Dėl kultūros pastoracijos
 

ĮŽANGA

Naujos kultūrinės situacijos, nauji evangelizacijos laukai

1. „Susitikimą ir susidūrimą su kultūromis Bažnyčia išgyvena nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios“ (Fides et ratio, 70), nes „žmogaus asmeniui būdinga tik per kultūrą pasiekti tikrą ir pilnatvišką žmogiškumą“ (Gaudium et spes, 53). Be to, Geroji Naujiena, būdama Kristaus Evangelija visiems žmonėms ir kiekvienam žmogui, kuris kartu yra „jį persmelkiančios kultūros sūnus ir tėvas“ (Fides et ratio, 71), sujungia jį su jo paties kultūra, kuri perskverbia jo tikėjimo išgyvenimą ir pati savo ruožtu tolydžio keičiasi. „Šiandien, Evangelijai susiliečiant su kultūros sritimis, iki šiol pasilikusiomis už krikščionybės įtakos ribų, įkultūrinimui iškyla nauji uždaviniai“ (ten pat, 72). Drauge patiria sukrėtimą tradiciškai krikščioniškos arba tūkstantmetės religinės tradicijos persmelktos kultūros. Dabar jau reikia ne tik skiepyti tikėjimą kultūroms, bet ir iš naujo įkvėpti gyvybę dechristianizuotam pasauliui, kurio santykiai su krikščionybe neretai bėra tik kultūrinio pobūdžio. Ant trečio tūkstantmečio slenksčio šios naujos kultūrinės situacijos visame pasaulyje iškyla prieš Bažnyčią kaip nauji evangelizacijos laukai.

Šių „dramatiškos ir kartu užburiančios mūsų epochos“ (Redemptoris missio, 38) iššūkių akivaizdoje Popiežiškoji kultūros taryba norėtų pasidalyti požiūrių ir konkrečių pasiūlymų visuma, apvainikavusia daugkartinį pasikeitimą nuomonėmis, itin vaisingai bendradarbiaujant su vyskupais, vyskupijų ganytojais ir jų bendradarbiais šioje apaštalavimo srityje, dėl kultūros kaip ypatingos susitikimo su Kristaus žinia vietos pastoracijos atnaujinimo. Juk kiekviena kultūra yra „pastanga apmąstyti pasaulio ir ypač žmogaus slėpinį; ji yra žmogiškojo gyvenimo transcendentinio matmens raiškos būdas. Kiekvienos kultūros šerdį sudaro požiūris į didžiausią slėpinį – Dievo slėpinį“ [1]. Kultūros pastoracija lemtingai statoma ant kortos: „Tikėjimas, kuris netampa kultūra, nėra pilnatviškai priimtas, nuodugniai išmąstytas ir ištikimai išgyventas tikėjimas“ [2].

Šitaip Popiežiškoji kultūros taryba norėtų atsiliepti ir į jai adresuotą primygtinį popiežiaus Jono Pauliaus II reikalavimą: „Jūs turite padėti visai Bažnyčiai atsakyti į šiuos pamatinius klausimus dėl dabarties kultūrų: kiek Bažnyčios skelbiama žinia prieinama naujosioms kultūroms, dabartinėms suvokimo ir jutimo formoms? kaip Kristaus Bažnyčia galėtų tapti suprantama šiuolaikinei dvasiai, taip besididžiuojančiai savo pasiekimais ir kartu taip nerimaujančiai dėl žmonijos ateities?“[3]
 

I    TIKĖJIMAS IR KULTŪRA – ORIENTACIJOS KRYPTYS

2. Bažnyčia, žmogaus atpirkėjo Kristaus pasiuntinė, mūsų laikais naujai įsisąmonina žmogaus asmens ir žmonių bendruomenės kultūrinį matmenį. Vatikano II Susirinkimas, ypač Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje ir Dekrete dėl Bažnyčios misijinės veiklos, vyskupų sinodai dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje ir dėl katechezės mūsų laikais, kuriuos pratęsė Pauliaus VI Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi ir Jono Pauliaus II Catechesi tradendae, šiuo atžvilgiu teikia išsamų mokymą, detalizuojamą žemyne po žemyno vienas po kito vykstančiuose specialiuose Vyskupų sinodo susirinkimuose ir Šventojo Tėvo posinodiniuose apaštališkuosiuose paraginimuose. Tikėjimo įkultūrinimas tapo Popiežiškosios biblinės komisijos [4] ir Tarptautinės teologijos komisijos [5] gilių apmąstymų tema. Vyskupų sinodo 1985 m. neeiliniame susirinkime Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtųjų metinių proga, cituojamoje Jono Pauliaus II enciklikoje Redemptoris missio, tikėjimo įkultūrinimas pristatomas kaip „autentiškų kultūrinių vertybių gilus transformavimas, integruojant jas į krikščionybę ir įšaknydinant krikščionybę įvairiose žmogiškosiose kultūrose“ (52). Popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymuose per apaštališkąsias keliones, taip pat Lotynų Amerikos episkopato generalinėse konferencijoje Puebloje ir Santo Dominge [6] aktualizuotas ir detalizuotas mūsų laikų Bažnyčios pastoracijos naujasis matmuo, siekiant sujungti žmones jų kultūroje.

