Kultūrų dialogas meilės ir taikos civilizacijos labui
 

1. Prasidedant naujajam tūkstantmečiui, didėja viltis, kad žmonių santykius vis labiau įkvėps tikrai visuotinis brolystės idealas. Visiems nepersiėmus tokiu idealu, nebus įmanoma laiduoti patvarios taikos. Daug ženklų rodo, kad toks įsitikinimas vis stipriau ryškėja žmonijos sąmonėje. Brolystės vertybė skelbiama didžiosiose žmogaus teisių „chartijose”, konkrečiai iškeliama aikštėn didelių tarptautinių institucijų, ypač Jungtinių Tautų Organizacijos; galiausiai to, kaip niekada anksčiau, reikalauja globalizacijos procesas, vis labiau sujungiantis ekonomikos, kultūros ir visuomenės tikslus. Net įvairių religijų tikintieji savo apmąstymuose labiau linkę pabrėžti, kad santykis su vienatiniu Dievu, bendru visų žmonių Tėvu, negali neskatinti didesnio žmonių brolystės jausmo ir broliškesnio gyvenimo. Dievo apreiškime Kristuje šis principas išreiškiamas itin radikaliai: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė” (1 Jn 4, 8).

2. Sykiu negalime nematyti, kad tokias prošvaistes dengia dideli, tankūs šešėliai. Šį naująjį savo istorijos etapą žmonija pradeda su dar atviromis žaizdomis; daugelyje sričių ją kamuoja kartūs ir kruvini konfliktai; jai vis sunkiau palaikyti solidarumą tarp skirtingų kultūrų bei civilizacijų žmonių, vis labiau suartėjančių bei tarpusavyje sąveikaujančių toje pačioje teritorijoje. Visi žino, kaip sunku sutaikyti priešingas pozicijas, kai širdis degina bei aitrina sena neapykanta ir rimtos problemos, kurių neįmanoma lengvai išspręsti. Tačiau taikos ateičiai ne mažiau pavojinga negeba išmintingai imtis problemų, kurias kelia nauja tvarka, daugelyje šalių pamažu įsitvirtinanti dėl spartėjančios migracijos ir dėl to atsirandančių naujų bendro įvairių kultūrų bei civilizacijų žmonių gyvenimo formų.

3. Tad man pasirodė esant neatidėliotinai būtina pakviesti Kristų tikinčiuosius ir sykiu visus geros valios žmones apmąstyti skirtingų kultūrų bei tradicijų dialogo temą, parodant, jog toks dialogas yra būtina priemonė sutaikintam pasauliui, gebančiam giedriai žvelgti į savo ateitį, statydinti. Taikos atžvilgiu tai – lemiamos svarbos tema. Džiaugiuosi, kad ir Jungtinių Tautų Organizacija suvokė ir išreiškė šią būtinybę, paskelbdama 2001-uosius „Civilizacijų dialogo tarptautiniais metais”.

Tikrai nemanau, kad galima pasiūlyti lengvų, gatavų tokios problemos sprendimų. Jau pakankamai sunku perprasti situaciją, kuri, regis, taip nepaliaujamai kinta, kad išsprūsta iš bet kurios iš anksto nustatytos schemos. Nederėtų išleisti iš akių ir sunkumų, kylančių jungiant vertybes ir principus, kurie, būdami suderinami teoriškai, praktikos lygmeniu gali pasižymėti sintezės neskatinančiais įtampos elementais. Galiausiai kaip esminis momentas minėtinos pastangos, žyminčios visos žmogiškosios būtybės, priverstos skaitytis su savo egoizmu bei ribotumais, etinį įsipareigojimą.

Tačiau būtent tai leidžia man įžiūrėti šios problematikos bendro apmąstymo naudą. To siekdamas ir įsiklausydamas į tai, ką sako Dievo Dvasia Bažnyčioms (plg. Apr 2,7) ir visai žmonijai šiuo lemiamu jos istorijos tarpsniu, čia pateiksiu kelis orientacinius principus.

