33 eilinis sekmadienis (B)
Dan 12, 1–3; Žyd 10, 11–14; Mk 13, 24–32
 
 
Viltis yra biblinė dorybė. Bendrąja prasme viltis reiškia pasitikintį laimingos pabaigos laukimą. Bibline prasme viltis yra kupinas pasitikėjimo laukimas, viliantis Dievo karalystės, taikos ir teisybės viešpatavimo Dievo tautoje. Viltingas žmogus tikisi dalyvauti toje Dievo karalystėje.

Kokia yra Biblijos viltis? Jai visų pirma būdingas tvirtas tikėjimas, kad Dievas jau „parodė savo rankos galybę”. Ši galinga ranka buvo gelbėjanti, per tai pasireiškė nenugalima Dievo meilė. Šią meilę Dievas ne kartą parodė savo tautos istorijoje. Jei viskam vadovauja toks Dievas, jo žmonėms belieka tikėtis tik pergalės.

Šventajame Rašte randame dvejopą perspektyvą: žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į praeitį, ir žvilgsnį, tikėjimu nukreiptą į ateitį. Izraelis švęsdavo minėdamas galingą Dievo veikimą vaduojant tautą iš tremties – Jo „didybę, galingai pakeltą ranką, jo ženklus ir darbus” (Įst 11,2). Todėl pranašai galėjo pasitikėdami skelbti apie ateitį: „Savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats” (Ez 34, 27).

Krikščionys panašiai mini Velykų slėpinį: „Esame nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo” (Rom 3, 24). Gelbstinčios Dievo meilės paženklinta praeitis laiduoja išganingą ateitį, taip pat pažymėtą Dievo meile „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi” (Rom 5, 2).

Abiejuose šiandienos skaitiniuose, tiek pranašo Danielio knygoje, tiek Morkaus evangelijoje, kalbama apie ateitį. Todėl svarbu turėti omenyje tą dvejopą biblinę perspektyvą, susiejančią ateitį su praeitimi. Ši ateitis kyla iš dieviškąja veikla paženklintos praeities. Pranašo Danielio knyga buvo parašyta nuožmaus žydų tautos persekiojimo metais. Pagonis imperatorius norėjo primesti Dievo tautai pagoniškus papročius. Šventykla buvo užimta ir išniekinta, o daugelis žydų atsimetė nuo tikėjimo (plg. Dan 11, 31–32). Dauguma išrinktosios tautos žmonių prarado viltį sulaukti išgelbėjimo. Gyvenimas atrodė esąs tuščias ir niūrus. Tačiau įkvėptasis autorius tiki, kad turi būti išganinga ateitis, nes Dievas visuomet gelbėja. Atsižvelgdamas į tai, pranašas rašo apie viltį: „tauta bus išgelbėta”. „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu”, – pranašauja įkvėptasis autorius.

Šis transcendentinis išganingos ateities siekis užgožia įprastinį laiką ir istoriją. Tokia galinga vilties išraiška tapo įmanoma tik dėl tvirtai tikint mylinčiu ir gelbėjančiu Dievu. Evangelijos skaitinyje Jėzus taip pat kalba apie Žmogaus Sūnų, ateisiantį „su didžia galia ir šlove”. Žmogaus Sūnus ateina galutinai įkurti Dievo karalystę ir išganyti savo tautą.

Bažnyčia primena mums, kad ši viltis nėra vien maloni paguoda, padedanti pamiršti šiandienos negeroves. Priešingai, ši visa pranokstanti viltis turi suteikti gilesnę prasmę dabarčiai. Nes tasai, kuris turi ateiti, yra jau atėjęs. Tai bus galutinis patvirtinimas pasauliui, jau paliestam gelbėjančios Dievo rankos. Mums tenka užduotis gyventi ir tikėti tuo. Nes Jėzus ateis dėl tų, kurie Jo laukia. Jis ateis dėl tų, kurie viliasi, kadangi įtikėjo.

Bažnyčia skelbia paruziją, antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą, liturginių metų pradžioje ir pabaigoje. Tuo norima pabrėžti, kad visa per liturginius metus apmąstyta Jėzaus istorija krypsta į paruziją, taip pat kad Jėzaus atėjimas jau prasidėjo. Kalbant apie pasaulio pabaigą, neišvengiamai kyla klausimas: kada tai įvyks? Šiandienos Evangelijos ištraukoje šį klausimą užduoda Jėzaus mokiniai. Jėzus atsako, kad tos dienos niekas nežino, nė Sūnus, ją žino tik Tėvas. Šį Jėzaus teiginį nelengva suderinti su dieviškuoju visa žinojimu. Morkaus evangelija nuosekliai įveda mus į šimtininko tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus” (Mk 15, 39). Tai tas pats žmogus, Jėzus iš Nazareto. Jei jis iš anksto viską žinotų, ką tuomet reikštų žodžiai: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone” (Lk 2, 52)? Kaip galėtų Avinėlis „imti valdžią ir turtus, ir išmintį” (Apr 5, 12), jei būtų juos jau turėjęs?

Jėzus sako: „Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu”. Jis moko suprasti Dievo istoriją, kuri, panašiai kaip metų laikų kaita, yra nuolatinis artėjimas į paruziją. Paskutiniai laikai yra visuomet. Katastrofos taip pat turi prasmę: jos nurodo galimą ir iš tikrųjų būsimą žemiškųjų dalykų pabaigą.

„Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų”. Šis paruzijos laukimas persmelkia visą Naująjį Testamentą. Nedera sutapatinti paruzijos su galutine kosmine katastrofa. Debesys taip pat nėra tik meteorologinis reiškinys.

Paskutiniai laikai yra visuomet ir dabar. Pakanka blogų pranašų, idealizuojančių praeitį, dejuojančių dėl ateities chaoso ir nuosmukio. Čia verta prisiminti Jėzaus žodžius: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis”. Visados bus Dievo tauta, klausanti Dievo žodžio ir jį priimanti. Kiekviena žmonių karta privalo savaip išsiaiškinti laiko ženklus.