Atidžiai įsigilinus į šiame dokumente pristatomus įvairius kultūrinius laukus, paaiškėja apimtis to, kam atstovauja kultūra, tas ypatingas būdas, kuriuo žmonės ir tautos plėtoja ryšius su gamta ir savo broliais, vienas su kitu ir su Dievu, siekdami žmogiškosios egzistencijos pilnatvės (plg. Gaudium et spes, 53). Kultūra kyla tik iš žmogaus, per žmogų ir žmogui. Tai visa žmogaus veikla, protas ir jausmai, prasmės ieškojimai, papročiai ir etinės gairės. Kultūra žmogui tokia natūrali, kad jo prigimtis įgyja pavidalą tik kultūroje. Kultūros pastoracijoje siekiama atkurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) padaryto kūrinio pilnatvę, išvaduojant jį iš antropocentrinės pagundos laikyti save nepriklausomu nuo Kūrėjo. Šiandien kultūros pastoracijai esmingas pastebėjimas: „Negalima neigti, kad žmogus visada egzistuoja konkrečioje kultūroje, bet negalima nė neigti, kad žmogus apibrėžiamas ne vien šia kultūra. Beje, pati kultūros pažanga rodo, kad kai kas žmoguje peržengia kultūros ribas. Tas „kai kas“ yra būtent žmogaus prigimtis; tai kultūros matas ir sąlyga, kurios dėka žmogus netampa nė vienos kultūros kaliniu, bet patvirtina savo asmens orumą gyvenimu, atitinkančiu giliąją jo būties tiesą“ (Veritatis splendor, 53). Būdama esmingai susijusi su tiesa ir gėriu, kultūra nepajėgtų trykšti vien iš jaučiamų poreikių, suinteresuotumo ar elementarių reikalavimų. „Pirmutinis ir pagrindinis kultūros matmuo, – kaip UNESCO pabrėžė Jonas Paulius II, – yra sveikas moralumas – moralinė kultūra“ [8]. „Žmogiškume giliai įsišaknijusiose kultūrose slypi žmogaus specifinio atvirumo visuotinybei ir transcendencijai liudijimas“ (Fides et ratio, 70). Pačiu išsipildymo siekiu paženklintos žmonių ir jų istorijos dinamizmo (plg. ten pat, 71), kultūros kartu dalijasi nuodėme, todėl krikščionys privalo jas ištirti. Dievo Žodis, per Įsikūnijimą prisiėmęs istoriško ir konkretaus matmens žmogiškąją prigimtį, tačiau nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15), išskaistina ir nukreipia ją į pilnatvę Šventojoje Dvasioje. Apsireikšdamas Dievas „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ atveria savo širdį žmonėms ir žmogiška kalba atskleidžia jiems savo Meilės slėpinius, „kviesdamas įžengti į bendrystę su Juo“ (Dei verbum, 2).

Evangelijos Geroji Naujiena kultūroms

3. Norėdamas apsireikšti, užmegzti dialogą su žmonėmis ir pakviesti juos į išganymą, iš puikios žmonijos genijaus pagimdytų tūkstantmečių kultūrų vėduoklės Dievas išsirinko tautą ir persmelkė, išskaistino bei apvaisino jos pirminę kultūrą. Sandoros istorija yra kultūros, paties Dievo įkvėptos savo išsirinktai tautai, iškilimo istorija. Tai, kad savo apsireiškimui kaip priemonę Dievas panorėjo panaudoti Šventąjį Raštą, iškelia šį į antkultūrinį lygmenį. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis“ (Dei verbum, 11). Šventajame Rašte, Dievo žodyje, kuris yra pirminis tikėjimo į Abraomo Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, įkultūrinimas, „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių kalbomis, tapo panašūs į žmogišką kalbą“ (ten pat, 13). Apreiškimo žinia, įrašyta į Šventąją istoriją, visada pasirodo neatskiriama nuo ją gaubiančio kultūrinio apvalkalo kaip jos sudedamosios dalies. Biblija, žmonių kalba išreikštas Dievo žodis, yra Dievo žodžio ir kultūros vaisingo susitikimo archetipas.

Šiuo atžvilgiu reikšmingas Abraomo pašaukimas: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1). „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs. Tikėjimu jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, įsikūręs palapinėse <...> Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 8–10). Dievo tautos istorija prasideda tikėjimo priėmimu, kuris kartu yra kultūrinis lūžis, pasieksiantis kulminaciją Kristaus kryžiuje, lūžis kaip pakilimas nuo žemės, bet kartu ir kaip traukos centras, pasaulio istoriją nukreipiantis į Kristų ir išsklaidytus Dievo vaikus surenkantis vienybėn: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 31).

Kultūrinis lūžis, kuriuo prasideda „Tikinčiųjų tėvo“ Abraomo pašaukimas, perteikia tai, kas vyksta pačioje žmogaus širdies gelmėje, kai Dievas įsiveržia jo egzistencijon, norėdamas apsireikšti ir visa savo esybe paskatinti įsipareigoti. Abraomas dvasiškai ir kultūriškai išplėšiamas iš šaknų, idant tikėjimu būtų Dievo pasodintas Pažadėtojoje žemėje. Negana to, šis lūžis pabrėžia pamatinį tikėjimo ir kultūros prigimties skirtumą. Stabai – tam tikros kultūros produktas, o Abraomo Dievas, priešingai, yra Visiškai Kitas. Būtent apsireikšdamas jis įžengia į Abraomo gyvenimą. Senovės religijų cikliškasis laikas atgyveno; kartu su Abraomu ir žydų tauta prasideda naujas laikas, tapęs Dievo link keliaujančių žmonių istorija. Tai ne tauta kuria dievą, tai Dievas gimdo savo tautą kaip Dievo tautą.

