Dėl kultūros pastoracijos
 

(Tęsinys. Pradžia 22 numeryje)
 

Šeima ir švietimas

14. „Šeima kaip asmenų bendruomenė yra pirmutinė žmonių visuomenė. Ji gimsta tuo momentu, kai įvyksta santuokos sandora, atverianti sutuoktiniams tvarią meilės bei gyvenimo bendrystę ir pilnatviškai bei specifiškai pasipildanti vaikų gimdymu; sutuoktinių bendrystė sukuria šeimos bendruomenę“ (Laiškas šeimoms, 7).

Būdama gyvenimo ir meilės lopšys, šeima kartu yra kultūros lopšys. Ji priima gyvybę ir yra žmonijos mokykla, kurioje būsimieji sutuoktiniai geriausiai išmoksta tapti atsakingais tėvais. Gyvenimo ir meilės bendruomenėje laiduojamas augimo procesas kai kuriose civilizacijose peržengia tėvų židinio ribas ir, pvz., Afrikoje, sudaro didžiąją šeimą. Medžiaginiam, kultūriniam ir moraliniam skurdui pagraužus pačią santuokos instituciją ir grasant išsekinti gyvybės šaltinius, šeima liaujasi buvusi privilegijuota asmens ir visuomenės ugdymo vieta. Kaip rodo patirtis, civilizacijų vientisumas ir tautų vieningumas pirmiausia priklauso nuo šeimų žmogiškosios kokybės ir ypač nuo dviejų tėvų buvimo, kai jie papildo vienas kitą, vaikų auklėjime atlikdami atitinkamai tėvo ir motinos vaidmenis. Visuomenėje, kurioje daugėja bešeimių, auklėjimas kaip Evangelijos modeliuojamos liaudies kultūros perteikimas tampa sunkesnis.

Skausmingos asmeniškos situacijos nusipelno atjautos, artimo meilės ir solidarumo, tačiau tai, kas yra tragiškas šeimos žlugimas, jokiu būdu negali būti pristatoma kaip naujas socialinio gyvenimo modelis. Prieš šeimą ar prieš gimstamumą nukreiptomis viešomis kampanijomis ir politika mėginama taip pakeisti pačią šeimos sampratą, kad ši praranda savo esmę. Šiame kontekste gyvenimo ir meilės bendruomenės, vienijančios sutuoktinius sujungiant juos su Kristumi, ugdymas yra geriausias kultūrinis įnašas, kurį krikščioniškosios šeimos gali duoti visuomenei.

15. Kaip jokioje kitoje epochoje, apmąstymus ir iniciatyvas skatina ypatingas moters vaidmuo tarpasmeniniuose ir visuomeniniuose santykiuose. Daugelyje šiuolaikinių visuomenių, pasižyminčių prieš vaikus nusiteikusia mąstysena, vaikų našta dažnai suprantama kaip kliūtis moters savarankiškumui ir saviraiškos galimybėms, o tai užtemdo turiningą motinystės kaip moters įasmeninimo prasmę. Biblinio Apreiškimo žinia grįsta, nepaisant nesėkmių krikščioniškųjų tautų istorijoje ir kultūroje pažadėta vyro ir moters, Dievo sukurtų pagal savo paveikslą (Pr 1, 27), esminė lygybė, per amžius iliustruojama Bažnyčios meninio paveldo, skatina kultūros pastoraciją atsižvelgti į gilias permainas moters būklėje mūsų laikais: „Dar nesenais laikais tam tikros feminizmo sąjūdžio srovės, norėdamos paskatinti moters emancipaciją, mėgino ją viskuo supanašinti su vyru. Tačiau dieviškasis noras, išreikštas kūrinijoje, trokšdamas savo orumu ir verte lygios vyrui moters, kartu aiškiai teigia jos skirtingumą ir ypatingumą. Moters tapatybės negali išreikšti buvimas vyro kopija“ [17]. Kiekvienai lyčiai būdingi ypatumai susijungia, joms tarpusavyje bendradarbiaujant abipusiame praturtinime, kuriame moterys pirmos kuria žmoniškesnę visuomenę.

16. Auklėjimas „kaip pirmutinis ir esminis kiekvienos kultūros uždavinys“ [18], nuo ankstyvosios krikščionybės laikų viena reikšmingiausių Bažnyčios pastoracinio veikimo sričių tiek religiniu bei kultūriniu, tiek asmeniniu bei visuomeniniu lygmeniu, kaip niekada sudėtingas ir svarbus. Jis esmingai priklausomas nuo šeimų atsakomybės, bet reikalingas ir visos visuomenės dalyvavimo. Rytojaus pasaulis priklauso nuo šiandienio auklėjimo, o jo negalima sutraukti į paprasčiausią žinių perteikimą. Jis ugdo žmones ir parengia juos įsijungimui į gyvenimą visuomenėje, skatindamas psichologinį, intelektinį, kultūrinį ir dvasinį brendimą.
Evangelijos skelbimo vaikams ir jaunimui nuo mokyklos iki universiteto iššūkis taip pat reikalauja pritaikytos auklėjimo programos. Auklėjimas šeimoje, mokykloje arba universitete „nustato artimus santykius tarp auklėtojo ir auklėjamojo asmens, priverčia juos abu dalyvauti tiesoje ir meilėje, galutiniame tiksle, kuriam kiekvienas žmogus yra pašauktas Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Laiškas šeimoms, 16). Jis parengia gyventi palankumo ir solidarumo dvasia, saikingai naudotis nuosavybe ir turtu, idant visiems ir visur būtų garantuotos teisingos egzistencijos sąlygos. Žmonijos ateitis pereina integralią ir solidarią kiekvieno asmens raidą, kiekvieno žmogaus ir visų žmonių (plg. Populorum progressio, 42). Šitaip šeima, mokykla ir universitetas yra pašaukti kiekvienas savo lygmenyje įmaišyti evangelinio raugo į trečio tūkstantmečio kultūras.

Menas ir laisvalaikis

17. Tiesiog nuostabu, kad turtui teikiama pirmenybe, žūtbūtiniu tiesioginio pasitenkinimo siekimu, pasisekimo masinimu, pelno vaikymusi pasižyminčioje kultūroje ne tik nuolat gyvuoja, bet ir plinta domėjimasis grožiu. Pavidalai, kuriuos įgyja šis domėjimasis, atrodo, atspindi neblėstantį ir net stiprėjantį „kažko kitko“, kas džiugesiu pripildo būtį ir gal net atveria bei pratęsia ją už jos pačios ribų, troškimą. Bažnyčia tai nujautė nuo pat pradžių, ir krikščioniškojo meno amžiai puikiai iliustruoja, jog tikrojo meno kūrinys yra durys, pro kurias gali įžengti religinis patyrimas. Pripažinti meno svarbą Evangelijos įkultūrinimui reiškia pripažinti, jog žmogaus talentingumas ir jausmingumas turi bendrą prigimtį su dieviškojo slėpinio tiesa ir grožiu. Bažnyčia nuoširdžiai gerbia visus menininkus, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, nes meninė kūryba turi savyje tarsi neregimybės įspaudą, net jei menas, kaip ir kita žmogiškoji veikla, pats savaime nėra absoliutus tikslas; jis palenktas žmogaus asmeniui.

