II advento sekmadienis (C)
Bar 5, 1–9; Fil 1, 4–6. 8–11; Lk 3, 1–6
 

Per liturginius metus iš Barucho knygos skaitoma tik C ciklo II advento sekmadienį ir per Velyknaktį. Žinoma, kad Baruchas buvo istorinis asmuo, Jeremijo sekretorius. Jis du kartus užrašė pranašo kalbas, nes Judo karalius sunaikino pirmuosius užrašus. Jei ne Baruchas, pasauliui galėjo nelikti nuostabiai jaudinančio religinės literatūros pavyzdžio. Tačiau šiandien skaitoma Barucho knyga, nors išleista jo vardu, biblistų nuomone, nėra Jeremijo raštininko veikalas. Ji atsirado audringoje epochoje, pirmajame amžiuje prieš Kristų. Jos autorius (autoriai) to meto aplinkybėse įžvelgė Jeremijo epochos atspindį. Grasinimų buvo gausu tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Barucho knygos autorius užrašė pranašišką žinią, įspėdamas žmones dėl nuodėmių ir įkvėpdamas jiems viltį.

Šio sekmadienio skaitinyje kalbama apie naująją paskutinių laikų Jeruzalę. Ji simbolizuoja Dievo tautą paskutiniaisiais laikais: „Dievas džiaugsmingai ves Izraelį, nušviestą savo šlovės, gailestingumo ir teisumo”. Ši poema kupina grožio ir vilties. Mes taip pat raginami pritaikyti šiuos žodžius šiandienai, panašiai kaip knygos autorius pasitelkė VI a. prieš Kristų aplinką, bylodamas savo amžininkams. Dievo žodis yra skirtas visiems laikams. Tai, kad gelbėjantis Dievo veikimas buvo akivaizdus anuo konkrečiu metu, tampa galimybe ir netgi tikrumu tiems, kurie turi tvirtą viltį. Luko evangelijos skaitinys pasakoja mums apie Joną Krikštytoją, skelbiantį būsimąjį išganymą. Bažnyčia susiejo Senojo ir Naujojo Testamento skaitinius dėl juos vienijančios vilties ir išganymo temos. Panašūs netgi įvaizdžiai. Barucho knygoje skaitome: „kad aukšti kalnai ir amžinos uolos būtų sulyginti, daubos ir slėniai užpilti sulyginant su žeme”. Lukas labai tiksliai susieja Jono Krikštytojo veiklą su konkrečia vieta ir laiku. Evangelistas pabrėžia, kad aprašomieji įvykiai atsitiko tikrose vietose realiems žmonėms. Bažnyčia Žodžio liturgijoje sudabartina Dievo žodį ir meilingą veikimą. Išganymo viltis yra reali ir mūsų laikų visiems žmonėms. Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Jono Krikštytojo veiklą, išvardija iškilius to meto vadovus. Beveik visi jie vienaip ar kitaip susiję su Kristaus gyvenimu ir mirtimi. Ciesorius, Poncijus Pilotas, Erodas, Anas ir Kajafas. Šie žmonės paliko žymę istorijoje, tačiau vargu ar norėtume jų vardais krikštyti savo vaikus. Koks kontrastas tarp jų ir Jono Krikštytojo, kuriam buvo skirta paskelbti Mesijo atėjimą! Didieji istorijos valdovai, be abejo, pasakė daug skambių kalbų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo pašauktas kalbėti Dievo vardu. „Pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje”.

Jonas Krikštytojas, skelbdamas atsivertimą, kartojo pranašo Izaijo žodžius. Izaijas savo regėjime matė kelią, kuriuo iš tremties į senąją tėvynę savo tautos priešakyje žengia Dievas. Tai panašus reginys į tą, kai Dievas debesies stulpo pavidalu vedė savo tautą į Pažadėtąją žemę. Jonas Krikštytojas Izaijo žodžius aiškina kitaip. Pas žmones ateina naujas didis Dievo pasiuntinys: „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą”. Evangelistas perteikia konkretaus žmogaus pranašystę: „pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui”. Žydų kunigo Zacharijo sūnus Jonas skelbia savo žodį ne Jeruzalėje, o tolimame Jordano upės slėnyje. Jis skelbia naują, visai kitokį Dievo pasiuntinį.

Biblijoje sąvoka „kelias” reiškia gyvenimo kelionę, piligrimystę, gyvenimo būdą. Kelias gali būti tikras ir netikras. Tikras kelias veda į gyvenimą. Pasukęs netikruoju keliu žmogus nuklysta, jis gali nepasiekti gyvenimo tikslo. Dievas, prieš liepdamas Nojui statyti arką, sako, kad žmonės buvo „sudarkę savo kelius” (Pr 6, 12). „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią”, –  ragina pranašas Izaijas (Iz 55, 7). „Viešpats globoja teisiųjų kelią, o nedorėlių kelias į pražūtį veda” (Ps 1, 6). Jono skelbtasis kelias nėra lengvas. Per visą gyvenimą šiuo keliu einame slegiami nuodėmių naštos. Vienintelis būdas atsikratyti šios naštos yra atgaila ir atsivertimas.

Jėzus pats save vadina keliu (Jn 14, 6). Nenuostabu, kad pirmieji krikščionys sekimą Kristumi taip pat vadino „keliu” (Apd 9, 2).
 

Parengta pagal J. Fichtner, H. Maly, K. Schuler