Katalikai pasauliečiai tikėjimo liudytojai mokykloje
(Pabaiga. Pradžia Nr. 17)
Pagarba kitų įsitikinimams
50. Išpažįstamo tikėjimo sąlygojamą elgesį pliuralistinėje mokykloje turėtų lydėti ypatinga pagarba kitų ugdytojų ideologiniams įsitikinimams bei darbui, jei jie nepažeidinėja auklėtinių žmogaus teisių. Abipusė pagarba turėtų skatinti konstruktyvų dialogą ypač su atsiskyrusiais broliais krikščionimis ir su visais geros valios žmonėmis. Taip galima aiškiai parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas konkrečia praktika remia religijos ir žmogaus laisvę, kuri ginama pliuralistinėje visuomenėje ir yra logiškas jos vaisius.
Pasauliečio santykiai su kitais ugdymo bendruomenės nariais
51. Katalikui pasauliečiui itin svarbu aktyviai dalyvauti savo kolegų veikloje, palaikyti ryšius su kitais ugdymo bendruomenės nariais, ypač su ugdomųjų tėvais. Taip pamažu Evangelijos dvasia galima persunkti mokyklos, kurioje dirba katalikas pasaulietis, tikslus, programas ir mokymo metodus.
Pasaulietis kaip Evangelijos įkvėpto žmogaus atvaizdas
52. Katalikas pasaulietis, rimtai traktuojantis savo profesiją, remiantis
tiesą, teisingumą ir laisvę, atviras kitų požiūriams ir visada pasirengęs
padėti, asmeniškai atsidavęs savo auklėtiniams ir broliškai solidarus su
visais, gyvenantis visais aspektais moralų gyvenimą, pliuralistinėje mokykloje
yra gyvas veidrodis, kuriame kiekvienas ugdymo bendruomenės narys gali
pamatyti atsispindint Evangelijos įkvėpto žmogaus atvaizdą.
Kitose mokyklose
Pasaulietis misijų šalyse
53. Konkrečiau aptariant mokyklas, esančias misijų šalyse arba ten, kur krikščionybė beveik nebepraktikuojama, būtina pabrėžti, kad katalikas pasaulietis, įpareigojamas tikėjimo, gali būti vienintelis Bažnyčios buvimo būdas ne tik mokykloje, bet ir toje vietoje, kurioje gyvena. Tokiomis aplinkybėmis jis yra vienintelis balsas, skelbiantis Evangelijos naujieną ugdomiesiems, kitiems ugdymo bendruomenės nariams, visiems, su kuriais sueina į sąlytį kaip ugdytojas ar paprasčiausiai kaip asmuo (41). Tokiais atvejais lemiamą svarbą įgyja viskas, kas buvo pasakyta apie atsakomybės suvokimą, krikščioniškąją perspektyvą mokant ir ugdant, pagarbą kitų įsitikinimams, konstruktyvų dialogą su kitais krikščionimis ir krikščionybės neišpažįstančiais žmonėmis, aktyvų dalyvavimą įvairiose mokyklos grupėse ir, svarbiausia, liudijimą asmeniniu gyvenimu.
Pasaulietis šalyse, kur persekiojama Bažnyčia
54. Galiausiai negalima užmiršti katalikų pasauliečių, dirbančių šalių, kuriose Bažnyčia persekiojama ir katalikui draudžiama eiti ugdytojo pareigas, mokyklose. Kad galėtų dirbti ateistiškai orientuotoje mokykloje, pasauliečiai priversti slėpti esą tikintieji. Tokiomis sunkiomis sąlygomis paprasčiausias buvimas jei tai tylus, bet gyvybiškai svarbus Evangelijos įkvėpto žmogaus buvimas jau yra veiksmingas Kristaus naujienos skelbimas, griaunantis pražūtingas ateistinio auklėjimo vykdytojų mokykloje užmačias. Toks liudijimas gyvenimu, lydimas asmeninio ryšio su ugdomaisiais, gali, nepaisant sunkumų, atverti galimybių ir atviresnei evangelizacijai. Ugdytojas pasaulietis, nors ir priverstas slėpti savo katalikiškumą, daugeliui tokių šalių jaunuolių dėl apgailėtinų žmogiškųjų bei religinių priežasčių gali būti vienintelis būdas gauti bent kokių nors autentiškų žinių apie Evangeliją ir Bažnyčią, kurios mokykloje iškraipomos ir puldinėjamos.
