Deklaracija DOMINUS IESUS
dėl Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumo bei jų išganomojo veikimo visuotinumo
 

ĮŽANGA

1. Viešpats Jėzus, prieš įžengdamas į dangų, paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją visam pasauliui ir krikštyti visas tautas: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16, 15–16). „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 18–20; taip pat plg. Lk 24, 46–48; Jn 17, 18; 20, 21; Apd 1, 8).

Visuotinė Bažnyčios misija kyla iš Kristaus priesako ir amžių raidoje vykdoma skelbiant Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – slėpinį ir Sūnaus įsikūnijimo kaip išganymo įvykio visai žmonijai slėpinį. Tai esminiai krikščioniškojo tikėjimo išpažinimo turiniai: „Tikiu vieną Dievą, Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.
Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius. Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo” (1).

2. Visais amžiais Bažnyčia ištikimai skelbė bei liudijo Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tačiau baigiantis antrajam tūkstantmečiui ši misija dar toli gražu neužbaigta (2). Dėl šios priežasties šiandien kaip niekada aktualūs apaštalo Pauliaus ištarti žodžiai apie visų pakrikštytųjų misijinę pareigą: „Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” (1 Kor 9, 16). Tai paaiškina ypatingą Magisteriumo rūpinimąsi Bažnyčios evangelizacinės misijos pagrindimu bei skatinimu, pirmiausia pasaulio religinių tradicijų atžvilgiu (3).

Dėl liudijamų bei žmonijai siūlomų vertybių apie šias tradicijas Susirinkimo deklaracijoje dėl Bažnyčios santykių su nekrikščioniškosiomis religijomis atvirai bei teigiamai sakoma: „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį” (4). Bažnyčia, laikydamasi šios krypties ir vykdydama užduotį skelbti Jėzų Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), taip pat naudojasi tarpreliginiu dialogu dėl vienybės slėpinio, iš kurio išplaukia, „kad visi išganyti žmonės dalyvauja, nors ir skirtingai, viename ir tame pačiame išganymo Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią slėpinyje” (5), ne pakeičiančiu, bet veikiau lydinčiu misiją ad gentes. Toks dialogas, esantis Bažnyčios evangelizacinės misijos dalimi (6), reikalauja supratingumo nuostatos ir abipusio pažinimo bei praturtinimo santykio paklusnumo tiesai ir pagarbos laisvei dvasia (7).

3. Krikščioniškojo tikėjimo ir kitų religinių tradicijų dialogo praktika ir gilesnis jo prigimties apmąstymas iškelia klausimų, į kuriuos mėginama atsakyti pasirenkant naujas tyrinėjimo kryptis, teikiant pasiūlymus ir siūlant elgsenos būdus, reikalaujančius dėmesingo skyrimo. Atsižvelgiant į tokią problematiką, šia Deklaracija norima priminti vyskupams, teologams ir visiems tikintiesiems katalikams būtinus doktrininius turinius, galinčius padėti išrutulioti tikėjimo tiesoms neprieštaraujančius ir į kultūrinius mūsų laikų poreikius atsakančius sprendimus.

Deklaracijos dėstymo stilius atitinka jos tikslą. Dokumentu siekiama ne organiškai aptarti Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios slėpinio vienatinumo bei jo išganomojo visuotinumo problematiką ar pateikti sprendimus tais klausimais, kurie palikti laisvai teologų diskusijai, bet, priešingai, vėl išdėstyti katalikų tikėjimo mokymą šia tema, sykiu nurodant kelias esmines tolesniam nagrinėjimui atviras problemas ir atmetant tam tikras klaidingas ar dviprasmiškas pažiūras. Dėl to Deklaracijoje, kuria norima iš naujo patvirtinti Bažnyčios tikėjimo paveldui priklausančias tiesas, remiamasi ankstesniuose Magisteriumo dokumentuose išdėstytu mokymu.

4. Nepaliaujamam Bažnyčios misijiniam skelbimui šiandien grėsmę kelia reliatyvistinės teorijos, mėginančios religinį pliuralizmą pateisinti ne tik de facto, bet ir de iure (arba iš principo). Tada pasenusiomis imamos laikyti tokios tiesos kaip Jėzaus Kristaus apreiškimo galutinumas ir pilnatviškumas, krikščioniškojo tikėjimo prigimtis įsitikinimų kitose religijose atžvilgiu, Šventojo Rašto knygų įkvėptumas, amžinojo Žodžio ir Jėzaus iš Nazareto asmeninė vienybė, įsikūnijusio Žodžio ir Šventosios Dvasios išganomosios tvarkos vienybė, Jėzaus Kristaus slėpinio vienatinumas ir jo išganomasis visuotinumas, visuotinis išganomasis Bažnyčios tarpininkavimas, Dievo karalystės, Kristaus karalystės ir Bažnyčios viena nuo kitos neatsiejamumas nepaisant skirtingumo, vienatinės Kristaus Bažnyčios laikymasis [subsistentia] Katalikų Bažnyčioje.

Tokios pažiūros kyla iš kai kurių filosofinio ir teologinio pobūdžio prielaidų, kliudančių suprasti ir priimti apreikštąsias tiesas. Tarp jų galima paminėti įsitikinimą, jog dieviškoji tiesa nesuvokiama ir neišreiškiama, net ir per krikščioniškąjį apreiškimą; reliatyvistinę nuostatą tiesos atžvilgiu, kai tai, kas tiesa vieniems, nėra tiesa kitiems; radikalią priešpriešą tarp loginės mąstysenos Vakaruose ir simbolinės mąstysenos Rytuose; subjektyvizmą tų, kurie, vieninteliu pažinimo šaltiniu laikydami protą, neteko „gebėjimo pakelti žvilgsnį į aukštesnę tikrovę ir nebedrįsta siekti būties tiesos” (8); sunkumą suprasti ir pripažinti, kad istorijoje yra galutinių ir eschatologinių įvykių; amžinojo Žodžio įsikūnijimo laike metafizinio matmens neigimą ir siaurą šio įvykio kaip vien Dievo pasireiškimo istorijoje traktavimą; eklektiškumą, kai teologiniai tyrinėjimai perima skirtingiems filosofiniams bei religiniams kontekstams priklausančias idėjas, nesirūpindami jų loginiu nuoseklumu bei sisteminiu sąryšiu ir suderinamumu su krikščioniškąja tiesa; galiausiai polinkį skaityti ir aiškinti Šventąjį Raštą nepaisant bažnytinės Tradicijos ir Magisteriumo.

Remiantis tokiomis prielaidomis, galinčiomis skirtis tam tikrais niuansais ir pateikiamomis kartais kaip teisingi teiginiai, kartais kaip hipotezės, rengiami teologiniai pasiūlymai, kuriuose krikščioniškasis apreiškimas bei Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios slėpinys praranda savo kaip absoliučios ir visuotinės išganymo tiesos pobūdį arba bent jau yra lydimi abejonės ir netikrumo šešėlio.
 

I.  JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMO  PILNATVIŠKUMAS IR GALUTINUMAS

5. Norint apsisaugoti nuo šios vis labiau plintančios reliatyvistinės mąstysenos, pirmiausia būtina patvirtinti Jėzaus Kristaus pilnatviškumą ir galutinumą. Būtent reikia tvirtai tikėti, kad Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Dievo Sūnaus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), slėpinyje apreikšta dieviškosios tiesos pilnatvė: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti” (Mt 11, 27); „Dievo niekas nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė” (Jn 1, 18); „Juk Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti jame” (Kol 2, 9–10).