Žmogus ir jo skirtingos kultūros

4. Apžvelgiant visą žmonijos istoriją, visuomet stebina žmogaus kultūrų daugialypė ir įvairi raiška. Jos skiriasi viena nuo kitos savo specifiniu istoriniu keliu ir jo sąlygotais būdingais bruožais, darančiais jas struktūriškai nepakartojama, originalia ir vieninga visuma. Kultūra yra būdinga žmogaus ir jo istorijos išraiška individualiniu bei kolektyviniu lygmeniu. Juk žmogus savo proto bei valios be paliovos skatinamas plėtoti savo prigimties gėrybes ir vertybes (1), vis iškilesnėmis ir sistemiškesnėmis kultūrinėmis sintezėmis derinti pamatines žinias, apimančias visus gyvenimo aspektus, ypač tuos, kurie susiję su jo socialine ir politine egzistencija, su saugumu ir ekonomine plėtra, su egzistencinių – pirmiausia religinio pobūdžio – vertybių bei prasmių, leidžiančių jo individualiai ir bendruomeninei istorijai rutuliotis autentiškai žmogiškais būdais, skatinimu (2).

5. Kultūroms visada būdingi ir stabilūs bei patvarūs, ir dinamiški bei atsitiktiniai elementai. Nagrinėjant kultūrą, pirmiausia pastebimi būdingi aspektai, skiriantys ją nuo stebėtojo kultūros ir laiduojantys jai specifinį veidą, kuriame persipina įvairialypiškiausi elementai. Kultūra dažniausiai plėtojasi apibrėžtose teritorijose, kurių geografiniai, istoriniai ir etniniai elementai susijungę į originalų ir nepakartojamą derinį. Tokį kiekvienos kultūros „specifiškumą” daugiau ar mažiau aiškiai atspindi jos turėtojai, dalyvaujantys nuolatinėje kultūros įtakos individams ir pastarųjų indėlio pagal gebėjimus bei talentus į savo kultūrą dinamikoje. Bet kuriuo atveju būti žmogumi reiškia neišvengiamai egzistuoti tam tikroje kultūroje. Kiekvienas žmogus paženklintas kultūros, kurią jis įgeria per šeimą ir žmonių grupes, su kuriomis palaiko ryšius, per auklėjimą ir įvairiausias savo aplinkos įtakas, per pamatinį ryšį su teritorija, kurioje gyvena. Ir visur čia veikia ne determinizmas, bet nuolatinė sąlygojimo jėgos ir laisvės dinamizmo dialektika.

Žmogiškasis formavimasis ir kultūrinė priklausomybė

6. Savo kultūros kaip struktūrą teikiančio asmenybės elemento perėmimas, ypač pradiniame augimo etape, yra visuotinė patirtis, kurios svarbą sunku pervertinti. Be tokio įsišaknijimo į apibrėžtą „dirvožemį” dar pažeidžiamo amžiaus asmuo nebūtų apsaugotas nuo prieštaringų stimulų, neskatinančių giedro ir pusiausviro formavimosi, pertekliaus. Būtent iš šio pamatinio ryšio su savo „ištakomis” – šeimos lygmeniu, bet sykiu ir teritoriniu, socialiniu bei kultūriniu – žmonėms susiformuoja „tėvynės” jausmas, ir kultūra linksta – nelygu vieta didesniu ar mažesniu laipsniu – įgyti „nacionalinį” pavidalą. Tapdamas žmogumi, pats Dievo Sūnus įgijo ne tik žmogiškąją šeimą, bet ir „tėvynę”. Jis visam laikui yra Jėzus Nazarietis, Nazarėnas (plg. Mk 10, 47; Lk 18, 37; Jn 1, 45; 19, 19). Tai natūralus procesas, kuriame sąveikauja sociologiniai ir psichologiniai komponentai; tokios sąveikos rezultatai paprastai teigiami ir konstruktyvūs. Štai kodėl tėvynės meilė yra puoselėtina vertybė, tačiau puoselėtina ne siauradvasiškai, bet mylint visą žmonių šeimą (3) ir vengiant patologinių apraiškų, atsirandančių tada, kai priklausomybės jausmas ima skleisti savęs aukštinimo bei įvairovės atmetimo tonus ir virsta nacionalizmo, rasizmo bei ksenofobijos formomis.