Ryšiai su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais
55. Bet kokio pobūdžio mokykloje, ypač kai kurių šalių, ugdytojui katalikui
neretai teks susidurti su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais.
Jų atžvilgiu jis privalo būti ne tik pagarbus, bet ir draugiškas, taip
pat atviras visuotinės krikščioniškosios meilės motyvuojamam dialogui.
Be to, niekada nevalia užmiršti, jog tikrasis ugdymas nėra vien žinių perteikimas,
tai taip pat orumo ir broliškumo skatinimas rengiant asmenį atsiverti Tiesai,
kuri yra Kristus.
UGDYTOJAS KATALIKAS PASAULIETIS KAIP TIKYBOS MOKYTOJAS
Tikybos mokytojas
56. Tikybos mokymas būdingas kiekvienai mokyklai, nes mokyklos tikslas yra ugdyti žmogų visais pagrindiniais matmenimis, tarp kurių yra ir religinis. Tikybos mokymas iš tikrųjų yra ugdomojo ir tėvų teisė, lydima tam tikrų pareigų, ir, bent katalikų tikėjimo atveju, itin svarbi žmogaus ugdymo priemonė siekiant teisingos tikėjimo ir kultūros sintezės, kuri jau ne kartą buvo akcentuota.
Todėl katalikų tikybos mokymas, besiskiriantis nuo katechezės tikrąja ta žodžio prasme ir ją papildantis (42), privalo būti kiekvienos mokyklos mokymo plano dalis.
Iškili pasauliečių apaštalavimo forma
57. Tikybos mokymas, kaip ir katechezė, yra iškili pasauliečių apaštalavimo forma (43). Dėl to ir sykiu todėl, kad šių dienų didžiulėms mokyklinėms sistemoms reikia nemažai tikybos mokytojų, ši atsakomybė, ypač pradinio lavinimo lygmeniu, daugiausia tenka pasauliečiams.
Pasauliečių užduotis šioje srityje
58. Todėl katalikai pasauliečiai įvairiose vietovėse ir įvairiomis aplinkybėmis turėtų suvokti didžiulę užduotį, laukiančią jų šioje srityje. Be jų dosnaus bendradarbiavimo tikybos mokymas mokyklose negalėtų patenkinti esamos paklausos, kaip jau yra kai kuriose šalyse. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Bažnyčia viltis deda į pasauliečių bendradarbiavimą. Toks poreikis gali būti ypač stipriai juntamas jaunose Bažnyčiose.
Ištikimybė magisteriumui
59. Tikybos mokytojo užduotis neabejotinai yra pirmutinės svarbos, nes
norima perduoti ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus
Kristaus mokymą (44). Tikybos mokytojai ir katechetai, atsižvelgdami į
grupės, kuri mokoma, ypatybes, turėtų išmintingai parinkti iš teologinių
tyrinėjimų tai, kas galėtų nušviesti jų pačių mąstyseną bei mokymą, ir
patys <
> ištikimai remtis autentiškais šaltiniais ir magisteriumu,
nuo kurio priklauso tinkamas jų pačių užduoties vykdymas. Jie turi susilaikyti
nuo vaikų ir jaunuolių protų trikdymo keistomis teorijomis (45). Privalu
sąžiningai laikytis vietos vyskupo nustatytų taisyklių, susijusių su jų
pačių teologiniu bei pedagoginiu ugdymu ir su kurso programa, neužmirštant,
jog pirmiausia šioje srityje ypač didelė reikšmė tenka liudijimui gyvenimu
ir intensyviai išgyvenamam dvasingumui.