Ištikimybės Dievo žodžiui dvasia Vatikano II Susirinkimas moko: „Per šį apreiškimą tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė” (9). „Taigi Jėzus Kristus, kūnu tapęs Žodis, pasiųstas kaip ‘žmogus pas žmones’, ‘kalba Dievo žodžius’ (Jn 3, 34) ir atlieka išganymo darbą, kurį jam pavedė Tėvas (plg. Jn 5, 36; 17, 4). Kas jį mato, mato ir Tėvą (plg. Jn 14, 9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina <…>. <…> Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus (plg. Tim 6, 14 ir Tit 2, 13)” (10).

Dėl šios priežasties enciklikoje Redemptoris missio Bažnyčiai primenama jos užduotis skelbti Evangeliją kaip tiesos pilnatvę: „Šiame galutiniame savo apreiškimo Žodyje Dievas atskleidė save iki galo: jis pasakė žmonijai, kas jis yra. Ir šis galutinis Dievo savęs apreiškimas yra pagrindinis motyvas, dėl kurio Bažnyčia yra iš prigimties misijinė. Ji negali neskelbti Evangelijos, tai yra tiesos, kurią Dievas leido mums apie save pažinti, pilnatvės” (11). Vadinasi, tiktai Jėzaus Kristaus apreiškimas „į mūsų istoriją įveda visuotinę ir galutinę tiesą, kuri žadina žmogaus protą imtis nepaliaujamų pastangų” (12).

6. Todėl Bažnyčios tikėjimui prieštarauja tvirtinimas, kad Jėzaus Kristaus apreiškimas yra ribotas, neužbaigtas ir netobulas, tartum papildantis kitose religijose egzistuojančius apreiškimus. Pagrindinis tokio tvirtinimo motyvas yra įsitikinimas, kad nė viena istorinė religija, taip pat krikščionybė ir net Jėzus Kristus, neįstengia visuotinai ir pilnatviškai suvokti ir išreikšti Dievo tiesos.

Tokia pozicija iš pagrindų prieštarauja prieš tai pateiktiems tikėjimo teiginiams, kad išganomasis Dievo slėpinys visiškai ir iki galo apreikštas Jėzuje Kristuje. Juk Jėzaus Kristaus žodžių, darbų ir viso istorinio įvykio, nors kaip žmogiškoji tikrovė ir ribotų, subjektas yra kūnu tapusio Žodžio, „tikro Dievo ir tikro žmogaus” (13), Asmuo; dėl to jie išreiškia galutinį ir pilnatvišką išganymo kelių dieviškąjį apreiškimą, nors paties dieviškojo slėpinio gelmė ir lieka transcendentinė bei neišsemiama. Tiesa apie Dievą, išsakyta žmogaus kalba, nei panaikinama, nei apribojama, ji išlieka nepakartojama, visa ir pilnatviška, nes tas, kuris kalba ir veikia, yra įsikūnijęs Dievo Sūnus. Dėl to tikėjimas reikalauja išpažinti, kad kūnu tapęs Žodis visame savo slėpinyje nuo įsikūnijimo iki išaukštinimo yra Dievo viso išganingojo apreiškimo žmonėms – nors dalį Tėve turinti, bet reali – versmė ir atlikimas (14) ir kad Šventoji Dvasia, kuri yra Kristaus Dvasia, moko šios „tiesos pilnatvės” (plg. Jn 16, 13) apaštalus ir per juos visų laikų Bažnyčią.

7. Tinkamas atsakas į Dievo apreiškimą yra „tikėjimo klusnumas” (plg. Rom 1, 5; Rom 16, 26; 2 Kor 10, 5–6), „kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, ‘protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui’ ir noromis pritardamas jo apreiškimui” (15). Tikėjimas yra malonės dovana: „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti” (16).

Tikėjimo klusnumas įgalina priimti Kristaus apreiškimo tiesą, kurią laiduoja Dievas, pati Tiesa (17): „Tikėjimas pirmiausia yra žmogaus asmeniškas ryšys su Dievu ir sykiu nuo to neatsiejamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai” (18). Vadinasi, tikėjimas, kuris yra „Dievo dovana” ir „jo įdiegta antgamtinė dorybė” (19), susijęs su dvejopu pritarimu: apreiškiančiam Dievui ir dėl pasitikėjimo Apreiškiančiuoju jo apreikštai tiesai. Todėl „turime tikėti ne ką kitą, tik Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią” (20).

Todėl būtina tvirtai laikytis teologalinio tikėjimo ir įsitikinimo kitose religijose perskyros. Tikėjimas yra apreikštosios tiesos priėmimas veikiant malonei ir „įgalina taip įsiskverbti į šį slėpinį, kad jį tinkamai suprastume” (21), tuo tarpu įsitikinimas kitose religijose yra patirčių bei įžvalgų, žmogiškosios išminties ir religijos lobių visuma, kurią žmogus išmąstė ir įgyvendino, ieškodamas tiesos santykio su Dievybe ir Absoliutu srityje (22).

Šiandieniuose apmąstymuose tokia perskyra ne visuomet turima prieš akis. Dėl to teologalinis tikėjimas, kuris yra vienatinio ir trivienio Dievo apreikštos tiesos priėmimas, dažnai tapatinamas su įsitikinimu kitose religijose, vadinasi, su religine patirtimi, dar tebeieškančia absoliučios tiesos ir stokojančia pritarimo apsireiškiančiam Dievui. Tai viena iš tendencijos mažinti ar net apskritai nutrinti skirtumus tarp krikščionybės ir kitų religijų priežasčių.

8. Taip pat keliama hipotezė apie kitų religijų šventųjų tekstų įkvėptumą. Iš tiesų reikia pripažinti, jog kai kurie šių tekstų elementai daugybei žmonių praėjusiais amžiais buvo ir šiandien tebėra priemonės savo religiniam ryšiui su Dievu maitinti bei išlaikyti. Todėl Vatikano II Susirinkimas, kaip minėta, yra pareiškęs, jog kitų religijų gyvenimo būdai, nuostatai ir mokymai, „nors daug kur skiriasi nuo jos pačios [Bažnyčios] tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį” (23).

Tačiau Bažnyčios tradicija apibūdinimą „įkvėptieji tekstai” taiko tiktai kanoninėms Senojo ir Naujojo Testamento knygoms, nes jas įkvėpė Šventoji Dvasia (24). Tęsdamas šią tradiciją, Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Dievo apreiškimą moko: „Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai” (25). Šios knygos „tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui” (26).

Tačiau kadangi Kristuje Dievas kviečia pas save visas tautas ir nori perteikti joms savo apreiškimo bei meilės pilnatvę, jis nepaliaujamai „įvairialypiais būdais apreiškia savo buvimą ne tik individams, bet ir tautoms per jų dvasinius turtus, kurių pagrindinė bei esminė išraiška yra religijos, nors ir pasižyminčios spragomis, trūkumais ir klaidomis” (27). Vadinasi, kitų religijų šventosios knygos, kurios tikrai maitina ir tvarko jų išpažinėjų gyvenimą, jose esamus gėrio ir malonės elementus gauna iš Kristaus slėpinio.
 

