Enciklika CAELIBATUS SACERDOTALIS
viso katalikų pasaulio vyskupams, kunigams ir tikintiesiems apie kunigiškąjį celibatą
 
 
Garbingieji Broliai, mylimieji Sūnūs!
Sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą!

Šventasis celibatas šiandien

1. Kunigiškasis celibatas, Bažnyčios amžiais saugotas kaip spindintis brangakmenis, išlaiko savo vertę ir mūsų laikais, pasižyminčiais gilia mąstysenos bei struktūrų pervarta.

Tačiau šioje besifermentuojančių naujybių aplinkoje sykiu ryškėja tendencija, net aiškus troškimas, spausti Bažnyčią peržiūrėti šią jai būdingą instituciją, kurios laikytis, kai kurių nuomone, mūsų dienų pasaulyje problemiška ir net neįmanoma.

Mūsų pažadas

2. Tokia padėtis, jaudinanti bei gluminanti kai kuriuos kunigus bei jaunus kandidatus į kunigystę, taip pat trikdanti daugelį tikinčiųjų, verčia mus nedelsiant išpildyti pažadą, duotą Susirinkimo tėvams, kuriems buvome paskelbę apie savo ketinimą dabartinėmis aplinkybėmis suteikti kunigiškajam celibatui naujo spindesio bei jėgos (1). Per laiką, prabėgusį nuo to momento, ilgai ir karštai meldėme Šventosios Dvasios šviesos bei pagalbos ir išnagrinėjome nuomones bei prašymus, gautus iš viso pasaulio, pirmiausia iš daugelio Dievo Bažnyčios ganytojų.

Klausimo dydis ir svarba

3. Dvasininkijos celibato Bažnyčioje klausimas visu savo dydžiu bei svarba jau seniai patraukė mūsų dėmesį: ar šiandien dar reikia išlaikyti šį reiklų bei iškilų įpareigojimą aukštesnių šventimų trokštantiems žmonėms? Ar šiandien įmanoma, dera laikytis šio įpareigojimo? Ar neatėjo metas nutraukti Bažnyčioje celibatą su kunigyste siejantį ryšį? Ar negalima tokį sunkų laikymąsi padaryti neprivalomą? Ar tai nebūtų į naudą kunigiškajai tarnybai, ar tai nepalengvintų ekumeninio suartėjimo? Ir jei auksinis šventojo celibato įstatymas turėtų išlikti, kokiais argumentais pagrįsti jo šventumą bei tinkamumą? Pagaliau kaip jo laikytis ir kaip padaryti, kad kunigiškajame gyvenime jis būtų ne našta, bet pagalba?

Tikrovė ir problemos

4. Ypatingą dėmesį skyrėme įvairioms reikštoms ir tebereiškiamoms prieštaroms kunigiškajam celibatui. Tokia svarbi ir sudėtinga tema dėl mums tenkančios apaštališkosios tarnybos verčia mus apmąstyti tikrovę bei jos implikuojamas problemas ir apšviesti tai, kaip to reikalauja mūsų pareiga ir misija, tiesos šviesa, kuri yra Kristus, siekiant visame kame vykdyti valią To, kuris mus į šią tarnybą pašaukė, ir pasirodyti tuo, kas esame Bažnyčioje, būtent Dievo tarnų tarnu.
 

PRIEŠTAROS KUNIGIŠKAJAM CELIBATUI

Celibatas ir Naujasis Testamentas

5. Galima sakyti, jog bažnytinio celibato tema niekada anksčiau nebuvo tyrinėta taip skvarbiai ir visais aspektais, doktrininiu, istoriniu, socialiniu, psichologiniu ir pastoraciniu; tai dažnai daroma vadovaujantis iš esmės teisingomis intencijomis, net jei išraiška ne visuomet būna derama.

Sąžiningai apžvelkime pagrindines prieštaras bažnytinį celibatą ir kunigystę susiejančiam įstatymui.

Pirmasis, atrodo, remiasi autoritetingiausiu šaltiniu; sakoma, jog Naujasis Testamentas, kuriame išlaikytas Kristaus ir apaštalų mokymas, nereikalauja šventųjų tarnautojų celibato, bet siūlo tai kaip laisvą klusnumo atsaką į ypatingą pašaukimą ar ypatingą charizmą (plg. Mt 19, 11–12). Nei Jėzus tai kėlė kaip išankstinę sąlygą rinkdamasis Dvylika, nei apaštalai to reikalavo iš žmonių, vadovaujančių pirmosioms krikščionių bendruomenėms (plg. 1 Tim 3, 2–5; Tit 1, 5–6).

Bažnyčios tėvai

6. Artimas ryšys, kurį tarp tarnaujamosios kunigystės ir šventosios nekaltybės amžių raidoje nustatė Bažnyčios tėvai ir rašytojai, kyla iš labai nuo mūsų skirtingų mąstysenų bei istorinių situacijų. Patristiniuose tekstuose dažniau rekomenduojama ne laikytis celibato, bet susiturėti nuo santuokinių santykių, ir motyvai, kuriais grindžiama šventojo tarnautojo tobulas skaistumas, atrodo dažnai įkvėpti žmogaus kūniškosios būklės perdėm pesimistiško traktavimo arba ypatingos tyrumo, būtino ryšiams su tai, kas šventa, sampratos. Be to, sakoma, jog senovės argumentai nebetinka socialinei kultūrinei aplinkai, kurioje Bažnyčia šiandien pašaukta darbuotis per savo kunigus.

Pašaukimas ir celibatas

7. Daug kas sunkumu laiko tai, kad galiojanti celibatinė tvarka verčia kunigiškojo pašaukimo charizmą tapatinti su tobulo skaistumo charizma kaip Dievo tarnautojo gyvenimo ypatybe; todėl klausiama, ar teisinga atskirti nuo kunigystės tuos, kurie jaučiasi pašaukti į kunigystę, bet ne į celibatinį gyvenimą.

Celibatas ir dvasininkų stygius

8. Taip pat teigiama, kad kunigiškojo celibato praktikavimas Bažnyčioje daro didelę žalą ten, kur dvasininkų stygius, pripažintas ir apgailėtas paties Susirinkimo (2), sukelia dramatiškas situacijas, trukdančias iki galo įgyvendinti dieviškąjį išganymo planą ir net griaunančias pirmakarčio Evangelijos skelbimo galimybę. Nerimą keliantį dvasininkų mažėjimą kai kas sieja su celibatinio įpareigojimo našta.

Celibato šešėliai

9. Netrūksta įsitikinusių, kad santuokai atvira kunigystė ne tik panaikintų neištikimybės, netvarkos ir apgailėtino atsimetimo, skaudinančių bei liūdinančių visą Bažnyčią, priežastį, bet ir leistų Kristaus tarnautojams pilnatviškiau liudyti krikščioniškąjį gyvenimą šeimoms, nuo kurių jie atitverti dabartinės savo padėties.

Prievartaujama prigimtis?

10. Taip pat yra primygtinai tvirtinančių, kad celibatas įstumia kunigą į fiziškai ir psichologiškai nenatūralią situaciją, žalingą jo žmogiškosios asmenybės pusiausvyrai ir brendimui. Dėl to – sakoma – kunigas išdžiūsta, ima stokoti žmogiškosios šilumos ir, nebegebėdamas visavertiškai dalytis gyvenimo bei likimo bendryste su savo broliais, atsiduria vienatvėje, keliančioje kartėlį ir nusiminimą.

Ar tai nėra neleistino prigimties prievartavimo ir nepateisinamos paniekos žmogiškosioms vertybėms, kylančioms iš dieviškojo kūrimo darbo ir integruotoms į Kristaus atpirkimo darbą, ženklas?

Netinkamas ugdymas

11. Be to, atsižvelgiant į kelią, kurį kandidatas į kunigystę nueina, kol prisiima tokį sunkų įsipareigojimą, teigiama, jog praktikoje toks aktas kyla ne iš autentiškai asmeninio sprendimo, bet iš pasyvumo nuostatos, kuri yra netinkamo ir žmogaus laisvę nepakankamai gerbiančio ugdymo vaisius. Juk jaunuolio geba pažinti bei savarankiškai spręsti ir jo psichologinė bei fizinė branda neprilygsta ir jokiu būdu nėra proporcinga prisiimamo įsipareigojimo svarbai, realiems sunkumams ir trukmei.

Teisingas požiūrio taškas

12. Žinome, jog galimos ir kitokios prieštaros šventajam celibatui. Tai labai sudėtinga tema, gyvai paliečianti įprastinę gyvenimo sampratą ir apšviečianti ją dieviškojo apreiškimo šviesa. Nesibaigiantys sunkumai kils tiems, kurie „neišmano” šios tikrovės (plg. Mt 19, 11), nepažįsta „Dievo dovanos” ar ją užmiršta (plg. Jn 4, 10) ir nesuvokia tokios naujos gyvenimo sampratos aukštesnės logikos, jos nuostabaus veiksmingumo ir apsčios pilnatvės.

Praeities ir dabarties liudijimai

13. Tokia prieštarų celibatui visuma, atrodo, turėtų visiškai nutildyti ilgaamžį ir iškilmingą Bažnyčios ganytojų bei dvasingumo mokytojų balsą ir nesuskaičiuojamų šventųjų bei ištikimų Dievo tarnautojų, kuriems šventasis celibatas buvo vidinė tikrovė ir jų visiško bei džiaugsmingo atsidavimo Kristaus slėpiniui regimas ženklas, liudijimą. Tačiau tas balsas tebėra galingas ir ramus; jis kyla ne tik iš praeities, bet ir iš dabarties. Visada stengdamiesi matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, negalime nepastebėti šios stebėtinos ir nuostabios tikrovės, to, kad mūsų dienomis šventojoje Dievo Bažnyčioje – visur, kur ji skleidžia gėrį, – tebėra nesuskaičiuojama daugybė šventųjų tarnautojų – subdiakonų, diakonų, kunigų, vyskupų, – visiškai tyrai gyvenančių savanoriškame ir pašvęstame celibate. Ir šalia jų negalime nepastebėti milžiniško būrio pašvęstojo gyvenimo institutų narių, taip pat jaunuolių ir pasauliečių, ištikimų tobulo skaistumo įsipareigojimui: jie taip gyvena ne dėl to, kad per menkai vertina dieviškąją gyvenimo dovaną, bet iš iškilios meilės naujajam gyvenimui, trykštančiam iš Velykų slėpinio; jie gyvena celibate drąsiai savęs išsižadėdami, kupini dvasinio džiaugsmo, pavyzdingai nuosekliai ir santykinai lengvai. Šis iškilus reiškinys žymi nepakartojamą Dievo karalystės tikrovę šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai nuolankiai ir geranoriškai tarnaujama atliekant „pasaulio šviesos” ir „žemės druskos” (plg. Mt 5, 13–14) vaidmenį. Negalime tuo nesižavėti: tai tikrai Kristaus Dvasios dvelksmas.

