31 eilinis sekmadienis (B)
Įst 6, 2–6; Žyd 7, 23–28; Mk 12, 28–34
 
 
Jėzaus laikais žydų Rašto aiškintojai stengdavosi suformuluoti trumpą Įstatymo santrauką, apimančią gausybę įstatymo nuostatų. Galima tai suprasti: norint kruopščiai laikytis Mozės įstatyme užrašytų apie 600 nuostatų, pirmutinė išganymo sąlyga būtų gera atmintis... Uolūs įstatymo tyrinėtojai netgi labai įdomiai siekdavo minčių glaustumo: vienas jų buvo paprašytas pateikti Įstatymo santrauką stovėdamas ant vienos kojos. Toks būdas tikrai garantuoja glaustumą! Galime numanyti, jog Rašto aiškintojas, kreipdamasis į Jėzų, tikėjosi būtent tokios Įstatymo santraukos. Jis norėjo išgirsti, koks yra ne tik didžiausias, bet ir visa apimantis įsakymas.

Jėzus pateikia jam norėtą santrauką, tačiau ne vienu, bet dviem įsakymais, aiškiai atskirdamas „pirmąjį” ir „antrąjį”. Jėzus nurodo meilę Dievui ir artimui. Tik šitokia meilė, apimanti abu dėmenis, gali būti laikoma pakankama Įstatymo santrauka. Svarbu suvokti, jog šie du meilės aspektai nėra tas pats. Kai kurie „socialinės krikščionybės” propaguotojai linkę sakyti, kad pakanka mylėti artimą, neverta gaišti laiko stengiantis mylėti neregimą ir neapčiuopiamą Dievą. Tačiau Jėzus įsakmiai pamini abu meilės aspektus. Jie skirtingi vien dėl to, kad skirtingi yra meilės objektai. Meilė begaliniam transcendentiniam Viešpačiui yra visiškai save atiduodanti meilė. Šios meilės visuotinumas išreiškiamas žodžiais: „visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Tai reiškia mylėti Dievą viskuo, ką turiu: visu savo laiku, kalba, mąstymu, veikla, akimis, ausimis, rankomis, – tiesiog visiškai, be jokių ribų.

Tačiau svarbu ir tai, kaip Jėzus pradeda savo santrauką žodžiais: „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats”. Jėzus kalba apie Viešpatį, kuris yra ne tik begalinis Kūrėjas, bet drauge mylintis ir gelbėjantis Dievas. Šis Viešpats nusileidžia į mūsų gyvenimą skleisdamas nuostabią, neįsivaizduojamą meilę. Tokia yra sąvokos „Viešpats” prasmė tiek Pakartoto Įstatymo knygoje, tiek Evangelijoje. Jėzus cituoja šią Rašto vietą žinodamas, jog įsakymas mylėti Dievą ir artimą kyla iš paties Viešpaties meilės mums. Ši dieviškoji meilė įgalina mus mylėti, todėl Jėzus liepia: „tad mylėk”. Ar tokia meilė yra pakankama visų įsakymų santrauka? Jeigu turime omenyje tik savo pačių meilę Dievui ir artimui, tai jos nepakanka, ji netgi neįmanoma. Tačiau jei priimame Dievo meilę mums, tuomet mūsų meilė Dievui ir artimui yra įmanoma ir apsčiai pakankama.

Jėzaus įsakoma meilė yra trijų dimensijų, sudaranti trikampį: Dievas, artimas ir aš pats. Meilė Dievui neatskiriama nuo meilės artimui ir meilės sau. Vieno iš šių trijų dėmenų nebuvimas pažeidžia ir likusius. Meilė artimui turi apimti kiekvieną žmogų, kuriam reikalinga mano meilė. Taigi klausimas „Kas yra mano artimas?” virsta klausimu „Kam aš esu artimas?” Aš esu artimas kiekvienam, kuriam reikia mano pagalbos. Pats faktas, kad kažkam reikalinga mano pagalba, padaro jį mano artimu. Dievas neturi kviesti manęs į pagalbą kokiu nors ypatingu įkvėpimu. Žmogaus poreikis yra reikalavimas man. Negaliu pagalbos prašančio žmogaus savavališkai išskirti iš visos Dievo artimųjų šeimos. Meilė artimui tampa meilės Dievui išbandymu.

Meilės artimui įsakymas Jono evangelijoje yra krikščionio skiriamasis bruožas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Nekelia abejonių negatyvus šio įsakymo suformulavimas: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Jokūbo laiške pateikiamos praktinės artimo meilės nuorodos: „šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte” (Jok 1, 27).

Rašto aiškintojas pasakė, jog meilė Dievui ir artimui yra „svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas”. Jėzus pagyrė Rašto aiškintojo išmintį: „Tu netoli nuo Dievo karalystės”. Nėra paprasta mylėti blogus, piktus žmones, tačiau jeigu žinau ir suvokiu, kad Dievas myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį aš noriu jį matyti, – tuomet įmanoma mylėti sunkiausius žmones. Šie žmonės yra Dievo numylėtiniai.

Ar galima meilę sau laikyti tikra meile? Jėzaus įsakymą geriau suvoksime jį suformulavę taip: mylėk artimą, nes jis yra toks kaip tu. Jis yra Dievo mylimas, kaip ir tu. Kiekvieną iš mūsų Dievas pamilo pirmas.
 

Parengta pagal. J. Fichtner, K. Schuler, E. H. Maly