II.  ĮSIKŪNIJĘS ŽODIS IR ŠVENTOJI DVASIA  IŠGANYMO DARBE

9. Dabartiniuose teologiniuose apmąstymuose Jėzus iš Nazareto dažnai traktuojamas kaip ypatinga istorinė figūra, ribota, apreiškusi tai, kas dieviška, ne išskirtiniu būdu, bet papildanti kitas apreiškimo bei išganymo figūras. Begalybė, Absoliutas, galutinis Dievo Slėpinys apsireiškiąs žmonijai daugybe būdų ir per daugybę istorinių figūrų: Jėzus iš Nazareto tėra viena iš jų. Dar konkrečiau, jis esąs vienas iš daugelio veidų, kuriuos laiko raidoje buvo prisiėmęs Žodis išganingo bendravimo su žmonija labui.

Be to, norint pateisinti, viena vertus, krikščioniškojo išganymo visuotinumą ir, kita vertus, religinio pliuralizmo faktą, siūloma skirti amžinojo Žodžio išganomąją tvarką, taip pat galiojančią už Bažnyčios ribų ir su ja nesusijusią, ir įsikūnijusio Žodžio išganomąją tvarką. Pirmoji būtų visuotinesnė už antrąją, apsiribojančią vien krikščionimis, bet pilnatviškesnę Dievo buvimu.

10. Tokios pažiūros aiškiai prieštarauja krikščioniškajam tikėjimui. Būtina tvirtai tikėti tikėjimo mokymu, skelbiančiu, kad Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, ir tiktai jis, yra Tėvo Sūnus ir Žodis. Žodis, kuris pradžioje „buvo pas Dievą” (Jn 1, 2), yra tas, kuris „tapo kūnu” (Jn 1, 14). Jėzuje „Kristus, gyvojo Dievo Sūnus” (plg. Mt 16, 16), „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė” (Kol 2, 9). Jis yra „viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis” (Jn 1, 18), jo mylimasis Sūnus, kuriame „turime atpirkimą <…>, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje” (Kol 1, 13–14. 19–20).

Laikydamasis ištikimybės Šventajam Raštui ir atmesdamas klaidingus bei iškraipančius aiškinimus, Nikėjos I Susirinkimas iškilmingai paskelbė tikėjimą į „Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, gimusį iš Tėvo, tai yra iš Tėvo prigimties, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį padaryta visa, kas danguje ir žemėje; jis dėl mūsų, žmonių, ir mūsų išganymo nužengė iš dangaus, priėmė kūną ir tapo žmogumi, kentėjo ir trečiąją dieną prisikėlė, įžengė į dangų ir ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti” (28). Remdamasis Tėvų mokymu, Chalkedono Susirinkimas irgi išpažįsta „vieną ir tą patį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tobulą dievyste ir tobulą žmogyste, tikrą Dievą ir tikrą žmogų <…>, vienos prigimties su Tėvu pagal dievystę ir vienos prigimties su mumis pagal žmogystę <…>, prieš visus amžius pagal dievystę gimusį iš Tėvo ir dėl mūsų ir mūsų išganymo paskutiniosiomis dienomis pagal žmogystę gimusį iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos” (29).

Dėl to Vatikano II Susirinkimas teigia, kad Kristus, „naujasis Adomas”, „būdamas ‘neregimojo Dievo atvaizdas’ (Kol 1,15), yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. <…> Būdamas nekaltas avinėlis, laisvai pralietu savo krauju jis pelnė mums gyvenimą. Jame Dievas sutaikino mus su savimi ir vieną su kitu bei išvadavo iš velnio ir nuodėmės vergijos. Todėl kiekvienas mūsų gali su apaštalu sakyti: Dievo Sūnus ‘mane pamilo ir paaukojo save už mane’ (Gal 2, 20)” (30).

Jonas Paulius II šiuo klausimu aiškiai pareiškia: „Bet kurie mėginimai atskirti Žodį ir Jėzų Kristų prieštarauja krikščionių tikėjimui. <…> Jėzus yra įsikūnijęs Žodis, vienas ir nedalomas Asmuo <…>. Kristus yra ne kas kitas kaip Jėzus iš Nazareto, ir šis yra Dievo Žodis, tapęs kūnu, kad visus išgelbėtų <…>. <…> Atrasdami ir vertindami Dievo visiems duotas įvairiausias dovanas, Dievo suteiktas visiems žmonėms, negalime jų atskirti nuo Jėzaus Kristaus, kuris yra Dievo išganomojo plano centras” (31).

Tad Žodžio kaip tokio išganomojo veikimo atskyrimas nuo įsikūnijusio Žodžio išganomojo veikimo prieštarauja katalikų tikėjimui. Sulig įsikūnijimu visi Dievo Žodžio išganomieji darbai daromi vienybėje su žmogiškąja prigimtimi, jo prisiimta visų žmonių išganymo labui. Vienintelis subjektas, veikiantis abiejose prigimtyse – dieviškojoje ir žmogiškojoje, yra vienintelis Žodžio asmuo (32).

Vadinasi, su Bažnyčios mokymu nesuderinama teorija, priskirianti Žodžiui kaip tokiam išganomąją veiklą, ir po įsikūnijimo vykdomą „virš” ir „už” Kristaus žmogiškumo (33).

11. Lygiai taip pat reikia tvirtai tikėti tikėjimo mokymu apie išganomosios tvarkos vienatinumą, kurio norėjo vienatinis ir trivienis Dievas. Šios tvarkos šaltinis ir centras yra Žodžio įsikūnijimo slėpinys, Žodžio, kuris yra dieviškosios malonės tarpininkas kūrimo ir atpirkimo lygmeniu (plg. Kol 1, 15–20), Žodžio, kuriame visa iš naujo suvienyta (plg. Ef 1, 10) ir kuris „mums tapo <…> išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu” (1 Kor 1, 30). Kristaus slėpiniui nuo jo amžinojo išrinkimo Dieve iki sugrįžimo būdinga vidinė vienybė: Tėvas išsirinko mus Kristuje „prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje”; „jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą” (Ef 1, 11); „o kuriuos jis [Tėvas] iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino” (Rom 8, 29–30).

Ištikimas dieviškajam apreiškimui Bažnyčios magisteriumas patvirtina, kad Jėzus Kristus yra visuotinis tarpininkas ir Atpirkėjas: „Dievo Žodis, per kurį visa yra atsiradę, pats tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje atnaujintų. <…> Tai jį Tėvas prikėlė iš numirusių, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju” (34). Toks išganomasis tarpininkavimas taip pat implikuoja Kristaus, amžino vyriausiojo kunigo, atperkamosios aukos vienatinumą (plg. Žyd 6, 20; 9, 11; 10, 12–14).

12. Kai kas kelia hipotezę apie Šventosios Dvasios išganomąją tvarką, visuotinesnę už kūnu tapusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties išganomąją tvarką. Tokia pažiūra irgi prieštarauja katalikų tikėjimui, laikančiam Žodžio įsikūnijimą mūsų išganymo labui trinitariniu įvykiu. Naujajame Testamente Jėzaus, kūnu tapusio Žodžio, slėpinys yra Šventosios Dvasios buvimo vieta ir jos išliejimo žmonijoje pradmuo ne tik mesijiniais laikais (plg. Apd 2, 32–36; Jn 7, 39; 20, 22; 1 Kor 15, 45), bet ir epochoje iki Kristaus įžengimo į istoriją (plg. 1 Kor 10, 4; 1 Pt 1, 10–12).

