32 eilinis sekmadienis (B)
1 Kar 17, 10–16; Žyd 9, 24–28; Mk 12, 38–44
 
 
Apaštalų darbų knygoje randame užrašytus Jėzaus žodžius, kurių nėra evangelijose: „Palaimingiau duoti, negu imti” (Apd 20, 35). Šiandieniame skaitinyje susiduriame su Rašto aiškintojais, mokančiais imti, ir suvargusia našle, mokančia duoti. Rašto aiškintojai yra religijos ir maldingumo žinovai. Tarp jų esama uolių Dievo ieškotojų, vienas jų – aprašytas praėjusio sekmadienio skaitinyje: „Tu netoli nuo Dievo karalystės”. Tačiau šiame Evangelijos skaitinyje Jėzus įspėja, ypač dėl šio luomo žmonių polinkio imti. Dangstydamiesi maldingomis dingstimis šie žmonės pasisavina vargšų turtus, jie mėgsta pirmąsias vietas vaišėse ir susirinkimuose. Apranga jie pabrėžia savo padėtį ir tikisi sveikinimų bei skambių titulų.

Našlė yra vargingumo įvaizdis. Suvargusi moteris duoda. Ji įmeta du smulkius pinigėlius, kurie menkai tepapildo šventyklos kasą. Veikiausiai moteris net gėdijasi dėl aukos menkumo. Tačiau Jėzus pastebi šią auką ir pamoko savo mokinius. Dievo karalystėje galioja kiti mastai, kitokios normos. Svarbiausia tai, kad moteris atidavė viską. Taigi esminis dalykas yra ne aukos kiekybinis dydis, bet jos motyvacija, kylanti iš širdies.

Tą patį kriterijų Jėzus taiko ir Rašto aiškintojams. Jis kritikuoja ne „ilgus drabužius”. Tam tikri atpažinimo ženklai, uniformos padeda palaikyti tvarką visuomenėje. Nėra bloga ir vadovauti sinagogai, priešingai, tai naudinga tarnyba. Argi bloga ilgai melstis? Tačiau visa tai Rašto aiškintojai daro norėdami, kad žmonės juos sveikintų ir girtų. Todėl toks maldingumas tėra tik „parodomasis”.

Popiežiaus Jono Pauliaus II devizas Totus Tuus išreiškia Šventojo Tėvo troškimą visiškai atsiduoti tarnaujant Viešpačiui ir žmonėms. Toks atsidavimas yra būdingas bibliniam religingumui. Jis nėra vien žmogaus iniciatyva. Toks besąlyginis atsidavimas yra atsakas į atperkamąją Dievo meilę. Dievas pamilo pirmas. Tik Dievo meilė suteikia mums jėgų savo ruožtu mylėti Dievą ir artimą. Tokia buvo praėjusio sekmadienio liturginių skaitinių mintis. Kai Šventajame Rašte kalbama apie besąlygišką tikinčiųjų atsidavimą, ne visuomet primenama Dievo meilė, tačiau visuomet ji aiškiai numanoma kaip prielaida. Mūsų gyvenimas yra, arba turėtų būti, ištisinė nuoširdi padėka Dievui.

Šią temą atskleidžia Evangelijos skaitinys. Vargšė našlė, įmetusi į aukų skrynią „du pinigėlius”, atidavė „visa, ką turėjo”. Tai buvo jos Totus Tuus devizas Dievui. Todėl jos auka buvo nepalyginamai vertingesnė už gausias turtingųjų aukas. Jėzus, pagirdamas našlę, iškelia šią visiško atsidavimo Totus Tuus dvasią.

Senojo Testamento skaitinys taip pat yra visiško atsidavimo išraiška. Sareptos našlės Totus Tuus skirtas Viešpačiui ir pranašui Elijui. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ši našlė gyvena Sareptoje, Finikijos pajūryje, taigi yra pagonė. Kreipdamasi į pranašą Eliją ji vadina Dievą „tavo Viešpats”. Vis dėlto ji paaukoja jam paskutinius maisto likučius.

Dievo atsakas į pasitikintį našlės atsidavimą yra pažadas: „Miltai puode neišseks nei aliejaus ąsotyje nepritrūks iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs žemei lietaus”. Šiame pasakojime visiškas žmogaus atsidavimas susiejamas su Dievo dovana. Abiejose istorijose susidaro įspūdis, kad tiek Sareptos, tiek Jeruzalės našlei sudaroma vienintelė proga aukai: dabar arba niekados. Kitais žodžiais tariant, „kartą visiems laikams”. Laiško žydams autorius tai nusakė labai aiškiai: Jėzus Kristus „vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę”. Jėzus yra Tėvo Totus Tuus mums. Mūsų atsakas turi būti paženklintas ta pačia visiško atsidavimo dvasia. Krikščionys tiki, kad Dievas „kartą visiems laikams” atidavė save Jėzuje Kristuje. Todėl tikėjimas reinkarnacija nesuderinamas su krikščionybe. Tikėjimas reinkarnacija tarsi atpalaiduoja: neverta pernelyg stengtis, dar bus suteikta galimybių. Antrajame skaitinyje sakoma, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą”. Todėl mums reikia čia ir dabar ištarti Viešpačiui: Totus Tuus.