Jubiliejus baigiasi – Kristus pasilieka
 
 
Šventųjų metų jubiliejus pervedė mus per trečiojo tūkstantmečio slenkstį. Baigiasi jubiliejinės piligrimų kelionės į Romą ir brangias Lietuvos šventoves. Švento džiaugsmo ir jaudulio pripildė mus Lietuvos Eucharistinio kongreso šventimas. Dievo šlovinimo giesme su jaunatvišku veržlumu nuvilnijo Jaunimo dienų šventė Lietuvoje ir Romoje.

Šventojo Tėvo pakviesta tikinčiųjų bendruomenė išgyveno susitaikinimo ir atsivertimo akimirkas, patyrė atsinaujinimo ir vienybės malonę. Jubiliejus mus įvedė į Jėzaus Kristaus, amžinojo Dievo Sūnaus, tapusio Žmogumi, gyvenusio tarp mūsų, atėjusio atskleisti Dievo Tėvo meilę, slėpinį.

 
Eucharistijos slėpinys

Jubiliejaus šventimas mus ne tik grąžina į Jėzaus Kristaus gimimo slėpinio minėjimą, bet ir leidžia naujai patirti, kad Kristus ir šiandien yra gyvas. Jis yra gyvas savo Bažnyčioje, kuriai paliko žodžius: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20).

Šventieji metai mus ragino atpažinti Dievo buvimą ir veikimą tarp mūsų. Šiandien daug kalbama apie įvairiausias Dievo patirtis: atpažinti Dievą Jo žodyje, bendruomenėje, vargšuose... Tai yra tiesa, nes kiekviename žmoguje nuo pat jo sukūrimo yra gyva Dievo dvasios kibirkštėlė.

Tačiau Kristus, atlikęs savo misiją žemėje žmogišku pavidalu, panoro ir toliau likti realiai tarp mūsų. Per Eucharistijos slėpinį jis įveda mus į tikrovę, kurioje Dievas amžiais lieka su jo mylimais žmonėmis. „Eucharistijos sakramente prieš dvidešimt amžių Marijos įsčiose įsikūnijęs Išganytojas tebėra žmonijos gerovei trykštantis gyvenimo šaltinis (TMA, 55).

Eucharistija yra realus Dievo buvimas Bažnyčioje. Konsekruotoje duonoje iš mirties prisikėlęs Jėzus Kristus tęsia savo įsikūnijimą. Jis tarp mūsų lieka visada gyvas ir kaip vynmedis savo šakeles maitina mus savo Kūnu ir Krauju.

Eucharistija – tai didžiausia dovana, kurią Kristus patikėjo savo Bažnyčiai paskutinės Vakarienės metu. Vatikano II Susirinkimas skelbia: „Eucharistija yra dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų Velykų avinėlis ir gyvoji duona”, kuri teikia žmonėms gyvenimą. „Aš esu gyvybės duona! – sako Kristus. – Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš” (Jn 6, 34).
 

Eucharistijos šventimas

Dievo Sūnus, iš meilės mums paaukojęs save ant kryžiaus, panoro, kad ši Auka išliktų Bažnyčioje iki laikų pabaigos. Jis apaštalams nurodė: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19). Švęsdami Eucharistiją, mes išgyvename Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimą, sudabartinimo būdu tampame realios Kristaus aukos dalyviais. Todėl šv. Mišių auką vadiname puota, kuri teikia jėgų mūsų žemiškajai kelionei ir suvienija mus su Kristumi ir vienus su kitais. „Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17). Eucharistija suburia mus visus į mistinį Kristaus kūną.

Labai svarbu suprasti, kad krikščionių bendruomenė, paklusdama Kristaus valiai – „tai darykite mano atminimui”, – mylėtų šv. Mišias ir dalyvautų jose, tame Kristaus aukos šventime. Visi kartu, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalydamiesi Viešpaties duona, kaip viena Dievo tauta įsijungiame į Kristaus aukos slėpinį. Vatikano II Susirinkimas ypač pabrėžia Dievo žodžio ir kūno reikšmę Katalikų Bendrijai: „Bažnyčia visuomet gerbė Šventąjį Raštą, kaip ir Viešpaties kūną. Ypač liturgijoje ji nesiliovė ėmusi ir dalijusi tikintiesiems gyvenimo duoną nuo Dievo žodžio ir Kristaus kūno altoriaus” (Dei verbum, 21).
Eucharistijos garbinimas

Gilesniam Dievo meilės pažinimui didelę reikšmę turi Švč. Sakramento adoracija, kuri duoda galimybę pajusti ir išgyventi Dievo meilę žmogui.