III. KATALIKO PASAULIEČIO UGDYMAS MOKYKLOJE LIUDYTI TIKĖJIMĄ
Ugdymas liudyti tikėjimą
60. Norint konkrečiai įgyvendinti tokį turtingą ir gilų pašaukimą, koks
yra kataliko pasauliečio pašaukimas mokykloje, reikia deramo ugdymo tiek
profesinio, tiek religinio. Labai svarbu, kad ugdytojas būtų dvasiškai
brandi asmenybė, besireiškianti per gilų krikščioniškąjį gyvenimą. Toks
pašaukimas, teigia Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie ugdytojus,
reikalauja rūpestingo pasirengimo (46). Mokytojai turėtų būti kuo rūpestingiausiai
parengti, turėti ganėtinai pasaulietinių ir religinių žinių, patvirtintų
reikiamais studijų pažymėjimais, ir įvaldę pedagogikos meną, atitinkantį
šių dienų atradimus (47). Tinkamo ugdymo poreikis neretai labiausiai jaučiamas
religinėje ir dvasinėje srityje, kur katalikų pasauliečių pasirengimas
perdėm dažnai neprilygsta jų bendrajam, kultūriniam ir ypač profesiniam
pasirengimui.
SUVOKIMAS IR SKATINIMAS
Profesijos kaip pašaukimo suvokimas
61. Katalikai pasauliečiai, rengdamiesi dirbti mokykloje, paprastai suvokia, jog jiems reikia gero profesinio pasirengimo, kad gebėtų įgyvendinti savo ugdomąją misiją, kuri yra autentiškas žmogaus pašaukimas. Vien profesinio lygmens suvokimas nėra būdingas katalikui pasauliečiui, laikančiam savo ugdomąjį darbą pamatine asmeninio šventėjimo priemone bei apaštalavimo misijos vykdymu. Iš kataliko pasauliečio, dirbančio mokykloje, reikalaujama būtent suvokti, jog tai, ką jis daro, yra pašaukimo įgyvendinimas. Į klausimą, kiek tai iš tikrųjų sąmoningai suvokiama, turėtų atsakyti patys pasauliečiai.
Būtinybė atnaujinti savo religinį ugdymą
62. Su šiuo specifiniu suvokimu, kurio reikalaujama iš kataliko pasauliečio, susijusi būtinybė išplėsti ir atnaujinti savo religinį ugdymą taip, kad jis paraleliai ir harmoningai lydėtų visą žmogiškąjį ugdymą. Katalikui pasauliečiui privalu gerai įsisąmoninti tokio religinio ugdymo būtinybę, nes nuo to priklauso ne tik apaštalavimas, bet ir deramas profesinių užduočių, ypač ugdomųjų, vykdymas.
Pilnatviškas pašaukimo įgyvendinimas
63. Šiais apmąstymais norima padėti tai suvokti ir apmąstyti savo asmeninę
padėtį srityje, kuri yra pamatinė norint pilnatviškai įgyvendinti ugdytojo
kataliko pasaulietiškąjį pašaukimą. Tai, kas pastatyta ant kortos, yra
taip svarbu, kad vien jau to paprasčiausias suvokimas turėtų būti didelė
paskata imtis reikiamų pastangų pašalinti visas pasirengimo spragas ir
deramu lygiu išlaikyti viską, kas jau įgyta. Ugdytojai katalikai pasauliečiai
bažnytinėje bendruomenėje gali tikėtis, kad vyskupai, kunigai ir pašvęstojo
gyvenimo institutų nariai, ypač atsidavusieji apaštalavimui per ugdymą,
taip pat įvairios ugdytojų katalikų pasauliečių grupės bei organizacijos
padės jiems įžvelgti savo asmeninius poreikius ugdymo srityje ir tinkamu
būdu paskatins juos dar visumiškiau socialiniam įsipareigojimui, kurio
reikalauja toks ugdymas.