Menininkai krikščionys teikia Bažnyčiai ypatingą galimybę modeliuoti naujas formules ir ištobulinti naujus simbolius ar metaforas išskleidžiant liturginį talentą, apdovanotą per amžius katalikiškos vaizduotės gelmėse įsišaknijusia kūrybine galia, gebančia išreikšti malonės omniprezenciją. Visuose žemynuose nestinga menininkų, kurių tvirtas krikščioniškas įkvėpimas gali patraukti visų religijų tikinčiuosius, kaip ir netikinčiuosius, grožio ir tikrovės spinduliavimu. Per menininkus krikščionis Evangelija kaip vaisingas įkvėpimo šaltinis jungia daugelį žmonių, neturinčių sąlyčio su Kristaus žinia.

Kartu Bažnyčios kultūrinis paveldas liudija vaisingą kultūros ir tikėjimo simbiozę. Jis nuolat maitina kultūrinį ir katechetinį auklėjimą, tikėjimo tiesą jungiantį su tikruoju meno grožiu (plg. Sacrosanctum Concilium, 122–127). Būdami krikščionių bendruomenės, intensyviai išgyvenančios savo tikėjimą viltyje ir artimo meilėje, vaisiai, šie Bažnyčios kulto ir kultūros lobiai taip pat gali teikti įkvėpimą žmogiškajai ir krikščioniškajai egzistencijai trečio tūkstantmečio apyaušryje.

18. Laisvalaikio ir sporto, kelionių ir turizmo pasaulis kartu su darbo pasauliu neabejojamai sudaro svarbų kultūros matmenį, kuriame Bažnyčia jau seniai dalyvauja. Nuo šiol ir visiškai pagrįstai jis tampa vienu iš kultūros pastoracijos areopagų. Darbo kultūra patiria gilias permainas, kurios nepraeina be padarinių laisvalaikiui ir kultūrinei veiklai. Darbas kaip daugelio žmonių kasdienės duonos parūpinimo priemonė (plg. Laborem exercens, 1), taip pat pagrįstai kaip kultūrinė veikla, yra ir viena priemonių atsiliepti į nepaliaujamai stiprėjantį asmens sklaidos troškimą. Tačiau rutuliojantis specializacijai ir sparčiai plėtojantis technologijai bei ekonomikai, naujos darbo organizavimo formos dažnai koja kojon žengia su nedarbo plitimu visuose visuomenės sluoksniuose, o tai kultūrose ne tik sukelia medžiaginį skurdą, bet ir pasėja abejonių, nepasitenkinimo, pažeminimų ir net nusikalstamumo. Gyvenimo sąlygų netvarumas ir reikalas rūpintis būtiniausiomis reikmėmis dažnai veda prie to, kad meninė ir literatūrinė kultūra imama laikyti prabanga, skirta vien privilegijuotam elitui.

Beveik visuotiniu tapęs sportas, be jokios abejonės, turi savo vietą krikščioniškojoje kultūros vizijoje ir gali skatinti kartu fizinę sveikatą ir tarpasmeninius santykius, megzdamas ryšius ir prisidėdamas prie idealo kūrimo. Bet jis gali būti ir iškraipytas komercinių interesų, tapti tautinių ir rasinių varžybų varikliu, sukelti prievartos proveržių, atskleidžiančių visuomenės įtampas bei prieštaras, ir šitaip virsti antikultūra. Jis taip pat yra kultūros moderniosios pastoracijos svarbi vieta. Kaip daugiapavidalė ir sudėtinga tikrovė, simbolių sankaupa ir kartu komercinis verslas, laisvalaikis ir sportas kuria šį tą daugiau negu atmosferą, tarsi tam tikrą kultūrą, gyvenimo būdą, atskaitos sistemą. Pritaikyta pastoracija pajėgi čia įžvelgti tikrąsias auklėjimo vertybes kaip atspirties vietą pagal Dievo paveikslą sukurtos būtybės turtingumo šventimui ir, sekant apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, išganymo Jėzuje Kristuje skelbimui (plg. 1 Kor 9, 24–27).

Kultūrinė įvairovė ir religinis pliuralizmas

19. Mūsų dienomis Bažnyčios evangelizacinė misija vykdoma pasaulyje, kuriam būdinga skirtingų religinių horizontų modeliuojamų kultūrinių situacijų įvairovė. Planetiniame kaime spartėjant tarpkultūriniams ir tarpreliginiams mainams, šis reiškinys paliečia visus žemynus ir visas šalis.

Tai išryškino Vyskupų sinodo specialus susirinkimas Afrikos klausimais. Šiame žemyne tradicinės religijos, su kuriomis susiduria krikščionybė ir islamas, tebėra gana gyvastingos ir veikia asmenų bei bendruomenių kultūrą ir gyvenimą. Evangelizacijos pradžioje į šių religijų pozityviąsias kultūrines vertybes ne visada būdavo pakankamai atsižvelgiama, tačiau ypač po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia palaiko tas, kurios suderinamos su Evangelija, ir rengia kelią atsivertimui į Kristų. „Afrikiečiai turi gilų religinį jausmą, šventybės jausmą, Dievo Kūrėjo ir dvasinio pasaulio buvimo jausmą. Nuodėmės individualiais ir socialiniais pavidalais tikrovė labai gyvai juntama šių tautų sąmonėje, kaip ir apsivalymo bei išpirkimo apeigose“ (Ecclesia in Africa, 30–37; 42). Tokios tradicinių kultūrų perteikiamos pozityviosios vertybės kaip šeimos, meilės ir pagarbos gyvybei jausmas, pagarba senoliams ir protėvių gerbimas, solidarumo ir bendruomeninio gyvenimo jausmas, pagarba vadui, gyvenimo šventimo matmuo yra tvirti ramsčiai tikėjimo įkultūrinimui, per kurį Evangelija perskverbia visus kultūros aspektus, pastūmėdama juos į sklaidos pilnatvę (pl. ten pat, 59–62). Ir atvirkščiai, šių tradicijų įkvėpta Evangelijai prieštaraujanti laikysena galiausiai bus įveikta Kristaus Išganytojo Gerosios Naujienos, nešančios evangelinius palaiminimus (Mt 5, 1–12), galia.

