Didžiai gerbiamas, mielas vyskupe Vaičiau,
mieli broliai, vyskupai ir kunigai,
gerbiami valstybės ir bendruomenių atstovai,
mieli broliai ir seserys Kristuje!
1. Labiausiai išaukština mūsų didžiai gerbiamą Jubiliatą tai, kad jis nenorėjo savo kunigystės penkiasdešimtmečio švęsti kaip atskiros šventės. Ir tai atitinka jo natūralų kuklumą (ir vyskupui netikėtai susirgus, atrodė, kad Dievas jo ketinimą netgi palaikė!). Bet šią padėkos dieną ypač džiaugiamės bendro susikaupimo, į kurį įsitraukia ir tikintieji, galimybe. Dėkojame padėkos užsitarnavusiam Jubiliatui ir ypač Dievui, visokio gėrio Viešpačiui ir Davėjui.
Mūsų Šventasis Tėvas Jonas Paulius II galvojo apie šį vyskupo A. Vaičiaus jubiliejų ir pagerbė jį asmeniniu raštu. Džiaugiuosi galėjęs tą raštą įteikti Mišių pradžioje. Taigi mes jau žinome pripažinimo ir padėkos žodį, kurį popiežius išsakė Jubiliatui už jo ilgą ir pasiaukojamą kunigišką veiklą.
Pradėdamas savo raštą, Šventasis Tėvas vienijasi su mūsų Jubiliatu pirmiausia Dievo šlovinimu psalmininko žodžiais: Aš visuomet Viešpatį gerbsiu, mano burna šlovins jį nuolat (34, 2). Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra ypatingos Dievo malonės įrodymas ir proga dėkoti Dievui bei jį šlovinti. Marija už savo išrinkimo malonę dėkojo nuostabiuoju Magnificat.
Šv. Ireniejus sako, kad kunigai savo pašaukimu įpareigojami su visa Bažnyčia atlikinėti opus gloriae šlovinti Dievą. Deja, mes pernelyg dažnai pamirštame pirmąją ir svarbiausią tiesą, kurios mus moko katekizmas, būtent: Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų tam, kad jį šlovintų ir garbintų. Dievo šlovinimas ir garbinimas tai pirmasis visos kūrinijos ir mūsų gyvenimo tikslas!
Psalmėse dažnai kalbama apie tai, kaip Dievą šlovina kūrinija. Pavyzdžiui, 19-oji psalmė: Skelbia dangus Dievo garbę, apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. Kitoje vietoje psalmininkas primygtinai šaukia žemę ir visą kūriniją šlovinti ir garbinti Dievą: Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą < >, iškilmingai teikit jam šlovę! < > Tesilenkia, tegieda tau visa žemė, tegarsina tavąjį vardą (Ps 66, 1.4).
2. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra pašauktas savo balsu šlovinti Dievą už kitus kūrinius, savo žodžiais išreikšti, kaip tie kūriniai savo įvairove ir grožiu Dievo šlovę ir garbę parodo. Šitaip kiekvienas žmogus yra tarsi kunigas opus gloriae creationis visos kūrinijos šlovinimo skelbėjas ir liudytojas tų paslapčių, kurias Dievas jai suteikė.
Ypač pašvęstasis kunigas yra skirtas skelbti ir švęsti didžiuosius Dievo karalystės darbus opus gloriae redemptionis. Žmogus yra ne tik nuostabiai Dievo sutvertas, bet dar nuostabiau Kristaus atpirktas. Todėl Bažnyčios šlovinimai visų pirma skelbia maloningąjį Dievo gailestingumą, kaip kad meldžiamės 145 psalmėje: Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas. Viešpats visiems geras, savo visiems kūriniams gailestingas (Ps 145, 8.9).
Šiandienis vyskupo A. Vaičiaus auksinio kunigystės jubiliejaus šventimas turi būti proga iš naujo įsisąmoninti pirmuosius ir svarbiausius kunigo ir Bažnyčios uždavinius, būtent Dievo šlovinimą ir jo didžiųjų darbų skelbimą. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia: garbingiausia mūsų pareiga yra mokyti, kad pirmiausia Dievą Tėvą (plg. Jn 4, 23) reikia garbinti švenčiant liturgiją (Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija, 2), ir vadina liturgiją Bažnyčios veiklos viršūne ir drauge šaltiniu, iš kurio plaukia visa jėga (Konstitucija apie šventąją liturgiją, 10). Taigi liturgija pirmiausia yra Dievo šlovinimas bei dėkojimas!