7. Mokėti įvertinti savo paties kultūros vertybes yra svarbu, tačiau nemažiau būtina suvokti, kad kiekviena kultūra kaip tipiškai žmogiškas bei istoriškai sąlygotas produktas neišvengiamai ribota. Norint, kad kultūrinė priklausomybė nevirstų izoliavimusi, gali padėti veiksminga priemonė – blaivus, neigiamų prietarų nesąlygojamas kitų kultūrų pažinimas. Negana to, rūpestinga ir griežta analizė parodytų, kad kultūros po savo labiau išorinėmis apraiškomis dažnai turi reikšmingų bendrų elementų. Tai matyti ir apžvelgus istorinę kultūrų ir civilizacijų seką. Nukreipusi žvilgsnį į Kristų, kuris pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kad yra žmogus (4), ir stiprinama per du tūkstančius metų sukauptos patirties, Bažnyčia įsitikinusi, kad „visose permainose daug dalykų išlieka nepakitusių” (5). Toks tęstinumas remiasi esminėmis ir visuotinėmis Dievo plano žmogaus atžvilgiu savybėmis.

Todėl kultūrinę įvairovę reikia suprasti remiantis pamatine žmonių giminės vienybės perspektyva; ši vienybė yra svarbiausia istorinė ir ontologinė duotis, iš kurios įmanoma suvokti giliąją pačios įvairovės prasmę. Juk tiktai vienu žvilgsniu aprėpdami vienijančius elementus ir skirtingybes, galime suprasti ir paaiškinti visą kiekvienos žmogiškosios kultūros tiesą (6).

Kultūrų skirtumai ir abipusė pagarba

8. Praeityje kultūrų skirtumai dažnai būdavo tautų tarpusavio nesupratimo šaltinis ir konfliktų bei karų priežastis. Tačiau dar ir šiandien, deja, įvairiose pasaulio srityse su didėjančiu nerimu stebime tam tikras kultūrines tapatybes ginčytinu būdu įsitvirtinant kitų kultūrų atžvilgiu. Šis reiškinys ilgainiui gali virsti įtampomis bei katastrofiškais susidūrimais ir sunkina kai kurių etninių ir kultūrinių mažumų padėtį, nes jos tada priverstos gyventi kultūriškai nuo jų besiskiriančios ir į priešiškas bei rasistines nuostatas bei elgsenas linkusios daugumos aplinkoje.

Tokio scenarijaus akivaizdoje visiems geros valios žmonėms privalu klausti, kokie pagrindiniai etiniai orientyrai būdingi tam tikros bendruomenės kultūrinei patirčiai. Kultūros, kaip ir žmogus, kuris yra jų autorius, yra paženklintos žmonijos istorijoje veikiančio „nedorybės slėpinio” (plg. 2 Tes 2, 7) ir irgi reikalingos išganymo bei atpirkimo. Kiekvienos žmogiškosios kultūros autentiškumą ir ją pagrindžiančio etoso vertę, tai yra jos moralinės orientacijos patikimumą, galima tam tikru laipsniu išmatuoti pagal tai, ar ji visais lygiais ir kiekvienoje aplinkoje yra už žmogų ir jo orumo skatinimą.