Todėl biblinė kultūra užima ypatingą vietą. Tai Dievo tautos širdyje įsikūnijusi kultūra. Abraomui duotas pažadas pasiekia kulminaciją nukryžiuoto Kristaus pašlovinime. Pažado išsipildymo siekiantis Tikinčiųjų tėvas iš anksto skelbia Dievo Sūnaus auką ant Kryžiaus medžio. Kristuje, atėjusiame atkurti kūrinio vienybės, Dievo meilė kviečia visus žmones tapti sūnaus dalininkais. Visiškai Kitas Dievas apsireiškia Visiškai Mūsiškame Kristuje: „Amžinojo Dievo Žodis, prisiėmęs žmogiškojo silpnumo kūną, tampa panašus į žmones“ (Dei verbum, 13). Taip ir tikėjimas turi galios prisijungti bet kokią kultūrą, idant ją išskaistintų, apvaisintų, praturtintų ir leistų išsiskleisti pagal neišmatuojamą Kristaus meilės matą. Šitaip Kristaus žinios priėmimas paskatina kultūrą, kurios du dėmenis visiškai nauju pagrindu sudaro asmuo ir meilė. Kristaus atperkamoji meilė anapus prigimtinių asmenų ribų praplečia jų gilią vertę, išsiskleidžiančią viešpataujant Malonei, Dievo dovanai. Kristus yra tos meilės civilizacijos, kurios žmonės ilgisi nuo pat pirmapradės nuodėmės Edeno sode laikų ir kurią po Pauliaus VI Jonas Paulius II be paliovos kviečia mus konkrečiai įgyvendinti kartu su visais geros valios žmonėmis, šaltinis. Juk pagrindinis Evangelijos, tai yra Kristaus ir Bažnyčios, ryšys su žmogumi jo žmogiškume yra kultūros nuo pat jos pamatų kūrėjas. Kaip liudija du tūkstantmečiai istorijos, Evangelija gyvenanti Bažnyčia nušviečia gyvenimo prasmę ir vertę, išplečia proto horizontus ir sutvirtina žmogiškosios moralės pamatus. Autentiškai išgyventas krikščioniškas tikėjimas atskleidžia visą asmens orumo vertę ir jo pašaukimo kilnumą (plg. Redemptor hominis, 10). Nuo pat pradžių krikščionybė pasižymi tikėjimo išmanymu ir proto narsa. Tai liudija tokie pradininkai kaip šv. Justinas ir šv. Klemensas Aleksandrietis, Origenas ir Kapadokijos Tėvai. Apie vaisingą Evangelijos susitikimą su filosofija popiežius Jonas Paulius II primena enciklikoje Fides et ratio (plg. 36–48). „Tikėjimo susitikimas su įvairiomis kultūromis pagimdė iš tikrųjų naują tikrovę“ (ten pat, 70), jis kuria ir įvairiausiais aspektais originalią kultūrą.

Evangelizacija ir įkultūrinimas

4. Evangelizacija kaip tokia yra aiškus Kristaus išganymo slėpinio ir jo žinios skelbimas, nes Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). „Tad reikia, kad visi atsiverstų į Kristų, pažintą iš Bažnyčios skelbimo, ir krikštu būtų įjungti į Bažnyčią, kuri yra jo kūnas“ (Ad gentes, 7). Dievo Apreiškimo naujumas, be paliovos trykštantis „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (Dei verbum, 2), Kristaus Dvasios perduotas įgyvendinti Bažnyčioje, atskleidžia tiesą apie Dievą ir žmogaus išganymą. Jėzaus Kristaus, kuris yra „bet kokio apreiškimo Tarpininkas ir kartu jo pilnatvė“ (ten pat), skelbimas nušviečia semina Verbi, paslėptas ir kartais tarsi užkastas kultūrų gelmėje, bei atskleidžia jas iki pat begalybės, kurią Jis sukūrė ir kurią pripildo su nuostabiu savo amžinosios Išminties palankumu (plg. Dei verbum, 13), jų prasmės projektą transformuodamas į transcendencijos siekį, o lūkesčius – į sutvirtinimo taškus Evangelijai priimti. Aiškiu savo tikėjimo liudijimu Jėzaus mokiniai Evangelija persmelkia kultūrų gausą.

Evangelizuoti Bažnyčiai reiškia nešti Gerąją Naujieną visiems žmonijos sluoksniams ir per susidūrimą su ja iš vidaus transformuoti, atnaujinti pačią žmoniją... Tai reiškia taip pat pasiekti ir Evangelijos galia sukrėsti žmonijos svarstymo kriterijus, lemiamas vertybes, interesų taškus, mąstymo kryptis, įkvėpimo šaltinius bei gyvenimo modelius, kontrastuojančius su Dievo žodžiu ir išganymo planu.

Ne dekoratyviai, tarsi paviršiniu lakavimu, o gyvybingai, giliai ir iš pašaknų svarbu evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras turininga ir plačia šio žodžio prasme, kuri jam teikiama Gaudium et spes, visuomet pradedant asmeniu ir baigiant asmenų santykiais tarpusavyje ir su Dievu.

Žinoma, Evangelija, taigi ir evangelizacija, nėra tapati kultūrai ir yra nepriklausoma nuo bet kurios kultūros. Vis dėlto Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama giliai su kultūra susijusių žmonių, ir Karalystės statyba negali nepasisavinti žmogiškosios kultūros bei kultūrų elementų. Būdamos nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis ir gali jas ištisai perskverbti, bet likti nė vienos iš jų nepavergtos. „Be abejonės, pertrūkis tarp Evangelijos ir kultūros yra mūsų epochos drama <…>. Todėl reikia dėti visas pastangas vaisingai evangelizuoti kultūrą, tiksliau – kultūras. Jos turi būti atgaivintos susidūrimo su Gerąja Naujiena“ (Evangelii nuntiandi, 18–20). Tam būtina skelbti Evangeliją žmonių kalbos ir kultūros priemonėmis.

Ši Geroji Naujiena adresuojama žmogaus asmeniui visoje jo pilnatvėje: dvasinėje ir moralinėje, ekonominėje ir politinėje, kultūrinėje ir socialinėje. Tad Bažnyčia nedvejodama kalba apie kultūrų, taigi mąstysenos, papročių, elgsenos evangelizaciją. „Naujoji evangelizacija reikalauja aiškių, rimtų ir darnių pastangų evangelizuoti kultūrą“ (Ecclesia in America, 70).

