Jonas, klausiamas žmonių, kaip jiems derėtų pasirengti Mesijo atėjimui, nereikalauja iš jų jokios ypatingos elgsenos. Jis nereikalauja nieko, kas viršytų Įstatymo reikalavimus. Šiandienos kalbėsena Jono mintį būtų galima perteikti taip: gyvenkite normaliai, elkitės maloniai, veikite teisingai. Jonas ragina, kad žmonės būtų ištikimi Dievo tautos nariai. Jono pamokymai kontrastingai ramūs, palyginti su žmonių minių jauduliu. Lukas pastebi šias nuotaikas: „stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti”.

Tie patys žmonės, girdėję „normalius” Jono pamokymus, netrukus išgirs iš Jėzaus lūpų raginimus, kurių niekaip nepavadintume „normaliais”. „Mylėkite savo priešus. Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.” Jėzus ragina viską parduoti, pinigus išdalyti vargšams ir sekti paskui jį. Jis kviečia savo noru imti kasdienį kryžių. Taip galėjo mokyti tik tas, kurį Jonas pavadino galingesniu už save. Tik Jėzus galėjo pareikalauti tokio atsidavimo. Jonas žinojo: tasai „galingesnis” reikalaus iš žmonių daugiau. Tačiau Krikštytojas jautė, jog geriausias būdas parengti žmones būsimam didesniam pašaukimui yra ištikimybė dabartiniam pašaukimui. Jonas moko žmones elgtis pagal jų visuomeninės padėties reikalavimus. Toks yra kantrus Ateisiančiojo laukimas.

Mes, krikščionys, jau išgirdome tą aukštesnį pašaukimą ir pasiryžome įsipareigoti Jėzaus Evangelijos reikalavimams. Tikėjimu atsidavėme Jėzui Kristui. Mes, anot apaštalo Pauliaus, apsivilkome Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tuo „galingesniuoju”, kurio atėjimui rengė Jonas Krikštytojas. Tik krikščionys gali priimti žodžius, kuriais apaštalas Paulius ragina antrajame skaitinyje: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!” Ar galima įsivaizduoti Joną Krikštytoją taip skelbiantį? Šis klausimas atskleidžia, kad įvykęs esminis virsmas, ir mes visi esame jo veikiami. Didžioji Bažnyčios misija yra skelbti žmonėms apie šį virsmą. Mes tai vadiname evangelizacija.

Trečiasis advento sekmadienis tradiciškai vadinamas Gaudete, arba Džiaugsmo, sekmadieniu. Reikšminga tai, jog advento viduryje primenamas raginimas džiaugtis – kaip esminė advento šerdis. Yra didžiulis skirtumas tarp džiaugsmo ir malonumo. Parduotuvių vitrinos piršte perša malonumus, kuriuos galima nusipirkti. Džiaugsmo neįmanoma įsigyti už visus pasaulio pinigus. Anot žymaus anglų rašytojo, atsivertusio į krikščionybę, Čestertono (Gilbert Keith Chesterton), „džiaugsmas yra didžiulė krikščionių paslaptis”. Jeigu ieškosime Kristaus ir ilgėsimės jo, mums atsiskleis ši didžioji krikščionybės paslaptis. Prisiminkime, kad Paulius rašė savo laišką filipiečiams būdamas kalėjime. Išoriškai žvelgiant, jis turėjo mažai paskatų džiaugtis. Kur glūdi krikščioniškojo džiaugsmo paslaptis? Ši mįslė neperkandama tiems, kurie ieško šios paslapties rakto ne Kristuje, o kažkur kitur. Paulius ragina mus džiaugtis Viešpatyje. Viešpats yra to džiaugsmo, ramybės ir laimės, kurių pasaulis duoti negali, šaltinis.

Ar nuosaikūs Jono raginimai nebeaktualūs mums, girdėjusiems Jėzaus naujieną? Ar Jono skelbtasis kantrus laukimas nebereikalingas? Jis būtinas. Nors mes džiaugiamės ir giedame Aleliuja, tačiau tuo pat metu tebelaukiame šlovingojo Viešpaties atėjimo. „Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome” (Rom 13, 11), – rašė Paulius Romos bendruomenei. Tai reiškia, kad, suvokę Jėzaus skelbtą radikalų Evangelijos kelią ir Viešpaties atėjimo viltį, mes vis dėlto turime elgtis taip, tarsi nežinotume „nei dienos, nei valandos”. Mes nevaikštome gatvėmis trimituodami apie netrukus būsiančią pasaulio pabaigą. Nemetame kasdienių darbų atsidėdami vien tik laukimui. Kantriai laukdami ir vildamiesi, mes atskleidžiame pasauliui, ką reiškia būti krikščioniu šiandien.