Tyloje susikaupę ir žvelgdami į Kristų Švč. Sakramente, Dievo ypatingoje artumoje galime suvokti, kaip labai jis mus pažįsta ir myli. Taip Jėzus Meilės sakramente mus veda pas Tėvą. Eucharistija tampa susitikimo su Dievu padangtė. Švč. Sakramento akivaizdoje būdami visiškai tikri galime kartoti Apreiškimo šv. Jonui žodžius: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių!” (Apr 21, 3). Jėzus trokšta būti gerbiamas Meilės sakramente dieną ir naktį, kad garbintojai, kurių Tėvas ieško, būtų su juo, persiimtų jo artumu, priimtų jo gyvybę ir skleistų ją pasauliui.

Jėzus yra vienintelis tikras Tėvo garbintojas, todėl kviesdamas prie savęs, jis nori mus išmokyti garbinti Tėvą. Kristaus artumas mus įtraukia į garbinimą, kurį Jis teikia Tėvui. Taigi mes galime ateiti, atsiklaupti ar „atsisėsti Jo šešėlyje” (Gg 2, 3) atsivėrę klausymui, kad Jis mus nuvestų į savo Širdies gelmes (Gg 2, 4), kur nėra nuodėmės, kur yra ramybė ir dieviškoji palaima.

Adoracijai yra būtina tyla ir širdies ramybė. Turime pasitraukti nuo pasaulio triukšmo, nuo išorinio veikimo, kad būtume veidas į veidą su Dievu. Tyla yra klausančios sielos savybė, atidumas Kitam, pagarba šiai šventai būčiai, kurioje gyvena Dievas ir kurioje su juo susitinkame ir bendraujame. Dievas tyloje padeda mums atskleisti ne tik jo, bet ir savo pačių slėpinį. Tačiau žinome, kad slėpinius Dievas atskleidžia nuolankiesiems ir mažutėliams (plg. Mt 11, 25).

Adoracijos tyloje pajuntame savo skurdumą, nepajėgumą, pajuntame savo nuodėmės naštą ir įgimtą vargą. Jėzus Eucharistijoje trokšta, kad visa tai mes atiduotume sudeginti jo meilės ugnyje. Taip Jėzus tampa Dievo keliu į mūsų ištuštintas širdis. Niekada mūsų skurdas, mūsų silpnumas, mūsų nuodėmės nebus didesnės už Dievo meilę ir gailestingumą. Adoracijoje išgyvename neišsakomą džiaugsmą kūrinio, kuris sužino esąs mylimas ir globojamas.

Tyli adoracija paprasčiausiai reiškiasi meilės aktais. Meilė yra dovana, pasiaukojimas, tarnavimas. Jėzaus mylinti, sūniška adoracija nuvedė jį iki kryžiaus mirties. Jis sako: „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą” (Jn 14, 31). Vienydamas mus su savimi, Kristus perima mus savo būtimi, savo adoracija Tėvui, savo švelnumu kiekvienam žmogui, užuojauta nusidėjėliams. Jis mus padaro savo atpirkimo dalyviais. Jo uolumas dėl Tėvo namų mus degina, esame kviečiami aukotis su juo ir jame, kad taptume Tėvui maloni auka.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II moko: „Kristaus garbinimą šiame meilės sakramente turi išreikšti įvairios eucharistinio pamaldumo formos: asmeninė malda priešais Švenčiausiąjį, adoracijos valandos, ilgesni ar trumpesni išstatymai, eucharistiniai palaiminimai, eucharistinės procesijos, eucharistiniai kongresai” (Dominicae cenae, 3).

Adoracija visais laikais buvo artima mūsų krašto tikinčiųjų širdžiai. Net ir nelaisvės metais mūsų bažnyčiose vykdavo 40 valandų adoracija, kai per tris sekmadienius ištisą dieną būdavo išstatomas Švč. Sakramentas, Didžiosios savaitės dienos ir nakties adoracijos. Tikintieji tyloje arba giesme šlovindavo Dievą, įsimąstydavo į šį begalinį Dievo meilės slėpinį, apie kurį pranašas Jeremijas kalbėjo: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė” (Jer 19, 37).

Baigiantis Jubiliejaus šventimui, kviečiame visus tikinčiuosius sustiprinti savo pamaldumą Jėzui, kuris per amžius pasiliko tarp mūsų Švenčiausiajame Sakramente. Pirmąjį advento sekmadienį arba jo išvakarėse prašome kunigus visose Lietuvos bažnyčiose pakviesti tikinčiuosius adoracijai. Tai galėtų būti 40 valandų adoracija, kuri vyktų keletą dienų, vienos dienos arba nors valandos adoracija. Kviečiame advento metu ir dažniau surengti Adoracijos valandas arba dienas. Per katechezę ir aiškindami padėkime tikintiesiems geriau suprasti Eucharistijos slėpinį ir jį pamilti.

Jėzus, pasilikęs su mumis savo Meilės sakramente, tikrai mūsų laukia. Netaupykime savo laiko ir gyvo tikėjimo skatinami eikime susitikti su Juo per adoraciją ir kontempliaciją.
 

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos
Pirmininkas

Arkivyskupas Audrys Juozas BAČKIS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos
2000 m. krikščionybės jubiliejaus komiteto Pirmininkas