Kultūros, kurių visuma sudaryta iš nevienalyčių elementų, yra nepastovios ir mirtingos, o Kristaus viršenybė ir jo žinios visuotinumas yra neišsenkamas gyvybės (plg. Kol 1, 8–12; Ef 1, 8) ir bendrystės šaltinis. Kristaus absoliutų naujumą skleidžiantys kultūrų gelmėje Bažnyčios misionieriai nuolat peržengia bet kokiai kultūrai būdingas ribas, neužsisklęsdami geresnio pasaulio žemiškojoje perspektyvoje. „Kadangi Kristaus ‚karalystė ne iš šio pasaulio' (Jn 18, 36), šią karalystę įdiegianti Bažnyčia kaip Dievo tauta nieko neatmeta iš bet kokių tautų laikinųjų gėrybių. Priešingai, ji globoja ir tiek, kiek jie geri, perima tautų talentus, turtus, papročius, o perimdama išskaistina, sustiprina ir pakylėja juos“ (Lumen gentium, 13). Evangelizuotojas, kurio tikėjimas irgi susijęs su tam tikra kultūra, privalo visuomet aiškiai liudyti Kristaus ypatingą vietą, Jo Bažnyčios sakramentiškumą, Jo mokinių meilę žmogui ir visa, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, <…> visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8), o tai implikuoja atmetimą visa ko, kas kultūrų gelmėje yra nuodėmės šaltinis ir vaisius.

5. Šiandien gyvai jaučiamas reikalas „evangelizuoti kultūras ir įkultūrinti tikėjimo skelbimą“ (Pastores dabo vobis, 55). Viena ir kita žengia kartu, vykstant abipusiems mainams, nuolatos skatinantiems Evangelijos šviesoje griežtai skirti kultūrose slypinčias vertybes ir antivertybes ir pirmosiomis remtis, o su antrosiomis tvirtai kovoti. „Įkultūrinimu Bažnyčia įkūnija Evangeliją įvairiose kultūrose ir kartu įdiegia tautas su jų kultūromis į savo bendruomenę, perteikia joms savo vertybes, perimdama, kas gera šiose kultūrose, ir vidujai tai atnaujindama. Per įkultūrinimą Bažnyčia savo ruožtu tampa suprantamesniu ženklu to, kas ji yra, ir instrumentu, tinkamesniu jos misijai“ (Redemptoris missio, 52). „Būtinas ir esminis“ (Pastores dabo vobis, 55) įkultūrinimas, lygiai tolimas ir praeitį garbinančiam archeologizmui, ir vidiniam supanašėjimui su pasauliu, yra pašauktas „įkvėpti Evangelijos stiprybės kultūrai ir kultūroms“. „Šiame susitikime kultūros ne tik nieko nepraranda, bet ir paakinamos atsiverti evangelinės tiesos naujumui, idant gautų paskatą paskesnei plėtotei“ (Fides et ratio, 71).

Atsiliepdama į tikėjimo ir evangelizavimo misijos objektyvius reikalavimus, Bažnyčia kaip į esminę duotybę atsižvelgia į tai, kad tikėjimas ir kultūros susitinka kaip dvi ne to paties lygmens tikrovės. Tad tikėjimo įkultūrinimas ir kultūrų evangelizavimas yra tarsi dvinaris, atmetantis sinkretizmą bet kokiu pavidalu [8]; tai nušviečia „tikrąją įkultūrinimo prasmę – susidurdamas su skirtingiausiomis ir net priešingomis kultūromis įvairiose pasaulio dalyse, įkultūrinimas turi išreikšti klusnumą Kristaus įsakymui skelbti Evangeliją visoms tautoms iki pat žemės pakraščių. Toks klusnumas nereiškia nei sinkretizmo, nei paprasčiausio Evangelijos skelbimo pritaikymo; jo dėka Evangelija turi gyvybingai įsiskverbti į kultūras, įsikūnyti jose, įveikdama tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, ir tų kultūrų vertybes pakylėdama iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus“ (Pastores dabo vobis, 55). Vyskupų sinodai vienas po kito be paliovos pabrėžia, koks itin svarbus evangelizacijai šis įkultūrinimas, atsižvelgiant į didžiuosius išganymo slėpinius: Kristaus įsikūnijimą, jo gimimą, jo Kančią ir jo atperkamąsias Velykas bei Sekmines, Dvasios galia leidžiančias kiekvienam savo kalba išgirsti apie Dievo stebuklus [9]. Aplink Sekminių bendriją susibūrusios tautos ne išgirdo pamokslą atitinkama kalba apie savo žmogiškąsias kultūras, bet apstulbo, kiekviena savo kalba girdėdamos apaštalus skelbiant apie Dievo stebuklus. „Jei evangelinė žinia grynai ir paprastai neapribojama kultūros, kurion iš pradžių ji buvo įterpta, ar net tų, kuriose buvo išreikšta, ji visuomet turi transformuojančios ir atkuriančios galios“ (Catechesi tradendae, 53). „Iš asmenų, kuriems jis adresuojamas, reikalaujantis, kad būtų priimtas tikėjimu, Evangelijos skelbimas įvairiose kultūrose nesutrukdo joms išlaikyti savo kultūrinės tapatybės, <…> skatindamas pažangą to, kas kiekvienoje jų nejučiom veda prie tiesos aiškinimo pilnatvės“ (Fides et ratio, 71).

„Kadangi artimas ir organiškas ryšys sieja Jėzų Kristų ir Bažnyčios skelbiamą žodį, skelbimo įkultūrinimas negali neįeiti į pačią Atpirkimo slėpinio „logiką“<…> Išaukštinimo verta kenozė, Jėzaus ir visų jo mokinių kelias (plg. Fil 2, 6–9,) nušviečia kultūrų susitikimą su Kristumi ir jo Evangelija. Kiekvieną kultūrą reikia Evangelijos vertybėmis transformuoti į Velykų slėpinio šviesą“ (Ecclesia in Africa, 61). Kultūras užliejančioje vyraujančioje sekuliarizmo bangoje žiniasklaidos įtaigos galia dažnai idealizuojami gyvenimo modeliai, prieštaraujantys Palaiminimų kultūrai ir vargšo, skaistaus, klusnaus bei nuolankiaširdžio Kristaus sekimui. Iš tikrųjų esama didžių kultūros kūrinių, įkvėptų nuodėmės ir galinčių pastūmėti į nuodėmę. „Siūlydama Gerąją Naujieną, Bažnyčia nutraukia nuodėmės buvimą kultūrose ir išvaduoja jas iš jos. Ji paženklina antivertybes ir jas egzorcizuoja. Tad ji yra kultūrų kritinis elementas, <…> stabmeldysčių, t. y. stabais apsimetančių vertybių arba vertybių, kurias absoliučiomis skelbia tariamoji kultūra, kritika“ [10].