Vatikano II Susirinkimas šią pamatinę tiesą vėl įspaudė Bažnyčios tikėjimo sąmonėn. Kalbėdamas apie Tėvo išganymo planą visai žmonijai, Susirinkimas išsyk griežtai susieja Kristaus ir Dvasios slėpinius (35). Šimtmečių raidoje Jėzaus Kristaus – Galvos vykdomas Bažnyčios statydinimas laikomas bendrai su jo Dvasia atliekamu darbu (36).

Be to, Jėzaus Kristaus išganomoji veikla kartu su Dvasia ir per Dvasią peržengia regimąsias Bažnyčios ribas ir aprėpia visą žmoniją. Kalbėdamas apie Velykų slėpinį, kuriame Kristus jau dabar gyvai susivienija Dvasioje su tikinčiuoju bei dovanoja jam prisikėlimo viltį, Susirinkimas moko: „Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kadangi  Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu” (37).

Tad tarp kūnu tapusio Žodžio išganomojo slėpinio ir Dvasios išganomojo slėpinio yra aiškus ryšys, Dvasia įsikūnijusio Sūnaus išganomąjį poveikį daro tikrove visų žmonių, Dievo kviečiamų į vienintelį tikslą, gyvenime, tų, kurie gyveno iki Žodžio įsikūnijimo, ir tų, kurie gyvena po jo atėjimo į istoriją: juos visus gaivina Sūnaus be saiko teikiama Tėvo Dvasia (plg. Jn 3, 34).

Dėl šios priežasties Bažnyčios magisteriumas neseniai tvirtai ir aiškiai priminė tiesą apie vienatinės dieviškosios išganymo tvarkos egzistavimą: „Į Dvasios buvimo bei veikimo lauką patenka ne tik individai, bet ir visuomenė, istorija, tautos, kultūros, religijos. <…> Prisikėlęs Kristus „savo Dvasios galia jau veikia žmonių širdyse <…>. Negana to, būtent Dvasia sėja apeigose bei kultūrose glūdinčias „Žodžio sėklas” ir ruošia jas brendimui Kristuje” (38). Pripažindamas istorinį išganomąjį Dvasios vaidmenį visoje visatoje ir visoje istorijoje (39), Magisteriumas sykiu teigia: „Ta pati Dvasia veikė Jėzaus įsikūnijime, gyvenime, mirtyje bei prisikėlime ir veikia Bažnyčioje. Ji nepakeičia Kristaus ir neužpildo savotiškos tuštumos tarp Kristaus ir Logos, kaip kartais teigiama. Viso, ką Dvasia daro žmonių širdyje ir tautų istorijoje, kultūrose ir religijose, tikslas yra rengti priimti Evangeliją, ir tai negali vykti be ryšio su Kristumi, Žodžiu, kuris Dvasios veikimu tapo kūnu, „kad kaip tobulas žmogus išgelbėtų visus žmones ir viską suburtų savyje” (40).

Galiausiai Dvasia neveikia šalia ar anapus Kristaus. Tėra viena vienintelė vienatinio ir trivienio Dievo išganomoji tvarka, tampanti tikrove Dievo Sūnaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje, įgyvendinama bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai ir savo išganomąja reikšme apimanti visą žmoniją ir visatą: „Žmogus gali įžengti į bendrystę su Dievu tiktai per Kristų veikiant Dvasiai” (41).
 

III.  JĖZAUS KRISTAUS IŠGANOMOJO SLĖPINIO  VIENATINUMAS IR VISUOTINUMAS

13. Neretai neigiamas ir Jėzaus Kristaus išganomojo slėpinio vienatinumas ir visuotinumas. Tokia pozicija neturi jokio biblinio pagrindo. Kaip nuolatiniu Bažnyčios tikėjimo elementu reikia tvirtai tikėti tiesa apie Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viešpatį ir vienatinį Gelbėtoją, savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu užbaigusį išganymo istoriją, kurios pilnatvė bei centras jis yra.

Naujasis Testamentas aiškiai liudija: „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją” (1 Jn 4, 14); „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jn 1, 29). Teismo tarybai adresuotoje kalboje Petras, teisindamas apsigimusio luošio pagydymą Jėzaus vardu (plg. Apd 3, 1–8), skelbia: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 12). Tas pats apaštalas taip pat sako, kad Jėzus Kristus yra „visų Viešpats”, „Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas”, ir todėl „kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą” (Apd 10, 36.42.43).

Korinto bendruomenei Paulius rašo: „Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį” (1 Kor 8, 5–6). Apaštalas Jonas irgi patvirtina: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16–17). Naujajame Testamente Dievo visuotinė išganomoji valia griežtai siejama su vienatiniu Kristaus tarpininkavimu: „[Dievas] trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Jėzus Kristus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus” (1 Tim 2, 4–6).

Suvokdami Tėvo per Jėzų Kristų Dvasioje suteiktą nepakartojamą ir visuotinę išganymo dovaną (plg. Ef 1, 3–14), pirmieji krikščionys skelbė Izraeliui apie išganymo, pranokusio Įstatymo ribas, įvykdymą ir taip pat kreipėsi į anuometinį pagonių pasaulį, troškusį išgelbėjimo per įvairius dievus gelbėtojus. Šį tikėjimo paveldą Bažnyčios magisteriumas neseniai vėl priminė: „Bažnyčia tiki, jog už visus miręs ir prikeltas Kristus (plg. 2 Kor 5, 15) savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, idant šis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą. Ji tiki, kad žmonėms po dangumi neduota kito vardo, kuriuo jie galėtų būti išgelbėti (plg. Apd 4, 12). Ji taip pat tiki, kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas” (42).

14. Vadinasi, kaip katalikų tikėjimo tiesa būtina tvirtai tikėti tuo, kad vienatinio ir trivienio Dievo visuotinė išganomoji valia pasirodė ir buvo įgyvendinta vienąkart visiems laikams Dievo Sūnaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Ši tikėjimo tiesa verčia šiandienę teologiją, apmąstant kitokių religinių patirčių buvimą bei jų reikšmę Dievo išganomajame plane, ištirti, ar ir kaip kitų religijų teigiami pavidalai bei elementai susiję su dieviškuoju išganymo planu? Šioje srityje teologiniams tyrimams, vadovaujamiems Bažnyčios magisteriumo, atsiveria platus darbo laukas. Vatikano II Susirinkimas moko, kad „vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio” (43). Reikia geriau atskleisti, ką reiškia toks bendradarbiavimas, kurio aukščiausiu principu visada privalo būti vienatinis Kristaus tarpininkavimas. „Įvairios kitokios tarpininkavimo formos neatmetamos, tačiau jų reikšmė bei vertė kyla vien iš Kristaus tarpininkavimo, ir jų negalima laikyti paraleliniu ar papildomu tarpininkavimu”(44). Sprendimai, numatantys Dievo išganomąją veiklą už Kristaus vienatinio tarpininkavimo ribų, būtų priešingi krikščioniškajam bei katalikiškajam tikėjimui.

15. Dažnai siūloma teologijoje vengti tokių posakių kaip „vienatinumas”, „visuotinumas”, „absoliutumas”, nes, tvirtinama, tai kelia įspūdį, jog Jėzaus Kristaus išganomojo įvykio reikšmė bei vertė perdėm akcentuojama kitų religijų atžvilgiu. Iš tiesų šiais žodžiais išreiškiama tiktai ištikimybė apreiškimui, nes jie kyla iš pačių tikėjimo versmių. Tikinčiųjų bendruomenė nuo pat pradžių pripažino Jėzui tokią išganomąją reikšmę, kad laikė jį vieninteliu, kuris kaip žmogumi tapęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs Dievo Sūnus Tėvo siuntimu ir Šventosios Dvasios galia dovanoja apreiškimą (plg. Mt 11, 27) ir dieviškąjį gyvenimą (plg. Jn 1, 12; 5, 25–26; 17, 2) visai žmonijai ir kiekvienam žmogui.

