30 eilinis sekmadienis (B)
Jer 31, 7–9; Žyd 5, 1–6; Mk 10, 46–52
 

Morkaus evangelijos pasakojimas prasideda keistokai: „Taip jie ateina į Jerichą”. Kitas sakinys: „Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho...”. Iš pirmojo sakinio galėjome tikėtis kokio nors svarbaus Jėzaus tarnystės įvykio šiame mieste. Iš kito sakinio atrodo, jog Jėzus buvo įžengęs į Jerichą vien tam, kad po to iš jo išeitų. Egzegetai aiškina, kad ši keistoka sakinių seka gali būti paaiškinta istorijos perpasakojimu. Morkus išgirdo šį pasakojimą, pradedamą užuomina apie Jėzų, išeinantį iš Jericho. Tuomet tiesiog reikėjo pridurti ankstesnį teiginį apie įžengimą į Jerichą. Ši keistoka vieta atskleidžia svarbią Morkaus evangelijos temą. Evangelisto Morkaus vaizduojamas Jėzus yra „skubantis”. Jis visiškai užvaldytas Dievo karalystės vizijos, jis skuba skelbti Karalystės naujieną, skuba vykdyti savo tarnystės, su galia atleisdamas nuodėmes, gydydamas kūno negalias, pasitikdamas jo tarnystę įprasminančią mirtį ant Kryžiaus ir Prisikėlimą.

Vienas būdingų šios Morkaus temos ženklų – dažnai vaizduojama staigumo ir netikėtumo aplinka. Pavyzdžiui, pasakojime apie Simono uošvės pagydymą sakoma, jog Jėzus „iškart” nuėjo į Simono ir Andriejaus namus, o mokiniai „tuojau” pasakė jam apie Simono uošvės ligą (plg. Mk 1, 29–31). Čia Morkus perteikia skubos atmosferą, tarsi uždusęs pasakodamas: Dangaus karalystė čia pat! Vyksta nuostabūs dalykai! Atsižvelgdami į tokį pasakojimų ritmą galime suprasti, jog evangelisto visiškai netrikdė tai, jog Jėzus tik įžengia į Jerichą ir išeina iš jo. Tačiau Morkui vis dėlto svarbu paminėti Jerichą. Tai dar vienas Dangaus karalystės galybės įrodymas.

Pats pasakojimas taip pat dvelkia skubėjimu. Aklasis primygtinai šaukia Jėzų. Nebodamas minios jis „dar garsiau šaukė”, pašauktas Jėzaus jis, „nusimetęs apsiaustą, pašoko”. Galiausiai po Jėzaus žodžių Bartimiejus „tuoj pat” praregi.

Pirmajame skaitinyje taip pat juntama skubos ir pakilumo nuotaika. Šie Jeremijo paguodos žodžiai buvo skirti palūžusios dvasios tautai tremtyje. Pranašas perteikia netrukus ateisiantį išvadavimo džiaugsmą, liepdamas žmonėms giedoti, valiuoti, skelbti ir garbinti. Dievas ves savo tautą guosdamas. Tačiau ši Jeremijo paguoda tėra tik įžanga į Evangelijos tikrovę. Morkaus evangelija atskleidžia, jog drauge su Jėzumi atėjo Karalystė. Ši evangelija parašyta taip, tarsi po kiekvieno sakinio būtų šauktukas.

Nenuostabu, kad pasakojimas apie akląjį Bartimiejų dažniausiai įtraukiamas į iliustruotas knygeles vaikams. Morkus pasakoja jį labai plastiškai, gyvai, su konkrečiomis detalėmis. Pateikiamas Jėzaus išgydytojo vardas ir jo gyvenamoji vieta – evangelijose tai retai pasitaiko. Trumpi tiesioginiai sakiniai sustiprina pasakojimo veiksmą. Tačiau ten, kur pasakojimas pasiekia kulminaciją, veiksmas netikėtai baigiasi. Po Jėzaus žodžių: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave” „jis tuoj pat praregėjo”. Ankstesnis Morkaus aprašytas aklojo išgydymas kur kas vaizdingesnis (Mk 8, 22–26): praregima Jėzui uždedant rankas ir paliečiant akis. Vaizdingas buvo ir kurčnebylio išgydymas (Mk 7, 31–37). Tačiau šios dienos skaitinyje evangelistas siekia perteikti ne tiek patį stebuklingą įvykį, kiek tai, kas sudaro stebuklingo išgydymo prielaidą. Šioje istorijoje dėmesys sutelktas į prašantįjį ir jo išklausantį visagalį Viešpatį. Svarbu ir tai, kaip aklasis pateikia Viešpačiui savo prašymą. Pasakojimas apie akląjį Bartimiejų yra geras prašymo maldos pavyzdys. Jame galime įžvelgti būdingų prašymo maldos elementų.

Pirmiausia tai tikėjimas, jog tasai, į kurį kreipiamasi, yra pakankamai galingas įvykdyti prašymą. Elgeta kreipiasi į Jėzų kaip į Dovydo sūnų. Tai aiškus tikėjimo visagaliu Mesiju išpažinimas. Kai kurie iš minios mano, kad Jeriche nedera taip garsiai šauktis karališkojo Mesijo. Juk šiame mieste stovi puošnūs Erodo rūmai, čia mirė Erodas Didysis, norėjęs sunaikinti kiekvieną pretendentą į karaliaus sostą. Iš čia Jėzus eis į Jeruzalę, kur tautos vyresnieji buvo nutarę išmesti iš sinagogos kiekvieną, „kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją” (Jn 9, 22). Šios aplinkybės leidžia suprasti, kodėl daugelis draudė aklajam šaukti.

Karališkoji galybė pasirodo kaip gailestis prašančiajam. Tam būtinas pasitikėjimas: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

Maldaujantysis turi ištvermingai įveikti pasipriešinimą bei kliūtis. Jis nepaiso bandančių jį sulaikyti ir tik garsiau šaukia: pasigailėk manęs! Elgetos atkaklumas apvainikuojamas sėkme. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad minioje Bartimiejus turėjo ir jį drasinusių užtarėjų: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia”. Šis maldos pavyzdys ir mus drąsina šauktis Marijos, angelų ir šventųjų – Dievo bičiulių užtarimo.

Galiausiai įsiklausykime į patį prašymą. Prieš tai įvyksta trumpas tiesioginis pokalbis tarp prašančiojo ir Viešpaties. Prisiminkime Jėzaus paraginimą nedaugiažodžiauti (Mt 6, 7). Tačiau Jėzus paprašo aiškiai suformuluoti prašymą: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Įdomu tai, jog Jėzaus klausimas analogiškas užduotajam Zebediejaus sūnums (Mk 10, 31). Nors atrodo aišku, jog vienintelis aklojo noras tegali būti praregėti, Jėzus nori, kad šis aiškiai suformuluotų prašymą. Į tokį aiškiai suformuluotą prašymą Viešpats gali atsakyti teigiamai arba neigiamai. Zebediejaus sūnūs nebuvo išklausyti, o aklojo elgetos prašymas buvo išgirstas. Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą: praregėjęs Bartimiejus „nusekė paskui Jėzų keliu”. Morkui „kelias” reiškia ne kelią iš Jericho, o Jėzaus kelią, meilės ir tarnavimo kelią. Negalima užsibūti Jeriche – aplinkui laukia neatidėliotini darbai.