Kultūros pastoracija

6. Gerosios Naujienos, taigi ir žmogaus paskirties Dievo plane, skelbimo tarnyboje kultūros pastoracija kyla iš pačios Bažnyčios misijos šiuolaikiniame pasaulyje, remiantis Vatikano II Susirinkimo ir vyskupų sinodų atnaujinta šių reikalavimų samprata. Žmogiškosios būties kultūrinio matmens įsisąmoninimas skatina ypatingai domėtis šiuo naujuoju pastoracijos lauku. Ši pastoracija, besiremianti antropologija ir krikščioniškąja etika, įkvepia krikščionišką kultūros projektą, kuriame Kristus, žmogaus Atpirkėjas, kosmoso ir istorijos centras (plg. Redemptor hominis, 1), įgalinamas atnaujinti visą žmonijos gyvenimą, „atveriant jo išganomajai galiai didžiules kultūros sritis“ [11]. Šioje srityje keliai praktiškai yra begaliniai, nes kultūros pastoracija prisitaiko prie konkrečių situacijų, siekdama atverti jas visuotinei Evangelijos žiniai.

Bažnyčios esminę misiją, malonę ir pašaukimą bei giliausią tapatybę (plg. Evangelii nuntiandi, 14) sudarančios evangelizacijos tarnyboje pastoracija, ieškodama „tinkamiausių ir veiksmingiausių būdų perteikti evangelinę žinią mūsų laikų žmonėms“ (ten pat, 40), pasitelkia papildomų priemonių: „Evangelizacija yra sudėtingas žygis, turintis įvairių elementų: žmonijos atnaujinimas, liudijimas, aiškus skelbimas, nuoširdus pritarimas, įsijungimas į bendruomenę, ženklų priėmimas, apaštalavimo iniciatyvos. Šie elementai gali atrodyti prieštaringi, taigi atmetantys vienas kitą, tačiau iš tikrųjų jie papildo ir praturtina vienas kitą. Visada privalu atsižvelgti į kiekvieną jų pagal integraciją į kitus“ (ten pat, 24).

Suderintos pastoracijos dėka įkultūrintoji evangelizacija leidžia krikščionių bendruomenei gauti, švęsti, išgyventi, perteikti tikėjimą savo kultūroje, „sandermėje su Evangelija ir bendrystėje su visuotine Bažnyčia“ (Redemptoris missio, 54). Kartu ji perteikia Apreiškimo Jėzuje Kristuje absoliučiai naują pobūdį ir reikalavimą atsiversti, trykštantį iš susitikimo su vieninteliu Išganytoju: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5).

Tai reiškia, kad teologų ir ganytojų užduotis svarbi teisingam tikėjimo supratimui ir pastoracinei įžvalgai. Simpatija, kurią jausdami jie privalo susiliesti su kultūromis, „naudodamiesi įvairių tautų sąvokomis ir kalbomis“ (Gaudium et spes, 44) Kristaus žiniai išreikšti, neturėtų išstumti reiklaus įžvalgumo susiduriant su didelėmis ir sunkiomis problemomis, iškylančiomis objektyviai analizuojant šiuolaikinės kultūros reiškinius, kurių svarbos neturėtų ignoruoti ganytojai, nes ant kortos statomas asmenų (o per juos – kultūrų) atsivertimas, tautų ethos sukrikščioninimas (plg. Evangelii nuntiandi, 20).
 

II     IŠŠŪKIAI IR ATRAMOS TAŠKAI

Naujoji žmonijos istorijos epocha  (Gaudium et spes, 54)

7. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sąlygos antro tūkstantmečio paskutiniais dešimtmečiais taip pasikeitė, kad Vatikano II Susirinkimas nedvejodamas kalba apie „naująjį žmonijos istorijos amžių“ (Gaudium et spes, 54). Bažnyčiai tai yra kairos – naujajai evangelizacijai palankus metas, kai naujieji kultūros bruožai teikia šitiek iššūkių ir atramos taškų kultūros pastoracijai.

Mūsų laikais Bažnyčia tai aiškiai suvokia, gavusi akstiną iš popiežių, plėtojusių ir įgyvendinusių Bažnyčios socialinį mokymą nuo Rerum novarum (1891) iki Centesimus annus (1991). Vyskupų konferencijos, jų federacijos ir vyskupų sinodai iš jo sėmėsi įkvėpimo praktinėms iniciatyvoms, atitinkančioms savitas skirtingų šalių situacijas. Tačiau šioje įvairovėje išryškėjo keletas ypatybių.

Įvairiose pasaulio dalyse šiandien vyraujančioje kultūrinėje situacijoje viršų ima subjektyvizmas kaip tiesos matas ir kriterijus (Fides et ratio, 47). Suabejota pozityvistinėmis prielaidomis dėl mokslo ir technologijos pažangos. Po sukrečiančio ateistinio kolektyvistinio marksizmo-leninizmo žlugimo atsiskleidė jo varžovo – liberalizmo ideologijos nesugebėjimas sukurti žmonijos laimę, tinkančią kiekvienam asmeniui. Antropocentriškas praktinis ateizmas, afišuojamas religinis indiferentizmas, plintantis hedonistinis materializmas marginalizuoja tikėjimą kaip trumpalaikį, kultūriškai nepagrįstą ir netinkamą iš esmės mokslinės ir techninės (plg. Veritatis splendor, 112) kultūros gelmėje. „Smarkiai dechristianizuotos kultūros kontekste pačių krikščionių taikomi vertinimo ir pasirinkimo kriterijai iš tikrųjų dažnai atrodo kaip svetimi ir net prieštaraujantys Evangelijai“ (ten pat, 88). Popiežius Jonas Paulius II apie tai priminė švenčiant Konstitucijos apie šventąją liturgiją dvidešimt penktąsias metines: „Kultūrinei adaptacijai reikia atsiversti širdimi ir, jei tai reikalinga, nutraukti ryšį su protėvių papročiais, nesuderinamais su katalikų tikėjimu. Tam reikalingas rimtas teologinis, istorinis ir kultūrinis ugdymas, sveika nuovoka sprendžiant, kas būtina ar naudinga arba, priešingai, nenaudinga ir pavojinga tikėjimui“ (Vicesimus quintus annus, 16).