20. Didžiuliai pasaulio regionai, ypač Azijoje, yra giliai paženklinti tokių nekrikščioniškų religijų ir tokios nekrikščioniškos išminties kaip induizmas, budizmas, taoizmas, šintoizmas, konfucianizmas, ir tai nusipelno atidaus nagrinėjimo. Kristaus žinia ten nesukelia didelio atsako. Ar tik ne dėl to, kad krikščionybė pernelyg dažnai suvokiama kaip svetima religija, nepakankamai įdiegta, pasisavinta ir išgyventa vietinėse kultūrose? Tai reiškia, kad šiame specifiniame kontekste kultūros pastoracijos apimtis didelė.

Daugeliu tokių šiose kultūrose išgyvenamų moralinių ir dvasinių, net mistinių realijų kaip šventumas, atsižadėjimas, skaistumas, dorybė, visuotinė meilė, taikos meilė, malda ir kontempliacija, laimė Dieve, atjauta šios kultūros atsiveria tikėjimui į Jėzaus Kristaus Dievą. Popiežius Jonas Paulius II primena: „Šiandieniams krikščionims, pirmiausia Indijoje, tenka pareiga iš šio turtingo paveldo išgauti elementų, suderinamų su jų tikėjimu, idant šitaip praturtėtų krikščioniškoji mintis“ (Fides et ratio, 72). Rytų kultūros kaip Dievo ieškančio žmogaus raiška kultūrų įvairovėje atskleidžia žmogiškojo talento ir jo dvasinio matmens visuotinumą (plg. Nostra aetate, 2). Sekuliarizmo puolamame pasaulyje jos liudija dieviškumo išgyvenimo patirtį ir dvasingumo kaip gyvo kultūrų branduolio svarbą.

Tai milžiniškas iššūkis kultūros pastoracijai – lydėti geros valios žmones, kurių protas ieško tiesos, remiantis tokiomis turtingomis kultūrinėmis tradicijomis kaip tūkstantmetė kinų išmintis, ir taip kreipti jų dieviškumo ieškojimus, kad jie atsivertų Apreiškimui gyvojo Dievo, Dvasios malonės dėka susijungiančio su žmogumi Jėzuje Kristuje, vieninteliame Atpirkėjuje.

21. Kiti didieji regionai – juos gyvai nušvietė Vyskupų sinodo specialusis susirinkimas Amerikos klausimais – gyvena evangelinės žinios giliai paveikta kultūra ir drauge veikiami materialistinių bei sekuliaristinių gyvenimo būdų skvarbios įtakos, o tai kaip tik pasireiškia vidurinės klasės ir kultūros žmonių nutolimu nuo religijos.

Žmogaus asmens orumą teigianti Bažnyčia uoliai stengiasi apvalyti tokias visuomeninio gyvenimo žaizdas kaip prievarta, socialinis neteisingumas, gatvės vaikų išnaudojimas, narkotikų srautas ir t. t. Šiame kontekste Bažnyčia, patvirtindama savo meilę pirmiausia vargšams ir atstumtiesiems, privalo skatinti solidarumo kultūrą visuose socialinio gyvenimo lygmenyse: valdžios institucijose, viešosiose institucijose ir privačiose organizacijose. Darbuodamasi dėl glaudesnės sąjungos tarp asmenų, tarp visuomenių ir tarp tautų, savo pastangomis ji vienysis su geros valios žmonėmis, idant būtų sukurtas kur kas tinkamesnis žmogaus asmeniui pasaulis. Tai darydama, ji prisidės „prie sušvelninimo tokių neigiamų globalizacijos padarinių kaip stipresnio vyravimas silpnesnio atžvilgiu, ypač ekonomikos srityje, ir vietinių kultūrų vertybių praradimas mainais už blogai suprantamą suvienodinimą“ (Ecclesia in America, 55).

Mūsų laikais epideminis religijos nepažinimas maitina įvairiaformį šiandien užgesusių senovinių kultų, naujųjų religinių sąjūdžių ir krikščioniškojo tikėjimo sinkretizmą. Socialines, ekonomines, kultūrines ir moralines blogybes kaip savo pateisinimą panaudoja naujosios sinkretistinės ideologijos, kurių sambūriai labai veiklūs įvairiose šalyse. Bažnyčia sugeba priimti šiuos iššūkius, ypač būti greta didžiausių vargšų, skatinti socialinį teisingumą bei evangelizuoti tradicines kultūras, kaip ir megapoliuose išnyrančias naująsias kultūras.

22. Islamo paveiktos šalys sudaro tarsi kultūrinę visatą su jai būdinga konfigūracija, tegul ir besiskiriančią arabų šalyse nuo kitų Afrikos bei Azijos šalių. Mat islamas neatskiriamas nuo tam tikros visuomenės su savo įstatymų leidyba bei tradicijomis, kurių visuma sudaro plačią bendruomenę umma su sava kultūra ir savu civilizacijos projektu.

Šiuo metu islamas smarkiai plinta, ypač dėl migracijos iš smarkaus demografijos augimo šalių. Krikščioniškosios tradicijos šalys, išskyrus Afriką, pasižyminčios silpna ar negatyvia demografija, šiandien dažnai regi musulmonų prieaugį kaip socialinį, kultūrinį ir net religinį iššūkį. Savo ruožtu imigrantai musulmonai, bent kai kuriose šalyse, patiria didelių sociokultūrinės integracijos sunkumų. Be to, islame, kaip ir kitose religijose, nutolimas nuo tradicinės bendruomenės dažnai veda prie kai kurių religinių praktikų atsižadėjimo ir prie kultūrinės tapatybės krizės. Garbingas bendradarbiavimas su musulmonais kultūriniu lygmeniu gali leisti palaikyti veikliai abipusius vaisingus santykius islamo šalyse, kaip ir su musulmonų bendruomenėmis krikščioniškosios tradicijos šalyse. Toks bendradarbiavimas neatleidžia krikščionių nuo kristologinio ir trejybinio jų tikėjimo įsisąmoninimo, palyginti su kitokiomis monoteizmo raiškomis.

23. Sekuliarizuotosios kultūros įvairiose pasaulio dalyse daro gilią įtaką, pasižyminčią didėjančiu kultūrinių mutacijų spartumu ir sudėtingumu. Atsiradusi senosios krikščioniškosios tradicijos šalyse, sekuliarizuotoji kultūra su savo solidarumo, neatlyginamo pasiaukojimo, laisvės, teisingumo, vyro ir moters lygybės, atvirumo ir dialogo dvasios, ekologinio jautrumo vertybėmis tebėra išlaikiusi atspaudą tų pamatinių krikščioniškųjų vertybių, kurios amžių būvyje perskverbė kultūrą ir iš kurių pati sekuliarizacija perėmė civilizacijos vaisingumą bei sėmėsi filosofinių apmąstymų. Trečio tūkstantmečio išvakarėse su žmogaus prigimtimi susiję tiesos, vertybių, būties ir prasmės klausimai išryškina ribotumą sekuliarizacijos, prieš savo valią skatinančios ieškoti „gyvenimo dvasinio matmens kaip dehumanizacijos priešnuodžio. 'Religingumo sugrįžimu' vadinamas reiškinys nėra nedviprasmiškas, tačiau jame slypi kvietimas <…>. Štai dar vienas evangelizacijos areopagas“ (Redemptoris missio, 38).