Celibato galiojamumo patvirtinimas

14. Tad manome, kad dabar galiojantis šventojo celibato įstatymas turėtų ir mūsų dienomis būti tvirtai susietas su bažnytine tarnyba, padėti tarnautojui išskirtinai, galutinai bei visiškai pasirinkti vienatinę ir aukščiausią Kristaus meilę ir atsiduoti Dievo kultui bei Bažnyčios tarnybai, būti jo gyvenimo padėties tikinčiųjų bendruomenėje ir pasaulietinėje visuomenėje skiriamuoju ženklu.

Bažnyčios galia

15. Kunigiškojo pašaukimo charizma, orientuota į dieviškąjį kultą ir religinę bei pastoracinę tarnybą Dievo tautai, tikrai skiriasi nuo charizmos, skatinančios pasirinkti celibatą kaip pašvęstojo gyvenimo formą (plg. 5, 7). Tačiau kunigiškasis pašaukimas, nors ir įkvėptas Dievo, netampa galutinis ir veiksmingas be patvirtinimo ir pritarimo tų, kurie Bažnyčioje turi galią ir atsako už tarnybą bažnytinei bendruomenei. Todėl Bažnyčios valdžiai tenka užduotis, atsižvelgiant į laiko ir vietos sąlygas, nustatyti, kokiomis konkrečiomis savybėmis turėtų pasižymėti kandidatai, kad juos būtų galima laikyti tinkamais religinei ir pastoracinei Bažnyčios tarnybai.

Enciklikos tikslas

16. Vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, šią dieviškosios Apvaizdos pasiūlytą progą traktuojame kaip palankią galimybę iš naujo ir šiuolaikinę mąstyseną labiau atitinkančiu būdu išdėstyti gilius šventojo celibato motyvus; juk jei su tikėjimu susiję sunkumai „gali sužadinti dvasią tiksliau ir geriau suprasti tikėjimą” (3), tai tą patį galima pasakyti ir apie bažnytinius nuostatus, tvarkančius tikinčiųjų gyvenimą.

Džiaugiamės galėdami šiomis aplinkybėmis ir šiuo požiūriu apmąstyti dieviškuosius turtus ir Kristaus Bažnyčios grožybes, ne visuomet išsyk įžiūrimas žmogaus žvilgsnio, nes tai yra Bažnyčios dieviškosios Galvos meilės vaisius ir atsiskleidžia per tą tobulą šventumą (plg. Ef 5, 25–27), kuris apstulbina žmogaus dvasią ir kuriam paaiškinti žmogiškosios būtybės galių per maža.
 
 
PIRMOJI DALIS

I. ŠVENTOJO CELIBATO PAGRINDIMAS

Susirinkimas ir celibatas

17. Pasak Vatikano II Susirinkimo, kunigystė iš tiesų nereikalauja nekaltybės „pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš ankstyvosios Bažnyčios papročio ir iš Rytų Bažnyčių tradicijos” (4). Tačiau tas pats Šventasis Susirinkimas nesvyruodamas iškilmingai patvirtino seną, šventą ir apvaizdingą celibato įstatymą, sykiu pateikdamas motyvus, pateisinančius jį akyse tų, kurie, kupini tikėjimo dvasios ir vidinės dosnumo liepsnos, moka branginti dieviškąsias dovanas.

Seni argumentai naujoje šviesoje

18. Svarstymai apie celibato „tinkamumą daugeliu atžvilgiu” (plg. ten pat) Dievo tarnautojams nėra šiandienis dalykas. Nors reiškiami argumentai skyrėsi, nelygu mąstysena ir aplinkybės, jie visada būdavo įkvėpti specifiškai krikščioniškų sumetimų, galiausiai pagrįstų intuityvia giliausių motyvų įžvalga. Jie gali būti geriau iškelti aikštėn veikiant Šventajai Dvasiai, Kristaus pažadėtai saviesiems pranešti, kas turi įvykti (plg. Jn 16, 13), ir didinti Dievo tautoje Kristaus ir Bažnyčios slėpinio supratimą, ir taip pat padedant patirčiai, sąlygotai per amžius kaskart vis gilesnio dvasinių dalykų pažinimo (5).

KRISTOLOGINĖ CELIBATO REIKŠMĖ

Kristaus naujumas

19. Krikščioniškąją kunigystę, kuri yra naujybė, galima suprasti tiktai Kristaus, aukščiausiojo ir amžinojo Kunigo, įsteigusio tarnaujamąją kunigystę kaip realų dalyvavimą jo vienatinėje kunigystėje, naujumo šviesoje (6). Kristaus tarnui ir Dievo slėpinių tvarkytojui (1 Kor 4, 1) jis yra tiesioginis pavyzdys ir aukščiausias idealas (plg. 1 Kor 11, 1). Viešpats Jėzus, vienatinis Dievo Sūnus, Tėvo siųstas į pasaulį, tapo žmogumi, kad nuodėmės ir mirties pavergta žmonija atgimtų ir per šį naują gimimą (Jn 3, 5; Tit 3, 5) įeitų į Dangaus karalystę. Būdamas visiškai atsidavęs savo Tėvo valiai (Jn 4, 34; 17, 4), Jėzus savo Velykų slėpiniu atliko šį naująjį kūrimą (2 Kor 5; Gal 6, 15), įvesdindamas į laiką bei pasaulį naują, iškilią ir dievišką gyvenimo formą, perkeičiančią žemišką žmonijos būklę (plg. Gal 3, 28).

Santuoka ir celibatas Kristaus naujumo perspektyvoje

20. Santuoka, Dievo valia tęsianti pirmojo kūrimo darbą (Pr 2, 18), įterpta į išganymo plano visumą, irgi įgyja naują reikšmę ir vertę. Jėzus iš tiesų atkūrė jos pradinį kilnumą (Mt 19, 3–8), pagerbė ją (plg. Jn 2, 1–11) ir iškėlė į sakramento bei slėpiningo savo vienybės su Bažnyčia ženklo (Ef 5, 35) garbę. Tad krikščionys sutuoktiniai, įgyvendindami abipusę meilę, vykdydami savo specifines pareigas ir siekdami jiems būdingo šventumo, kartu keliauja į dangiškąją tėvynę. Tačiau Kristus, aukštesnės Sandoros tarpininkas (Žyd 8, 6), atvėrė naują kelią, kuriame žmogiškoji būtybė, visiškai bei tiesiogiai prisirišdama prie Viešpaties ir rūpindamasi tiktai juo bei jo reikalais (1 Kor 7, 33–35), aiškiau ir pilnatviškiau parodo iš pagrindų naują Naujojo Testamento tikrovę.

Nekaltybės ir kunigystės sąsaja Kristuje Tarpininke

21. Kristus, vienatinis Tėvo Sūnus, Įsikūnijimo galia buvo nustatytas dangaus ir žemės, Tėvo ir žmonių giminės Tarpininku. Jėzus – ir tai visiškai derėjo su šia misija – visą savo gyvenimą išliko nekaltybėje, žymėjusioje jo visišką atsidavimą Dievo ir žmonių tarnybai. Šią gilią nekaltybės ir kunigystės sąsają Kristuje atspindi Tarpininko ir amžinojo Kunigo kilnumo bei misijos dalininkai, ir toks bendrininkavimas juo tobulesnis, juo šventasis tarnautojas laisvesnis nuo kūno ir kraujo saitų (7).

Celibatas Dangaus karalystės labui

22. Jėzus, pasirinkęs pirmuosius išganymo tarnautojus ir norėjęs juos supažindinti su Dangaus karalystės slėpiniais (Mt 13, 11; Mk 4, 11; Lk 8, 10) bei padaryti ypatingais Dievo bendradarbiais ir jo pasiuntiniais (2 Kor 5, 20), vadinęs juos draugais ir broliais (Jn 15, 15; 20, 17) ir dėl jų pasiaukojęs, kad jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19), pažadėjo apsčiai atlyginti kiekvienam, kuris dėl Dievo karalystės paliks namus, šeimą, žmoną ir vaikus (Lk 18, 29–30). Negana to, slėpiningumo bei pažado kupinais žodžiais jis taip pat siūlė (8) tobuliau pasišvęsti Dangaus karalystei per nekaltybę kaip ypatingos dovanos vaisių (Mt 19, 11–12). Motyvas taip atsakyti į dieviškąją charizmą yra Dangaus karalystė (ten pat, 12); lygiai taip pat Karalystė (Lk 18, 39), Evangelija (Mk 10, 29) ir Kristaus vardas (Mt 19, 29) skatina Jėzaus kviečiamus žmones rinktis sunkius apaštalavimo vargus, artimai susivienijant su jo likimu (plg. Mk 4, 11).

Kristaus liudijimas

23. Tad Viešpaties Jėzaus šaukiamiesiems, trokštantiems ne tik dalyvauti jo kunigiškojoje tarnyboje, bet ir dalytis su juo jo gyvenimo padėtimi, nekaltybės alternatyva tampa kilni bei trokštama būtent dėl Kristaus, visko, kas jis yra bei ką žymi, naujumo slėpinio, dėl iškiliausių Evangelijos ir Karalystės idealų visumos ir ypatingo iš Atpirkėjo Velykų slėpinio trykštančios malonės išryškėjimo.

Meilės pilnatvė

24. Atsakas į dieviškąjį pašaukimą – tai meilės atsakas į Kristaus mums iškiliausiai parodytą meilę (Jn 15, 13; 3, 16); jis slėpiningai glūdi ypatingoje Kristaus meilėje sieloms, juntamoje jo reikliausiuose kvietimuose (plg. Mk 10, 21). Malonė dieviškąja jėga padidina meilės poreikį, o meilė, jei autentiška, yra visa apimanti, nedaloma, tvirta ir amžina, nenugalima paskata visokiausioms heroizmo formoms. Tad šventąjį celibatą Bažnyčia visada laikė „meilės ženklu ir akstinu” (9): meilės be išlygų ženklu, visiems atviros meilės akstinu. Kas gali įžiūrėti dėl mūsų išdėstytų motyvų taip visiškai dovanotame gyvenime kokių nors dvasinio skurdo ar savanaudiškumo ženklų, kai jis yra ir turi būti retas bei itin reikšmingas pavyzdys egzistencijos, kurios variklis bei jėga yra meilė, per kurią žmogus išreiškia savo išskirtinę didybę? Kas gali kada nors abejoti moraline bei dvasine pilnatve gyvenimo, pašvęsto ne kokiam nors, kad ir labai kilniam, idealui, bet Kristui ir jo darbui naujosios žmonijos labui visur ir visais laikais?