Nesuskaičiuojami ir įvairūs yra mūsų Jubiliato darbai, atlikti per 50 kunigystės metų. Kad ir kaip kai kurie būtų svarbūs, kilniausias ir švenčiausias tarp jų buvo Eucharistinės aukos aukojimas, kuriame nuolat vykdomas mūsų atpirkimas. Niekur kitur kunigas nėra labiau tikras (autentiškas), kaip kad švęsdamas Eucharistiją, didiįjį liturginį Bažnyčios dėkojimą. Kaip pabrėžiama Laiške žydams, kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas (8, 3).
Mielas vyskupe Antanai, mes susirinkome jūsų katedroje paaukoti šlovinimo ir dėkojimo auką šventinę liturgiją Dievui. Joje pats Kristus yra vyriausiasis kunigas ir aukos avinėlis. Mes kartu su Jumis šloviname Dievą už didžiąją Jūsų pašaukimo malonę ir dėkojame jam už viską, ką Jūs per 50 savo kunigiškos veiklos metų, jo padedamas, padarėte statydamas Dievo karalystę šioje vietinėje Bažnyčioje ir šalyje. Dėkojame ir Jums už Jūsų ištikimą bei pasiaukojamą kunigo bei vyskupo tarnybą.
3. Kaip pats Šventasis Tėvas savo rašte Jums mini, Jūs priėmėte Kristaus kvietimą į kunigystę tada, kai kunigo pašaukimas Jūsų šalyje dėl tragiškų politinių aplinkybių nežadėjo nei lengvos, nei daug žadančios ateities. Pastoracinė Bažnyčios, kunigų ir tikinčiųjų veikla buvo ne tik trukdoma, bet neretai ir viešai persekiojama. Ir vis dėlto jūs ištarėte prie šventimų altoriaus adsum esu šventaisiais 1950-aisiais metais pasitikėdamas Viešpačiu, kuriam kaip tik sunkiais laikais reikėjo drąsių liudininkų. Ir esame įsitikinę, kad dėl to Jūs niekada nesigailėjote.
Savo kunigiškojo darbo biografijoje nurodote daugelį Jūsų kunigiškosios veiklos vietų, kuriose sukaupėte gausios pastoracinės patirties skelbdamas Dievo žodį ir vadovaudamas parapijoms. Jūsų kunigystės kelias veda per dvi vikaro vietas Plungėje ir Klaipėdoje, o nuo 1954-ųjų prisiėmėte klebono atsakomybę Žygaičiuose, Salantuose, Lauko Sodoje, Akmenėje ir pagaliau 1973 m. Telšių katedroje. 1975-aisiais šventaisiais metais buvote išrinktas Telšių vyskupijos kapituliniu vikaru, o 1982 m. liepos 5 d. popiežius Jonas Paulius II nominavo Jus Sulekto tituliniu vyskupu ir kartu gimtosios vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 1989 m. valdote ją kaip Telšių vyskupas ordinaras.
Tarnavote Bažnyčiai eidamas kunigo ir vyskupo pareigas iš esmės sunkiais komunistinės priespaudos metais, kai Dievo karalystė daugelyje vietų patyrė prievartą ir persekiojimus. Tarsi psalmininkas, kuris Viešpatį šlovina kaip savo stiprybę, uolą, tvirtovę ir gelbėtoją (Ps 18, 2.3), nepaisydamas grasinimų ir pavojų drąsiai bei nenuilstamai stengėtės Jėzaus Kristaus pavyzdžiu būti Geruoju Ganytoju, kaip Šventasis Tėvas savo rašte Jus pagirdamas pabrėžia. Tais metais Jūs gydėte daugelį žaizdų, lengvinote dvasinius ir materialinius sunkumus ir vis iš naujo Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos dvasia žadinote žmonių drąsą ir pasitikėjimą.