Sekuliarizacijai transformuojantis į sekuliarizmą (Evangelii nuntiandi, 55), kyla rimta kultūrinė ir dvasinė krizė, kurios vienas ženklų – pagarbos asmeniui praradimas ir tam tikro antropologinio nihilizmo, susiaurinančio žmogų iki jo instinktų bei polinkių, paplitimas. Šį nihilizmą, penintį rimtą tiesos krizę (plg. Veritatis splendor, 32), „tam tikra prasme patvirtina mūsų epochą paženklinusi baisi blogio patirtis. Šios patirties tragizmo akivaizdoje racionalistinis optimizmas, istorijoje regėjęs pergalingą proto pažangą kaip laimės ir laisvės versmę, neatsilaikė, ir vienas rimčiausių šio amžiaus pabaigoje kilusių pavojų yra nevilties pagunda“ (Fides et ratio, 91). Būtent grąžindama į vietą tikėjimo apšviestą protą ir pripažindama Kristų svarbiausiu dalyku žmogaus gyvenime, kultūrą evangelizuojanti pastoracija įstengs sustiprinti krikščioniškąją tapatybę, padėdama asmenims ir bendruomenėms visuose gyvenimo keliuose iš naujo atrasti gyvenimo prasmę susitinkant su Viešpačiu, kuris ateina, ir su būsimojo pasaulio gyvenimu (Apr 21–22).

Laisvę, taip ilgai užgniaužtą marksizmo-leninizmo, iš valdžios atgavusios šalys tebėra sužalotos krikščioniškojo tikėjimo prievartinio „iškultūrinimo“: santykių tarp žmonių dirbtinio pakeitimo, kūrinio priklausomybės nuo jo Kūrėjo paneigimo, kovos su krikščioniškojo Apreiškimo dogminėmis tiesomis ir su jo etika. Po šio „iškultūrinimo“ radikaliai suabejota krikščionims esmingomis vertybėmis. Vakarų Europoje septinto dešimtmečio pabaigoje paplitusio sekuliarizmo žlugdantys padariniai prisidėjo prie Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūros destruktūravimo.

Kitos šalys, pasižyminčios tradiciniu demokratiniu pliuralizmu ir tvirtais socialinės religinės santarvės pamatais, yra veikiamos srovių, kuriose sekuliarizmas maišosi su migrantų srauto nešamo liaudiškojo religingumo apraiškomis. Dėl šios aplinkybės Vyskupų sinodo specialus susirinkimas Amerikos klausimais paskatino naują misijų sampratą.

Sektos ir naujieji religiniai sąjūdžiai [20]

24. Visuomenė, kurios gelmėse kuo įvairiausiais pavidalais išnyra nauji ne tiek religijos, kiek galbūt dvasingumo ieškojimai, negali nepriminti vienos iš šventojo Pauliaus tribūnų – Atėnų Areopago (plg. Apd 17, 22–31). Dvasinio matmens, kuris galėtų būti gyvenimo prasmės šaltinis, troškulys, kaip ir didžiulis noras atkurti emocinių ir socialinių santykių audinį, dažnai ardomą šeimos institucijos didėjančio nestabilumo, bent kai kuriose šalyse pasireiškia nauju atgimimu krikščionybės gelmėse, bet ir daugiau ar mažiau sinkretistinėmis konstrukcijomis, orientuotomis į tam tikrą globalinį susivienijimą už bet kurios konkrečios religijos ribų.

Daugiaprasmis pavadinimas sektos gali apimti daug labai skirtingų grupių, iš kurių vienos – gnostinio ar ezoterinio įkvėpimo, kitos – iš pažiūros krikščioniškos, dar kitos – tam tikrais atvejais priešiškos Kristui ir Bažnyčiai. Jų pasisekimas dažnai atliepia nepatenkintiems siekiams. Daugelis mūsų amžininkų jose randa priklausomybės ir bendravimo, prieraišumo ir broliškumo vietą, net tam tikrą globą ir saugumą. Šis jausmas daugiausia remiasi tokiais iš pažiūros aiškiais kaip „Sėkmės evangelija“, bet iš tikrųjų iliuziniais sprendimais, kuriais sektos tarsi atsako į sudėtingiausius klausimus, taip pat pragmatine teologija, dažnai grindžiama visuomenės taip grubiai paminamo aš aukštinimu. Sektos dažnai plėtojasi, tariamai atsiliepdamos į išgydymo, vaikų, ekonominės sėkmės trokštančių žmonių lūkesčius. Tai pasakytina ir apie ezoterines religijas, kurių pasisekimas remiasi menkai ar prastai pasirengusių krikščionių neišmanymu arba patiklumu. Daugelyje šalių kai kurie žmonės, patyrę gyvenime nuoskaudų ir apleisti, skausmingai išgyvena izoliaciją, ypač anonimiškumu pasižyminčioje miesto kultūroje, ir yra pasiryžę priimti viską, kad galėtų džiaugtis dvasine vizija, grąžinančia jiems prarastąją harmoniją ir leidžiančia patirti tarsi fizinio ir dvasinio išgijimo jausmą. Tai rodo, koks sudėtingas ir netiesiakryptis yra sektų reiškinys, sulydantis egzistencinį negalavimą su religijų institucinio matmens atmetimu ir pasireiškiantis nevienalytėmis religinėmis formomis ir išraiškomis.

Tačiau sektų dauginimasis drauge yra reakcija į sekuliarizmo kultūrą ir tradicines religines šaknis atimančių socialinių bei kultūrinių sukrėtimų padarinys. Pasiekti sektų patrauktus žmones arba tuos, kuriems tai gresia, ir skelbti jų širdžiai kalbantį Jėzų Kristų – tai vienas iššūkių, kuriuos turi priimti Bažnyčia.