PROFESINIS IR RELIGINIS UGDYMAS
Tinkamų ugdymo centrų pasirinkimas
64. Pravartu atkreipti dėmesį, kad ne visi mokytojų ugdymo centrai vienodu lygiu suteikia ugdytojams katalikams profesinius pagrindus, labiausiai tinkamus savo ugdomajai misijai įgyvendinti, nes tarp disciplinos dėstymo būdo, ypač humanitarinių mokslų srityje, ir žmogaus, gyvenimo bei pasaulio sampratos egzistuoja artimas ryšys. Jei mokytojų ugdymo centro ideologinė orientacija pliuralistinė, tada būsimajam ugdytojui katalikui gali tekti papildomai padirbėti siekiant asmeninės tikėjimo ir kultūros sintezės įvairiose studijuojamose disciplinose. Ugdymo dienomis nevalia užmiršti, jog mokyti reikės įtraukiant mokinius į tikėjimo ir kultūros dialogą ir pamažu vedant juos asmeninės abiejų sintezės link. Iš to aišku, jog geriau būtų lankyti Bažnyčios vadovaujamus mokytojų ugdymo centrus ten, kur jie egzistuoja, ir kurti, jei įmanoma, tokius centrus ten, kur jų dar nėra.
Religinis ugdymas
65. Ugdytojo kataliko religinis ugdymas nesibaigia sulig vidurinės mokyklos programa. Tai turi lydėti bei papildyti profesinį ugdymą ir atitikti suaugusio žmogaus tikėjimą, jo žmogiškąją kultūrą ir specifinį pasaulietiškąjį pašaukimą. Religinis ugdymas turėtų būti orientuotas tiek į asmeninio šventumo siekimą, tiek į misiją apaštalauti, nes šie du elementai krikščioniškajame pašaukime neatsiejami. Rengimas apaštalavimui suponuoja tam tikrą visapusišką ugdymą žmogiškuoju aspektu, atitinkantį kiekvieno asmens įgimtus gebėjimus bei sąlygas ir reikalauja šalia dvasinio ugdymo < > rimto doktrininio parengimo, tai yra teologinio, etinio ir filosofinio (48). Ugdytojo atveju taip pat nevalia užmiršti tinkamo rengimo perteikiant Bažnyčios socialinį mokymą, kuris yra sudedamoji krikščioniškosios gyvenimo sampratos dalis (49) ir padeda išlaikyti gyvą būtiną socialinį jautrumą (50).
Atsižvelgiant į doktrininį lygmenį ir turint omenyje mokytojus, pravartu priminti, kad Vatikano II Susirinkimas kalba apie religinių žinių patvirtinimo atitinkamais pažymėjimais poreikį (51). Todėl labai siūlytina, kad visi mokyklose dirbantys katalikai, ypač ugdytojai, įgytų reikiamą kvalifikaciją baigdami religinio ugdymo kursus bažnytiniuose fakultetuose ar šiam tikslui tinkamuose religinio mokslo institutuose visur, kur įmanoma.
Vyskupų atsakomybė
66. Įgiję atitinkamus laipsnius ir tinkamai parengti religinės pedagogikos
srityje, jie turės tikybai dėstyti reikalingus pagrindus. Vyskupai turėtų
skatinti ir įgalinti tokį tikybos mokytojų bei katechetų rengimą, neužmiršdami
abipusiškai praturtinančio dialogo su ugdomais mokytojais.
ATNAUJINIMAS. NUOLATINIS UGDYMAS
Nuolatinė kaita
67. Mokslo bei technologijos nepaprastos pažangos ir nuolatinio kritinio bet kokio pobūdžio tikrovės, situacijos ar vertybės analizavimo mūsų dienomis vaisius yra mūsų epochai būdinga nuolatinė ir spartėjanti kaita, visose srityse veikianti žmogų bei visuomenę. Dėl kaitos įgytos žinios ir esamos struktūros greitai pasensta, ir prireikia naujų požiūrių bei metodų.