Kvietimas studijuoti

25. Šioje biblinėje ir teologinėje perspektyvoje, susiejančioje mūsų tarnaujamąją kunigystę su Kristaus kunigyste, visiškas ir nedalomas Kristaus atsidavimas savo išganomajai misijai yra mūsų panašinimosi su Kristui Atpirkėjui būdinga meile bei auka idealas ir pagrindas. Ši perspektyva mums atrodo tokia gili ir kupina teorinių bei praktinių tiesų, kad kviečiame jus, garbingieji Broliai, ir tuos, kurie atsidėję krikščioniškojo mokymo studijoms, taip pat dvasingumo mokytojus ir visus kunigus, gebančius antgamtine intuicija suvokti savo pašaukimą, nepaliaujamai lavintis šia linkme ir skverbtis į šią gilią bei vaisingą tikrovę, kad kunigystės ir celibato ryšys vis geriau išryškėtų vienatinės ir begalinės meilės Viešpačiui Kristui bei jo Bažnyčiai skaidrioje ir herojiškoje logikoje.
 

EKLEZIOLOGINĖ CELIBATO REIKŠMĖ

Celibatas ir Kristaus bei kunigo meilė Bažnyčiai

26. Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3, 12) ligi visiško atsidavimo jam, kunigas tobuliausiai supanašėja su Kristumi bei meile, kuria amžinasis Kunigas myli savo Kūną – Bažnyčią, atiduodamas už ją save, kad padarytų ją garbingą, šventą ir nesuteptą (plg. Ef 5, 25–27).

Pašvęstoji šventųjų tarnautojų nekaltybė iš tiesų parodo skaisčią Kristaus meilę Bažnyčiai ir šios skaisčios bei antgamtinės sąjungos, kurios dėka Dievo vaikai gimsta ne iš kūno ir kraujo (Jn 1, 13), vaisingumą (10).

Kunigiškojo gyvenimo vienybė ir harmonija: Žodžio tarnyba

27. Visiškai laisvu sprendimu, palengvintu visiško pasiaukojimo, atsiduodamas Viešpaties Jėzaus ir jo mistinio Kūno tarnybai, kunigas pilnatviškiau įgyvendina savo kunigiškojo gyvenimo vienybę bei harmoniją (11). Padidėja jo geba įsiklausyti į Dievo žodį ir melstis. Bažnyčios saugomas Dievo žodis sužadina kasdien jį apmąstančio, išgyvenančio ir tikintiesiems skelbiančio kunigo dvasioje stiprų ir gilų aidą.

Brevijorius ir malda

28. Kristaus tarnas, kaip ir Kristus, visiškai ir nedalomai atsidavęs Dievo ir Bažnyčios reikalams (plg. Lk 2, 49; 1 Kor 7, 32–33), sekdamas aukščiausiuoju Kunigu, visada stovinčiu priešais Dievo veidą, kad mus užtartų (Žyd 9, 24; 7, 25), susilaukia nuolatinio džiaugsmo bei paskatinimo iš brevijoriaus dėmesingo ir pamaldaus skaitymo, kai suteikia savo balsą Bažnyčiai, besimeldžiančiai kartu su savo Sužadėtiniu (12), ir jaučia poreikį ilgėliau bei uoliau atsidėti maldai, kuri yra ypatinga kunigo pareiga (Apd 6, 4).

Malonės tarnyba ir Eucharistijos tarnyba

29. Celibatas suteikia likusiam kunigo gyvenimui daugiau prasmės bei atvirumo šventinimo poveikiui. Juk jo ypatingam savęs pašventinimo įsipareigojimui naujų paskatų suteikia malonės tarnyba ir Eucharistijos, kurioje glūdi visas Bažnyčios lobis (13), tarnyba: in persona Christi veikiantis kunigas artimiausiai susivienija su atnaša, padėdamas ant altoriaus visą savo gyvenimą, paženklintą kruvinos aukos žymėmis.

Pilnatviškas ir vaisingas gyvenimas

30. Ką dar galėtume pasakyti apie kunigo augimą gebėjimu, tarnyba, meile, jo auka visos Dievo tautos labui? Kristus apie save yra pasakęs: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių” (Jn 12, 24), o apaštalas Paulius nesvyruodamas kasdien atiduodavo save mirčiai, kad tarp savo tikinčiųjų turėtų garbę Jėzuje Kristuje (1 Kor 15, 31). Panašiai ir kunigas, kasdien mirdamas sau ir dėl Kristaus ir jo Karalystės meilės atsižadėdamas šeimos teisėtos meilės, atras pilnatviško ir vaisingo gyvenimo Kristuje garbę, nes kaip Jis ir Jame mylės ir atsiduos visiems Dievo vaikams.

Kunigo celibatas tikinčiųjų bendruomenėje

31. Kunigas jam patikėtoje tikinčiųjų bendruomenėje atstovauja Kristaus asmeniui. Todėl jam itin priderėtų visame kame būti jo atvaizdu ir sekti jo ypatingu pavyzdžiu tiek asmeniniame, tiek tarnybiniame gyvenime. Savo vaikams Kristuje kunigas žymi bei laiduoja jo dalijamos bei tobuliausiai turimos Dievo karalystės iškilią bei naują tikrovę ir maitina visų krikščionių, kaip tokių įpareigotų laikytis skaistumo pagal savo padėtį, tikėjimą ir viltį.

Celibato pastoracinis veiksmingumas

32. Pasišventimas Kristui tokiu nauju bei iškiliu būdu kaip celibatas kunigui ir praktikos srityje laiduoja – tai akivaizdu – maksimalų veiksmingumą ir psichologinį bei emocinį nusiteikimą, kuris yra tinkamiausias nepaliaujamai įgyvendinti tobulą meilę, leidžiančią visuotiniau ir konkrečiau visam atsidėti visų tarnybai (2 Kor 12, 15) (14) ir tikrai garantuojančią didžiausią laisvę bei disponuojamumą pastoracinėje tarnyboje (15), taip pat veikliai ir broliškai būnant pasaulyje, į kurį jį siuntė Kristus (Jn 17, 18), kad jis visiems Dievo vaikams atiduotų viską, ką jiems yra skolingas (Rom 1, 14).
 

ESCHATOLOGINĖ CELIBATO REIKŠMĖ

Dievo karalystės troškimas

33. Dievo karalystė, kuri ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36), slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui (16). Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia žemėje. Palengva, bet tikrai augdama, ji laukia tos Karalystės atbaigos ir visa širdimi viliasi bei trokšta susijungti garbėje su savo Karaliumi (17).

Keliaujanti Dievo tauta eina per istoriją į savo tikrąją tėvynę (Fil 3, 20), kur pilnatviškai pasirodys atpirktųjų dieviškoji sūnystė (1 Jn 3, 2) ir galutinai suspindės tikrasis Dievo Avinėlio Sužadėtinės grožis (18).

Celibatas kaip dangiškųjų gėrybių ženklas

34. Mūsų Viešpats ir Mokytojas yra sakęs: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje” (Mt 22, 30). Žmogaus pasaulyje, taip paskendusiame žemiškuose rūpesčiuose ir taip dažnai valdomame kūno geismų (plg. 1 Jn 3, 2), brangi dieviškoji tobulo susilaikymo dėl Dangaus karalystės dovana yra „ypatingas dangiškųjų gėrybių ženklas” (19); ji žymi paskutinį išganymo istorijos laiką (plg. 1 Kor 7, 29–31) žemėje bei naujojo pasaulio atėjimą ir tartum užbėga už akių Karalystės atbaigai, teigdama aukščiausiąsias vertybes, vieną dieną suspindėsiančias visuose Dievo vaikuose. Tad ji yra Dievo tautos būtinų pastangų siekiant savo žemiškosios kelionės galutinio tikslo liudijimas ir sykiu kvietimas visiems pakelti akis į dangų, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, ir kur mūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve iki to momento, kai šlovingai pasirodys su Kristumi (Kol 3, 1–7).
 
 
II. CELIBATAS BAŽNYČIOS GYVENIME

Senovėje

35. Istorinių dokumentų, susijusių su bažnytiniu celibatu, studijos būtų pamokančios, bet per ilgos. Pasitenkinsime keliais žodžiais. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčios tėvai ir rašytojai liudija, jog Rytuose ir Vakaruose tarp šventųjų tarnautojų buvo paplitusi savanoriška celibato praktika (20), nes jis labai tiko visiškai atsiduoti Kristui ir jo Bažnyčiai.

Vakarų Bažnyčioje

36. Nuo VI amžiaus pradžios ši celibato praktika Vakarų Bažnyčioje buvo stiprinama, plėtojama ir patvirtinama įvairių vietinių susirinkimų, taip pat popiežių ištarmėmis (21). Vėlesniais šimtmečiais bažnytinį celibatą skatindavo, gindavo ir atnaujindavo pirmiausia aukščiausieji Dievo Bažnyčios ganytojai ir mokytojai, tikėjimo paveldo bei krikščioniškosios dorovės sergėtojai ir aiškintojai, net ir tada, kai susilaukdavo pasipriešinimo iš pačios dvasininkijos, ir dorovinis visuomenės nuosmukis nebūdavo palankus herojiškiems dorybės aktams. Įpareigojimas laikytis celibato vėliau buvo patvirtintas Tridento Susirinkimo (22) ir galiausiai įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132, §1).

Naujausias popiežių mokymas

37. Pastarojo laiko popiežiai, degdami uolumu ir naudodamiesi doktrinos žiniomis, aiškino dvasininkijai apie celibatą ir akino jo laikytis (23). Čia norėtume išreikšti ypatingą pagarbą mūsų artimiausiam pirmtakui, kuris tebegyvena žmonių širdyse. Per Romos sinodą, nuoširdžiai pritariant visiems miesto dvasininkams, jis ištarė šiuos žodžius: „Mus liūdina, jog <…> kai kam gali kilti mintis, kad Katalikų Bažnyčia sąmoningai ar patogumo sumetimais atsisakys to, kas ilgus amžius buvo ir dabar tebėra vienas iš kilniausių ir tyriausių jos kunigystės puošmenų. Bažnytinio celibato įstatymas ir pastangos jį išlaikyti primena herojiškų laikų batalijas, kai Katalikų Bažnyčiai teko kovoti ir pavyko iškovoti trejopą šlovę, nuolatinį pergalės ženklą: Kristaus Bažnyčia – laisva, skaisti ir katalikiška” (24).

Rytų Bažnyčioje

38. Tai, kad su bažnytiniu celibatu susiję Rytų Bažnyčios įstatymai, galutinai nustatyti Trulano Susirinkimo 692 metais (25) ir aiškiai pripažinti Vatikano II Susirinkimo (26), yra kitokie, lėmė šios itin kilnios Bažnyčios dalies skirtingos istorinės aplinkybės ne be apvaizdingo ir antgamtiško Šventosios Dvasios veikimo.

Naudodamiesi proga, norėtume išreikšti savo pagarbą visiems Rytų Bažnyčios dvasininkams ir pripažinti jų teikiamus ištikimybės bei uolumo pavyzdžius, darančius juos vertus nuoširdžios pagarbos.

