Brangūs broliai ir seserys!

1. Kasmetinė Pasaulinė misijų diena, kuri šiais 2000 metais bus švenčiama spalio 22-ąją, kviečia mus iš naujo įsisąmoninti Bažnyčios misijinį matmenį ir primena apie misijos ad gentes, kuri yra „visų krikščionių, visų vyskupijų ir parapijų, visų bažnytinių institucijų ir organizacijų užduotis” (Enciklika Redemptoris missio, 2), neatidėliotinumą.

Šiais metais Pasaulinę misijų dieną reikšmingesnę daro Didysis jubiliejus, malonės metai, Išganymo, Dievo iš gailestingosios meilės siūlomo visai žmonijai, šventimas. Minėti 2000 metus nuo Jėzaus gimimo, vadinasi, sykiu švęsti misijos gimimą: Kristus yra pirmutinis ir didžiausias Tėvo misionierius. Sulig Žodžio įsikūnijimu gimusią misiją laike skelbdama ir liudydama tęsia Bažnyčia. Jubiliejus yra palankus metas visai Bažnyčiai, padedamai Dvasios, su nauju įkarščiu imtis misijų veiklos.

Dėl šios priežasties specialiai ir nuoširdžiai kreipiuosi į visus pakrikštytuosius, akindamas juos atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir mūsų epochos vyrų bei moterų poreikius ir būti nuolankiai drąsiais Evangelijos šaukliais. Turiu mintyje vyskupus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo institutų narius bei nares, pasauliečius; katechetus ir kitus pastoracijos darbuotojus, padariusius – įvairiais lygiais – misiją ad gentes savo egzistencijos prasme ir nepabūgstančius nė didžiausių sunkumų. Bažnyčia dėkinga visiems, kurie taip dažnai „sėja ašarodami” (plg. Ps 126, 5). Jie turi žinoti, kad jų pastangos bei kančios nėra bergždžios, priešingai, tai raugas, sudaiginsiantis kitų apaštalų širdyse troškimą atsiduoti kilniam Evangelijos reikalui. Bažnyčios vardu jiems dėkoju bei skatinu juos ir toliau būti tokius dosnius: Dievas gausiai jiems atlygins.

2. Taip pat turiu mintyse ir visus tuos, kurie galėtų imti skelbti Evangeliją arba dėti tam daugiau pastangų. Visi įvairiais būdais pašaukti Bažnyčioje tęsti Jėzaus misiją. Tai garbingas titulas: siųstasis nepakartojamai susijęs su Kristaus asmeniu tiems patiems darbams daryti, apie kuriuos dieviškasis Mokytojas sako: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą” (Jn 14, 12). Visi pašaukti bendradarbiauti pagal ypatingą savo gyvenimo padėtį. Šiuo malonės ir gailestingumo laiku ypač jaučiu būtinybę visas Bažnyčios jėgas skirti naujajai evangelizacijai ir misijai ad gentes. Nė vienam tikinčiajam, nė vienai Bažnyčios institucijai nevalia šalinti aukščiausios pareigos skelbti Kristų visoms tautoms (plg. Enciklika Redemptoris missio, 3). Niekas negali laikyti savęs atleistu nuo siūlymosi bendradarbiauti Bažnyčioje besitęsiančioje Kristaus misijoje. Priešingai, Jėzaus priesakas „Eikite ir jūs į vynuogyną” (Mt 20, 7) šiandien yra kaip niekad aktualus.

3. Norisi šiltu ir nuoširdžiu žodžiu paminėti visus misionierius, visus tikėjimo kankinius, atidavusius, kaip Kristus, savo gyvybę. Jų nesuskaičiuojamai daug, taip pat XX amžiuje, kuriame „Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia” (Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 37). Taip, Kryžiaus slėpinys visada yra krikščioniškajame gyvenime. Enciklikoje Redemptoris missio rašiau: „Krikščionybės istorijoje kankinių, tai yra liudytojų, buvo daug, ir Evangelijos kelyje jie būtini” (45). Į galvą ateina Pauliaus žodžiai filipiečiams: „Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti” (Fil 1, 29). Tas pats apaštalas ragina savo mokinį Timotiejų nesigėdinant kentėti su juo Evangelijos labui Dievo galia (plg. 2 Tim 1, 8). Visai Bažnyčios misijai ir jos specialiai misijai ad gentes reikia apaštalų, pasiryžusių eiti ligi galo, ištikimų gautajai misijai, žengiančių Kristaus nueituoju keliu, „neturto, paklusnumo, tarnavimo ir aukojimosi iki mirties” keliu (Dekretas Ad gentes, 5). Tegu tokie tikėjimo liudytojai būna pavyzdys ir paakinimas visiems krikščionims, idant Kristaus skelbimas būtų visų laikomas kiekvieno krikščionio pareiga.

