29 eilinis sekmadienis (B)
Iz 53, 10–11; Žyd 4, 4, 14–16; Mk 10, 35–45
 

Meninėje žmonių kūryboje gausybė įvaizdžių liudija nemirtingumo siekimą. Šventajame Rašte taip pat neneigiamas žmogaus troškimas amžinai gyventi. Biblijoje nesumenkinamas nė mirties siaubas. Tačiau tiek gyvenimui, tiek mirčiai dieviškasis Apreiškimas suteikia ypatingą dimensiją. Nuo pirmųjų Pradžios knygos skyrių gyvybė ir mirtis vaizduojamos platesniame bendrystės su Dievu kontekste. Gyvybė nėra vien tik žmogaus judėjimas, mąstymas, jausmai. Gyventi reiškia visų pirma būti su Dievu. Pradžios knygoje tai nusakoma, kaip vaikščiojimas su Dievu „sode pavakario vėjeliui dvelkiant” (Pr 3, 8). Mirtis taip pat nėra vien tiktai nebeplakanti širdis ar apmirusios smegenys.Visų pirma mirti reiškia būti be Dievo. Pradžios knyga tai nusako kaip slėpimąsi gėdijantis nuodėmės (Pr 3, 8–11). Šios Šventojo Rašto įžvalgos apie gyvenimą ir mirtį netikinčiajam būtų nesuprantamos. Dievo tauta turėjo nueiti ilgą kelią, kad suvoktų šią gyvybės ir mirties reikšmę. Pirmasis šio sekmadienio skaitinys jau atskleidžia didžiulį tikėjimo šuolį suvokiant gyvybės ir mirties slėpinį. Su šiais Izaijo pranašystės skaitiniais per liturginius metus susiduriame ne kartą. Čia pasakojama apie „Viešpaties tarną”, kuris miršta aukodamasis dėl kitų. Jis buvo „sužalotas dėl mūsų nusižengimų”, tačiau tylėjo kaip ėriukas vedamas pjauti. Šiandienos skaitinyje pranašaujama: „Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje”. Knygos autorius veikiausiai turėjo omenyje Izraelį, išlikusį po Babilono tremties: jis „matys palikuonių ir gyvens ilgai”. Ankstyvoji Bažnyčia šioje Izaijo pranašystėje įžvelgė prisikėlusio Jėzaus gyvybę po Kryžiaus aukos. Tai naujas fizinės mirties supratimas, anaiptol nereiškiantis gyvenimo pabaigos. Priešingai, mirtis, priimama kaip auka už nuodėmes, veda į „dienų pilnatvę”.

Evangelijos skaitinį reikėtų apmąstyti apimant platesnį kontekstą. Jėzus ką tik paskelbė trečiąją pranašystę apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jis ką tik iš naujo patvirtino minėtąjį požiūrį į fizinę mirtį kaip tarnystės aktą, vedantį į pilnutinį gyvenimą su Tėvu. Tačiau mokiniams sunku suvokti šią tiesą. Jie nori dalyvauti vien tik Jėzaus šlovėje, dalytis pirmosiomis vietomis karalystėje. Tačiau Jėzus pabrėžia, kad bergždžia galvoti apie didybę, aukštus postus: Žmogaus Sūnus atėjo tarnauti ir atiduoti savo gyvybės „kaip išpirkos už daugelį”. Jėzus, kviesdamas mokinius savo pavyzdžiu aukoti gyvybę, nepalieka jų vienų: „pats iškentęs bandymus jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi” (Žyd 2, 18).

Morkaus pasakojime apie Zebediejaus sūnus nepaminėta jų motina, o Mato evangelijoje (Mt 20, 20–28) labai vaizdžiai aprašoma žemiškųjų motinų mąstysena. Motinos visuomet rūpinasi savo vaikų sėkme. Mokiniai nuolat parodo savo nesupratingumą, mažadvasiškumą, pavydą ir polinkį į ginčus: dešimtys supyko ant Jokūbo ir Jono. Mokiniai piktnaudžiauja Jėzaus pasitikėjimu siekdami iš jo pažadų gauti asmeninės naudos: „mes norime, kad padarytum, ko prašysime”. Savo vaizduotėje mokiniai jau matė karališkąjį sostą ir vietas jo dešinėje bei kairėje. Mokinių turima ateities vizija rutuliojosi keliais etapais.

Pirmasis laikotarpis buvo tuomet, kai Jėzus skelbė Karalystę Galilėjoje ir Judėjoje. Jis būrė mokinius ir stengėsi perteikti jiems savo Karalystės principus. Antrajame laikotarpyje galime įžvelgti savotišką krizę. Jėzus ir vėl kalba apie savo kančią ir atskleidžia mirties prasmę kaip išpirką už žmones. Egzegetų nuomone, 45-oji mūsų skaitinio eilutė veikiausiai yra autentiški Jėzaus žodžiai. Tačiau mokiniai neįstengė suvokti jų giliosios prasmės. Jėzus nori abiem Zebediejaus sūnums paaiškinti, jog kančia ir mirtis yra lemiama ateities prielaida: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?”

Nepaisant viso nesupratingumo, mokiniai turėjo kažkaip taikytis su šiuo etapu. Po jo turėjo ateiti naujas, antrasis Jėzaus gyvenimas. Juk jis visą laiką kalbėjo apie prisikėlimą. Mokinių įsivaizdavimu tuomet Jėzus turėjo įkurti savo nuostabią Karalystę žemėje. Apie šitokį įsivaizdavimą liudija mokinių klausimai po prisikėlimo: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” (Apd 1, 6). Tačiau šis įsivaizduotasis etapas taip ir neatėjo. Jėzaus pasirodymai liudijo, jog jis gyvena naują gyvenimą, tačiau tai nebebuvo žemiškasis gyvenimas. Ketvirtasis etapas įgyvendintas Bažnyčioje. Viešpats čia dalyvauja neregimu būdu. Bažnyčiai vadovauja jo atsiųstoji Dvasia. Šiam etapui tinka daugybė Jėzaus pamokymų apie Jėzaus tarnavimą, apie kviečius ir rauges. Apie šią patirtį kalba ir praėjusio sekmadienio Evangelijos pabaiga. Kas viską palieka dėl Evangelijos, gauna šimteriopai „namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais)” (Mk 10, 30).

Čia pat ir penktasis etapas – Dangaus karalystė, tik ką cituotoje vietoje ji prijungiama prie visų išvardytų dalykų jungtuku „ir”: „ir būsimajame pasaulyje Amžinojo gyvenimo”. Zebediejaus sūnų motina ir abu broliai turi suvokti, jog toje Karalystėje yra visiškai kitos kategorijos ir masteliai. Dievas visuomet skiriasi nuo mūsų žemiškųjų vaizdinių. Žinoma, toje Karalystėje visiškai skirtingai suprantami rangai ir hierarchija.

Parengta pagal kun. Karl Schuler, kun. Eugen H. Maly