9. Kultūrinių tapatybių radikalizacija, dėl kurios jos tampa neimlios bet kuriam teigiamam poveikiui iš išorės, tikrai kelia nerimą. Bet nemažiau pavojingas yra pasyvus kultūrų ar jų tam tikrų pagrindinių aspektų susiliejimas su Vakarų pasaulio kultūriniais modeliais, kurie nebesimaitina iš krikščionybės dirvos, bet yra įkvėpti sekuliarizuotos ir praktiškai ateistiškos gyvenimo sampratos bei kraštutinio individualizmo formų. Tai milžiniškas reiškinys, palaikomas galingų žiniasklaidos kampanijų, kurių tikslas – skleisti gyvenimo būdus, socialinius bei ekonominius projektus, galiausiai visą apimančią tikrovės viziją, iš vidaus griaunančius įvairias kultūras ir labai iškilias civilizacijas. Vakarų kultūriniai modeliai dėl savo ryškios mokslinės bei techninės pakraipos atrodo viliojantys ir gundantys, tačiau, deja, vis aiškiau atskleidžia didėjantį žmogiškąjį, dvasinį ir moralinį skurdą. Juos gimdančią kultūrą ženklina dramatiška pretenzija įgyvendinti žmogaus gerovę išsiverčiant be Dievo, aukščiausiojo Gėrio. Tačiau, kaip įspėja Vatikano II Susirinkimas, „užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija” (7). Kultūra, atsisakanti remtis Dievu, praranda savo sielą, pasiklysta ir virsta mirties kultūra. Tai liudija tragiški dvidešimtojo amžiaus įvykiai, o šiandien rodo nihilizmo padariniai, paplitę svarbiose Vakarų pasaulio srityse.

Kultūrų dialogas

10. Kaip asmuo įgyvendina save svetingai atsiverdamas kitiems ir dosniai save dovanodamas, taip ir kultūros, sukurtos žmonių ir žmonėms, turi būti formuojamos specifinės dialogo ir bendrystės dinamikos, remiantis pirmaprade ir pamatine vienybe žmonių šeimos, kuri yra Dievo, „iš vienos šaknies” išvedusio „visą žmonių giminę” (Apd 17, 26), kūrinys.

Šiuo požiūriu kultūrų dialogas – šios žinios Pasaulinės taikos dienos proga tema – iškyla kaip vidinis pačios žmogaus bei kultūros prigimties reikalavimas. Dialogas laiduoja kultūroms kaip žmonių šeimos pirmapradės vienybės įvairialypėms bei kūrybinėms istorinėms išraiškoms jų savitumą, abipusį supratimą ir bendrystę. Bendrystės samprata, kylanti iš krikščioniškojo apreiškimo ir iškiliausiu savo pavyzdžiu laikanti vieną ir trivienį Dievą (plg. Jn 17, 11.12), niekada nėra nei suvienodinimas, nei priverstinė homogenizacija ar asimiliacija; bendrystė iš tikrųjų yra daugialypės įvairovės suėjimas į viena ir dėl to turtingumo ženklas bei plėtojimosi pažadas.

Dialogas verčia pripažinti įvairovės turtingumą ir nuteikia širdis abipusiškai vienai kitą priimti siekiant autentiško bendradarbiavimo, kurio reikalauja pirmapradis pašaukimas į visos žmonių šeimos vienybę. Dialogas kaip toks yra puiki priemonė kurti meilės ir taikos civilizaciją, kurią mano pirmtakas popiežius Paulius VI nurodė kaip idealą, turintį įkvėpti mūsų laikų kultūrinį, socialinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Prasidedant trečiajam tūkstantmečiui, pasauliui, kupinam konfliktų bei prievartos, kartais nustojusiam drąsos ir nepajėgiam įžiūrėti vilties ir taikos horizontą, neatidėliotinai būtina iš naujo pasiūlyti dialogo kelią.