Urbanizacijos šuolis ir kultūrinių šaknų praradimas

8. Dėl tokių įvairių veiksnių kaip skurdas, taip pat išteklių bei būtinų paslaugų stokojančių kaimo regionų atsilikimas, o kai kuriose šalyse – ir dėl ginkluotų konfliktų, verčiančių milijonus žmonių palikti šeimos ir kultūros terpę, pasaulis pažino sukrečiantį kaimo ištuštėjimą, verčiantį be saiko augti didžiuosius urbanistinius centrus. Prie šių ekonominių ir socialinių veiksnių prisideda miesto ir jo peršamų malonumų bei pramogų, vaizduojamų visuomenės komunikavimo priemonėmis, žavesys. Stingant planingumo, šių megapolių prieigos arba priemiesčiai dažnai būna panašūs į getus, besaikes sankaupas žmonių, sociališkai bešaknių, politiškai skurdžių, ekonomiškai atstumtų ir kultūriškai izoliuotų.

Kultūrinių šaknų praradimas, kurio priežasčių gausu, kontrastingai išryškina kultūrinių šaknų esminį vaidmenį. Nuoskaudų arba kultūrinės tapatybės praradimo palaužtas žmogus tampa palankia dirva dehumanizacijai. XX a. kaip niekada žmogus parodė šitiek sugebėjimų bei talentų, tačiau istorija niekada nėra patyrusi tokio žmogaus orumo pamynimo ir pažeidimo, kurių karčius vaisius sunokino Dievo paneigimas arba užmiršimas. Vertybės išstumtos į privatumo sritį, dorovinis gyvenimas iškrypęs, o dvasinis – sumenkęs. Pasibaisėtina mirties kultūros samprata ženklina antikultūrą, akivaizdžiai parodančią lemtingą priešingybę tarp tvirtos valios gyventi ir užsispyrimo atmesti Dievą, bet kokio gyvenimo šaltinį (plg. Evangelium vitae, 11–12, 19–28).

„Miesto kultūros evangelizacija yra puikus iššūkis Bažnyčiai, amžių būvyje sugebėjusiai evangelizuoti kaimo kultūrą, o dabar pašauktai atlikti metodišką ir subtilią miesto evangelizaciją katecheze, liturgija ir pačiu pastoracinių struktūrų organizavimo būdu“ (Ecclesia in America, 21).

Visuomenės komunikavimo priemonės ir informacijos technologija

9. „Pagrindinis moderniųjų laikų areopagas yra komunikavimo priemonių pasaulis, teikiantis vienybę žmonijai, paversdamas ją, kaip sakoma, ‚vienu dideliu kaimu‘. Žiniasklaida yra įgijusi tokią svarbą, kad daugeliui tapo pagrindine informavimo ir ugdymo priemone; ji kreipia ir įkvepia individo, šeimos ir visuomenės elgseną<…>. Net pati moderniosios kultūros evangelizacija gerokai priklauso nuo jų įtakos <…>. Skelbimą reikia integruoti į šią ‚naująją kultūrą‘, sukurtą šiuolaikinių komunikavimo priemonių. Tai sudėtinga problema, nes, net nesigilinant į jos turinį, ši kultūra kaip tik kyla iš to, kad esama naujų būdų komunikuoti su nauja kalba, nauja technika, nauja laikysena“ (Redemptoris missio, 37). Ypač televizijos ir jos peršamų modelių sukurstyta kalbos mutacija prasidėjusi ši tikra kultūrinė revoliucija užgriebia ir „visišką pertvarkymą to, per ką žmonija pažįsta ją gaubiantį pasaulį, pasitikrina ir išreiškia jo supratimą <…>. Iš tikrųjų žiniasklaidą galima lygiai gerai panaudoti ir Evangelijos skelbimui, ir jos nutolinimui nuo žmogaus širdies“ [12]. „Tiesioginę transliaciją“ informacijai suteikianti žiniasklaida panaikina atstumo ir laiko nuotolį, bet ypač transformuoja dalykų suvokimą – tikrovė praleidžia eiti pirm savęs tai, kas rodoma. Nuo šiol nenuilstamas atrinktos informacijos kartojimas tampa lemtingu veiksniu kuriant viešąja laikomą nuomonę.

Besijuokiančios iš sienų (ypač – reklamos srityje [13]) žiniasklaidos įtaka skatina krikščionis naujam kūrybingumui, idant patraukus šimtus milijonų žmonių, kasdien nemaža laiko skiriančių televizijai ir radijui – informavimo bei reklamavimo, bet kartu ir evangelizavimo priemonėms, idant pasiekus tuos, kurie neturėjo progų susiliesti su Evangelija ir su Bažnyčia sekuliarizuotose visuomenėse. Kultūros pastoracija turi pati sau atsakyti teigiamai į Jono Pauliaus II iškeltą svarbiausią klausimą: „Ar dar yra vietos Kristui tradicinėje žiniasklaidoje?“ [14]

Nuostabiausia iš komunikacijos technologijos naujovių, be abejo, yra interneto tinklas. Kaip kiekviena techninė naujiena, taip ir ši neišvengia kilusių būgštavimų, liūdnai patvirtintų kenksmingo vartojimo, ir skatina nuolat budėti bei rimtai informuoti. Čia turimas omenyje ne tik jo vartojimo moralumas, bet ir jo keliami radikaliai nauji padariniai: informacijų „specifinio svarumo“ praradimas, vien į gryną informaciją sutrauktų pranešimų sulyginimas, atsakingų asmenų deramo atsiliepimo į tinklo pranešimus stoka, atbaidymo nuo asmeninių ryšių efektas. Tačiau beribės interneto galimybės, be jokios abejonės, gali teikti reikšmingą pagalbą Gerosios Naujienos skleidimui, kaip liudija kai kurios daug žadančios bažnytinės iniciatyvos, raginančios atsakingai kūrybiškai plėsti šią „naują Bažnyčios misijos ribą“ (Christifideles laici, 44).