Rytų tėvų balsas

39. Dar vienas motyvas, skatinantis mus neatsisakyti bažnytinio celibato, yra Rytų tėvų reiškiama nekaltybės apologija. Girdime, pavyzdžiui, šventojo Grigaliaus Nysiečio balsą, primenantį mus, kad „gyvenimas nekaltybėje yra ateinančiame pasaulyje mūsų laukiančios palaimos atvaizdas” (27); ne mažiau padrąsinantis yra nuolat apmąstytinas šventojo Jono Auksaburnio pagiriamasis žodis kunigystei. Norėdamas iškelti aikštėn būtiną harmoniją tarp altoriaus tarnautojo asmeninio gyvenimo ir tvarkos, kuriai priklauso jo šventosios pareigos, kilnumo, jis teigia: „<…> dera, kad tas, kuriam suteikiama kunigystė, būtų toks tyras, tartum gyventų danguje” (28).

Reikšmingi ženklai Rytų tradicijoje

40. Be to, verta pastebėti, kad Rytuose vyskupais konsekruojami tiktai celibate gyvenantys kunigai ir kad įšventinti kunigai jau nebegali vesti. Tai rodo, kad šios garbingosios Bažnyčios iš dalies laikosi celibatinės kunigystės ir celibato tam tikro tinkamumo krikščioniškajai kunigystei, kurios pilnatvė tenka vyskupams, principo (29).

Vakarų Bažnyčios ištikimybė savo pačios tradicijai

41. Bet kuriuo atveju Vakarų Bažnyčia negali pasidaryti mažiau ištikima savo senai tradicijai, ir neįsivaizduojama, kad ji būtų amžiais ėjusi keliu, kuris, užuot skatinęs kiekvieno ir visos Dievo tautos dvasinį turtėjimą, būtų tam trukdęs, arba kad ji savavališkais teisiniais nuostatais būtų slopinusi prigimties bei malonės giliausios tikrovės laisvą skleidimąsi.

Ypatingi atvejai

42. Vadovaujantis pamatine Katalikų Bažnyčios valdymo norma, apie kurią užsiminėme anksčiau (plg. 15), ir visiškai patvirtinant nuostatą, reikalaujančią, kad priimantys Šventimų sakramentą laisva valia pasirinktų amžiną celibatą, galima nagrinėti vedusių šventųjų tarnautojų, priklausančių nuo katalikiškosios bendrystės atsiskyrusioms Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, ypatingas aplinkybes ir svarstyti galimybę leisti vykdyti kunigiškąsias funkcijas trokštantiems įsijungti į šią pilnatvišką bendrystę ir tęsti savo šventąją tarnybą taip, kad nebūtų pakenkta esamai tvarkai celibato srityje.

Bažnyčios valdžia neatsisako vykdyti savo galią šioje srityje; tai rodo neseniai įvykusio Susirinkimo numatyta galimybė suteikti diakonatą vedusiems brandaus amžiaus vyrams (30).

Patvirtinimas

43. Visa tai nereiškia galiojančio įstatymo susilpninimo nei gali būti traktuojama kaip jo būsimo panaikinimo ženklas. Derėtų užsiimti kitais dalykais, užuot skatinus hipotezę, ardančią sielų jėgą bei meilę, kurios celibatui teikia tikrumo bei laimės, ir aptemdančią tikrąjį mokymą, pateisinantį celibato egzistavimą ir padidinantį jo spindesį. Veikiau reikia skatinti studijas, kurios padėtų apginti nekaltybės ir celibato tikrąją dvasinę reikšmę bei moralinę vertę (31).

Bažnyčios pasitikėjimas

44. Šventoji nekaltybė yra ypatinga dovana. Tačiau visa mūsų dienų Bažnyčia, iškilmingai bei visuotinai atstovaujama savo atsakingųjų ganytojų ir gerbdama, kaip sakėme, Rytų Bažnyčių tvarką, taip pat išreiškė savo visišką tikrumą Dvasioje tuo, „jog Naujojo Testamento kunigystei tinkančią celibato dovaną Tėvas dosniai teiks, jei tik Šventimų sakramentu įsijungusieji į Kristaus kunigystę, taip pat ir visa Bažnyčia, nuolankiai ir karštai jos prašys” (32).

Dievo tautos malda

45. Todėl kviečiame visą Dievo tautą atlikti savo pareigą gausinti kunigiškųjų pašaukimų (33), karštai meldžiant visų Tėvą, Bažnyčios dieviškąjį Sužadėtinį ir Bažnyčios sielą Šventąją Dvasią, kad Mergelei Marijai, Kristaus ir Bažnyčios Motinai, užtariant ypač mūsų laikais būtų liejama ši dieviškoji dovana, kurią Tėvas tikrai dosniai dalija, ir kad sielos nusiteiktų ją priimti gilaus tikėjimo ir dosnios meilės dvasia. Tada kunigai, vis labiau panašėjantys į vienatinį ir aukščiausiąjį Kunigą, mūsų Dievo garbės stokojančiame (plg. Rom 3, 23) pasaulyje būtų spindinti Kristaus šlovė (plg. 2 Kor 8, 23), ir per juos šiandieniame pasaulyje sušvistų Dievo malonės šlovė (plg. Ef 1, 6).

Šiandienis pasaulis ir bažnytinis celibatas

46. Taip, brangieji ir garbingieji Broliai Kunigai, kuriuos mylime „Kristaus Jėzaus nuoširdumu” (Fil 1, 8), būtent šiam pasauliui, kamuojamam augimo bei kaitos krizės, pagrįstai besididžiuojančiam savo žmogiškosiomis vertybėmis bei žmogiškaisiais pasiekimais, neatidėliotinai reikia aukščiausioms bei švenčiausioms vertybėms pašvęsto gyvenimo liudijimo, kad mūsų laikai nestokotų nedažnai pasitaikančios ir nepakartojamos iškiliausių dvasios laimėjimų šviesos.

Nedidelis kunigų skaičius

47. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus nesvyruodamas patikėjo milžinišką užduotį evangelizuoti tuo metu žinomą pasaulį saujelei žmonių, kurių nei skaičiaus, nei gebėjimų, atrodytų, nebuvo gana tokiai užduočiai atlikti. Šią „mažąją kaimenę” jis akino nenustoti drąsos (Lk 12, 32), nes ji, nuolatos jo padedama (Mt 28, 20), su juo ir per jį nugalės pasaulį (Jn 16, 33). Jėzus taip pat mokė, jog Dangaus karalystei būdinga vidinė ir slėpininga jėga, leidžianti jai augti ir bręsti žmogui to nepastebint (Mk 4, 26–29). Dievo karalystės pjūtis didelė, bet darbininkų, kaip ir pirmosiomis dienomis, maža; jų niekada nebuvo tiek, kad, vertinant žmogiškuoju masteliu, užtektų. Tačiau Karalystės Viešpats reikalauja melsti Šeimininką pačiam atsiųsti darbininkų į savo pjūtį (Mt 9, 37–38). Žmogaus nuomonės ir protingumas neturi nustumti į šalį slėpiningosios išminties to, kuris išganymo istorijoje savo kvailybe bei silpnybe mesdavo iššūkį žmogaus išminčiai ir galiai (1 Kor 1, 20–31).

Tikėjimo drąsa

48. Pasitelkdami tikėjimo drąsą, reiškiame šį gilų Bažnyčios įsitikinimą: uolesnis ir dosnesnis atsakas į malonę, ryškesnis ir didesnis pasitikėjimas jos slėpininga ir nenugalima galia, atviresnis ir pilnatviškesnis Kristaus slėpinio liudijimas niekada neleis, kad Bažnyčia patirtų nesėkmę vykdama viso pasaulio išganymo misiją, kad ir ką sakytų žmogiškosios prognozės ir išoriniai ženklai. Kiekvienam privalu žinoti, jog jis viską gali tame, kuris stiprina sielas (Fil 4, 13) ir augina savo Bažnyčią (1 Kor 3, 6–7).

Problemos pagrindas

49. Negalima be išlygų tikėti, kad panaikinus bažnytinį celibatą smarkiai padaugėtų pašaukimų: Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, kuriose šventiesiems tarnautojams leidžiama vesti, patirtis, atrodo, liudija priešingai. Kunigiškųjų pašaukimų mažėjimo priežasties reikėtų ieškoti kitur. Tokį reiškinį, pavyzdžiui, gali lemti tai, kad individai ir šeimos yra visiškai ar iš dalies praradę Dievo ir viso, kas šventa, pajautą, taip pat pagarbą Bažnyčiai kaip išganymo per tikėjimą ir sakramentus institucijai. Tad ši problema tyrinėtina iš pagrindų.
 

III. CELIBATAS IR ŽMOGIŠKOSIOS VERTYBĖS

Celibatas ir meilė

50. Bažnyčia, kaip minėjome anksčiau (plg. 10), žino, kad šventojo celibato pasirinkimas, reikalaujantis didelių atsižadėjimų, paliečiančių pačias žmogaus gelmes, taip pat susijęs su rimtais sunkumais bei problemomis, kurioms šiandienis žmogus yra itin jautrus. Iš tiesų gali atrodyti, jog celibatas nesiderina su neseniai įvykusiame Susirinkime Bažnyčios iškilmingai paskelbtu žmogiškųjų vertybių pripažinimu. Tačiau dėmesingiau pažiūrėjus paaiškėja, kad kunigas, dėl Kristaus meilės aukodamas šeimoje patiriamą žmogiškąją meilę, nepakartojamai pagerbia tą meilę. Juk visuotinai pripažįstama, jog žmogui visada privalu aukoti Dievui, savo Kūrėjui, dovanas, vertas ir davėjo, ir gavėjo.

Prigimtis ir malonė

51. Kita vertus, Bažnyčia negali ir neturi ignoruoti to, kad renkantis celibatą – jei tai daroma su žmogišku bei krikščionišku apdairumu ir atsakingai – vadovauja malonė, kuri prigimties nei griauna, nei prievartauja, bet ją pakylėja ir suteikia jai antgamtinių gebėjimų bei jėgų. Dievas, sukūręs ir atpirkęs žmogų, žino, ko iš jo galima reikalauti ir ką jam reikia duoti, kad jis atliktų tai, ko iš jo reikalauja jo Kūrėjas ir Atpirkėjas. Šventasis Augustinas, pats daug kartų ir skausmingai patyręs, kas yra žmogaus prigimtis, rašė: „Viešpatie, duok mums to, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori” (34).

Reali sunkumų našta

52. Norint visiškai suvokti, ko reikia, kad celibatas būtų autentiškas bei vaisingas, kunigui itin naudinga ir net būtina sąžiningai susipažinti su realiais celibato sunkumais. Tačiau lygiai taip pat sąžiningai reikėtų vengti perdėm sureikšminti šiuos sunkumus ir priskirti jiems didesnę naštą nei tą, kurią iš tikro tenka nešti žmogiškojoje ir religinėje plotmėje, ar paskelbti, kad jų apskritai neįmanoma įveikti.