Pasaulinio komunikavimo galimybės ir pavojai

11. Kultūrų dialogas šiandien ypač būtinas dėl naujų komunikavimo technologijų poveikio asmenų ir tautų gyvenimui. Gyvename pasaulinio komunikavimo, formuojančio visuomenę pagal naujus kultūrinius modelius, daugiau ar mažiau svetimus praeities modeliams, eroje. Tiksli ir naujausia informacija bent iš principo prieinama praktiškai kiekvienam bet kurioje pasaulio dalyje.

Laisvas vaizdų ir žodžių srautas pasauliniu lygmeniu keičia ne tik politinius ir ekonominius tautų santykius, bet ir patį mūsų pasaulio supratimą. Šis reiškinys atveria daugybę iki šiol neįsivaizduotų galimybių, tačiau sykiu pasižymi tam tikrais neigiamais ir pavojingais aspektais. Tai, kad kelios šalys turi kultūrinių „industrijų” monopolį ir siūlo savo produktus vis didesnei publikai kiekviename žemės kampelyje, gali būti galingas kultūrinio savitumo griovimo veiksnys. Šiuose produktuose glūdi ir jais perteikiamos aiškiai neišreikštos vertybių sistemos; todėl jų vartotojams kyla grėsmė prarasti savo tapatybę.

Migrantų iššūkis

12. Dialogo stilius bei kultūra ypač svarbūs tada, kai kalbama apie sudėtingą migracijos, svarbaus mūsų laikų socialinio reiškinio, problematiką. Didelių žmonių masių judėjimas iš planetos vienos srities į kitą, dažnai tampantis dramatiška žmogiškąja odisėja visiems, kurie su tai susiję, lemia skirtingų tradicijų bei papročių maišymąsi, sukeliantį didelius atgarsius ir šalyse, iš kurių išvykstama, ir šalyse, į kurias atvykstama. Tai, kaip priimančiosios šalys sutinka migrantus, taip pat pačių migrantų gebėjimas integruotis naujoje žmogiškoje aplinkoje irgi yra kriterijai skirtingų kultūrų dialogo kokybei įvertinti.

Šiandien daug diskutuojama kultūrinės integracijos tema, ir iš tiesų nėra lengva nustatyti tvarką ir struktūras, kurios pasvertai ir teisingai garantuotų priimančiųjų ir priimamųjų teises ir pareigas. Istorijos raidoje migraciniai procesai vyko įvairiais būdais ir turėjo nevienodą baigtį. Daug civilizacijų išsiplėtojo ir praturtėjo būtent dėl imigracijos. Kitais atvejais skirtingos kultūrinės autochtonų ir imigrantų ypatybės nebuvo sujungtos į vieną visumą, tačiau dėl abipusės pagarbos bei abipusio skirtingų papročių pripažinimo ar toleravimo vieni ir antri pasirodė gebantys bendrai gyventi. Deja, yra ir tokių atvejų, kai skirtingų kultūrų susitikimo sunkumų niekada nepavyko įveikti, ir įtampos tapo periodiškai kylančių konfliktų priežastimi.

13. Tokioje sudėtingoje srityje nėra „magiškų” formulių; vis dėlto jaučiame pareigą nurodyti kelis etinius principus, kuriais derėtų remtis. Pirmiausia būtina prisiminti principą, jog imigrantams visuomet rodytina tokia pagarba, kokios reikalauja kiekvieno žmogaus orumas. Kai reikia imtis imigracijos srauto kontrolės, šio principo privalu paisyti stengiantis tinkamai įvertinti bendrąjį gėrį. Iššūkis yra suderinti pareigą priimti visus žmones, ypač stokojančius, su įvertinimu sąlygų, laiduojančių orų bei taikų vietinių šalies gyventojų ir atvykėlių bendrą gyvenimą. Imigrantų atsinešami kultūriniai elementai gerbtini ir priimtini, jei jie neprieštarauja visuotinėms etinėms vertybėms, įrašytoms į prigimtinį įstatymą, ir pagrindinėms žmogaus teisėms.