Laimėti galima daug. Kaipgi galima nedalyvauti ir nepasinaudoti informacijos tinklais, kurių ekranai nuo šiol plinta šeimose, norint, kad juose būtų įrašytos evangelinės žinios vertybės?

Tautinės tapatybės ir mažumos

10. Pagal savo prigimtį visų žmonių vienybė suburia juos kaip vienos ir tos pačios didžios bendruomenės narius, o žmogiškosios būklės istorinis pobūdis neišvengiamai juos kuo intensyviausiai susieja su savitomis grupėmis – nuo šeimos iki tautos. Šitaip žmogiškoji būklė atsiduria tarp dviejų polių – visuotinumo ir savitumo, ir ši gyvybinė įtampa būna itin vaisinga, jei ji išgyvenama pusiausvyroje ir darnoje.

Tautų teisių pagrindas yra tas pats, kaip ir žmogaus asmens teisių. Šia prasme tos teisės yra ne kas kita, kaip žmogaus teisės specifiniame bendruomeninio gyvenimo lygmenyje. Pagrindinė šių teisių yra teisė egzistuoti. „Niekam – nei valstybei, nei kitai tautai, nei tarptautinei organizacijai – niekada nebuvo suteikta pagrindo spręsti, kad kokia nors tauta neverta egzistuoti“ [15]. Teisė egzistuoti savaime implikuoja kiekvienos tautos teisę į savo kalbą ir savo kultūrą. Būtent jomis tauta išreiškia ir gina savo ypatingąjį suverenitetą.

Tautos teisės išreiškia savitumo reikalavimus, tačiau svarbu pabrėžti ir visuotinumo reikalavimus bei iš jų kylančias kiekvienos tautos pareigas kitų tautų ir visos žmonijos atžvilgiu. Be jokios abejonės, svarbiausia yra pareiga gyventi siekiant taikos, pagarbios ir solidarios kitų atžvilgiu. Išmokyti jaunąsias kartas išgyventi savo tapatybę įvairovėje yra prioritetinis kultūrinio auklėjimo uždavinys, juo labiau kad dažnai įtakingos grupuotės nevengia panaudoti religiją jai svetimais politiniais tikslais.

Priešingai negu panieką, net pasibjaurėjimą kitoms tautoms ir kultūroms skleidžiantis nacionalizmas, patriotizmas yra teisėta, teikianti pirmenybę, bet neatmetanti kitų meilė ir tarnyba savo šaliai ir savo kultūrai, tolima ir kosmopolitizmui, ir kultūriniam nacionalizmui. Kiekviena kultūra savo geriausia dalimi yra atvira visuotinumui. Ji taip pat pašaukta savo ruožtu išskaistinti nuodėmės paveldą, įrašytą kai kuriuose Evangelijai prieštaraujančiuose prietaruose, papročiuose bei įpročiuose, praturtėti tikėjimo įnašu ir „praturtinti pačią visuotinę Bažnyčią naujomis išraiškomis ir vertybėmis“ (plg. Redemptoris missio, 52; Slavorum apostoli, 21).

Kartu kultūros pastoracija grindžiama dovana – Jėzaus Dvasia ir jo meile, kurios „kreipiasi į visas ir į kiekvieną iš tautų ir kultūrų, siekdamos suvienyti jas tarpusavyje pagal viename ir trejybiškame Dieve egzistuojančios tobulos vienybės pavyzdį“ (Ecclesia in America, 70).
 

Naujieji areopagai ir tradicinės kultūrinės sritys

Ekologija, mokslas, filosofija ir bioetika

11. Naujas įsisąmoninimas vyksta plėtojantis ekologijai. Bažnyčiai tai ne naujiena; kūrinijos prasmę bei žmogaus ir gamtos santykius nušviečia tikėjimo šviesa. Šventasis Pranciškus Asyžietis ir šventasis Pilypas Neris yra sukurtojo pasaulio krikščioniškajame regėjime įrašytos pagarbos gamtai liudytojai ir simboliai. Ši pagarba kyla iš to, kad gamta nėra žmogaus nuosavybė; ji priklauso Dievui, jo Kūrėjui, kuris jam pavedė ją valdyti (plg. Pr 1, 28), idant ją gerbtų ir iš jos gautų teisėtą pragyvenimą (plg. Centesimus annus, 38–39).

Mokslinio pažinimo populiarinimas dažnai veda prie to, kad žmogus pasijaučia esąs beribio kosmoso gyventojas ir susižavi savo paties sugebėjimais bei visata, visai nesusimąstydamas apie pasaulį, kurio autorius yra Dievas. Tai reiškia iššūkį kultūros pastoracijai – vesti žmogų transcendencijos link, išmokyti jį grįžti į kelią, prasidedantį nuo jo intelektinės ir žmogiškosios patirties, idant pasiektume Kūrėjo pažinimą išmintingai naudodamiesi geriausiais moderniųjų mokslų laimėjimais sveiko proto šviesoje. Savo prestižo dėka mokslas smarkiai veikia šiuolaikinę kultūrą, tačiau nepajėgia užčiuopti nei to, kas sudaro žmogiškosios patirties esmę, nei pačios vidinės daiktų tikrovės. Transcendencija ir dvasios pirmenybe prieš materiją grindžiama vienalytė kultūra reikalauja išminties, kurioje mokslinis išmanymas skleistųsi metafizinio apmąstymo nušviestame horizonte. Pažinimo lygmenyje tikėjimas ir mokslas nepersidengia, todėl dera ne painioti, o atskirti metodologinius principus, siekiant sujungti ir, įveikus prasmės išsibarstymą uždarose mokslo srityse, iš naujo atrasti darnią sintezę bei vienijančią visumos prasmę, būdingas žmogiškosios kultūros pilnatvei. Iš mūsų suskilusios kultūros, nepajėgiančios integruoti didėjančios mokslų sankaupos, nuostabiausių mokslo atradimų ir žymių moderniosios technikos pasiekimų, kultūros pastoracija kaip prielaidos reikalauja filosofinio apmąstymo, siekiančio organizuoti bei struktūruoti mokslų visumą ir per tai patvirtinančio proto tiesos galią bei jo reguliuojamąją funkciją kultūroje.

