba leisti tarp mokytojų koegzistuoti įvairioms filosofijoms bei ideologijoms neperžengiant tam tikrų pakankamai bendrų principų. „Koegzistenciją” čia derėtų suprasti kaip pliuralizmo apraišką: tokiose mokyklose kiekvienas iš ugdytojų moko, aiškina principus ir ugdo vertybes pagal savąją žmogaus sampratą ir tam tikrą ideologiją. Čia nekalbame apie vadinamąją neutralią mokyklą, nes praktiškai tokia mokykla neegzistuoja.

Pasaulietis kaip vienintelis Bažnyčios atstovas

48. Šiandieniame pliuralistiniame ir sekuliarizuotame pasaulyje dažnai pasitaikys, kad katalikų pasauliečių buvimas tokiose mokyklose bus vienintelis Bažnyčios buvimo jose būdas. Tai konkrečiai patvirtina mūsų ankstesnę ištarmę, kad tam tikras aplinkas ar institucijas Bažnyčia gali pasiekti tiktai per pasauliečius (40). Aiškus to suvokimas labai padrąsins kataliką pasaulietį imtis jam tenkančios atsakomybės.

Prisidėti prie kultūros ir tikėjimo dialogo

49. Ugdytojas katalikas pasaulietis turėtų dėstyti savo dalyką krikščioniškojo tikėjimo požiūriu tiek, kiek tai leidžia dalyko medžiaga ir ugdomojo bei mokyklos aplinka. Taip jis padės ugdomiesiems atrasti tikrąsias žmogiškąsias vertybes net ir varžomas apribojimų, būdingų mokyklai, kuri neturi tikėjimo ugdymo programos ir kurioje daugelis veiksnių iš tiesų yra tiesiogiai priešingi tokiam ugdymui, gebės įdiegti savo auklėtiniams pradmenis tokio tikėjimo ir kultūros dialogo, kurį vieną dieną galbūt apvainikuos autentiška abiejų sintezė. Tokios pastangos gali būti ypač vaisingos tada, kai ugdomieji yra katalikai, o nekatalikams tai bus viena iš evangelizacijos formų.

(Bus daugiau)

(26) Plg. aukščiau Nr. 16.
(27) Plg. aukščiau Nr. 20.
(28) Jonas Paulius II. Kreipimasis į UNESCO (1980 birželio 2), 11: AAS 72 (1980), p. 742.
(29) Plg. aukščiau Nr.21.
(30) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 37: AAS 74 (1982), p. 127.
(31) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 40: AAS 74 (1982), p.132.
(32) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 36: AAS 74 (1982), p. 126.
(33) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14), 20: AAS 73 (1981), p. 629–632.
(34) Gravissimum educationis, 8; plg. La Scuola Cattolica, 34.
(35) La Scuola Cattolica, 9.
(36) Plg. aukščiau Nr. 29 ir 32.
(37) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 3.
(38) Plg. Apostolicam actuositatem, 2.
(39) Sąvoka čia platesnė, žyminti idėjų sistemą, susijusią su socialinėmis, ekonominėmis ir/arba politinėmis struktūromis.
(40) Plg. aukščiau Nr. 9.