Iš tikrųjų žemyne po žemyno pasitvirtina kylanti „naujoji žmonijos istorijos epocha“, atskleista jau Vatikano II Susirinkimo. Jos įsisąmoninimas kultūros naująją pastoraciją, priimančią šių naujų iššūkių naštą, ragina pasisavinti įsitikinimą, kuris paskatino Joną Paulių II įsteigti Popiežiškąją kultūros tarybą: „Tai rodo, kokia svarbi už tai atsakingai Bažnyčiai yra dėmesinga ir įžvalgi pastoracija, veikianti kultūrą, ypač tą, kuri vadinama gyvąja kultūra, t. y. tautos ethos sudarančių principų ir vertybių visumą“ (Laiškas įsteigiant Popiežiškąją kultūros tarybą).
 

III    KONKRETŪS PASIŪLYMAI

Prioritetiniai pastoracijos tikslai

25. Naujieji iššūkiai, kuriuos turi priimti įkultūrintoji evangelizacija, pradedant dviejų krikščionybės tūkstantmečių modeliuotomis kultūromis ir mūsų laikų naujųjų kultūrinių areopagų šerdyje identifikuotais atramos taškais, skatina naujai pristatyti krikščioniškąją žinią, įsišaknijusią Bažnyčios gyvojoje tradicijoje ir palaikomą krikščioniškųjų bendruomenių autentiško gyvenimo liudijimo. Apmąstyti visus naujus dalykus, pradedant atnaujintu ir įtikinamu Evangelijos naujumo pristatymu, tampa svarbiausiu reikalavimu. Evangelinio parengimo perspektyvoje kultūros pastoracijos prioritetinis tikslas yra įterpti Evangelijos gyvybinę sėklą į kultūras, idant iš vidaus būtų atnaujintos ir Apreiškimo šviesoje transformuotos žmogaus ir visuomenės vizijos, modeliuojančios kultūras, vyro ir moters, šeimos ir auklėjimo, laisvės ir tiesos, darbo ir poilsio, ekonomikos ir visuomenės, mokslo ir meno sampratas.

Tačiau supratimui nepakanka vien pasakymo. Kol adresatas buvo ir krikščionybės perskverbtos tradicinės kultūros esmingai suderintas su žinia, ir viso sociokultūrinio konteksto visiškai palankiai nuteiktas jos atžvilgiu, jis galėjo priimti ir suprasti tai, kas jam siūloma. Dabartiniame kultūriniame pliuralizme skelbimą reikia derinti su jo suvokimo sąlygomis.

Šio didelio žygio sėkmei reikalingas nuolatinis įžvalgumas, apšviestas Šventosios Dvasios, kurios šaukiamasi maldoje. Kartu su atitinkamu parengimu ir deramu ugdymu jai taip pat reikalingos paprastos pastoracijos priemonės (homilijos, katekizmas, liaudies misijos, evangelizacijos mokyklos), sujungtos su šiuolaikinėmis komunikavimo priemonėmis, idant patrauktų kiekvienos kultūros vyrus ir moteris. Sekdami Vatikano II Susirinkimu, vyskupų sinodai vis primygtiniau tai primena tiek kunigams bei vienuoliams, tiek pasauliečiams. Šiuo atžvilgiu vyskupų konferencijų pradėtą darbą vykusiai tęsia vyskupijų kultūros komisijos (svarbu jas įsteigti ten, kur jų dar nėra), tinkamos suaktyvinti Bažnyčios dalyvavimą įvairiose srityse, kur formuojasi kultūra, ir skatinti iš tikėjimo kilusį, jį išreiškiantį ir palaikantį kūrybingumą. „Tam kiekviena dalinė Bažnyčia privalės turėti savo kultūrinį projektą, kaip jau dabar yra vienoje kitoje šalyje“ [21]. Tuo grindžiama kultūros pastoracija, dėl savo reikalavimų galbūt sudėtingesnė už pirminę nekrikščioniškų kultūrų evangelizaciją.

Religijos ir „religiškumas“

26. Vykdydama Evangelijos skelbimo visų kultūrų žmonėms misiją, Bažnyčia susitinka su tradicinėmis religijomis, ypač Afrikoje ir Azijoje [22]. Vietinės Bažnyčios kviečiamos ir drąsinamos tyrinėti savo regiono kultūras ir tradicines religines praktikas ne tam, kad jos būtų kanonizuotos, bet tam, kad įžvelgus jose vertybes, papročius ir apeigas, palankias gilesniam krikščionybės įsišaknijimui vietinėse kultūrose (plg. Ad gentes, 19; 22).

Religingumo „sugrįžimą“ arba „pabudimą“ Vakaruose tikrai dera reikliai tyrinėti. Dažniau sugrįžta religinis jausmas, o ne asmeniškas vienijimasis su Dievu tikėjimo bendrystėje su Bažnyčia, tačiau niekas negalėtų paneigti, jog vis daugiau vyrų ir moterų tampa dėmesingi žmogiškosios būties matmeniui, kuris, nelygu atvejis, apibūdinamas kaip dvasinis, religinis arba sakralinis. Reiškinys, pasitvirtinantis ypač tarp jaunuolių ir vargšų – tai dar kartą rodo, jog juo reikia domėtis, – nukreipia arba į grįžimą šiek tiek juos nuvylusion krikščionybėn, arba į kitas religijas, arba į susiviliojimą sektomis ar net okultizmo iliuzijomis.

Visame pasaulyje naujas galimybių laukas atsiveria kultūros pastoracijai, idant Kristaus Evangelija suspindėtų širdyse. Daug yra taškų, kur krikščioniškasis tikėjimas pašauktas būti perteiktas ir išreikštas vyraujančioms kultūroms priimtinesniu būdu, atsižvelgiant į konkurenciją, kurią lemia aplink jį kylantis išsklaidytas ir gausėjantis religingumas.

Dialogo ieškojimas ir su tuo susijusi būtinybė geriau identifikuoti krikščioniškąją specifiką rodo, kad apmąstymų ir veiklos laukas tampa vis svarbesnis tikėjimo skelbimui kultūrose. Kultūros pastoracija, susidūrusi su sektų iššūkiu (plg. Ecclesia in America, 73), įsikomponuoja į šią perspektyvą, nes sektos kuria kultūrinius padarinius, artimai susijusius su jų „dvasiniu“ diskursu. Ši situacija skatina reikliai apmąstyti tolerancijos ir tikėjimo laisvės išgyvenimo mūsų visuomenėse būdus (plg. Dignitatis humanae, 4). Be jokios abejonės, būtina geriau ugdyti kunigus ir pasauliečius, kad jie įgytų kompetencijos bei įžvalgumo sektų ir jų pasisekimo klausimais, jokiu būdu nepaleisdami iš akių to, kad tikrasis sektų priešnuodis yra bažnytinio gyvenimo kokybė. Kunigus būtina ugdyti tiek tam, kad jie atlaikytų sektų iššūkį, tiek tam, kad pagelbėtų tikintiesiems, kilus pavojui, jog jie gali palikti Bažnyčią ir paneigti savo tikėjimą.