Šiuo aspektu galima ir būtina sakyti, kad Jėzus Kristus žmonijai ir jos istorijai turi vienatinę ir nepakartojamą, tiktai jam būdingą išskirtinę, visuotinę ir absoliučią reikšmę bei vertę. Jėzus iš tikro yra dėl visų išganymo žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Reikšdamas šią tikėjimo tiesą, Vatikano II Susirinkimas moko: „Dievo Žodis, per kurį visa yra atsiradę, pats tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje atnaujintų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, taškas, kuriame susilieja istorijos ir civilizacijos lūkesčiai, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas. Tai jį Tėvas prikėlė iš numirusių, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju” (45). „Būtent šis Kristaus vienatinumas teikia jam absoliučią ir visuotinę reikšmę, dėl kurios jis, būdamas istorijoje, yra pačios istorijos centras ir tikslas: ‘Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga’ (Apr 22, 13)” (46).
 

IV.  BAŽNYČIOS VIENATINUMAS IR VIENYBĖ

16. Viešpats Jėzus, vienintelis Gelbėtojas, įsteigė ne paprasčiausią mokinių bendruomenę, bet Bažnyčią kaip išganymo slėpinį: jis pats yra Bažnyčioje ir Bažnyčia jame (plg. Jn 15, 1 ir toliau; Gal 3, 28; Ef 4, 15–16; Apd 9, 5); todėl Bažnyčiai, neatsiejamai susivienijusiai su savo Viešpačiu, priklauso ir Kristaus išganomojo slėpinio pilnatvė. Jėzus Kristus tęsia savo buvimą bei išganomąjį darbą Bažnyčioje ir per Bažnyčią (plg. Kol 1, 24–27) (47), kuri yra jo Kūnas (plg. 1 Kor 12, 12–13.27; Kol 1, 18) (48). Ir kaip gyvo kūno galva ir nariai yra skirtingi, bet neatsiejami, taip ir Kristaus ir Bažnyčios nevalia nei tarpusavyje painioti, nei atsieti. Kristus ir Bažnyčia sudaro vienintelį „visą Kristų” (49). Šis neatsiejamumas Naujajame Testamente išreiškiamas Bažnyčios kaip Kristaus Sužadėtinės (plg. 2 Kor 11, 2; Ef 5, 25–29; Apd 21, 2.9) analogija (50).

Vadinasi, dėl Jėzaus Kristaus išganomojo tarpininkavimo vienatinumo ir visuotinumo kaip katalikų tikėjimo tiesa reikia tvirtai tikėti Kristaus įsteigtos Bažnyčios vienatinumu. Kaip egzistuoja vienas Kristus, taip yra tiktai vienas Kūnas, viena Sužadėtinė: „viena ir vienatinė katalikiška ir apaštališka Bažnyčia” (51). Be to, Viešpaties pažadai niekada nepalikti savo Bažnyčios (plg. Mt 16, 18; 28, 20) ir vadovauti jai per savo Dvasią (plg. Jn 16, 13) pagal katalikų tikėjimą implikuoja tai, jog niekada nestigs Bažnyčios vienatinumo bei vienybės ir to, kas yra neatsiejama Bažnyčios visumos dalis (52).

Tikintiesiems privalu išpažinti, kad tarp Kristaus įsteigtos Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios egzistuoja apaštališkąja įpėdinyste (53) pagrįstas istorinis tęstinumas. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia <…>. Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui (Jn 21, 17); jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti (plg. Mt 28, 18 ir toliau); ją visiems amžiams pastatė kaip „tiesos šulą ir atramą” (1 Tim 3, 15). Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi [subsistit in] Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų” (54). Posakiu subsistit in Vatikano II Susirinkimas norėjo suderinti du mokymo teiginius: tai, kad Kristaus Bažnyčia, nepaisant krikščionių susiskaldymo, pilnatviškai toliau egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir tai, kad „už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų” (55), tai yra Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, dar nesančiose visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia (56). Tačiau kalbant apie tokias Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes reikia pasakyti, kad jų „galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai” (57).

17. Vadinasi, egzistuoja vienatinė Kristaus Bažnyčia, besilaikanti Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir su juo bendrystėje esančių vyskupų (58). Bažnyčios, nesančios tobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, bet vienijamos su ja tokių itin artimų saitų, kaip apaštališkoji įpėdinystė bei galiojanti Eucharistija, yra tikrosios dalinės Bažnyčios (59). Todėl šiose Bažnyčiose yra ir veikia Kristaus Bažnyčia, nors jos ir nėra visiškoje bendrystėje su ja, nes nepripažįsta katalikiškojo mokymo apie primatą, kurį pagal Dievo valią objektyviai turi ir visai Bažnyčiai vykdo Romos vyskupas (60).

Priešingai, bažnytinės bendruomenės, neišlaikiusios galiojančio episkopato ir autentiškos bei vientisos Eucharistijos slėpinio esmės (61), nėra Bažnyčios tikrąja šio žodžio prasme; vis dėlto šių bendruomenių pakrikštytieji per krikštą įskiepyti į Kristų ir, vadinasi, yra tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Bažnyčia (62). Krikštas savaime kreipia į Kristaus gyvenimo pilnatvės įgijimą per pilnutinį tikėjimo išpažinimą, Eucharistiją ir visišką bendrystę Bažnyčioje (63).

„Tikintiesiems taip pat neleistina įsivaizduoti, kad Kristaus Bažnyčia paprasčiausiai yra susiskaldžiusių, bet kažkokią vienybę dar išlaikiusių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių visuma; ir jiems nevalia manyti, kad Kristaus Bažnyčia šiandien iš tiesų niekur nebeegzistuoja [subsistere], bet laikytina tiktai tikslu, kurio siekti turi visos Bažnyčios ir bendruomenės” (64). Iš tiesų „šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse” (65). „Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai” (66).

Krikščionių vienybės stygius tikrai yra žaizda Bažnyčiai, tačiau ne ta prasme, tartum ji būtų netekusi savo vienybės, bet kaip „kliuvinys, trukdantis jai pilnatviškai įgyvendinti savo visuotinumą istorijoje” (67).
 

V.  BAŽNYČIA, DIEVO KARALYSTĖ IR  KRISTAUS KARALYSTĖ

18. Bažnyčios misija yra „skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystę, būnant šios karalystės ūgliu ir pradžia žemėje” (68). Viena vertus, Bažnyčia yra „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (69). Vadinasi, ji yra Karalystės ženklas ir įrankis; ji pašaukta ją skelbti ir kurti. Kita vertus, Bažnyčia yra „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe” (70); ji yra taip pat „jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė” (71), jos ūglis bei pradžia. Dievo karalystei būdingas eschatologinis matmuo: tai realybė, esanti laike, tačiau pilnatviškai įgyvendinsima tiktai istorijos pabaigoje (72).