Pagarba kultūroms ir teritorijos „kultūrinis veidas”

14. Sunkiau nustatyti, kokiu mastu imigrantai turi teisę į savo specifinių kultūrinių išraiškų, sunkiai suderinamų su piliečių daugumos papročiais, viešą teisinį pripažinimą. Šios problemos sprendimas didelio atvirumo dvasia reikalauja konkrečiai įvertinti bendrąjį gėrį tam tikru istoriniu momentu, tam tikroje teritorijoje bei socialinėje aplinkoje. Daug kas priklauso nuo to, ar širdyse įsišaknijusi svetingumo kultūra, kuri, nepasiduodama indiferentizmui vertybių atžvilgiu, moka sujungti į visumą argumentus tapatybės ir dialogo naudai.

Kita vertus, kaip jau pastebėjau anksčiau, nevalia nepakankamai vertinti tam tikrai teritorijai būdingos kultūros įtakos pusiausviram augimui, ypač ankstyvaisiais etapais, tų, kurie nuo savo gimimo priklauso šiai teritorijai. Atsižvelgiant į tai, priimtina gairė galėtų būti siekis garantuoti apibrėžtoje teritorijoje tam tikrą „kultūrinę pusiausvyrą” remiantis kultūra ypač paženklinusią tą sritį, tokią pusiausvyrą, kuri, net ir būnant atviram mažumoms bei gerbiant jų pagrindines teises, leistų išlaikyti ir toliau plėtoti tam tikrą „kultūrinį veidą”, tai yra pagrindinį paveldą, kurį sudaro kalba, tradicijos ir vertybės, paprastai neatsiejamos nuo tautos patirties ir „tėvynės” jausmo.

15. Tačiau akivaizdu, jog tokios „pusiausvyros”, susijusios su teritorijos „kultūriniu veidu”, neįmanoma įgyvendinti vien įstatyminėmis priemonėmis, nes jos neveiksmingos, jei nėra grindžiamos gyventojų etosu. Be to, joms neišvengiamai lemta pakisti tada, kai kultūra praranda gebėjimą įkvėpti tautą ir kraštą, virsdama paveldu, saugomu muziejuose ar meno bei literatūros paminklų forma.

Jei kultūra tikrai gyvybinga, jai nėra pagrindo bijoti, jog bus engiama; kita vertus, jokiais įstatymais nepavyks išlaikyti ją gyvą, jei ji jau bus mirusi širdyse. Žvelgiant iš kultūrų dialogo perspektyvos, niekam negalima trukdyti siūlyti kitiems savo vertybes, jei tai daroma gerbiant žmogaus laisvę bei sąžinę. „Tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai įtaigodama jo protą” (8).

Bendrųjų vertybių suvokimas

16. Kultūrų dialogas, viena tinkamiausių priemonių meilės civilizacijai kurti, remiasi suvokimu, jog yra vertybių, kurios bendros visoms kultūroms, nes šaknijasi pačioje asmens prigimtyje. Šiomis vertybėmis žmonija išreiškia savo autentiškiausius ir būdingiausius bruožus. Paliekant nuošalyje ideologines išlygas bei šališkus egoizmus, būtina puoselėti širdyse šių vertybių suvokimą, maitinti visuotinio pobūdžio kultūrinį dirvožemį, galintį laiduoti vaisingą konstruktyvaus dialogo plėtojimąsi. Skirtingos religijos čia irgi gali ir turi prisidėti lemiamos svarbos indėliu. Daugybės mano susitikimų su kitų religijų atstovais patirtis – ypač įsimintini man buvo susitikimai Asyžiuje 1986 ir Šventojo Petro aikštėje 1999 metais – teikia man tikrumo, kad įvairių religijų tikinčiųjų abipusis atsivėrimas gali daug pasitarnauti žmonijos taikos ir bendrojo gėrio reikalui.