„Mokslo skaidymasis supančioja šiuolaikinio žmogaus vidinę vienybę, skatindamas suskaldytą požiūrį į tiesą ir šitaip skaidydamas prasmę. Kaipgi galėtų Bažnyčia dėl to nesijaudinti? Šis išminties tvarkos uždavinys, tenkantis ganytojams, tiesiogiai kyla iš Evangelijos, ir jie negali išvengti pareigos tai atlikti“ (Fides et ratio, 85).

12. Taip pat kvalifikuotų filosofų ir teologų uždavinys yra vyraujančios mokslinės ir technologinės kultūros gelmėje kompetentingai identifikuoti iššūkius ir atramos taškus Evangelijai skelbti. Šis aiškumas implikuoja filosofijos ir teologijos dėstymo atnaujinimą, nes kiekvieno dialogo ir kiekvieno įkultūrinimo sąlyga – teologija, visiškai ištikima tikėjimo duomenims. Kultūros pastoracijai taip pat reikalingi mokslininkai katalikai, jaučiantys pareigą įdėti savo įnašą į Bažnyčios gyvenimą pasidalijant mokslo ir tikėjimo susitikimo asmeniška patirtimi. Teologinės kvalifikacijos ir mokslinės kompetencijos trūkumas daro nepatikimą Bažnyčios gilinimąsi į kultūrą, kilusią iš mokslinių tyrimų ir jų techninio pritaikymo. Vis dėlto mes gyvename itin palankiu mokslo ir tikėjimo dialogo laikotarpiu.

13. Mokslas ir technika pasitvirtino kaip geriausios žmonių žinijos, galios ir gerovės stiprinimo priemonės, tačiau atsakingas jų panaudojimas apima ir etinį mokslinių klausimų matmenį. Ieškant tiesos dažnai keliami pačių mokslininkų šie klausimai išryškina mokslo ir moralės dialogo būtinumą. Prasmės patyrimą transcenduojantis tiesos ieškojimas teikia naujų galimybių kultūros pastoracijai, nukreiptai į Evangelijos skelbimą mokslo sluoksniuose.

Kaip aiškiai liudija pati jos apimtis, bioetika yra kur kas daugiau negu mokslo disciplina dėl savo kultūrinių, socialinių, politinių ir juridinių poveikių, kuriems Bažnyčia teikia didelę svarbą. Iš tikrųjų įstatymų leidybos bioetikos srityje evoliucija priklauso nuo etinių orientyrų, kuriais remiasi įstatymų leidėjas, pasirinkimo. Savo griežto pobūdžio nepraranda pamatinis klausimas: kokie turi būti santykiai tarp moralės nuostatų ir pasaulietinių įstatymų pliuralistinėje visuomenėje? (plg. Evangelium vitae, 18; 68–74) Ar, pamatinius etinius klausimus palikus vienas kitą keičiančių įstatymų leidėjų valiai, nerizikuojama paversti teise tai, kas moralės požiūriu nepriimtina?

Bioetika yra viena tų jautrių sričių, kurios skatina ieškoti antropologijos ir moralinio gyvenimo pamatų. Krikščionių vaidmuo čia nepakeičiamas – palaikant pagarbų ir reiklų dialogą visuomenėje prisidėti prie etinės nuovokos ir pilietiškumo jausmo ugdymo. Tokia kultūrinė situacija skatina nenukrypstamai ugdyti tiek kunigų, tiek pasauliečių veiklumą bioetikoje kaip svarbiausioje srityje.

[Tęsinys kitame numeryje]

1. Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje (1995 10 05), 9: L’Osservatore Romano, 6 ottobre 1995.
2. Jonas Paulius II. Laiškas įsteigiant Popiežiškąją kultūros tarybą (1982 03 20): AAS, 74 (1982), 683–588.
3. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1985 01 15), 3: L’Osservatore Romano, 16 gennaio 1985.
4. Popiežiškoji biblinė komisija. Foi et culture a la lumiere de la Bible. – Leumann: Editrice Elle Di Ci, 1981.
5. Tarptautinė teologijos komisija. Tikėjimas ir įkultūrinimas: La civiltį cattolica, 140 (1989), 13326.
6. Puebla: la evangelización en el presente y en el futuro de América Latina, 1979, 385–436; Santo Domingo: nueva evangelización, promoción humana, cultura cristiana, 1992, 228–286.
7. Plg. Jonas Paulius II. Kalba UNESCO (1980 06 02), 12: L’Osservatore Romano, 5 giugno 1980.
8. Plg. Indiferentismo y sincretismo. Desafios y propuestas pastorales para la Nueva Evangelización de América Latina: Simposio: San José de Costa Rica, 19–23 de enero de 1992. – Bogota: Celam, 1992.
9. Plg. IV Conferencia General del Episcopado Latinoamericano: Santo Domingo…, 230.
10. Plg. III Conferencia General del Episcopado Latinoamericano: Puebla…, 405.
11. Jonas Paulius II. Homilija per intronizacijos Mišias (1978 10 22), 5: L’Osservatore Romano, 23–24 ottobre 1978.
12. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo komisija. Pastoracinė instrukcija Aetatis novae (1992 02 22), 4.
13. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo komisija. Reklamos etika (1997 02 22).
14. Jonas Paulius II. Kreipimasis XXXI Pasaulinės visuomenės bendravimo priemonių dienos proga (1997 01 24): L’Osservatore Romano, 25 gennaio 1997.
15. Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje (1995 10 05), 8: L’Osservatore Romano, 6 ottobre 1995.