Iš biblinių tekstų bei patristikos liudijimų, taip pat Bažnyčios magisteriumo dokumentų neišplaukia vienaprasmė reikšmė nei tokių posakių, kaip Dangaus karalystė, Dievo karalystė ir Kristaus karalystė, nei jų santykio su Bažnyčia, kuri pati yra slėpinys, iki galo neaprėpiamas žmogiškąja sąvoka. Todėl šiais klausimais gali būti įvairių teologinių aiškinimų. Tačiau nė vienas galimas aiškinimas neturi neigti ar kitaip griauti artimo Kristaus, Karalystės ir Bažnyčios ryšio. Juk Dievo karalystės, kokią pažįstame iš Apreiškimo, „negalima atskirti nei nuo Kristaus, nei nuo Bažnyčios. <…> Atskyrus Karalystę nuo Jėzaus, daugiau nebegalima kalbėti apie apreikštąją Dievo karalystę, ir tada arba Karalystės prasmė iškraipoma taip, kad jai iškyla pavojus virsti vien žmogišku ar ideologiniu objektu, arba Kristaus tapatybė suklastojama taip, kad jis nebeatrodo Viešpats, kuriam viskas turi būti palenkta (plg. 1 Kor 15, 27). Lygiai taip pat negalima Karalystės atsieti nuo Bažnyčios. Tiesa, Bažnyčia nėra tikslas pats savaime, nes yra orientuota į Dievo karalystę, kurios ūglis, ženklas ir priemonė ji yra. Tačiau, kad ir skirdamasi nuo Kristaus ir Karalystės, Bažnyčia yra neatsiejamai su abiem susijusi” (73).

19. Teigti Bažnyčios ir Karalystės tarpusavio neatsiejamumą nereiškia tapatinti Dievo karalystę – net tokią, kokia ji yra dabartiniu istoriniu tarpsniu, – su Bažnyčia kaip regima ir socialine tikrove. Nevalia išleisti iš akių „Kristaus ir Šventosios Dvasios veikimo už regimųjų Bažnyčios ribų” (74). Būtina neužmiršti, jog „Karalystė apima visus: asmenis, visuomenę, visą pasaulį. Darbuotis Karalystės labui, vadinasi, pripažinti ir skatinti dieviškąją dinamiką, glūdinčią žmogaus istorijoje ir ją perkeičiančią. Statydinti Karalystę, vadinasi, darbuotis dėl išlaisvinimo iš visų blogio formų. Vienu žodžiu, Dievo karalystė yra jo išganymo plano pilnatviškas atskleidimas bei įgyvendinimas” (75).

Aptarinėjant santykius tarp Dievo karalystės, Kristaus karalystės ir Bažnyčios, privalu vengti vienpusiško akcentavimo, pavyzdžiui, „sampratų, sąmoningai pabrėžiančių Karalystę ir laikančių save „regnocentrinėmis”. Jos vadovaujasi apie save negalvojančios, bet Karalystės liudijimui bei tarnavimui jai visiškai atsidavusios Bažnyčios įvaizdžiu. Sakoma, jog tai „Bažnyčia kitiems”, kaip ir Kristus yra „žmogus kitiems”. Bažnyčios užduotis formuluojama taip, tartum ji turėtų judėti dviem kryptimis: viena vertus, ji privalo skatinti tai, kas vadinama „Karalystės vertybėmis”, pavyzdžiui, taiką, teisingumą, broliškumą, ir, antra vertus, remti tautų, kultūrų, religijų tarpusavio dialogą, idant jos viena kitą praturtindamos padėtų pasauliui atsinaujinti ir vis labiau artėti prie Karalystės. Tokioms sampratoms greta teigiamų aspektų dažnai būdingi ir neigiami. Pirmiausia jos nutyli Kristų: Karalystė, apie kurią jos kalba, remiasi „teocentrizmu”, nes – teigiama – Kristaus negali suprasti neišpažįstantys krikščioniškojo tikėjimo, tuo tarpu viena dieviškoji tikrovė, kad ir kaip vadintųsi, gali būti bendras įvairių tautų, kultūrų ir religijų pagrindas. Dėl tos pačios priežasties jos teikia pirmenybę Kūrimo slėpiniui, atsispindinčiam kultūrų bei religinių įsitikinimų įvairovėje, bet nė žodžio nesako apie Atpirkimo slėpinį. Kita vertus, Karalystė, kaip jos ją supranta, galiausiai nustumia į šalį arba sumenkina Bažnyčią; to priežastis yra reakcija į tariamą praeities „ekleziocentrizmą” ir Bažnyčios kaip ženklo, kuris, be to, nėra nedviprasmiškas, traktuotė” (76). Tokios sampratos prieštarauja katalikų tikėjimui, nes neigia Kristaus ir Bažnyčios santykio su Dievo karalyste vienatinumą.

VI.  BAŽNYČIA IR RELIGIJOS  IŠGANYMO ATŽVILGIU

20. Iš to, ką iki šiol priminėme, išplaukia tam tikros gairės, privalomos teologinei refleksijai, norinčiai nuodugniau ištirti Bažnyčios ir religijų santykį su išganymu.

Pirmiausia privalu tvirtai tikėti, kad „keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias – Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę” (77). Šio mokymo nevalia priešpriešinti Dievo visuotinei išganomajai valiai (plg. 1 Tim 2, 4) ir dėl to viena nuo kitos atsieti „šių dviejų tiesų, būtent išganymo Kristuje tikros galimybės visiems žmonėms ir Bažnyčios būtinybės tokioje išganymo tvarkoje” (78).

Bažnyčia yra „visuotinis išganymo sakramentas” (79), nes, visada slėpiningai susivienijusi su savo Galva Jėzumi Kristumi ir jai pavaldi, ji Dievo plane nepamainomai susijusi su kiekvieno žmogaus išganymu (80). Tiems, kurie nėra Bažnyčios nariai formaliai bei regimai, „Kristaus išganymas prieinamas per malonę, kuri, nors slėpiningai susijusi su Bažnyčia, formaliai nepadaro jų Bažnyčios nariais, bet apšviečia juos būdu, atitinkančiu jų vidinę būklę bei aplinkos situaciją. Ši malonė kyla iš Kristaus, yra jo aukos vaisius ir teikiama Šventosios Dvasios” (81). Ji susijusi su Bažnyčia, kuri „pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir  Šventosios Dvasios misijos” (82).

21. Dėl būdo, kuriuo nekrikščionis pasiekia išganomoji Dievo malonė, visuomet dovanojama per Kristų Šventojoje Dvasioje ir slėpiningai susijusi su Bažnyčia, Vatikano II Susirinkimas tiktai konstatuoja, kad Dievas ją dovanoja „jam vienam žinomais būdais” (83). Teologija stengiasi pagilinti šią idėją. Tokios teologinės pastangos skatintinos, nes neabejotinai leidžia geriau suprasti Dievo išganomuosius planus ir jų įgyvendinimo būdus. Tačiau iš to, kas buvo pasakyta apie Jėzaus Kristaus tarpininkavimą ir „ypatingą bei nepakartojamą santykį” (84), tarp žmonių siejantį Bažnyčią su Dievo karalyste, kuri iš esmės yra visuotinė Kristaus Gelbėtojo karalystė, aiškiai išplaukia, jog su katalikų tikėjimu nesuderinama laikyti Bažnyčią vienu iš išganymo kelių greta tų, kuriuos siūlo kitos religijos, traktuojamos kaip Bažnyčią papildančios, net lygiavertės jai prigimtimi, kartu su ja judančios to paties taško, eschatologinės Dievo karalystės, link.