Atnaujinimo būtinybė
68. Tokiomis sąlygomis, kurias pirmiausia tenka patirti katalikams pasauliečiams, ugdytojui katalikui kyla aiški ir nuolatinė būtinybė atnaujinti asmenines nuostatas, dėstomų dalykų turinį ir taikomus pedagoginius metodus. Reikia neužmiršti, jog ugdytojo pašaukimas reikalauja nuolatinio ryžto atsinaujinti ir prisiderinti (52). Jei atnaujinimo poreikis yra nuolatinis, tai toks pat turėtų būti ir ugdymas. Tai pasakytina ne tik apie profesinį, bet ir religinį ugdymą ir apskritai apie viso asmens praturtinimą. Bažnyčia per tai visada stengiasi pritaikyti savo pastoracinę misiją prie kiekvieno amžiaus žmonių aplinkybių, idant Jėzaus Kristaus naujiena jiems būtų skelbiama suprantamai ir jų sąlygas atitinkančiu būdu.
Įvairios nuolatinio ugdymo formos
69. Apimdamas daugybę įvairių aspektų, nuolatinis ugdymas verčia asmenis ir bendruomenę nuolatos ieškoti jo įgyvendinimo formų. Kai kurios iš įvairių nuolatinio ugdymo priemonių tapo įprastiniais ir tiesiog būtinais įrankiais: tai periodinių leidinių bei atitinkamų knygų skaitymas, dalyvavimas konferencijose ir seminaruose, būreliuose, susitikimuose ir kongresuose, tam tikros laisvalaikio dalies skyrimas ugdymui. Visiems mokyklose dirbantiems katalikams pasauliečiams tai turėtų tapti įprastine jų žmogiškojo, profesinio ir religinio gyvenimo dalimi.
Sunki, bet būtina užduotis
70. Negalima neigti, jog nuolatinis ugdymas, kaip rodo jau pats pavadinimas,
yra sunki užduotis, kurios daug kam nepavyksta įgyvendinti, ypač jei atsižvelgtume
į vis labiau sudėtingėjantį šiuolaikinį gyvenimą, su pedagogine misija
susijusius sunkumus ir visa tai lydinčią ekonominio saugumo stoką. Tačiau
nepaisant visų šių veiksnių, nė vienam katalikui pasauliečiui nevalia ignoruoti
šio mūsų dienų poreikio ir tenkintis pasenusiomis žiniomis, kriterijais
ir požiūriais. Atmesti nuolatinį ugdymą, apimantį visus asmens aspektus
žmogiškąjį, profesinį ir religinį , vadinasi, atsiskirti nuo pasaulio,
kurį reikia priartinti prie Evangelijos.
IV. BAŽNYČIOS PARAMA KATALIKUI PASAULIEČIUI MOKYKLOJE
Būtina visos Bažnyčios parama
71. Įvairios aplinkybės, kuriomis katalikams pasauliečiams tenka dirbti
mokyklose, lemia, kad daugelis jų jaučiasi izoliuoti, nesuprasti ir dėl
to nėra apsaugoti nuo pagundos pulti į neviltį ar net atsisakyti savo pareigų.
Mokyklose dirbantys katalikai pasauliečiai, norėdami įveikti tokius sunkumus
ir, bendriau kalbant, geriau įgyvendinti savo pašaukimą, turėtų turėti
galimybę visada tikėtis visos Bažnyčios paramos bei pagalbos.
TIKĖJIMO, ŽODŽIO IR SAKRAMENTINIO GYVENIMO PARAMA
Nuolankus tikėjimas, viltis ir meilė
72. Katalikas pasaulietis pirmiausia gali atsiremti į savo paties tikėjimą, kuris yra neišsenkama nuolankumo, vilties ir meilės, reikalingų norint ištvermingai įgyvendinti pašaukimą, versmė (53). Iš tiesų kiekvienam ugdytojui reikia nuolankumo norint suvokti savo ribas, klaidas, nuolatinio augimo būtinybę ir suprasti, jog siekiamas idealas visada yra aukščiau jo. Kiekvienam ugdytojui reikia tvirtos vilties, nes jam niekada netenka skinti savo darbo su auklėtiniais vaisių. Galop kiekvienam ugdytojui reikia nuolatinės ir didėjančios meilės, kad kiekvieną savo auklėtinį galėtų mylėti kaip žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir Jėzaus Kristaus atpirkimu pakeltą į Dievo vaiko rangą.