Tikėjimo patyrimo „įprastinės vietos“: liaudiškasis maldingumas, parapija

27. Krikščionijos šalyse pamažu, karta po kartos, susiformavo tam tikras būdas, kaip suvokti bei išgyventi tikėjimą, ir per laiką jis perskverbė būtį bei žmonių bendrijos gyvenseną: vietines šventes, šeimos tradicijas, įvairias apeigas, maldingąsias keliones ir t. t. Šitaip susidarė kultūra, kurioje dalyvauja visi ir į kurią tikėjimas įeina kaip sudedamasis elementas, net integratorius. Šiam kultūros tipui ypatingai graso sekuliarizmas. Tikrąsias pastangas gaivinti šias tradicijas svarbu palaikyti, idant jų nepasisavintų folkloristai ar politikai, kurių tikslai kartais svetimi, jei ne priešingi, tikėjimui; tačiau čia turi įsitraukti ir pastoracijos vadovai, krikščioniškosios bendruomenės bei kvalifikuoti teologai.

Norint patraukti žmonių širdis, Evangelijos skelbimas jaunimui bei suaugusiems ir išganymo šventimas turi pasižymėti ne tik tikėjimo giliu išmanymu bei patyrimu, bet ir kultūrine terpe. Krikščionybės apvaisintą savo kultūrą kaip būdingą gyvenimo elementą branginanti liaudis būtent toje kultūroje išgyvena ir išpažįsta savo tikėjimą. Vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai turi ugdyti savyje jautrumą šiai kultūrai, idant galėtų reikalui esant ją globoti ir puoselėti evangelinių vertybių šviesoje, ypač jei tai mažumos kultūra. Toks dėmesys tikėjimą gali padaryti prieinamą įvairiausiems nuskriaustiesiems ir paskatinti geriausios kokybės krikščionišką gyvenimą Bažnyčioje. Gilaus tikėjimo žmonės, sėkmingai derinantys išsilavinimą ir kultūrą, yra gyvi liudytojai, kurių dėka daugelis iš naujo gali atrasti savo kultūros krikščioniškąsias šaknis.

28. Religija taip pat yra atminimas bei tradicija, ir liaudiškasis maldingumas bene geriausiai išreiškia tikrąjį tikėjimo įkultūrinimą, nes jame derinasi tikėjimas bei liturgija, jausmas bei menas ir įtvirtinamas tapatumo su vietinėmis tradicijomis įsisąmoninimas. Antai „Amerika, savo istorijos būvyje buvusi ir likusi tautų žaizdru, Tepeyaco Mergelės metizuotame veide atpažino tobulai įkultūrintos evangelizacijos didįjį pavyzdį – Gvadalupės Mariją“ (Ecclesia in America, 11). Liaudiškasis maldingumas liudija evangelinės žinios novatoriško dinamizmo ir kultūros įvairiausių dėmenų osmozę. Tai vieta, palanki žmonių susitikimui su gyvuoju Kristumi. Nuolatinis pastoracinis įžvalgumas padės jame atskleisti tikrąsias dvasines vertybes ir nukreipti jas į išsipildymą Kristuje, „idant šis religingumas galėtų vesti į nuoširdų atsivertimą ir į konkretų artimo meilės patyrimą“ (plg. ten pat, 16). Liaudiškasis maldingumas leidžia liaudžiai išreikšti savo tikėjimą, savo ryšį su Dievu ir jo Apvaizda, Mergele ir šventaisiais, su artimu, su mirusiais, su kūrinija ir sustiprina jos priklausomybę Bažnyčiai. Liaudiškojo maldingumo raiškos išgryninimas ir katechizavimas kai kuriuose regionuose gali tapti giluminės evangelizacijos lemiamu elementu, palaikyti ir plėtoti tikrąjį bendruomeniškumo įsisąmoninimą dalijantis tuo pačiu tikėjimu, ypač per tokias Dievo tautos religines apraiškas kaip didžiųjų iškilmių šventimas (plg. Lumen gentium, 67). Šiomis kukliomis, visiems prieinamomis priemonėmis tikintieji išreiškia savo tikėjimą, stiprina savo viltį ir atskleidžia savo artimo meilę. Daugelyje šalių šventybės gili prasmė nuspalvina būties ir kasdienio gyvenimo visumą. Tinkama pastoracija įmanoma populiarinti ir panaudoti šventąsias vietas, šventoves ir maldingąsias keliones, liturgines vigilijas ir adoracijas, taip pat sakramentalijas, liturginius metų laikus ir minėjimus. Kai kuriose vyskupijose ir universitetų pastoraciniuose centruose bent kartą per metus organizuojamos kelionių į šventąsias vietas dienos, sekant žydų pavyzdžiu, kurie, artėdami prie Jeruzalės, džiaugsmingai giedodavo Pakopų giesmes.

Pačia savo prigimtimi liaudiškasis maldingumas skatina meninę raišką. Pastoracijos vadovai sugebės paremi kūrybingumą visose srityse (apeigose, muzikoje, giesmėse, taikomojoje dailėje it t. t.) ir rūpinsis gera kultūrine bei religine kokybe.

„Būdama Bažnyčia, įsikūrusi tarp žmonių“ (Christifideles laici, 27), parapija yra vienas didžiausių pasiekimų krikščionybės istorijoje ir iki šiol daugumai tikinčiųjų lieka vieta, palanki paprastai patirti tikėjimą. To paties tikėjimo vienijamos, Eucharistijos švęsti susirenkančios krikščioniškosios bendruomenės gyvybingumas liudija išgyvenamą tikėjimą bei Kristaus meilę artimui ir tampa giliai žmogiško krikščioniškojo auklėjimo vieta. Įvairiais būdais, priklausomai nuo tikinčiųjų amžiaus ir sugebėjimų, parapija įkūnija tikinčiosios bendruomenės išpažįstamo ir švenčiamo tikėjimo konkrečią įkultūrintą iliustraciją. Parapijoje patirtas pirminis ugdymas yra lemiamas, jis įvesdina į Tradiciją ir kloja pamatus gyvam tikėjimui bei giliam Bažnyčios įsisąmoninimui.

Miesto kontekste, sudėtingame ir kartais brutaliame, parapija atlieka nepakeičiamą pastoracinę funkciją kaip įkrikščioninimo ir įkultūrintos evangelizacijos vieta, kurioje įvairios žmonių grupės randa vienybę to paties tikėjimo iškilmingame šventime ir apaštališkame angažavimesi, kurių siela yra eucharistinė liturgija. Būdama įvairiapusiška bendruomenė, parapija yra vieta, palanki kultūros konkrečiajai pastoracijai, kuri grindžiama klausymusi, dialogu bei artimumo palaikymu kunigų ir gerai religiškai bei kultūriškai parengtų pasauliečių dėka (plg. Christifideles laici, 27).