4. Šiame darbe krikščionis nėra vienas. Iš tiesų žmogiškosios jėgos ir misijos didybė nelygintini dydžiai. Dažniausia ir autentiškiausia patirtis yra jaustis nevertam tokios užduoties. Tačiau taip pat tiesa, kad „mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros” (2 Kor 3, 5b–6a). Viešpats nepalieka to, kurį pašaukė į savo tarnybą. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <…>. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 18–20). Nuolatinis Viešpaties buvimas savo Bažnyčioje, ypač Žodyje ir sakramentuose, yra jos misijos veiksmingumo laidas. Šiandien ją įgyvendina vyrai ir moterys, kurie, būdami trapūs bei silpni, patyrė išganymą ir liudija tai savo broliams bei seserims suvokdami, kad visi esame pašaukti į tą pačią gyvenimo pilnatvę.

5. Kaip sakiau, pati mūsų švenčiamo Jubiliejaus perspektyva skatina mus labiau įsitraukti į misiją ad gentes. Praėjus dviem tūkstančiams metų nuo misijų pradžios, tebėra milžiniškų geografinių, kultūrinių, žmogiškųjų ir socialinių sričių, į kurias Kristus ir jo Evangelija dar neprasiskverbę. Ar galima neišgirsti kvietimo, kylančio iš tokios padėties?

Pažinusieji susitikimo su Kristumi džiaugsmą negali laikyti jo vien sau, bet privalo jį skleisti. Būtina atsiliepti į visose pasaulio dalyse kylantį neišsakytą kvietimą, pasiekusį apaštalą Paulių jo antrosios kelionės metu: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!” (Apd 16, 9). Evangelizacija yra žmogui siūloma „pagalba”, nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad padarytų žmogui įmanoma tai, ko tas savo jėgomis nepajėgė pasiekti: „Dievo draugystę ir malonę, antgamtinį gyvenimą, kuriame vieninteliame gali išsipildyti giliausi žmogiškosios širdies troškimai. <…> Bažnyčia, skelbdama Jėzų iš Nazareto, tikrą Dievą ir tobulą Žmogų, atveria kiekvienam žmogui perspektyvą būti „sudievintam” ir kartu labiau žmogumi. Tai yra vienintelis kelias, per kurį pasaulis gali įžvelgti savo didingą pašaukimą ir jį įgyvendinti Dievo įvykdytame išganyme” (Bulė Incarnationis mysterium, 2).

Taip pat turime būti giliai įsitikinę, kad evangelizacija yra vertinga tarnyba žmonijai, nes rengia ją Dievo plano įgyvendinimui, Dievo, atėjusio suvienyti žmones su savimi ir sukurti iš neteisingumo išlaisvintų ir autentiško solidarumo jausmų kupinų brolių bei seserų tautą.

6. Dabar norėčiau nukreipti savo žvilgsnį į daugybę specifinės misijos ad gentes vykdytojų, pirmiausia į vyskupus ir jų bendradarbius kunigus, sykiu primindamas vyrų ir moterų misionierinių institutų darbą. Jaučiu pareigą atskiru žodžiu paminėti katechetus misijų kraštuose: jie ypač verti „katecheto” vardo. „Šiandien klestinčių Bažnyčių be jų nebūtų” (Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, 66).

Susirinkimo dekrete dėl misijų veiklos jie apibūdinami kaip „pagirtinas būrys, daug nusipelnęs misijų darbuose tarp pagonių <…>. Persiėmę apaštalavimo dvasia, jie didelių aukų kaina nepakartojamai ir visiškai nepamainomai padeda skleisti tikėjimą ir Bažnyčią” (Dekretas Ad gentes, 17). Dėdami daug pastangų ir degdami misionieriniu uolumu, jie neabejotinai yra veiksmingiausia parama misionieriams daugelyje užduočių. Neretai dėl tarnautojų trūkumo jiems tenka atsakomybė už didžiules sritis, kur jie vadovauja mažoms bendruomenėms, atlikdami įkvėpėjo vaidmenį meldžiantis, švenčiant Dievo žodžio liturgiją, aiškinant doktriną ir organizuojant gailestingosios meilės darbus.