Toks nuolankus tikėjimas, tokia viltis ir meilė Bažnyčios remiami per
Žodį, sakramentinį gyvenimą ir visos Dievo tautos maldą. Žodis pakartos
ir primins ugdytojams milžinišką jų tapatybės bei užduoties didybę; sakramentinis
gyvenimas suteiks jėgų gyventi ir bus parama suklydus; visos Bažnyčios
malda su juo ir už jį pateiks Dievui, būnant visiškai tikram susilaukti
Jėzaus Kristaus pažadėtojo atsako, visus žmogaus širdies troškimus bei
prašymus ir net dalykus, kurių jis nedrįsta trokšti ir prašyti.
BENDRUOMENĖS PARAMA
Ugdytojo kataliko pašaukimo pažinimas
73. Ugdymas yra sunki ir labai svarbi užduotis, ir dėl šios priežastis jos įgyvendinimas delikatus ir sudėtingas procesas. Tai reikalauja ramybės, vidinės taikos, darbo krūvio, kuris nebūtų perdėm didelis, nenutrūkstamo kultūrinio ir religinio savęs praturtinimo sąlygų, retai kada nors sykiu patenkinamų šiandienėje visuomenėje. Ugdytojo kataliko pasauliečio pašaukimo prigimtį turėtų dažniau ir giliau Dievo tautai aiškinti tie, kurie Bažnyčioje tai daryti geba geriausiai. Derėtų atkakliau imtis ugdymo ir visko, ką ši sąvoka implikuoja, temos, nes ugdymas yra viena iš didžiausių Bažnyčios išganomosios misijos galimybių.
Deramo socialinio statuso pripažinimas
74. Iš tokio žinojimo logiškai kils supratingumas ir derama pagarba. Visi tikintieji turi suvokti, jog be ugdytojų katalikų pasauliečių tikėjimo ugdymas Bažnyčioje stokos vieno iš savo svarbių pagrindinių elementų. Todėl visiems tikintiesiems privalu pagal išgales aktyviai bendradarbiauti stengiantis padėti ugdytojams pasiekti jų vertą socialinį statusą bei ekonominį lygį, taip pat jų užduoties vykdymui būtiną stabilumą ir saugumą. Nė vienas Bažnyčios narys negali būti atleistas nuo pastangų siekti, kad jo gyvenamojoje šalyje švietimo politika tiek įstatymų leidybos, tiek praktikos srityje, kiek įmanoma, atspindėtų krikščioniškuosius švietimo principus.
Ugdytojų katalikiškųjų organizacijų skatinimas
75. Šiuolaikinio pasaulio sąlygos turėtų skatinti hierarchiją ir ugdymui
atsidavusius pašvęstojo gyvenimo institutus remti į ugdomąją veiklą įsitraukusių
tikinčiųjų pasauliečių egzistuojančias grupes, sąjūdžius bei katalikiškąsias
organizacijas ir kurti naujas, ieškant formos, geriausiai atitinkančios
laiką ir įvairią nacionalinę tikrovę. Daugelio ugdytojo kataliko pasauliečio
pašaukimo keliamų ugdomųjų tikslų su jų socialinėmis bei religinėmis implikacijomis
nepavyks įgyvendinti be vieningos tokių struktūrų jėgos.
UGDYMO INSTITUCIJŲ PARAMA. KATALIKIŠKOJI MOKYKLA IR PASAULIEČIAI
Katalikiškoji mokykla kaip pavyzdys kitoms institucijoms
76. Katalikiškosios mokyklos svarba verčia apmąstyti ją atskirai, nes ji kitoms katalikiškosioms institucijoms gali būti konkretus pavyzdys, kaip reikėtų remti jose dirbančius pasauliečius. Kalbėdama apie pasauliečius, ši Šventoji kongregacija yra nesvyruodama pareiškusi, kad mokytojai savo veikla bei liudijimu yra svarbiausi asmenys, teikiantys katalikiškajai mokyklai jos specifinį pobūdį (54).
