28 eilinis sekmadienis (B)
Išm 7, 7–11; Žyd 4, 12–13; Mk 10, 17–30
 

Ar krikščionybė praktiška? Šios dienos Evangelijos skaitinys ne vien retoriškai iškelia šį klausimą. Jėzus liepia turtingam jaunuoliui parduoti visą savo turtą, jei šis nori laimėti amžinąjį gyvenimą. Tačiau jei kiekvienas krikščionis šitaip pasielgtų, – koks tuomet būtų pasaulis?

Ne visi Naujojo Testamento tekstai vienodai griežtai reikalauja atsisakyti turtų. Jokūbo laiškas, kuriame aptariami ankstyvosios Bažnyčios narių „žemiškieji” santykiai, neparodo pasipiktinimo dėl to, kad krikščionių bendruomenėje esama turtingų žmonių (Jok 2, 2). Tiesa, toliau jis pabara turtinguosius, tačiau ne dėl paties turto, o dėl to, kad jie skriaudžia vargšus. Istorikai teigia, kad Jėzaus mokinių ir sekėjų būta iš visų visuomenės sluoksnių, nors jo klausytojų daugumą sudarė vargingesni žmonės. Visiškas turtų ir nuosavybės atsižadėjimas nebuvo būtina buvimo krikščionimi sąlyga. Tai sakydami mes tikrai nenorime atskiesti krikščionybės mokymo. Jėzus iš tikrųjų kai kuriuos ragino viską palikti. Daugybė krikščionių per visą Bažnyčios istoriją turto atsižadėjimą suvokė kaip savo krikščioniškąjį pašaukimą. Turime susimąstyti, kokia yra šio išsižadėjimo motyvacija.

Atsakymą pateikia pirmasis skaitinys iš Išminties knygos. Ji buvo parašyta paskutiniame šimtmetyje prieš Kristaus laikus. Tačiau tradiciškai ši knyga būdavo priskiriama išmintingojo karaliaus Saliamono autorystei. Saliamonas meldėsi pirmiausia prašydamas dieviškosios išminties dovanos. Šis skaitinys nurodo į 1 Kar 3, 5–15, aprašytą Saliamono sapną, kurio metu jis paprašė „išmintingos ir įžvalgios širdies”. Anot Išminties knygos autoriaus, išmintis yra grynai transcendentinė savybė, neprilygstamai pranokstanti bet kokią kitą žmogaus siektiną gėrybę. Biblinis autorius tai išreiškia palyginimu, kad „visas auksas prieš ją tėra tik žiupsnis smilčių”. Išminties knygos autorius pabrėžia, jog turėdamas išmintį Saliamonas drauge įgijo viską.

Tai, kas Senojo Testamento autoriui buvo Išmintis, Jėzaus lūpose skambėjo kaip „Dievo Karalystė”. Ši karalystė reiškia taiką, teisingumą ir visišką bendrystę su Viešpačiu. Ji buvo įkurta žemėje išganomuoju Jėzaus darbu, tačiau galutinai įsigalės laikų pabaigoje, kai Dievo buvimas ir bendrystė su savo žmonėmis taps tobula pilnatve.

Turtingam jaunuoliui paklausus, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, tiek Jėzus, tiek Morkus amžinąjį gyvenimą tapatina su Karalyste. Jėzaus atsakymas reiškia, jog Karalystę reikia vertinti taip, kaip Saliamonas vertino išmintį. Tai visiškai pranoksta bet kurią žmogiškąją ar žemiškąją vertybę. Galiausiai būtent šį jaunuolį Jėzus paragino apsispręsti, atsižadant savo turto.

Ar visiems siekiantiems Karalystės būtina elgtis taip pat? Jėzus sako tik tiek, kad medžiaginio turto turėjimas sunkina šį siekimą. Tačiau „Dievui viskas įmanoma”. Jei, klausdami apie krikščionybės praktiškumą, turime omenyje tik geresnį atlyginimą ar prabangesnį automobilį, atsakymas aiškus – krikščionybė nepraktiška. Tačiau jeigu galvojame apie gyvenimą, kurį iš tikrųjų verta gyventi, pilnutinį ir apstų gyvenimą, tuomet krikščionybės mokymas yra labai praktiškas.

Evangelijos jaunuolis pasirodo Viešpačiui simpatiškas. Morkus tai aiškiai pabrėžia: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį”. Luko pasakojime pažymima, jog tai buvęs kilmingas turtuolis, didikas. Jis pats sakosi, kad nuo vaikystės laikosi visų Dievo įsakymų. Toks žmogus turi būti tikrai malonus Viešpačiui. Tačiau netrukus jaunuolio nuotaika visiškai pasikeičia, Jėzui pakvietus sekti jį, „tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė”. Matas šitaip perteikia Jėzaus žodžius: „Jei nori būti tobulas”. Bažnyčios tradicija siekiantiems tobulumo siūlo evangelinius neturto, skaistybės ir klusnumo patarimus. Žinoma, nereikia manyti, kad laikantis šių patarimų automatiškai garantuojama Dangaus karalystė.

Jaunuolį nuliūdino ne tai, kad jis negalėtų ar nenorėtų įžengti į Karalystę, taip pat ir ne tai, kad jis turėjo daug turto. Jis nuliūdo dėl Jėzaus žodžių, teigiančių, jog jam trūksta esminio dalyko: „Vieno dalyko tau trūksta”. Sekti Jėzumi jaunuoliui trukdo prisirišimas prie turto. Tai vidinės laisvės, išsilaisvinimo galios stoka. Be to, šis išsilaisvinimas turėtų būti ne priverstinis, o džiaugsmingas. Čia jau ateina eilė mums, sekmadienio liturgijos klausytojams, pažvelgti į jaunuolį palankiai ir solidariai. Juk jis savo elgesiu atvirai ir nuoširdžiai pripažįsta, kad stokoja tos vidinio išsilaisvinimo galios. Turbūt ir mokiniai buvo užsikrėtę jaunuolio nusiminimu, išgąsdinti griežtų reikalavimų siekiantiems Dangaus karalystės.

Jėzaus palyginimas apie kupranugarį ir adatos ausį galioja ne tik turtui. Jį galime pritaikyti ir kitiems mus pančiojantiems ryšiams: valdžios troškimui, garbėtroškai, pavergiantiems seksualiniams įpročiams. Jėzus paguodžia mokinius sakydamas, kad Dievui įmanoma net ir tai, kas žmogui atrodo neįmanoma. Mūsų nusiminimas gali tapti prielaida Dievui įsikišti.