Celibatas nėra priešingas prigimčiai

53. Šiandien žvelgiant į visa, ką nustatė mokslas, nėra teisinga kartoti (plg. 10), kad celibatas priešingas prigimčiai, nes prieštarauja teisėtiems fiziniams, psichologiniams ir emociniams poreikiams, kuriuos būtina patenkinti, kad žmogus galėtų visiškai subręsti. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27), nėra vien kūnas, ir lytinis instinktas nėra visa, ką jis turi. Žmogus taip pat, ir pirmiausia, yra protas, valia, laisvė: tai gebėjimai, iškeliantys jį virš visos kūrinijos bei įpareigojantys traktuoti jį kaip tokį, taip pat suteikiantys jam galią valdyti savo fizinius, psichologinius ir emocinius polinkius.

Gilusis celibato pagrindas

54. Tikrasis ir gilusis šventojo celibato pagrindas, kaip sakėme, yra artimesnio bei pilnatviškesnio asmeninio santykio su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu rinkimasis visos žmonijos labui: šiuo pasirinkimu neabejotinai galima pilnatviškiausiai išreikšti iškiliausias žmogiškąsias vertybes.

Celibatas kaip žmogaus kilstelėjimas

55. Celibato pasirinkimas nereiškia lytinio instinkto ir jausmingumo ignoravimo ar niekinimo; tai kenktų fizinei ir psichologinei pusiausvyrai. Priešingai, celibatas reikalauja aiškaus supratimo, dėmesingos savitvardos ir išmintingo psichinių jėgų perkėlimo į aukštesnį lygmenį. Taip kilsteldamas žmogų, celibatas veiksmingai prisideda prie jo tobulėjimo.

Celibatas ir asmenybės brendimas

56. Natūralus ir teisėtas troškimas mylėti moterį ir sukurti šeimą celibato tikrai įveikiamas, tačiau nepasakyta, kad santuoka ir šeima yra vienintelis kelias į visapusišką žmogaus asmens brendimą. Kunigo širdyje meilė nėra užgesusi. Semiama iš tyriausio šaltinio (plg. 1 Jn 4, 8–16), praktikuojama sekant Dievu ir Kristumi, gailestingoji meilė yra ne mažiau reikli ir konkreti už bet kurią autentišką meilę (plg. 1 Jn 3, 16–18). Ji atveria kunigui begalinį horizontą, pagilina ir išplečia jo atsakomybės pajautą – brandaus asmens ženklą – ir kaip aukštesnės ir didesnės tėvystės išraišką apsčiai išugdo pilnatviškų ir jautrių jausmų (35).

Šventasis celibatas ir santuoka

57. Visiems Dievo tautos nariams privalu liudyti Kristaus slėpinį ir jo Karalystę, tačiau šis liudijimas nėra visų vienodos formos. Palikdama savo susituokusiems vaikams pasauliečiams būtiną užduotį liudyti autentišką ir iš pagrindų krikščionišką santuokinį bei šeimyninį gyvenimą, Bažnyčia savo kunigams patiki gyvenimo, atiduoto vis naujai bei žavinčiai Dievo karalystės tikrovei, liudijimą.

Nors kunigas neturi asmeninės ir tiesioginės santuokinio gyvenimo patirties, jam ugdymo, tarnybos ir jo padėties malonės dėka tikrai netrūks žmogiškosios širdies – galbūt dar gilesnio – išmanymo, leisiančio prasiskverbti ligi tokių problemų ištakų ir svariai patarti bei padėti sutuoktiniams bei krikščioniškoms šeimoms (plg. 1 Kor 2, 15). Pilnatviškai savo celibatą išgyvenančio kunigo buvimas šalia krikščioniškosios šeimos pabrėš visų meilės, vertos šio vardo, dvasinį matmenį, o jo asmeninė auka pelnys tikintiesiems, šventais saitais suvienytiems santuokoje, autentiškos vienybės malonę.

Celibate gyvenančio kunigo vienatvė

58. Iš tiesų kunigas dėl savo celibato yra vienišas žmogus, tačiau jo vienatvė nėra tuščia, ji kupina Dievo ir jo Karalystės lobių gausos. Kita vertus, jis pasirengęs tokiai vienatvei, kuri turėtų būti vidinė ir išorinė gailestingosios meilės pilnatvė; jis tai pasirinko sąmoningai, ne pasipūtusiai trokšdamas skirtis nuo kitų, ne vengdamas visuomeninių pareigų, ne norėdamas atsitolinti nuo savo brolių, ne iš paniekos pasauliui. Atsiskyręs nuo pasaulio, kunigas nėra atsiskyręs nuo Dievo tautos, nes jis yra paskirtas atstovauti žmonėms (Žyd 5, 1), visiškai atsidavęs gailestingosios meilės reikalams (plg. 1 Kor 14, 4 tt.) ir darbui, kuriam jį parinko Viešpats (36).

Kristus ir kunigo vienatvė

59. Kartais vienatvė skaudžiai slėgs kunigą, tačiau jis neapgailestaus dėl savo dosnaus pasirinkimo. Pats Kristus tragiškiausiais savo gyvenimo momentais liko vienišas, apleistas tų, kuriuos pasirinko savo gyvenimo liudytojais bei palydovais ir mylėjo iki galo (Jn 13, 1). Tačiau jis sakė: „Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas” (Jn 16, 32). Tas, kuris pasirinko visiškai priklausyti Kristui, jo artumoje ir malonėje ras reikiamų dvasinių jėgų liūdesiui išsklaidyti ir nusiminimui įveikti. Jam netrūks nei Mergelės, Jėzaus Motinos, apsaugos, nei Bažnyčios, kuriai jis tarnauja, motiniškos pagalbos, nei jo tėvo Kristuje, vyskupo, globos. Jam taip pat pagelbės broliška jo brolių kunigų draugystė bei visos Dievo tautos padrąsinimas. O tada, kai vienatvė dėl žmonių priešiškumo, nepasitikėjimo, abejingumo kartais taps labai skausminga, jis dramatiškai aiškiai dalysis Kristaus patirtimi kaip apaštalas, kuris ne didesnis už savo Siuntėją (plg. Jn 13, 16; 15, 18), kaip bičiulis, įsileistas į skausmingiausius ir sykiu šlovingiausius savo dieviškojo Bičiulio slėpinius, Bičiulio, pasirinkusio jį, kad gyvenime, tariamai paskirtame mirčiai, nešiotų slėpiningus gyvenimo vaisius (plg. Jn 15, 15–16. 20).
 
 
ANTROJI DALIS

I. KUNIGIŠKASIS UGDYMAS

Tinkamas ugdymas

60. Šventosios nekaltybės grožio, svarbos ir vidinio tinkamumo Kristaus ir Bažnyčios tarnautojams apmąstymas iškelia aikštėn Bažnyčios mokytojų ir ganytojų pareigą garantuoti ir skatinti jos pozityvų laikymąsi nuo pačios rengimosi priimti tokią brangią dovaną pradžios.

Iš tiesų problemas ir sunkumus, dėl kurių laikytis celibato kai kam yra sunku ar net neįmanoma, neretai lemia kunigiškasis ugdymas, kuris, paveiktas radikalių pastarojo meto permainų, yra nebe visiškai tinkamas Dievo žmogaus (1 Tim 6, 11) vertai asmenybei ugdyti.

Susirinkimo nuostatų taikymas

61. Vatikano II Susirinkimas šiuo klausimu jau pateikė labai išmintingų principų bei nuostatų, atsižvelgiančių į psichologijos bei pedagogikos pažangą ir radikaliai pakitusias žmogaus bei šiuolaikinės visuomenės sąlygas (37). Norėtume, kad kuo skubiau būtų paskelbtos pakankamai išsamios deramos instrukcijos, parengtos bendradarbiaujant specialistams, galintiems kompetentingai ir laiku padėti tiems, kuriems Bažnyčioje patikėta itin sunki būsimų kunigų ugdymo užduotis.

Asmeninis atsakas į dieviškąjį pašaukimą

62. Kunigas yra tarnautojas, Kristaus paskirtas tarnauti jo mistiniam Kūnui, kuris yra Bažnyčia: tad būtent jai patikėta galia suteikti kunigystę tiems, kurie, jos manymu, yra tam tinkami, tai yra tiems, kuriems Dievas šalia kitų bažnytinio pašaukimo ženklų dovanojo šventojo celibato charizmą (plg. 15).

Šios charizmos, sustiprintos kanonų teisės, galia žmogus kviečiamas atsakyti laisvu sprendimu ir visišku atsidavimu, savojo „aš” pajungimu kviečiančio Dievo valiai. Konkrečiai dieviškasis pašaukimas reiškiasi per tam tikrą individą, kurio asmenybės struktūrai malonė paprastai neprimeta prievartos. Tad būtina ugdyti kandidato kunigystėn nusiteikimą priimti dieviškąją dovaną ir atsiduoti Dievui, esminę svarbą skiriant antgamtinėms priemonėms.

Prigimties lygmuo ir malonės lygmuo

63. Tačiau norint kandidatą vesti bei kreipti kunigystės idealo linkme, sykiu būtina tiksliai atsižvelgti į jo biologines bei psichologines ypatybes. Vadinasi, kandidatų, kurių objektyvios ypatybės bei gebėjimai aiškiai nustatyti, tikrai tinkamas ugdymas negalimas be prigimties ir malonės lygmenų harmoningo derinimo. Pasireiškus pirmiems pašaukimo ženklams, būtina kuo rūpestingiausiai išstudijuoti asmens objektyvias ypatybes, nesitenkinant greitu ir paviršutinišku tyrimu ir prireikus į pagalbą pasitelkiant kompetentingą gydytoją ar psichologą. Nevalia atsisakyti ir kandidato šeimos istorijos rimto nagrinėjimo, siekiant įsitikinti, ar jis tinkamas labai svarbiu paveldimųjų veiksnių aspektu.

Netinkantys

64. Asmenis, pripažintus netinkamais fiziniu, psichologiniu ar moraliniu požiūriu, privalu nedelsiant atitraukti nuo kunigystės kelio; ugdytojai teįsisąmonina, jog tai didžiausia jų pareiga. Jiems nevalia pasiduoti klaidingoms viltims ir pavojingoms iliuzijoms ar leisti, kad panašias iliuzijas puoselėtų kandidatas, turint prieš akis žalingus padarinius ir pačiam asmeniui, ir Bažnyčiai. Celibato besilaikančio kunigo gyvenimas, visiškai bei delikačiai įtraukiantis visą jo vidinę bei išorinę asmens struktūrą, iš tiesų negalimas psichofiziologiškai ir morališkai nepakankamai pusiausviriems asmenims, ir nereikia manyti, jog šioje srityje prigimtį kompensuos malonė.

Asmenybės lavėjimas

65. Pripažinus asmens tinkamumą ir leidus jam eiti į kunigystę vedančiu keliu, būtina pasirūpinti jo asmenybės lavėjimu, fiziškai, intelektualiai ir morališkai jį ugdant taip, kas jis išmoktų kontroliuoti bei valdyti savo instinktus, jausmus ir aistras.