Nuoširdumo kupina aplinka
77. Katalikiškojoje mokykloje pasauliečiai pirmiausia turėtų rasti tikros pagarbos ir nuoširdumo kupiną aplinką, vietą, kurioje tarp visų ugdytojų gali susidaryti autentiški žmogiškieji ryšiai. Kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pasauliečiai, visi išlaikydami savo specifinę pašaukimo tapatybę (55), turėtų būti visiškai integruoti į vieną ugdymo bendruomenę, visus laikant visiškai lygiais tos bendruomenės nariais.
Priemonės tai pasiekti
78. Kad mokyklos vadovai ir joje dirbantys pasauliečiai gyventų tais pačiais idealais, esminiai yra du dalykai. Pirma, pasauliečiai už savo darbą mokykloje turi gauti gerai suformuluota sutartimi garantuojamą atlyginimą, leidžiantį jiems gyventi oriai, nejaučiant papildomo darbo krūvio ar papildomos darbo vietos, kuri trukdytų vykdyti ugdymo užduotį, būtinybės. To pasiekti gali būti neįmanoma neužkraunant milžiniškos finansinės naštos ant šeimų pečių ar nepadarant mokyklos tokia brangia, kad ji būtų prieinama tik mažai elito grupei. Tačiau tol, kol tikrai tinkamas atlyginimas nėra mokamas, pasauliečiai turi matyti, kad mokyklos vadovai nuoširdžiai stengiasi rasti reikiamų lėšų šiam tikslui.
Antra, pasauliečiai turėtų autentiškai dalytis mokyklos atsakomybe, turėdami atitinkamus gebėjimus visose srityse, ir sąžiningai persiimti katalikiškajai mokyklai būdingais ugdomaisiais tikslais. Mokykla visomis išgalėmis turėtų skatinti tokį tapatinimąsi, be kurio šių tikslų nepavyks pasiekti. Nevalia užmiršti, kad pati mokykla nuolatos kuriama vaisingu darbu visų, kurie joje dirba, ir ypač mokytojų (56). Norint šį pageidautiną dalijimąsi paversti tikrove, būtinos kelios sąlygos: autentiška pagarba pasauliečio pašaukimui, keitimasis reikiama informacija, didelis pasitikėjimas ir prireikus apibrėžtos atsakomybės už mokymą, mokyklos administravimą ir valdymą perdavimas pasauliečiams.
Rūpinimasis nuolatiniu ugdytojų ugdymu
79. Vienas iš katalikiškosios mokyklos misijos elementų yra uolus rūpinimasis savo narių pasauliečių nuolatiniu profesiniu ir religiniu ugdymu. Pasauliečiai turi teisę tikėtis iš mokyklos su tokiu būtinu ugdymu, be kurio ji vis labiau tols nuo savo tikslų, susijusių orientyrų ir pagalbos, taip pat laiko, kuriuo jie, turėdami šį tikslą, galėtų disponuoti. Katalikiškajai mokyklai vienijantis su kitais ugdymo centrais bei katalikų profesinėmis organizacijomis gana dažnai nėra labai sunku surengti konferencijų, seminarų ir kitokių susitikimų, teikiančių reikiamą ugdymą. Priklausomai nuo aplinkybių visa tai taip pat galėtų aprėpti ugdytojus katalikus pasauliečius, nedirbančius katalikiškosiose mokyklose, suteikiant jiems dažnai reikiamą ir sunkiai randamą galimybę.
