Gruodžio 7 – 8 d. Vilniuje, Teisingumo ministerijoje, vyko tarptautinė konferencija „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“. Šios konferencijos iniciatoriai – Teisingumo ministerijos Registro skyriaus darbuotojai, jiems talkino Tarptautinė tikėjimo ir religijos laisvės akademija, Sąžinės laisvės komisija, Beiloro universiteto J. M. Dawson Bažnyčios ir valstybės tyrimų institutas (JAV), kitos tarptautinės organizacijos.

Sveikindama konferencijos dalyvius, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė R. Šerpetytė pabrėžė, kad vis labiau sekuliarėjančiam pasauliui būdingos atgimstančio religiškumo apraiškos. Lietuvoje apie religiją įprasta svarstyti per jausmų, emocijų ar istorinę-kultūrinę prizmę. Todėl, pasak prelegentės, sveikintinas konferencijos siekis perkelti religijos svarstymus iš kasdieniško į teorinį-akademinį lygmenį.

Pirmąją konferencijos dieną buvo aptariami Bažnyčios ir valstybės santykiai Baltijos šalyse. Latvijos Respublikos religijos reikalų valdybos narys Ringolds Balodis šiuos santykius įvertino kritiškai, teigdamas, jog „esama konflikto, kurį kelia iš esmės kelios valstybinės religijos“. Jis perspėjo lietuvius teisiniuose aktuose nedaryti religijos valstybiškumą įteisinančių pareiškimų ir pasidžiaugė estų Konstitucija. Estų prelegentai Merilin Kiviorg ir Ringo Ringvee pateikė ramų ir įstatymų beveik reglamentuotą valstybės ir religijos santykių vaizdą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos patarėjas religijų klausimais Petras Plumpa supažindino su Lietuvos Konstitucijos straipsniais, atspindinčiais valstybės požiūrį į religiją ir asmens teises išpažinti religiją. Dalykiškais komentarais jis dar sykį pabrėžė, jog devynių tradicinių religijų išskyrimas nėra kitų religinių bendruomenių diskriminavimas. „Tradiciškumas nėra sukuriamas ar atšaukiamas įstatymo leidėjų valios aktu. Tradicinė religija ir Bažnyčia reiškia istorinio, dvasinio, socialinio bei kultūrinio paveldėtojo titulą“, – pacitavo Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimą prelegentas.

Tą dieną užsienio svečiai dar kalbėjo apie tarptautinius religijos ir tikėjimo laisvės standartus, Bažnyčios ir valstybės santykius įvairiose teisinėse sistemose (Vokietijoje, Norvegijoje, JAV). Taip pat buvo apžvelgti naujieji religiniai, ezoteriniai, dvasiniai judėjimai. Lietuvos patirtimi dalijosi Teisingumo ministerijos atstovas Antanas Baronas.

Antroji tarptautinės konferencijos diena buvo skirta temai „Žiniasklaida ir naujasis religingumas: įtaka viešajai politikai, socialinis atsakas ir religinės tolerancijos ugdymas“. Sociologas Andrius Navickas savo pranešimui pasirinko teiginį, jog religinei laisvei vidinė cenzūra pavojinga ne mažiau kaip išoriniai – teisiniai apribojimai. Pasak prelegento, „viena didžiausių kliūčių religinei laisvei ir religiniam pakantumui Lietuvoje yra suaižėjusi didžiųjų krikščionių religinių bendruomenių tapatybė, t. y. nesugebama ar gėdijamasi būti krikščioniu ne tik per pamaldas, bet ir viešajame gyvenime“.

Dr. Irena Vaišvilaitė atkreipė dėmesį, kad Konstitucijoje tradicinių religijų ir bažnyčių Lietuvoje konstatavimas automatiškai dar nereiškia teisinių santykių realizavimo. Anot pranešėjos, geriausias būdas nustatyti santykius tarp konkrečios religinės bendruomenės ir valstybės yra sudaryti sutartis. Tą jau daro Katalikų Bažnyčia, ja galėtų sekti ir kitos Bažnyčios. Tuomet galima tikėtis, kad valstybė į Bažnyčią žiūrės kaip į partnerį. Tokių sutarčių sudarymas būtų perėjimas prie kalbos, grindžiamos ne vien istorija, tradicija ir pan., bet ir teisiniais aktais.

Įvairių šalių atstovai dalijosi savo patirtimi apie religinį švietimą, sielovadą karinėje tarnyboje, kalėjimuose, sveikatos ir socialinės globos institucijose. Pasak rengėjų, konferencija siekta informuoti visuomenę, religines bendruomenes apie valstybės ir religijos santykius atskleidžiant teisinio bendradarbiavimo galimybes.

-jk-