Drausmės būtinumas

66. Tai patvirtins dvasios tvirtumas, su kuriuo priimama kunigiškojo gyvenimo reikalaujama asmeninė ir bendruomeninė drausmė. Tokia drausmė – apgailestautina, jei jos nėra arba ji nepakankama, nes tai gresia dideliais pavojais, – neturi būti laikoma vien iš šalies primestu dalyku, ją privalu padaryti vidują ir kaip būtiną elementą įdiegti į dvasinio gyvenimo visumą.

Asmeninė iniciatyva

67. Ugdytojas visu savo išmanymu turėtų skatinti jaunuolius ugdytis visiškai evangelinę nuoširdumo (plg. Mt 5, 37) ir spontaniškumo dorybę, pritardamas bet kuriai gerai asmeninei iniciatyvai, idant jie išmoktų patys save pažinti ir tinkamai vertinti, sąmoningai imtis atsakomybės ir – tai ypač svarbu ugdant būsimus kunigus – susivaldyti.

Valdžios vykdymas

68. Vykdant valdžią, kurios principą privalu tvirtai išlaikyti visais atvejais, būtina vadovautis išmintingu saikingumu ir pastoracine dvasia. Ją taikyti derėtų dialogo aplinkoje ir laipsniškai; tai leistų ugdytojui vis geriau pažinti jaunuolio psichologiją, ir visam ugdomajam darbui suteiktų itin daug teigiamumo bei įtikinamumo.

Sąmoningas pasirinkimas

69. Kandidato į kunigystę visapusišku ugdymu reikia siekti padėti jam ramiai, įsitikinusiai ir laisvai pasirinkti sunkias pareigas, kurias jis privalo sąmoningai prisiimti Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje.

Užsidegimas ir dosnumas yra nuostabios jaunystės savybės ir apšviestos bei palaikomos jos vertos, laiminant Viešpačiui, Bažnyčios ir visų žmonių žavėjimosi ir pasitikėjimo. Norint, kad jaunuolių entuziazmas būtų ne paviršutiniškas ir iliuzorinis, nuo jų nevalia slėpti jokių realių asmeninio ar socialinio pobūdžio sunkumų, lydėsiančių jų pasirinkimą. Tačiau sykiu dera ne mažiau tiesiai ir aiškiai pabrėžti tokio pasirinkimo iškilumą, – pasirinkimo, viena vertus, sukeliančio tam tikrą fizinę ir psichinę tuštumą, tačiau, kita vertus, suteikiančio vidinę pilnatvę, galinčią asmenį radikaliai pakylėti.

Askezė asmenybės brendimo labui

70. Jaunuoliai turėtų įsitikinti, kad savo sunkiu keliu nepajėgs eiti be kandidatams į kunigystę būdingos ypatingos askezės, griežtesnės už tą, kuri reikalaujama iš kitų tikinčiųjų. Tokia askezė griežta, bet ne dusinanti, ji pagrįsta apmąstytu ir uoliu dorybių, žmogų padarančių kunigu, praktikavimu: tai itin radikalus savęs išsižadėjimas – esminė sekimo Kristumi sąlyga (Mt 16, 24; Jn 12, 25), nuolankumas ir paklusnumas kaip vidinės tiesos ir tvarkingos laisvės išraiškos; protingumas ir teisingumas, tvirtumas ir saikingumas, be kurių neįmanomas autentiškas ir gilus religinis gyvenimas; atsakomybė, sąžiningumas ir ištikimybė atliekant savo pareigas; dermė tarp kontempliacijos ir veiklos; jėgos ir galios evangelinei laisvei teikiantis neprisirišimas ir neturto dvasia; skaistumas, atkaklių grumtynių vaisius, suderintas su visomis kitomis prigimtinėmis ir antgamtinėmis dorybėmis; giedras ir patikimas ryšys su pasauliu, kurio tarnybai kandidatas atsiduoda dėl Kristaus ir jo Karalystės.

Taip kandidatas į kunigystę, padedamas dieviškosios malonės, įgis tvirtą asmenybę, pusiausvirą ir brandžią, įgimtų ir įgytų elementų derinį, visų savo gebėjimų harmoniją tikėjimo šviesoje ir artimoje vienybėje su Kristumi, pasirinkusio jį sau ir pasaulio išganymo tarnybai.

Bandomieji laikotarpiai

71. Tačiau norint geriau įsitikinti, ar jaunuolis tinkamas kunigystei, bei gauti jo žmogiškosios bei antgamtinės brandos įrodymų, turint galvoje, kad „sielų tarnyboje dėl išorinių pavojų sunkiau teisingai gyventi” (38), naudinga tam tikrais laikotarpiais išbandyti įsipareigojimą celibatui, kol dar jis netapo sulig kunigyste nepajudinamas ir galutinis (39).

Celibato pasirinkimas kaip savęs dovanojimas

72. Įgijus moralinį tikrumą, jog kandidato branda pakankama, galima manyti, jog jis pajėgus prisiimti sunkią ir sykiu saldžią kunigiškojo skaistumo pareigą kaip visišką savęs dovanojimą Viešpačiui ir jo Bažnyčiai.

Taip Bažnyčios su Šventimų sakramentu objektyviai susietas įpareigojimas laikytis celibato tampa kandidato asmeniniu įsipareigojimu, prisiimamu veikiant dieviškajai malonei, visiškai sąmoningai ir laisvai ir, aišku, ne be kompetentingų dvasinių vadovų, besistengiančių ne primesti, bet padaryti šį didelį bei laisvą pasirinkimą sąmoningesnį, protingų bei išmintingų patarimų. Šiuo iškilmingu momentu, visam laikui nulemsiančiu jo viso gyvenimo kryptį, kandidatas jaus ne primetimo iš išorės svorį, bet dėl Kristaus meilės padaryto pasirinkimo keliamą vidinį džiaugsmą.
 

II. KUNIGIŠKASIS GYVENIMAS

Nepaliaujama kova

73. Kunigas neturi manyti, kad šventimai padarys jam viską lengva ir visam laikui apsaugos jį nuo bet kurios pagundos ar pavojaus. Skaistumas neįgyjamas vienąkart visam laikui, bet yra varginančios kovos ir kasdienio įtvirtinimo vaisius. Mūsų dienų pasaulis itin pabrėžia teigiamas meilės tarp lyčių vertybes, tačiau sykiu šioje srityje pagausino sunkumų bei pavojų. Todėl būtina, kad kunigas, trokštantis kuo rūpestingiau saugoti savo skaistumą ir patvirtinti jo iškilią reikšmę, turi aiškiai ir blaiviai įvertintų savo kaip žmogaus, įtraukto į dvasinę kovą su kūno vilionėmis savyje bei pasaulyje, padėtį ir nepaliaujamai atnaujintų pasiryžimą vis labiau tobulinti savo neatšaukiamą auką, reikalaujančią iš jo visiškos, sąžiningos ir tikros ištikimybės.

Antgamtinės priemonės

74. Kristaus kunigas, kasdien apmąstymuose bei maldoje gilinantis savęs dovanojimo motyvus bei įsitikinimą, jog pasirinko geriausia, gaus naujų jėgų bei patirs džiaugsmą. Jis nuolankiai ir atkakliai mels ištikimybės malonės, niekuomet neatsakomos nuoširdžiai prašančiajam, sykiu neužmiršdamas naudotis turimomis natūraliomis ir antgamtinėmis priemonėmis. Jis ypač laikysis asketinių taisyklių, kurių galią garantuoja Bažnyčios patirtis ir kurios šiandieniam pasauliui kaip niekad reikalingos (40).

Intensyvus dvasinis gyvenimas

75. Kunigas pirmiausia turėtų su visa malonės įkvėpta meile siekti artumo su Kristumi, tyrinėdamas neišsemiamą bei palaimą teikiantį slėpinį; jis taip pat vis giliau suvokti Bažnyčios slėpinį, be kurio jo gyvenimo padėtis gali pasirodyti nenuosekli ir nepagrįsta.

Kunigiškasis maldingumas, maitinamas nuo Dievo žodžio ir šventosios Eucharistijos stalo, įgyvendinamas šventosios liturgijos dramoje, gaivinamas švelnios bei šviesios pagarbos Švenčiausiajai Mergelei, aukščiausiojo ir amžinojo Kunigo Motinai ir apaštalų Karalienei (41), leis jam prisiliesti prie versmių autentiško dvasinio gyvenimo, kuris vienintelis tvirtai pagrindžia nekaltybės laikymąsi.

Kunigiškosios tarnybos dvasia

76. Kupinas malonės ir širdies ramybės, kunigas didžiadvasiškai imsis įvairialypių savo gyvenimo bei tarnybos pareigų ir, atlikdamas jas tikėjimo dvasia ir uoliai, įžvelgs jose naujų progų išreikšti savo visišką priklausomybę Kristui ir jo mistiniam Kūnui dėl savo ir kitų pašventinimo. Jį valdanti Kristaus meilė (2 Kor 5, 14) padės jam ne išsižadėti geriausių savo dvasios jausmų, bet – sekant Kristumi, aukščiausiuoju Kunigu, artimai dalyvavusiu žmonių gyvenime, juos mylėjusiu ir dėl jų kentėjusiu (Žyd 4, 15), ir apaštalu Pauliumi, visų rūpesčius padariusiu savaisiais (1 Kor 9, 22; 2 Kor 11, 29), – juos pakylėti bei pagilinti pašventimo dvasia, kad pasaulyje sklistų Dievo malonės Evangelijos (Apd 20, 24) galia bei šviesa.

Gynimasis nuo pavojų

77. Pagrįstai pavydžiai saugodamas savo visišką atsidavimą Viešpačiui, kunigas turėtų mokėti apsiginti nuo emocinių polinkių, keliančių grėsmę nepakankamai dvasios suvokiamam bei kontroliuojamam jausmingumui, ir rūpestingai vengti mėginimų dvasiniais bei apaštališkais motyvais teisinti tai, kas tėra pavojingi širdies potraukiai.

Vyriška askezė

78. Kad būtų gyvenama Dvasia ir elgiamasi pagal Dvasią (Gal 5, 25), kunigiškasis gyvenimas reikalauja iš tų, kurie, ypatingu būdu priklausydami Kristui, jame ir dėl jo nukryžiavo savo kūnus su aistromis bei geismais (Gal 5, 24) ir dėl to nesvyruodami sutinka sunkius bei ilgus išbandymus (plg. 1 Kor 9, 26–27), autentiško ir nuolatinio dvasinio įsitempimo, tikrai vyriškos išorinės ir vidinės askezės. Kristaus tarnautojas taip pat gali geriau parodyti pasauliui Dvasios vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas” (Gal 5, 22–23).

Kunigiškoji brolystė

79. Kunigiškąjį skaistumą taip pat stiprina, saugo bei gina Dievo tarnautojui priderama gyvensena, aplinka ir veikla; todėl būtina skatinti kuo didesnę „artimą sakramentinę brolystę” (42), visus kunigus tarpusavyje siejančią kunigystės šventimų galia. Kristus, mūsų Viešpats, mokė naujo meilės įsakymo svarbos ir pats davė puikų to pavyzdį, įsteigdamas Eucharistijos sakramentą bei katalikiškąją kunigystę (Jn 13, 15. 34–35) ir melsdamas dangiškąjį Tėvą, kad meilė, kuria Tėvas jį mylėjo, būtų jo tarnuose, ir jis pats juose (Jn 17, 26).