Žinoma, įvairiose religinėse tradicijose yra religiškumo elementų, kylančių iš Dievo (85) ir sudarančių dalį to, „ką Dvasia daro žmonių širdyje ir tautų istorijoje, kultūrose ir religijose” (86). Kai kurios kitų religijų maldos ir apeigos kaip progos ar pedagoginės pagalbos, skatinančios atsiverti dieviškajam veikimui, iš tiesų rengia priimti Evangeliją (87). Tačiau joms negalima priskirti dieviškosios kilmės ar krikščioniškiesiems sakramentams būdingo išganomojo veiksmingumo ex opere operato (88). Be to, nevalia ignoruoti ir to, kad kitos apeigos kyla iš prietarų ar panašių klaidų (plg. 1 Kor 10, 20–21) ir yra veikiau kliūtis išganymui (89).

22. Atėjus Jėzui Kristui Gelbėtojui, Dievas panoro, kad jo įsteigtoji Bažnyčia būtų visos žmonijos išganymo įrankis (plg. Apd 17, 30–31) (90). Ši tikėjimo tiesa nė kiek nemenkina Bažnyčios nuoširdžios pagarbos pasaulio religijoms, tačiau sykiu iš pagrindų atmeta indiferentizmo paženklintą mąstyseną, „persunktą religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog visos religijos yra vienodos vertės” (91). Tiesa, kad kitų religijų išpažinėjai gali patirti dieviškąją malonę, bet nemažiau tikra ir tai, kad jie objektyviai daug ko stokoja palyginti su tais, kurie Bažnyčioje turi išganymo priemonių pilnatvę (92). „Visi Bažnyčios vaikai teatmena, kad jų  padėties ypatingumas priskirtinas ne jų pačių nuopelnams, bet ypatingai Kristaus malonei; neatsiliepdami į šią malonę mintimis, žodžiais ir darbais, jie susilauks ne išganymo, bet rūstesnio nuosprendžio” (93). Tad suprantama, kodėl Bažnyčia, laikydamasi Viešpaties priesako (plg. Mt 28, 19–20), kaip meilės visiems žmonėms reikalavimą „nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi” (94).

Ir tarpreliginiame dialoge misija ad gentes niekuomet „nepraranda savo galios ir būtinybės” (95). „Iš tiesų 'Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą' (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi būtų išganyti per tiesos pažinimą. Išganymas randamas tiesoje. Paklūstantys tiesos Dvasiai jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa patikėta, atsiliepdama į jų troškimą privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė” (96). Todėl dialogas, kuris yra Bažnyčios evangelizacinės misijos dalis, tėra viena iš Bažnyčios užduočių misijoje ad gentes (97). Lygybė, esanti dialogo sąlyga, žymi lygų asmeninį partnerių orumą, bet ne mokymų ir juo labiau Kristaus, žmogumi tapusio Dievo, ir kitų religijų steigėjų lygybę. Bažnyčia, vadovaudamasi meile ir pagarba laisvei (98), pirmiausia turėtų stengtis skelbti visiems Viešpaties galutinai apreikštą tiesą ir būtinybę atsiversti į Jėzų Kristų ir per krikštą bei kitus sakramentus priklausyti Bažnyčiai, norint pilnatviškai dalyvauti bendrystėje su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Kita vertus, tikrumas Dievo visuotine išganomąja valia ne mažina, bet, priešingai, didina pareigą ir neatidėliotinumą skelbti išganymą ir atsivertimą į Viešpatį Jėzų Kristų.

PABAIGA

23. Šia Deklaracija, kurioje primenamos ir aiškinamos kai kurios tikėjimo tiesos, norėta sekti Pauliumi, rašiusiu korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs” (1 Kor 15, 3). Kai kurių problemiškų ar net klaidingų siūlymų akivaizdoje teologinė refleksija pašaukta vėl patvirtinti Bažnyčios tikėjimą ir įtikimai bei veiksmingai parodyti savo vilties pagrįstumą.

Aptarinėdami tikrosios religijos temą, Vatikano II Susirinkimo tėvai pareiškė: „Šis vienintelis tikrasis tikėjimas gyvuoja katalikiškoje ir apaštališkojoje Bažnyčioje, kurią Viešpats Jėzus įpareigojo skelbti tą tikėjimą visiems žmonėms sakydamas apaštalams: ‘Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs’ (Mt 28, 19–20). O žmonės visi privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis” (99).

Krikščioniškasis apreiškimas bus „tikroji kelrodė žvaigždė” (100) visai žmonijai: „Tiesa, kuri yra Kristus, reikalauja priimti ją kaip visuotinį autoritetą” (101). Krikščioniškasis slėpinys pranoksta visas laiko bei erdvės ribas ir įgyvendina žmonių giminės vienybę: „Visi žmonės, kilę iš įvairių kraštų su įvairiomis tradicijomis, yra pašaukti per Kristų turėti dalį vieningoje Dievo vaikų šeimoje. <…> Dalydamasis savo slėpiniu, Jėzus griauna susiskaldymo sienas ir sukuria iki tol negirdėtą ir neprilygstamą vienybę. Toji vienybė tokia tvirta, jog Bažnyčia gali kartu su šv. Pauliumi tarti: ‘Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai’ (Ef 2, 19)” (102).

Popiežius Jonas Paulius II pasirašiusiam Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui kardinolui 2000 m. birželio 16 d. suteiktoje audiencijoje, tikrai susipažinęs su kongregacijos visuotinio susirinkimo priimta deklaracija, savo apaštališkuoju autoritetu ją patvirtino ir nurodė paskelbti.
 

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinė,
2000 m. rugpjūčio 6 d., Viešpaties Atsimainymo šventė

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Tarcisio Bertone SDB
Vercelli arkivyskupas emeritas,
Sekretorius