Katalikų šeimos ir mokykla
80. Nepaliaujamas katalikiškosios mokyklos tobulėjimas ir pagalba, kurią
mokykla drauge su kitomis bažnytinėmis ugdymo institucijomis pajėgi pasiūlyti
ugdytojams katalikams pasauliečiams, labai priklauso nuo katalikų šeimų,
ypač tų, kurios siunčia savo vaikus į tokias mokyklas, paramos. Šeimos
turėtų jausti pareigą teikti paramą, apimančią visus aspektus: domėjimąsi,
pagarbą, bendradarbiavimą ir ekonominę pagalbą. Ne visi gali bendradarbiauti
vienodai ar tuo pačiu būdu, tačiau kiekvienas privalo būti pagal išgales
kuo dosnesnis. Bendradarbiaudamos šeimos turi prisidėti prie mokyklos tikslų
įgyvendinimo ir dalytis atsakomybe už mokyklą. Mokykla savo ruožtu privalo
informuoti šeimas apie ugdymo filosofijos taikymo bei tobulinimo būdus,
ugdymą, administravimą ir, tam tikrais atvejais, vadovavimą.
PABAIGA
Pasauliečiai didžiulė Bažnyčios viltis
81. Ugdytojai katalikai pasauliečiai, dirbantys mokyklose mokytojais, direktoriais, administratoriais ar pagalbiniais darbuotojais, niekada neturėtų abejoti tuo, kad jie yra didžioji Bažnyčios viltis. Bažnyčia patiki jiems užduotį pamažu suvienyti laiko tikrovę su Evangelija, kad ji per tai pasiektų visų žmonių gyvenimus. Negana to, ji patiki jiems visapusišką žmogaus lavinimą ir jaunimo tikėjimo ugdymą, jaunimo, nuo kurio priklauso, ar rytojaus pasaulis bus arčiau Kristaus ar nuo jo nutols.
Dosnus atsakas į Kristaus kvietimą
82. Ši Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija, išreikšdama tokią
pačią viltį ir įžvelgdama milžinišką evangelinį lobį milijonus katalikų
pasauliečių, aukojančių savo gyvenimą mokyklai, primena žodžius, kuriais
Vatikano II Susirinkimas užbaigė savo Dekretą dėl pasauliečių apaštalavimo:
Šventasis Susirinkimas karštai maldauja Viešpatyje visus pasauliečius
savanoriškai, didžiadvasiškai ir ryžtingai atsiliepti į šią valandą juos
primygtinai kviečiančio Kristaus balsą; <
> tegu priima jį karštai ir
didžiadvasiškai ir, laikydami Viešpaties reikalus savaisiais (plg. Fil
2, 5), bendradarbiauja jo išganomojoje misijoje ir būna jo talkininkai
vienoje įvairių formų bei metodų Bažnyčios apaštalavimo veikloje, nuolat
pritaikytinoje prie naujų laiko reikalavimų, visada uoliai dirbdami ir
žinodami, kad jų triūsas ne veltui Viešpatyje (plg. 1 Kor 15, 58).
Roma, 1982 m. spalio 15-oji, per šv. Jėzaus Teresės šventę, minint jos 400-ąsias mirties metines
Kardinolas William Baum
Prefektas
Antonio M. Javierre
Sekretorius
Titulinis Metos arkivyskupas
Nuorodos
(41) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 21.
(42) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos dvasininkus dėl religijos
mokymo ir katechezės (1981 kovo 5), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II
(1981) IV, I, p. 630.
(43) Jonas Paulius II. Catechesi tradendae (1979 spalio 16), 66: AAS
71 (1979), p. 1331.
(44) Catechesi tradendae, 6
(45) Catechesi tradendae, 61.
(46) Gravissimum educationis, 5.
(47) Gravissimum educationis, 8.
(48) Apostolicam actuositatem, 29.
(49) Jonas Paulius II. Kreipimasis Rerum novarum 90 metinių proga (1981
gegužės 13, nepasakytas), 8: LOsservatore Romano, 1981 05 15, p. 2; plg.
Insegnamenti di Giovanni Paolo II (1981), IV, I, p. 11901202.
(50) Plg. ten pat.
(51) Plg. Gravissimum educationis, 8.
(52) Gravissimum educationis, 5.
(53) Plg. La Scuola Cattolica, 75.
(54) Scuola Cattolica, 78.
(55) Plg. aukščiau Nr. 43.
(56) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 14: AAS 73
(1981), p. 614.
(57) Apostolicam actuositatem, 33.