Kunigų dvasios ir gyvenimo bendrystė

80. Tad kunigų dvasios bendrystė turi būti tobula, jie turi intensyviai puoselėti bendrą maldą, giedrą draugystę ir visokeriopą abipusę pagalbą. Niekada nebus gana siūlyti kunigams tam tikrą bendrą gyvenimą, visiškai orientuotą į jų dvasinę tarnybą, dažnų susitikimų, kuriuose būtų broliškai keičiamasi idėjomis, patarimais ir patirtimi, praktikavimą, taip pat įsitraukimą į kunigiškąjį šventumą skatinančius sambūrius.

Meilė pavojuje atsidūrusiems broliams kunigams

81. Kunigai turėtų apmąstyti tai, į ką jų dėmesį yra atkreipęs Susirinkimas (43), priminęs jiems bendrą dalyvavimą kunigystėje, kad jie jaustų didelę atsakomybę už savo brolius, kamuojamus sunkumų, keliančių rimtą grėsmę jų turimai dieviškajai dovanai. Jie turi karštai mylėti savo brolius, jaučiančius didesnį negu kiti meilės, supratimo, maldos, diskretiškos, bet veiksmingos pagalbos poreikį ir turinčius teisę tikėtis begalinės meilės iš tų, kurie yra ir privalo būti jų tikriausi draugai.

Atnaujinti priimtą sprendimą

82. Kaip mūsų laiško formos pokalbio su jumis, garbingieji Broliai Vyskupai, ir su jumis, Kunigai ir altoriaus Broliai, priedą ir atminimą, galiausiai norėtume jums pasiūlyti, kad kiekvienas iš jūsų kiekvienais metais savo šventimų metinių dieną arba, visiems dvasiškai susivienijus, Didįjį ketvirtadienį, kunigystės įsteigimo dieną, atnaujintų savo visišką bei pasitikėjimo kupiną atsidavimą Kristui, mūsų Viešpačiui, iš naujo įsisąmonintų savo išrinkimą į dieviškąją tarnybą ir sykiu nuolankiai bei drąsiai pakartotų savo nepajudinamos ištikimybės jo vienatinei meilei bei savajai tobulo skaistumo aukai (plg. Rom 12, 1) pažadą.
 
 
III. SKAUSMINGI ATSIMETIMAI

Tikroji atsakomybė

83. Dabar su tėviška meile, nerimu ir dideliu skausmu širdimi gręžiamės į nelaimingus, bet visada labai mylimus bei pasiilgtus brolius kunigus, kurie, išlaikydami dvasioje Šventimų sakramentu suteiktą šventąjį ženklą, nelemtai tapo neištikimi šventinimo metu prisiimtiems įsipareigojimams.

Jų apverktina padėtis ir asmeniniai bei viešieji padariniai verčia kai kuriuos klausti, ar dėl tokių Dievo tautai skaudžių dramų bei skandalų nėra kažkiek kaltas būtent celibatas. Iš tiesų dėl to kaltas ne pats šventasis celibatas, bet tai, kad savo laiku nepatenkinamai bei neapgalvotai buvo įvertintos kandidato į kunigystę savybės, arba tai, kad šventieji tarnautojai netinkamu būdu įgyvendina savo visišką atsidavimą.

Dispenso motyvai

84. Bažnyčia yra labai jautri liūdnai tokių savo sūnų daliai ir laiko esant būtina visomis išgalėmis stengtis užbėgti už akių jų atsimetimo sukeliamam blogiui ar jį atitaisyti. Sekdami mūsų tiesioginių šventojo atminimo pirmtakų pavyzdžiu, norėjome nustatyti ir nustatėme, kad su įšventinimu į kunigus susijusių bylų tyrimas apimtų labai rimtus galiojančios kanoninės teisės (plg. CIC, kan. 214) nenumatytus motyvus, galinčius kelti pagrįstą bei tikrą abejonę dėl kandidato į kunigystę visiškos laisvės bei atsakomybės ir jo tinkamumo kunigystei. Tai padaryta siekiant nuo įpareigojimų išlaisvinti tuos, kurie rūpestingo teisminio proceso metu buvo įvertinti kaip tikrai netinkami tokiam gyvenimui.

Bažnyčios teisingumas ir gailestingoji meilė

85. Tokie dispensai, kurių, palyginti su didžiuliu gerų ir girtinų kunigų skaičiumi, suteikiama išties labai mažai ir kuriais, vadovaujantis teisingumu, siekiama dvasinės individų gerovės, rodo Bažnyčios rūpinimąsi šventojo celibato apsauga ir visų jos tarnautojų visiška ištikimybe. Bažnyčia tai daro visada su liūdesiu, ypač itin skausmingais atvejais, kai atsisakymas garbingai nešti saldų Kristaus jungą kyla iš tikėjimo krizės ar moralinio silpnumo ir dėl to dažnai būna susijęs su atsakomybe bei papiktinantis.

Sielvartingas kreipimasis

86. Jei tokie kunigai žinotų, kokį skausmą bei nerimą kelia ir kokią negarbę daro šventajai Dievo Bažnyčiai, jei pagalvotų apie prisiimtų įsipareigojimų iškilumą bei grožį ir pavojus, kuriems išstato savo šį ir būsimąjį gyvenimą, jie spręstų atsargiau bei apdairiau, uoliau melstųsi, nuosekliau bei ryžtingiau stengtųsi užbėgti už akių savo dvasinio bei moralinio nuosmukio priežastims.

Motiniškas Bažnyčios rūpestis

87. Motina Bažnyčia ypatingą dėmesį skiria jauniems kunigams, uoliai ir entuziastingai pradėjusiems savo tarnybinį gyvenimą. Šiandien, įtemptai vykdant kunigiškąsias užduotis, lengva išgyventi nepasitikėjimo, abejonės, širdgėlos, paikystės momentą. Štai kodėl Bažnyčia nori, kad ypač tokiais atvejais būtų išbandytos visos įtikinėjimo priemonės, siekiant padėti svyruojantiems broliams atgauti ramybę bei pasitikėjimą, pasukti atgailos bei atsinaujinimo keliu, ir kunigas nušalinamas nuo jam patikėtosios tarnybos vykdymo tiktai tada, kai nebeįmanomas joks kitas sprendimas.

Dispenso suteikimas

88. Pasirodžius, kad asmens nebeįmanoma atgauti kunigystei, bet jis yra rimtai bei deramai nusiteikęs gyventi krikščioniškai kaip pasaulietis, Šventasis Sostas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, sutinkant vietos ordinarui ar vienuolijos vyresniajam, leidžia meilei dar kartą įveikti sielvartą ir kartais suteikia prašomą dispensą, lydimą įpareigojimo atlikti tam tikrus maldingumo bei atitaisymo darbus, kad jos nelaimingam, bet visuomet brangiam sūnui liktų išganingas Bažnyčios motiniško sielvarto ženklas ir gyvesnis dieviškojo gailestingumo visuotinio poreikio prisiminimas.

Padrąsinimas ir įspėjimas

89. Tokia griežta ir sykiu gailestinga drausminė tvarka, visada besiremianti teisingumu ir tiesa, didžiausiu protingumu ir santūrumu, neabejotinai stiprins gerų kunigų ryžtą gyventi nepriekaištingai bei šventai, ir kandidatams į kunigystę bus įspėjimas žengti altoriaus link išmintingai vadovaujamiems ugdytojų, visiškai sąmoningai, be jokio suinteresuotumo, trokštant dosniai atsakyti į dieviškąją malonę ir Kristaus bei jo Bažnyčios valią.

Paguoda

90. Galiausiai su dideliu džiaugsmu norėtume padėkoti Viešpačiui už nemažai kunigų, kurie, kurį laiką buvę neištikimi savo pareigai, geravališkai naudodamiesi visomis tinkamomis priemonėmis ir pirmiausia praktikuodami intensyvios maldos, nuolankumo, atkaklių pastangų, palaikomų reguliaraus Atgailos sakramento priėmimo, kupiną gyvenimą, aukščiausiojo Kunigo malone sugrįžo į teisingą kelią ir visų džiaugsmui vėl tapo jo pavyzdingais tarnautojais.
 
 
IV. VYSKUPO TĖVIŠKUMAS

Vyskupas ir jo kunigai

91. Mūsų širdžiai tokie brangūs kunigai turi teisę ir pareigą iš jūsų, garbingieji Broliai Vyskupai, susilaukti nepamainomos ir didžiausios pagalbos, leidžiančios lengviau ir sėkmingiau laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Jūs juos priėmėte ir paskyrėte į kunigystę, jūs uždėjote ant jų rankas, su jumis jie sujungti kunigystės garbe ir Šventimų sakramento dėka, jus jie perkelia į visas tikinčiųjų bendruomenes, su jumis jie susijungę pasitikinčia ir kilnia siela, perimdami dalį jūsų pareigų bei rūpesčių (44). Rinkdamiesi šventąjį celibatą, jie seka nuo antikos pabaigos galiojančiu Rytų ir Vakarų vyskupų pavyzdžiu: tai dar vienas vyskupo ir kunigo bendrystės motyvas ir veiksnys, skatinantis artimiau tarpusavyje gyventi.

Atsakomybė ir pastoracinė meilė

92. Visa Jėzaus švelni meilė apaštalams iškyla aikštėn, kai jis juos skiria savo realaus Kūno ir savo mistinio Kūno tarnais (plg. Jn 13–17); jūs, kurių asmenyje „tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis Kunigas” (45), žinote, jog privalote karštai mylėti ir uoliai pastoraciškai rūpintis kunigais bei kunigystei besirengiančiais jaunuoliais (46). Niekas geriau neišreikš tokio įsitikinimo, kaip jūsų atsakomybės jausmas ir nuoširdi bei nenugalima meilė, kurios kupini vadovaujate seminaristų ugdymui ir visomis išgalėmis padedate kunigams išlikti ištikimiems savo pašaukimui bei pareigoms.

Vyskupo širdis

93. Žmogišką kunigo vienatvę, kuri taip dažnai būna nusivylimų ir pagundų priežastis, pirmiausia turėtų užpildyti jūsų broliškas ir draugiškas buvimas bei veikimas (47). Savo kunigams pirmiausia būkite ne vyresnieji ir teisėjai, bet geri ir gailestingi mokytojai, tėvai, draugai ir broliai, pasirengę suprasti, užjausti, padėti. Visaip skatinkite savo kunigus su jumis asmeniškai draugauti ir jums pasitikėjimo kupina dvasia atsiverti; teisinio klusnumo ryšį tai ne silpnina, bet veikiau perkeičia į pastoracinę meilę, kad klusnumas būtų savanoriškesnis, sąžiningesnis ir tikresnis. Nuoširdi draugystė ir sūniškas pasitikėjimas jumis leis jūsų kunigams laiku atverti jums savo dvasią, pasidalyti su jumis savo sunkumais; būdami tikri galimybe visada susilaukti jūsų širdies dėmesio, jie patikės jums taip pat savo galimas nesėkmes, nesibaimindami vergiškai bausmės, bet sūniškai tikėdamiesi pataisymo, atleidimo ir paspirties, paskatinsiančių su nauju pasitikėjimu toliau eiti sunkiu keliu.

