Trys Karaliai
Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3. 5–6; Mt 2, 1–12
 

Triumfuojanti pranašo giesmė iš Izaijo knygos toli pranoksta vienos tautos, grįžusios iš Babilono vergijos, pasididžiavimą. Jeruzalė vaizduoja visų pasaulio žmonių susitikimą su Dievu. Pasaulio tautos ilgisi miesto, nutvieksto Dievo šlovės. Išminčių žygis yra tarsi pranašystė, veiksmu papildanti žodinę Izaijo pranašystę. Epifanija yra tarsi signalas žmonijai leistis į žygį. Tai impulsas visoms tautoms laukiant šlovingojo Viešpaties apsireiškimo. Bažnyčia yra ženklas, skelbiantis visuotinį išgelbėjimą ir iš dalies jį įgyvendinantis.

Laiškas efeziečiams – tai pirmoji Bažnyčios teologija. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo tautą, Kristaus Kūną ir Sužadėtinę, pasitelkia biblinius simbolius. Didingame įžangos himne apaštalas Paulius atskleidžia Bažnyčią kaip Trejybės epifaniją – trijų dieviškųjų Asmenų amžinojo plano apsireiškimą. Bažnyčios slėpinys – tai Dievo slėpinys pasaulyje. Trijų dieviškųjų Asmenų meilė žmogui, anot šventojo Pauliaus, turi tiesiog sukrėsti žmogaus širdį, ją perkeisti iš esmės.

Evangelijos pasakojimas apie išminčius yra vienas iš tų, kurių detalės patraukia dėmesį ir žadina smalsumą. Mokslininkams nepavyko tiksliai ištirti šių išminčių tapatybės ir nustatyti, iš kokios konkrečios Rytų šalies bei vietovės jie atvyko. Pagal tradiciją paveiksluose vaizduojami trys išminčiai, jų skirtinga odos spalva rodo, kad jie priklauso skirtingoms rasėms ir sykiu visai žmonijai. Kita smalsumą kelianti šios istorijos detalė yra žvaigždė. Apie šią stebuklingą žvaigždę daug svarstyta ir rašyta. Šventajame Rašte užsimenama ir apie vietą, į kurią ši žvaigždė atvedė išminčius. Rašoma, kad išminčiai įžengė „į namus”. Ar tai reiškia, jog Šventoji šeima iki to laiko buvo persikrausčiusi gyventi į namus.

Tačiau, jei šie mūsų tyrinėjimai bei klausimai kils vien tik iš smalsumo, tai gali sutrukdyti mums suvokti tikrąją šios istorijos prasmę. Mes nenorime būti tokie kaip Erodas, kuris taip pat siekė sužinoti kuo daugiau apie gimusį Mesiją. Iškreiptos Erodo mąstysenos tikslas buvo atsikratyti pretendentų į karališkąjį sostą.

Išminčių apsilankymo istorijos esmė yra Kristaus pasirodymas pagonių, t. y. ne žydų pasauliui. Prieš šį įvykį tikėjimas Mesijo atėjimu buvo patikėtas vienintelei žydų tautai. Mato papasakota istorija papildo Luko evangelijos pasakojimą apie Kristaus pasirodymą žydų piemenims. Išminčių nuostata ir tikslai buvo visiškai priešingi Erodo tikslams. Jie atvyko pagarbinti Kristų. Tai du kartus pakartota Evangelijoje. Atvykę į savo kelionės tikslą ir pamatę kūdikį, jie „parpuolę ant žemės jį pagarbino”. Jų kelionę lydėjusi nuostaba visiškai skyrėsi nuo baimingo Erodo smalsumo. Pagerbdami kūdikį, išminčiai pagal Rytų paprotį parodė pagarbą karaliui. Atsidūrę kieno nors didybės akivaizdoje, mes paprastai juntame nuostabą. Nuostaba ir garbinimas krikščioniškajame gyvenime ir liturgijoje sudaro vienovę.

Nuostaba ir garbinimas sukelia džiaugsmą. Išminčiai „be galo džiaugėsi” matydami naujagimį Karalių. Tik tie žmonės, kurie stebisi dieviškąja didybe ir gerumu, gali patirti tokį džiaugsmą. Pirmutinis liturgijos tikslas yra Dievo kaip visagalio valdovo garbinimas. Kartais krikščionybė neteisingai suvokiama kaip įstatymo religija. Iš tikrųjų ji yra garbinimo atsakas į begalinį Dievo gerumą. Nors išminčiai įžvelgė kūdikyje Kristuje tik mesijinį žydų karalių, vis dėlto jie nedvejodami nusilenkė jam. Per Epifanijos šventę mes, krikščionys, garbiname Kristų, nes jis yra Visatos valdovas. Šia iškilme paminimas Kristaus įvykdytas pasaulio pašventinimas. Pasaulis tampa vienu didžiuliu Kristaus sakramentu. Graikų kalba ši idėja išreiškiama titulu Pantocrator, Visatos valdovas. Ši iškilmė turėtų įkvėpti mus melstis, kad mumyse nuolat augtų nuostaba, kad sustiprėjusi ji leistų mums dar pamaldžiau garbinti Karalių ir Išganytoją. Mūsų nuostaba ir garbinimas šioje Epifanijos liturgijoje vis dėlto neleidžia mums pažinti iki galo Dievą. Garbinimas parengia mus būsimajai šlovingai ir nuostabiai Dievo akivaizdai. Mes su nuostaba laukiame to, kas mums parengta būsimajame gyvenime. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje kasmet švenčiama Viešpaties apsireiškimo šventė leidžia mums pasirengti būsimajam dideliam išbandymui. Antroji ir paskutinė Kristaus epifanija ženklins pasaulio pabaigą. Kuo geriau mes garbinsime jį šiandien, tuo labiau pasirengę būsime jo būsimajam apsireiškimui ir būsimajai dangiškajai liturgijai.