(1) Konstantinopolio I Susirinkimas. Symbolum Constantinopolitanum: DS, 150.
(2) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 1: AAS 83 (1991), p. 249–340.
(3) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes ir Deklaracija Nostra aetate; taip pat plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi: AAS 68 (1976), p. 5–76; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio.
(4) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate, 2.
(5) Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Tautų evangelizavimo kongregacija. Instrukcija Dialogo e annuncio, 29: AAS 84 (1992), p. 414–446; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55.
(7) Plg. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Tautų evangelizavimo kongregacija. Instrukcija Dialogo e annuncio, 9.
(8) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 5: AAS 91 (1999), p. 5–88.
(9) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 2.
(10) Ten pat, 4.
(11) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 5.
(12) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 14.
(13) Chalkedono Susirinkimas. Symbolum Chalcedonense: DS, 301; plg. Šv. Atanazas Aleksandrietis. De Incarnatione, 54, 3: SC 199, 458.
(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 4.
(15) Ten pat, 5.
(16) Ten pat.
(17) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 144.
(18) Ten pat, 150.
(19) Ten pat, 153.
(20) Ten pat, 178.
(21) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 13.
(22) Plg. ten pat, 31–32.
(23) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate, 2. Taip pat plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 9, kur kalbama apie gėrio elementus, slypinčius tautų apeigose bei kultūrose; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 16, nurodoma į tarp nekrikščionių egzistuojančius gėrio bei tiesos elementus, kuriuos galima laikyti pasirengimu priimti Evangeliją.
(24) Plg. Tridento Susirinkimas. Dekretas De libris sacris et de traditionibus recipiendis: DS, 1501; Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Filius, 2 sk.: DS, 3006.
(25) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 11.
(26) Ten pat.
(27) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55. Taip pat plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 53.
(28) Nikėjos Susirinkimas. Symbolum Nicaenum: DS, 125.
(29) Chalkedono Susirinkimas. Symbolum Chalcedonense: DS, 301.
(30) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(31) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 6.
(32) Plg. Šv. Leonas Didysis. Tomus ad Flavianum: DS, 294.
(33) Plg. Šv. Leonas Didysis. Laiškas „Promisisse me memini” ad Leonem I imp.: DS, 318: „In tantam unitatem ab ipso conceptu Virginis deitate et humanitate conserta, ut nec sine homine divina, nec sine Deo agerentur humana”. Taip pat plg. ten pat: DS, 317.
(34) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 45. Taip pat plg. Tridento Susirinkimas. Dekretas De peccato originali, 3: DS, 1513.
(35) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3–4.
(36) Plg. ten pat, 7. Šv. Ireniejus rašo, kad Bažnyčiai duota „bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia” (Adversus haereses III, 24, 1: SC 211, 472).
(37) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(38) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 28. Dėl „Žodžių sėklų” taip pat plg. Šv. Justinas. 2 Apologia 8, 1–2; 10, 1–3; 13, 3–6: ed. G. J. Goodspeed, p. 84, 85, 88–89.
(39) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 28–29.
(40) Ten pat, 29.
(41) Ten pat, 5.
(42) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 10. Šv. Augustinas rašo, kad anapus Kristaus, visuotinio išganymo kelio, „niekas nebuvo išgelbėtas, niekas neišgelbėjamas ir niekas nebus išgelbėtas” (De civitate Dei, 10, 32, 2: CCL 47, 312).
(43) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 62.
(44) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 5.
(45) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 45. Būtiną ir absoliutų Kristaus vienatinumą ir visuotinumą žmogiškojoje istorijoje labai taikliai išreiškė šventasis Ireniejus, apmąstydamas Jėzaus kaip pirmgimio iškilumą: „Danguje tobulasis Žodis, kaip Dievo minties pirmgimis, viską valdo ir viskam teikia įstatymus; žemėje, kaip Mergelės pirmgimis, jis yra Teisusis ir Šventasis, Dievo Tarnas, Dievui patinkantis, visiškai tobulas; galiausiai gelbėdamas visus jį sekančius iš mirties karalystės, jis, kaip mirusiųjų pirmgimis, yra dieviškojo gyvenimo Galva ir Versmė” (Demonstratio, 39: SC 406, 138).
(46) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 6.
(47) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 14.
(48) Plg. ten pat, 7.
(49) Plg. Šv. Augustinas. Enarrat. in Psalmos, Ps. 90, Sermo 2, 1: CCL 39, 1266; Šv. Grigalius Didysis. Moralia in Iob, Praefatio, 6, 14: PL 75, 525; Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, III, q. 48, a. 2, ad 1.
(50) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 6.
(51) Symbolum fidei: DS, 48; plg. Bonifacas VIII. Bulė Unam sanctam: DS, 870–872; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.
(52) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4; Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 11: AAS 87 (1995), 921–982.
(53) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 20; taip pat plg. Šv. Ireniejus. Adversus haereses, III, 3, 1–3: SC 211, 20–44; Šv. Kiprijonas. Epist. 33, 1: CCL 3 B, 164–165; Šv. Augustinas. Contra advers. legis et prophet., 1, 20, 39: CCL 49, 70.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.
(55) Ten pat; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 13; taip pat plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 15; Dekretas Unitatis redintegratio, 3.
(56) Priešingai autentiškai Susirinkimo teksto prasmei aiškinama tada, kai iš formulės subsistit išvedama tezė, kad vienatinė Kristaus Bažnyčia gali būti įgyvendinta nekatalikų Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse. „Tuo tarpu Susirinkimas žodį subsistit parinko tam, kad aiškiai parodytų, jog yra tiktai viena tikrosios Bažnyčios ‘subsistencija’, o už jos regimos visumos ribų pasitaiko tiktai Bažnyčios elementų, kurie – kaip tos pačios Bažnyčios elementai – kreipia bei veda Katalikų Bažnyčios link” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Notifikacija dėl t. Leonardo Boffo knygos Chiesa: carisma e potere: AAS 77 [1985], 756–762).
(57) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 3.
(58) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 1: AAS 65 (1973), 396-408.
(59) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 14 ir 15; Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 17: AAS 85 (1993), 838–850.
(60) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Pastor aeternus: DS, 3053–3064; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 22.
(61) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 22.
(62) Plg. ten pat, 3.
(63) Plg. ten pat, 22.
(64) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 1.
(65) Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 14.
(66) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 3.
(67) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 17; taip pat plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4.
(68) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3.
(69) Ten pat, 1.
(70) Ten pat, 4; plg. Šv. Kiprijonas. De Dominica oratione, 23: CCL 3A, 105.
(71) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3.
(72) Plg. ten pat, 9; taip pat plg. Didache, 9, 4: SC 248, 176: „Tavo Bažnyčia iš visų žemės pakraščių surenkama į tavo Karalystę”, ir ten pat, 10, 5: SC 248, 180: „Atmink, Viešpatie, savo Bažnyčią <…>. Ir vesk ją, šią šventą Bažnyčią, į savo karalystę, kurią jai parengei”.
(73) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 18; plg. apaštališkąjį paraginimą Ecclesia in Asia, 17: L’Osservatore Romano, 1999 11 07. Karalystė tokia neatskiriama nuo Kristaus, kad tam tikra prasme ji yra jam tapati (plg. Origenas. Commentaria in Matthaeum, 14, 7: PG 13, 1197; Tertulianas. Adversus Marcionem, IV, 33, 8: CCL 1, 634.
(74) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 18.
(75) Ten pat, 15.
(76) Ten pat, 17.
(77) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 14; plg. Dekretas Ad gentes, 7; Dekretas Unitatis redintegratio, 3.
(78) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 9; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 846–847.
(79) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 48.
(80) Plg. Šv. Kiprijonas. De Catholicae Ecclesiae unitate, 6: CCL 3, 253–254; Šv. Ireniejus. Adversus haereses, III, 24, 1: SC 211, 472–474.
(81) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 10.
(82) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 2. Šia prasme taip pat reikia aiškinti garsiąją formulę: „Extra Ecclesia nullus omnino salvatur” (plg. Laterano IV Susirinkimas. 1 skyrius De fide catholica: DS, 802). Taip pat plg. Epistula Sancti Officii ad Arhiepiscopum Bostoniensem: DS, 3866–3872.
(83) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 7.
(84) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 18.
(85) Tai dieviškojo Žodžio sėklos (semina Verbi), kurias Bažnyčia džiugiai ir pagarbiai pripažįsta (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 11; Deklaracija Nostra aetate, 2).
(86) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 29.
(87) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 843.
(88) Plg. Tridento Susirinkimas. Dekretas De sacramentis, kan. 8 de sacramentis in genere: DS, 1608.
(89) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55.
(90) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 17; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 11.
(91) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 36.
(92) Plg. Pijus XII. Enciklika Mystici corporis: DS, 3821.
(93) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 14.
(94) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate, 2.
(95) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 7.
(96) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 851; taip pat plg. 849–856.
(97) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55; apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Asia, 31.
(98) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 1.
(99) Ten pat.
(100) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 15.
(101) Ten pat, 92.
(102) Ten pat, 70.