Vėl atgavus Lietuvai ir Bažnyčiai laisvę, Jūsų ypatingu rūpesčiu atgijo ir sustiprėjo religinis gyvenimas visoje vyskupijoje ir parapijose. Įsitikinęs, kad jaunimas tai Bažnyčios ateitis, dar būdamas vikaru ir klebonu didelį dėmesį skyrėte pastoraciniam darbui tarp jaunimo ir vaikų. Tam atidavėte daug laiko ir meilės. Pirmenybę nuolat skyrėte maldai ir rūpesčiui dėl kunigų bei vienuolių pašaukimų. Todėl buvote pirmasis iš Lietuvos vyskupų 1989 metais, dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą atidaręs komunistinės valdžios prievarta uždarytą vyskupijos Kunigų seminariją.
Pergalingą Jūsų atsidavimą rūpinantis pašaukimų ugdymu Jūsų vyskupijoje įspūdingai rodo skaičiai: 65 kunigus davė vėl atidaryta Telšių kunigų seminarija, kurioje dabar studijuoja 76 teologai. Nuo savo vyskupavimo pradžios 1982 m. esate suteikęs šventimus 109 kunigams. Pagyrimo taip pat nusipelno Jūsų kilniaširdiškumas išleidžiant kunigus studijuoti į užsienį ar ypatingiems sielovadiniams uždaviniams kitose vyskupijose. Taip Jūs jau tapote dažniausiu gelbėtoju didžiausiose bėdose! Dėkojame už tai Jums, mielasis Vyskupe, ir teatlygina Jums Dievas!
Pagaliau Jūsų noras Jūsų auksinio kunigystės jubiliejaus proga atkurti anksčiau čia buvusią katedros kapitulą, tebus ne tik vakarykščių privilegijų ir pirmumo atnaujinimas, bet tolesnis Jūsų vyskupijos religinio gyvenimo stiprinimas ir gilinimas. Kanauninkai turi nuolat įsisąmoninti, kad bažnytinė teisė jų pirmąją ir svarbiausią pareigą nurodo kurti kunigų bendriją ir vesti katedroje šventines apeigas (kan. 503), taigi ugdyti ir didinti katedroje bei vyskupijoje Dievo šlovinimą ir garbinimą opus gloriae.
4. Mieli broliai ir seserys Viešpatyje! Kristus sako kiekvienam, norinčiam jį sekti: Jei kas nori man tarnauti, teseka mane; ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas (Jn 12, 26). Taigi būti krikščionimi reiškia būti pas Kristų, su juo dalytis tarnyba ir sunkumais. Visų pirma tai ypač galioja tiems krikščionims, kuriuos jis siunčia, kaip kad jį Tėvas siuntė. Todėl tikintieji teisingai reikalauja iš kunigo, kad jis daugiau už kitus stengtųsi tapti vis panašesnis į Kristų. Jis turi tapti tiesiog antruoju Kristumi alter Christus, kadangi savo šventąją tarnybą atlieka Kristaus galia, dargi jo asmeniu in persona Christi.
Kunigas, pagal šv. Ireniejaus žodžius atliekantis Dievo šlovinimo darbą opus gloriae, šią pareigą gali tinkamai išpildyti tik tada, kai jo gyvenimas tampa šventu. Taigi kai jo gyvenimas tampa Dievo šlovinimu bei garbinimu. Dievo šlovė yra gyvasis žmogus, sako tas vyskupas kankinys. O tikrai gyvas yra tik tas, kuris leidžia išsiskleisti savo dieviškajam panašumui ir Kristuje pasiekia gyvenimo pilnatvę. Kunigas yra pašauktas į šitą šventumo kelią ir siunčiamas kitus tuo keliu į tikslą vesti.
Priimkime šiandienį vyskupo A. Vaičiaus auksinio jubiliejaus šventimą kaip paskatą ateityje vis gausiau ir uoliau melstis prašant Dievą gerų ir šventų kunigų, kurie teiktų garbę Dievui ir Bažnyčiai ir vertai atliktų savo uždavinį kaip opus gloriae.
Su geriausiais palaimos linkėjimais mūsų nusipelniusiam Jubiliatui norime
atšvęsti Eucharistiją dėkojimą ir paprašyti jam ypatingos Dievo globos
bei pagalbos tolesnei jo kunigiškai ir vyskupiškai tarnybai. Amen.