Valdžia ir tėviškumas

94. Garbingieji Broliai, jūs visi tikrai laikotės įsitikinimo, jog grąžinti kunigiškajai dvasiai džiaugsmą bei karštą žavėjimąsi savo pašaukimu, vidinę ramybę ir išganymą yra svarbi ir garbinga tarnyba, pasižyminti neišmatuojamu poveikiu daugybei sielų. Ir jei jūs tam tikru momentu esate priversti parodyti savo valdžią ir griežtą teisingumą saujelei tų, kurie, nepaisydami jūsų geros širdies, savo elgesiu piktino Dievo tautą, imdamiesi būtinų priemonių neišleiskite iš akių jų pasitaisymo perspektyvos. Sekdami Viešpačiu Jėzumi, mūsų sielų Ganytoju ir Sargu (1 Pt 2, 25), nenulaužkite palūžusios nendrės ir neužgesinkite gruzdančio dagčio (Mt 12, 20), gydykite žaizdas kaip Jėzus (plg. Mt 9, 12), gelbėkite, kas pražuvę (plg. Mt 18, 11), genami nerimo ir meilės eikite ieškoti paklydusios avies ir parveskite ją į šiltą avidę (plg. Lk 15, 4 tt.) ir, kaip jis, stenkitės iki galo (plg. Lk 22, 48) susigrąžinti neištikimą draugą.

Mokymas ir budrumas

95. Esame tikri, garbingieji Broliai, kad jūs visomis išgalėmis, savo mokymu, išmintimi ir pastoraciniu uolumu, karštai puoselėsite tarp savo dvasininkų šventojo celibato idealą ir niekada neišleisite iš akių Dievo namus, savo tikruosius namus, palikusių kunigų, kad ir kokia būtų jų skausmingos avantiūros baigtis, nes jie visada lieka jūsų sūnumis.
  

V. TIKINČIŲJŲ VAIDMUO

Visos Dievo tautos atsakomybė

96. Kunigiškoji dorybė yra visos Bažnyčios turtas, ypatingas lobis ir garbė visos Dievo tautos statydinimo ir gerovės labui. Štai kodėl kreipiamės į visus tikinčiuosius, mūsų vaikus Kristuje, nuoširdžiai ir primygtinai ragindami juos irgi jaustis atsakingus už savo brolių, prisiėmusių misiją tarnauti kunigu dėl jų išganymo, dorybę. Jie turėtų melstis ir darbuotis dėl kunigiškųjų pašaukimų, taip pat, nuolankiai bendradarbiaudami ir sąmoningai trokšdami leisti kunigams patirti atsako į jų pastoracinį rūpinimąsi džiaugsmą, jiems atsidavusiai ir su sūniška meile padėti. Jie turėtų padėti savo tėvams Kristuje nugalėti visokiausius sunkumus, su kuriais šiems tenka susidurti ištikimai vykdant savo pareigas visų statydinimo labui. Kupini tikėjimo ir krikščioniškosios meilės, jie turėtų kunigus labai gerbti ir jų atžvilgiu būti taktiškai santūrūs, atsižvelgdami į jų kaip žmonių, visiškai pašvęstų Kristui ir Bažnyčiai, padėtį.

Raginimas pasauliečiams

97. Kreipiamės labiausiai į pasauliečius, uoliau bei intensyviau ieškančius Dievo ir siekiančius tobulumo pasaulietiniame gyvenime; savo atsidavusia ir nuoširdžia draugyste jie gali daug padėti šventiesiems tarnautojams. Iš tiesų pasauliečiai, užsiėmę laikinės tvarkos dalykais ir kartu besistengiantys dosniau bei tobuliau atsakyti į savo krikšto pašaukimą, tam tikrais atvejais gali patarti kunigui bei jį padrąsinti, nes tam tikros situacijos ir tam tikra drumsta pasaulio dvasia gali pažeisti jo, panirusio į Kristaus ir Bažnyčios slėpinį, pašaukimo vientisumą. Taip visa Dievo tauta pagerbs Viešpatį Jėzų tuose, kurie jam atstovauja ir apie kuriuos jis yra pasakęs: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs” (Mt 10, 40), pažadėdamas tikrą atlygį visiems, kurie kokiu nors būdu parodė meilę jo pasiuntiniams (Mt 10, 42).
 
 
PABAIGA

Marijos užtarimas

98. Garbingieji Broliai, po visą pasaulį pasklidusios kaimenės Ganytojai, ir jūs, brangieji Kunigai, mūsų Broliai ir Sūnūs, baigdami šį mūsų jums skirtą laišką, visai Kristaus meilei atvira dvasia kviečiame jus su atnaujintu pasitikėjimu ir sūniška viltimi atgręžti žvilgsnį bei širdį į meilės kupiną Jėzaus ir Bažnyčios Motiną ir melsti jos motiniško bei galingo užtarimo dėl katalikiškos kunigystės. Dėl jos tikėjimo, meilės ir tobulos vienybės su Kristumi Dievo tauta ja žavisi ir ją gerbia kaip Kristaus Bažnyčios atvaizdą ir pavyzdį. Tegu Marija, Mergelė ir Motina, išprašo Bažnyčiai, irgi pašauktai būti mergele ir motina (48), tai, kad ji galėtų visada nuolankiai didžiuotis savo kunigų ištikimybe iškiliai šventosios nekaltybės dovanai ir matyti ją visur vis labiau klestinčią bei vertinamą, idant žemėje daugėtų tų, kurie lydi Avinėlį, kur tik jis eina (plg. Apr 14, 4).

Tvirta Bažnyčios viltis

99. Bažnyčia atvirai skelbia savo viltį Kristuje: ji suvokia dramatišką kunigų trūkumą palyginti su dvasiniais pasaulio gyventojų poreikiais, tačiau, tvirtai pasitikėdama begaline bei slėpininga malonės galia, tikisi, kad dvasinės šventųjų tarnautojų savybės pagausins ir jų pačių gretas, nes Dievui viskas įmanoma (plg. Mk 10, 27; Lk 1, 37).

Tuo tikėdami ir to vildamiesi, kaip dangiškųjų malonių laidą ir mūsų tėviško geranoriškumo ženklą visiems jums iš visos širdies teikiame savo apaštališkąjį palaiminimą.
 

Popiežius Paulius VI

Roma, prie šventojo Petro, 1967 m. birželio 24 d.,
Jono Krikštytojo šventė, penktieji mūsų pontifikato metai 

(1) 1965 m. spalio 10 d. laiškas kardinolui E. Tisserant, perskaitytas spalio 11 d. 146 visuotiniame posėdyje.
(2) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 35; Dekretas Apostolicam actuositatem, 1; Dekretas Presbyterorum ordinis, 10, 11; Dekretas Ad gentes, 19, 38.
(3) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 62.
(4) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 8.
(6) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28; Dekretas Presbyterorum ordinis, 2.
(7) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(8) Ten pat.
(9) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 42.
(10) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 42; Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(11) Dekretas Presbyterorum ordinis, 14.
(12) Plg. ten pat, 13.
(13) Ten pat, 5.
(14) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Optatam totius, 10.
(15) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(16) Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 39.
(17) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 5.
(18) Ten pat, 48.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Perfectae caritatis, 12.
(20) Plg. Tertulianas. De exhor. castitatis, 13: PL 2, 930; Šv. Epifanas. Adv. haer., II, 48, 9 ir 59, 4: PG 41, 869, 1025; Šv. Efremas. Carmina nisiena, XVIII, XIX: ed. G. Bickell, Lipsiae 1866, p. 122; Euzebijus Cezarietis. Demonstr. evang. 1, 9: PG 22, 81; Šv. Kirilas Jeruzalietis. Catech. 12, 25: PG 33, 757; Šv. Ambraziejus. De offic. ministr. 1, 50: PL 16, 97tt.; Šv. Augustinas. De moribus Eccl. cathol. 1, 32: PL 32, 1339; Šv. Jeronimas. Adv. Vigilant. 2: PL 23, 340–41; Sinezijus, Ptolemajų vyskupas. Epist. 150: PG 66, 1485.
(21) Pirmą kartą Elvyros Susirinkime Ispanijoje (apie 300 m.), kan. 33: Mansi II, 11.
(22) Ses. XXIV, kan. 9–10.
(23) Šv. Pijus X. Paraginimas Haerent animo (1908 rugpjūčio 4): AAS 41 (1908), 555–557; Benediktas XV. Laiškas Prahos arkivyskupui F. Kordac (1920 sausio 29): AAS 12 (1920), 57 t.; Kreipimasis (1920 gruodžio 16): AAS 12 (1920), 585–588; Pijus XI. Enciklika Ad catholici sacerdotii (1935 gruodžio 20): AAS 28 (1936), 24–30; Pijus XII. Apaštališkasis paraginimas Menti Nostrae (1950 rugsėjo 23): AAS 42 (1950), 657–702; Enciklika Sacra virginitas (1954 kovo 25): AAS 46 (1954), 161–191; Jonas XXIII. Enciklika Sacerdotii Nostri primordia (1959 rugpjūčio 1): AAS 51 (1959), 554–556.
(24) Antrasis kreipimasis į Romos sinodą (1960 sausio 26): AAS 52 (1960), 235–236 (lot. tekst. p. 226).
(25) Kan. 6, 12, 13, 48: Mansi XI, 944–948, 965.
(26) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(27) De virginitate, 13: PG 46, 381–382.
(28) De sacerdotio, 1. III, 4: PG 48, 642.
(29) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 21, 28, 64.
(30) Ten pat, 29.
(31) Ten pat, 42.
(32) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16.
(33) Dekretas Optatam totius, 2; Dekretas Presbyterorum ordinis, 11.
(34) Confess. X, 29, 40: PL 32, 796.
(35) Plg. 1 Tes 2, 11; 1 Kor 4, 15; 2 Kor 6, 13; Gal 4, 19; 1 Tim 5, 1–2.
(36) Dekretas Presbyterorum ordinis, 3.
(37) Dekretas Optatam totius, 3–11; plg. Perfectae caritatis, 12.
(38) Šv. Tomas Akvinietis. Summa th. IIa–IIae, q. 184, a. 8 c.
(39) Dekretas Optatam totius, 12.
(40) Dekretas Presbyterorum ordinis, 16, 18.
(41) Ten pat, 18.
(42) Ten pat, 8.
(43) Ten pat.
(44) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28.
(45) Ten pat, 21.
(46) Dekretas Presbyterorum ordinis, 7.
(47) Ten pat.
(48) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 63, 64.