Auklėjimo institucijos

29. „Auklėjimo sritis yra palanki Evangelijos įkultūrinimui skatinti“ (Ecclesia in America, 71). Vaiką, o paskui ir suaugusįjį, į brendimą vedantis auklėjimas prasideda šeimoje, kuri ir lieka jo pirmaprade vieta. Todėl kiekviena kultūros pastoracija ir kiekviena evangelizacija remiasi auklėjimu ir atramos tašku laiko šeimą, „asmens auklėjimo pirminę erdvę“ (ten pat).

Tačiau šeimõs, dažnai susiduriančios su įvairiausiais sunkumais, tam nepakanka. Todėl juo svarbesnės yra auklėjimo institucijos. Daugelyje šalių, ištikimų dutūkstantmetei auklėjimo ir mokymo misijai, Bažnyčia vadovauja gausioms institucijoms: vaikų darželiams, mokykloms, kolegijoms, aukštesniosioms mokykloms, universitetams, tyrimų centrams. Šios katalikų institucijos pašauktos diegti evangelines vertybes į kultūrą. Norėdami tai padaryti, šių institucijų vadovai privalo auklėjimo medžiagos ieškoti Kristaus žinioje ir Bažnyčios mokyme. Tačiau šių institucijų misijos veiksmingumas nemažai priklauso nuo priemonių, kurias dažnai sunku suderinti. Reikia pripažinti tai, kas akivaizdu, ir priimti iššūkį: geroką dalį žmonių ir priemonių išteklių Bažnyčia turi skirti auklėjimui, kad galėtų atitikti iš Kristaus gautąją misiją – skelbti Evangeliją. Kiekvienu atveju galioja reikalavimas rūpinimąsi giliu žmogišku ir krikščionišku ugdymu susieti su rūpinimusi mokykliniu ugdymu [23]. Mat daugybė jaunuolių, lankančių įvairių šalių auklėjimo institucijas, nepaisydami mokytojų geros valios ir kompetencijos, dažnai gali būti visiškai išsilavinę, bet iš dalies iškultūrėję.

Kultūros pastoracijos bendrojoje perspektyvoje, teikdami studentams specifinį ugdymą, kurio šie pagrįstai tikisi, katalikų universitetai, kolegijos ir tyrimų centrai stengsis laiduoti vaisingą Evangelijos ir įvairių kultūros apraiškų susitikimą. Šios institucijos sugebės originaliu ir nepamainomu būdu pasinaudoti kultūrinių vertybių ugdymu kaip dirva, palankia tikėjimo gyvenimui simbiozėje su intelektiniu gyvenimu. Šiuo atžvilgiu rekomenduotina dėstant daug dėmesio skirti filosofijai, istorijai ir literatūrai kaip esminėms tikėjimo ir kultūrų susitikimo vietoms.

Bažnyčios dalyvavimas universitete ir universiteto kultūroje [24] kartu su konkrečiomis iniciatyvomis, galinčiomis padaryti šį dalyvavimą veiksmingą, skatina reikliu įžvalgumu ir be paliovos atnaujinamomis pastangomis puoselėti naują krikščioniškąją kultūrą, brandinamą geriausių visų sričių pasiekimų universitetų veikloje.

Tokiam svarbiam žmogiškam ir krikščioniškam ugdymui reikalingi gerai išugdyti kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai. Jų sutelktinis triūsas leis katalikų auklėjimo institucijoms daryti įtaką didaktikos priemonėms, kaip ir kultūros profesionalams, bei paskatins dėstytojų ir mokinių santykių krikščioniškojo modelio plitimą tikrojoje auklėjimo bendruomenėje. Asmenybės harmoningas ugdymas – vienas svarbiausių kultūros pastoracijos tikslų.

30. Mokykla pačiu savo apibrėžimu yra viena vietų, kuriose įvesdinama į kultūrą, o kai kuriose šalyse jau ištisus amžius – ir vieta, palanki krikščionybės nukaldintai kultūrai perteikti. Kai kuriose šalyse atsiranda vietos „religiniam švietimui“, tačiau to negalima pasakyti apie daugumą sekuliarizuotų šalių. Ir vienu, ir kitu atveju iškyla ta pati esminė religinės kultūros ir katechezės santykio problema. Ne be pagrindo atrodo būgštavimas, jog visiems privalomas „religijos“ kursas verčia vadovus iš tikrųjų jame laikytis paprastos religinės kultūros. Todėl mažėjant gavusių nuolatinę katechezę, iš kitur nepastiprintai religinei kultūrai kyla grėsmė greitai sunykti tarp daugelio naujųjų kartų atstovų. Tai rodo, kaip svarbu iš naujo įvertinti religinės kultūros ir katechezės santykį bei naujai išreikšti tarpusavio sąsają tarp būtinybės pateikti mokiniams tikslią bei objektyvią religinę informaciją, kurios kartais stokojama, ir tikėjimo liudijimo esmiškos svarbos. Tai reiškia, jog parapija ir mokykla būtinai turi papildyti viena kitą, ir patvirtina, jog būtina parinkti tokius dėstytojus, kurie sugebėtų kurti dvasinio ir kultūrinio augimo mokyklas. Toks yra šios reiklios ir daug žadančios pastoracijos sėkmingumo laidas.

Teologinio ugdymo centrai

31. Būtina įsisąmoninti, jog daugelyje šalių tinkamas religinis ugdymas neseniai būdavo teikiamas visiems iš krikščioniškų šeimų atėjusiems vaikams, o šiandien vis daugiau jaunuolių jo nebeturi. Tačiau kai kurie jų jaučia tikro teologinio ugdymo poreikį. Šis naujas lūkestis yra padrąsinantis bent dėl trijų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad daugelis krikščionių, kitais atžvilgiais išsilavinusių, neturi kitų galimybių išreikšti ištikimybę bei brandinti tikėjimą, kaip tik skleisti savo religinę kultūrą pasaulietinės kultūros lygmeniu, ypač savo profesinio gyvenimo srityse. Paskui dėl to, kad, geriau pasirengę kovai už tikėjimą, jie jautriau dalyvaus tokioje Bažnyčios tarnyboje, kokiai jie reikalingi: liturgijos organizavime, mokyklų katechezėje, ligonių globoje, parengime sakramentams, ypač krikštui ir santuokai. Galiausiai dėl to, kad profesinės veiklos jungimas su krikščionišku tikėjimu ilgainiui jiems kaip tik gali leisti pilnatviškai atlikti pasauliečių misiją mieste, dviejų jų būties dėmenų geriausioje osmozėje.

