Iz 9, 1–6; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14
 

Tai, kad Kalėdų proga aukojamos trejos skirtingos Mišios ir skaitomi skirtingi skaitiniai, turi gilią simbolinę prasmę. Vidurnaktį aukojamos Bernelių Mišios simbolizuoja amžinąjį Kristaus gimimą Tėvo prieglobstyje, rytmečio Mišios – Jėzaus gimimą Marijos įsčiose, o dienos Mišios – mistinį Kristaus gimimą tikinčiųjų širdyse.
Ankstyviausias Kristaus gimimo šventimas gruodžio 25-ąją anksčiausiai užfiksuotas 336 metais. Ši šventė greitai paplito ir per šimtmetį jau buvo praktikuojama beveik visame krikščioniškajame Vakarų pasaulyje. Tai suprantama, nes raštuose didžių asmenybių gimimui teikiama itin didelė svarba. Tai atspindi ir Luko evangelijos skaitinys. Žinoma, Lukas turėjo prieš akis Senojo Testamento panašių džiaugsmingų įvykių minėjimus. Vienas iš tokių – pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos. Pranašas pirmiausia turi omenyje Karališkojo sūnaus gimimą Jeruzalėje. Tai buvo apie 730 m. prieš Kristų, tuo metu, kai Izraeliui grėsė Asirijos galybė. Izaijas įžvelgia kūdikio gimime galutinės Dievo pergalės ženklą. Tačiau pranašas įžvelgia daugiau, ne tik konkretaus priešo nugalėjimą, beje, tas neįvyko jo gyvenamuoju laiku. Kūdikiui suteikiami ypatingi vardai, amžina taika ir teisingumas, ženklinantys jo karalystę, leidžia daryti prielaidą, kad Izaijas įžvelgė jame paskutiniųjų laikų valdovą, įvesiantį į Dievo karalystę. Tik tokiam tinka vardai „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis”. Lukui buvo žinoma ši pranašystė. Jos užuominų matome Apreiškimo scenoje (Lk 1, 32). Daugeliui reikšmingas faktas yra, tai, kad Kūdikėlis Jėzus, Gelbėtojas ir Mesijas, gimė Dovydo mieste (Betliejus buvo Dovydo gimtasis miestas). Tai dar viena sąsaja su Izaijo pranašyste: gimė galingasis Didvyris.

Koks kontrastas! Karališkojo Kūdikio gimimas Izaijo laikais būtų džiaugsmingai švenčiamas Jeruzalės tvirtovėje ir visame krašte. Karaliaus dvaro didžiūnai, kunigai, išminčiai ir visi žmonės dalyvautų iškilmingame įvykyje.

Tačiau Jėzui Betliejuje „nebuvo vietos”. Jis buvo paguldytas ėdžiose. Prie šio karališkojo sosto budėjo Marija ir Juozapas, jį aplankė kuklūs piemenys. Sunku įsivaizduoti kitą kokį įvykį, kuris būtų taip nepatraukęs visuomenės dėmesio. Vien tikėjimo akimis tebuvo galima įžvelgti Dievą. Evangelistas turėjo šį tikėjimą. Angelo skelbimas apie Jėzų kaip Viešpatį ir Mesiją, dangaus angelų chorai giedantys „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” liudijo šį tikėjimą. Angelai, piemenys, išminčiai įžvelgė šią paslaptį. Ir ji negalėjo likti neatskleista. Lukas žinojo, jog tai, kas įvyko nuošaliame pasaulio pakraštyje, ilgainiui pakeis visą pasaulį pagal anuometinį evangelisto supratimą. Evangelistas mini ciesorių Augustą, „viso pasaulio valdovą” Kviriną, Sirijos valdovą, į kurio valdas anuomet įėjo ir Palestina. Lukas suteikia pasakojimui tinkamą kontekstą. Jėzaus gimimo galutinė reikšmė nusakoma antrajame skaitinyje iš laiško Titui: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms”. Čia Evangelijoje pavartotas graikiškas žodis yra tas pats, kuriuo nusakomas vėlesnis Išganytojo Jėzaus Kristaus pasirodymas, arba epifanija. Apaštalas sako, jog Kristaus atėjimas yra malonės ir Dievo meilės epifanija.

Viena vertus, Kristaus gimimas, atrodo, mažai tepriminė Izaijo regėjime nupasakojamo karališko kūdikio gimimą, tačiau, šis gimimas smarkiai pranoko pranašystę ir tapo tikrove.

Mūsų krikščioniškasis gyvenimas vyksta tarp dviejų Dievo meilės epifanijų: Kalėdų malonės apsireiškimo ir paruzijos šlovės apsireiškimo. Nuostabi dieviškoji pedagogika. Kalėdos yra nuostabi dieviškoji pedagogika. Suaugę, užuot mokę ir auklėję, patys mokomi dieviškojo kūdikio. Šis kūdikis lieka tarp mūsų, mus mokydamas, vadovaudamas, atleisdamas. Per kiekvienas Kalėdas jis kviečia mus iš naujo atrasti nekaltumo šaltinį, trykštantį iš Betliejaus lopšio. Per kiekvienas Kalėdas esame kviečiami iš naujo suvokti amžinąją Dievo vaikystę.

Lukas kaip tikras menininkas kalėdinę sceną vaizduoja tarsi triptiką. Centrinėje triptiko dalyje – šviesos apgaubtas Naujagimio slėpinys (8–14). Įžanginė scena susieja šį gimimą su imperijoje vykdytu gyventojų surašymu (1–7). Galiausiai piemenų aplankymo scena (15–20). Lukas tarsi nukreipia visą apšvietimą į sceną ėdžiose, o kitos scenos sudaro kiek pritemdytą foną. Lukas sėmėsi informacijos iš žodinių pasakojimų, iš Jėzaus mokinių aplinkos. Kai kurie pasakojimai buvo užrašyti. Vis dėlto kai kurios detalės, užuomina apie ėdžias, piemenis, leidžia numanyti pasakojime jautrią motinos širdį. Lukas tarsi sako: Marija rūpestingai išsaugojo šiuos atsiminimus mąstydama juos savo širdyje.