Dėl tokio svarbaus vaidmens jų ugdymas – „nuodugnus doktrininis bei pedagoginis rengimas, nuolatinis dvasinio gyvenimo bei apaštalavimo veiklos atnaujinimas” – yra dar būtinesnis (Enciklika Redemptoris missio, 73). Jų darbas visada nepamainomas. Trokštu, kad Bažnyčia to siekdama dėtų dar daugiau pastangų. Katechetų ir viso kito misijų personalo ugdymas yra pastoracinis prioritetas, savotiška „investicija į asmenis”, nes tiktai gerai savo darbui parengti evangelizuotojai ir ugdytojai gali veiksmingai prisidėti prie Bažnyčios statydinimo.

7. Laukas milžiniškas, ir dar daug ką reikia padaryti. Todėl visų bendradarbiavimas būtinas. Niekas nėra toks vargšas, kad visiškai neturėtų ką duoti. Misijose dalyvaujama pirmiausia meldžiantis liturgijoje ar savo kambario slaptumoje, aukojant ir atnašaujant savo kentėjimus Dievui. Tai pirmutinė, visiems įstengiama bendradarbiavimo forma. Po to svarbu nevengti finansinės paramos, kurios reikia daugybei dalinių Bažnyčių. Kiekvienam žinoma, jog visos lėšos, surinktos Misijų dieną Popiežiškųjų misijų globos draugijų atsakomybe, skiriamos visuotinės misijos reikmėms. Šia proga norėčiau nuoširdžiai padėkoti šiai nuopelnų kupinai bažnytinei institucijai, jau septyniasdešimt ketverius metus organizuojančiai šią Misijų dieną, gaivinančiai visos Dievo tautos misionierinę dvasią ir primenančiai, kad visi – vaikai ir suaugusieji, vyskupai ir kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir tikintys pasauliečiai – pašaukti būti misionieriais savo vietinėje bendruomenėje nenusigręžiant nuo visuotinės Bažnyčios reikmių. Popiežiškųjų globos draugijų vykdomoje misijų ir bendradarbiavimo jose skatinimo veikloje misijos pateikiamos Dievo tautai kaip dovana: savęs ir savo materialinių bei dvasinių gėrybių dovanojimas visos Bažnyčios labui (plg. Enciklika Redemptoris missio, 81).

Negana to, šiais metais Misijų diena bus pažymėta Romoje ypatingomis iškilmėmis ir tarptautiniu misijų kongresu, į kurį kaip Jėzaus išganingosios naujienos ženklas susirinks Popiežiškųjų misijų globos draugijų nariai iš visų žemės kraštų, kiekvieno žemyno dalinių Bažnyčių. Dievo valia, turėsiu džiaugsmo vadovauti šiam reikšmingam šventimui.

8. Brangūs broliai ir seserys, tepadrąsina mano žodžiai visus, kuriems rūpi misijų veikla. Švęsdama Šventųjų 2000 metų jubiliejų, „visa Bažnyčia dar labiau įsitraukia į naująjį misijų adventą. Privalome puoselėti savo apaštališkąją aistrą perteikti kitiems tikėjimo šviesą bei džiaugsmą ir šio idealo linkme ugdyti visą Dievo tautą” (Enciklika Redemptoris missio, 86). Mūsų jėga yra Dievo Dvasia! Dvasia, parodanti savo galią Jėzaus, siųsto nešti „gerąją naujieną vargdieniams <…> ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Lk 4, 18), misijoje, yra išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 5), kad parengtų mus būti Viešpaties darbų liudytojais.

Tegu Švenčiausioji Mergelė, Kristaus ir tikinčiųjų Motina, visiškai Šventajai Dvasiai Paklūstančioji, padeda mums visomis aplinkybėmis kartoti jos „Fiat” Dievo išganymo planui tarnaujant naujajai evangelizacijai.

Su tokiais jausmais visiems jums, kurie netausodami savęs darbuojatės didžiojoje misijoje ad gentes, ir jūsų bendruomenėms iš visos širdies teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.
 

Vatikanas, 2000 m. birželio 11 d., Sekminių iškilmė