Rimto teologinio ugdymo būtinybė šiandien vis aiškesnė atsižvelgus į naujai kylančius iššūkius – nuo religinės indiferencijos iki agnostinio racionalizmo. Gilesnis tikėjimo duomenų pažinimas pirmiausia būtinas tikrajai evangelizacijai. Šis intelektinės plotmės pažinimas, suvidujintas maldoje ir liturginiame šventime, skatina tikinčiuosius pačius sąmoningai mokytis, idant galėtų tapti Kristaus asmens ir jo išganymo žinios liudytojais. Be to, kultūriniame kontekste, paveiktame fundamentalistinių nukrypimų, tinkamas teologinis ugdymas neginčijamai yra geriausia priemonė pasipriešinti tam rimtam pavojui, kuris graso tikrajam liaudiškajam maldingumui ir mūsų laikų kultūrai.

Į kultūros evangelizaciją ir tikėjimo įkultūrinimą orientuotai pastoracijai reikalinga dviguba kompetencija – teologijos ir su pastoracija susijusios srities. Įvadinis ir nuolatinis, bendrasis ar specializuotasis, leidžiantis gauti kanoninį diplomą teologinis ugdymas vertas to, kad būtų plačiai propaguojamas Bažnyčioje ten, kur jo dar stokojama, kaip pageidavo Vatikano II Susirinkimas (Gaudium et spes, 62, 7). Be jokios abejonės, tai viena geriausių šiandienės kultūros ir krikščioniškojo tikėjimo komunikavimo vietų, taigi ir geriausia galimybė pirmajai perskverbti antrąjį, kadangi gautasis ugdymas ir Dievo žodžio bei Bažnyčios Tradicijos studijų sutvirtintas tikėjimo supratimas įkvepia visą kasdienę būtį.

Katalikų kultūros centrai

32. Katalikų kultūros centrai, įdiegti visur, kur įmanoma, esmingai pagelbi evangelizacijai ir kultūros pastoracijai. Gerai įsiterpusiems į savo kultūrinę aplinką, jiems tenka įveikti neatidėliotinas bei sudėtingas kultūros evangelizacijos ir tikėjimo įkultūrinimo problemas, remiantis atramos taškais, kuriuos teikia platus bei atviras dialogas su visais kultūros kūrėjais, veikėjais ir rėmėjais, laikantis tautų apaštalo dvasios (1 Tes 5, 21–22).

Katalikų kultūros centrai atspindi gausią įvairovę: pavadinimų (kultūros centrai ar būreliai, akademijos, universitetų centrai, ugdymo namai), krypčių (teologija, ekumenizmas, mokslinis tyrimas, švietimas, menas ir t. t.), tematikos (kultūros srovės, vertybės, tarpkultūrinis ir tarpreliginis dialogas, mokslas, dailė ir t. t.), veiklos formų (konferencijos, diskusijos, kursai, seminarai, publikacijos, bibliotekos, meniniai bei kultūriniai renginiai, parodos ir t. t.). Pati katalikų kultūros centro sąvoka apima vienos šalies situacijų daugingumą ir turtingumą, ar tai būtų su Bažnyčios struktūromis (parapija, vyskupija, vyskupų konferencija, vienuolija) susijusios institucijos, ar privačios, bet visuomet išvien su Bažnyčia veikiančių katalikų iniciatyvos. Visuose šiuose centruose siūloma kultūrinė veikla, nuolat rūpinantis tikėjimo ir kultūros ryšiu, krikščioniškųjų vertybių įkvėptos kultūros puoselėjimu per dialogą, mokslinius tyrimus, per tikėjimo apvaisintos, įkvėptos, gaivinamos ir aktyvinamos kultūros ugdymą. Šiuo atžvilgiu katalikų kultūros centrai yra tinkamos priemonės plačiajai publikai supažindinti su katalikų menininkų, rašytojų, mokslininkų, filosofų, teologų, ekonomistų bei žurnalistų darbais ir šitaip skatinti asmeniškai ir entuziastingai priimti tikėjimo į Kristų apvaisintas vertybes.

„Jie teikia galimybę Bažnyčiai būti ir veikti kultūrinių permainų lauke. Iš tikrųjų tai viešieji forumai, kuriamajame dialoge leidžiantys labai plačiai susipažinti su krikščioniškais požiūriais į žmogų, moterį, šeimą, darbą, ekonomiką, visuomenę, politiką, tarptautinį gyvenimą, aplinką“ (Ecclesia in Africa, 103).

Popiežiškoji kultūros taryba yra paskelbusi šių centrų sąrašą, daugiausia remdamasi iš vyskupų konferencijų gauta informacija [25]. Šis pirmas tarptautinis dokumentas apie katalikų kultūros centrus turėtų padėti užmegzti jiems tarpusavio ryšius ir paskatinti abipusius mainus, siekiant geresnio pastoracinio tarnavimo kultūrai, naudojantis naujomis komunikavimo priemonėmis.

(Tęsinys kitame numeryje)

16. Plg. Aprés Galilée: Science et foi. Nouveau dialogue: Paul Poupard. – Paris: DDB, 1994.

17. Jonas Paulius II. Kalba per generalinę audienciją (1995 12 06), 1: L’Osservatore Romano, 7 dicembre 1995.

18. Jonas Paulius II. Kalba UNESCO (1980 06 02), 11: L’Osservatore Romano, 5 giugno 1980.

19. Plg. IV Conferencia General del Episcopado Latinoamericano: Santo Domingo…, 228–286; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America (1999 01 22), 64.

20. Plg. Kardinolų nepaprastoji konsistorija Romoje (1991 04 04–06): L’Osservatore Romano, 8–9 aprile 1991; Le Sette, sfida pastorale per la Chiesa. – Cittą del Vaticano, 1986; Sette e nuovi movimenti religiosi: Testi della Chiesa Cattolica (1986–1994). – Roma: Cittą Nuova, 1995.

21. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1997 03 14), 4: L’Osservatore Romano, 17–18 marzo 1997.

22. Plg. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Laiškas Pastoral attention to African traditional religion: Bulletin, 68 (1988) XXIII 2, 102–106; Ta pati. Laiškas Pastoral attention to traditional religions: Ibid., 84 (1993) XXVII 3, 234–240.

23. Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikas pasaulietis – tikėjimo liudytojas mokykloje (1982 10 15); Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 44.

24. Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba, Popiežiškoji kultūros taryba. Bažnyčia universitete ir universiteto kultūroje (1994).

25. Popiežiškoji kultūros taryba. Katalikų kultūros centrai (19982); Popiežiškoji kultūros taryba, Vyskupiškoji katalikiškojo švietimo, kultūros, mokyklos ir universiteto komisija. I centri culturali cattolici: Idea, esperienza, missione. Elenco e indirizzi. – Roma: Cittą Nuova, 19982.