Solidarumo vertybė

17. Didėjant pasaulyje nelygybei, pirmutinė vertybė, kurią reikėtų skatinti vis geriau įsisąmoninti, neabejotinai yra solidarumas. Kiekviena visuomenė remiasi pirmapradžiu asmenų tarpusavio santykiu, kuris plėtojasi vis platesniais ryšių ratais – pradedant šeima ir tarpininkaujant kitoms socialinėms grupėms – ligi pilietinės visuomenės ir nacionalinės bendrijos. Savo ruožtu valstybės irgi negali išvengti santykių su kitomis. Dabartinė pasaulinė tarpusavio priklausomybė padeda geriau suvokti visos žmonių šeimos likimo bendrumą ir skatina visus protingus žmones branginti solidarumo vertybę.

Sykiu čia būtina konstatuoti, kad didėjanti tarpusavio priklausomybė padėjo iškelti aikštėn daugybę nelygybių: tai, pavyzdžiui, pusiausvyros tarp turtingų ir neturtingų šalių stoka; socialinis atotrūkis kiekvienoje šalyje tarp gyvenančiųjų pertekliuje ir asmenų, kurių orumas pažeidžiamas dėl gyvenimui būtiniausių dalykų stygiaus; aplinkos ir žmogaus degradacija, sukelta ir spartinama neatsakingo gamtinių išteklių naudojimo. Tokių socialinių nelygybių bei disproporcijų kai kuriais atvejais padaugėjo tiek, kad kai kurios neturtingiausios šalys buvo paliktos nevaldomai plaukti pasroviui.

Vadinasi, autentiškos solidarumo kultūros šerdis yra teisingumo skatinimas. Tai nereiškia vien duoti tai, kas atlieka, stokojantiems, bet pirmiausia „padėti įsijungti į ekonominės plėtros ir žmogiškojo tobulėjimo procesą ištisoms tautoms, kurios iš jo pašalintos ar paliktos nuošalyje. To siekiant neužtenka remtis mūsų pasaulio tikrai gausiai gaminamų gėrybių pertekliumi, bet būtina dar ir keisti gyvenimo stilių, gamybos ir vartojimo modelius, šiandien visuomenę valdančias galios struktūras” (9).

Taikos vertybė

18. Solidarumo kultūra artimai susijusi su taikos vertybe, pirmutiniu kiekvienos visuomenės ir bendro gyvenimo nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu tikslu. Tačiau kelyje į geresnį tautų tarpusavio supratimą pasaulio tebelaukia daug iššūkių, verčiančių kiekvieną priiminėti neatidėliotinus sprendimus. Esama grėsmės, jog bauginantis ginklų daugėjimas, lydimas įsipareigojimo neplatinti branduolinių ginklų vangaus proceso, paskatins ir paskleis kovos bei konflikto kultūrą, į kurią bus įtrauktos ne tik valstybės, bet ir tokie neinstituciniai dariniai, kaip paramilitarinės grupės ir teroristinės organizacijos.

Pasaulis tebėra užsiėmęs praeities ir dabarties karų padariniais, tragedijomis, dėl kurių kaltos žmonėms naikinti skirtos sausumos minos, taip pat cheminiai ir biologiniai ginklai, nuodingas šiuolaikinių techninių bei mokslinių žinių vaisius. Čia reikėtų paminėti ir nuolatinį tarptautinių konfliktų, pilietinių karų kai kuriose valstybėse, paplitusio smurto, kurio akivaizdoje tarptautinės organizacijos ir nacionalinės vyriausybės pasirodo beveik bejėgės, pavojų. Tokios grėsmės turėtų visus priversti pajusti moralinę pareigą nedelsiant priimti konkrečius sprendimus taikai ir žmonių tarpusavio supratimui skatinti.

Gyvybės vertybė

19. Autentiškas kultūrų dialogas šalia abipusės pagarbos jausmų negali neskatinti ir gyvo gyvybės vertybės pajautimo. Žmogaus gyvybę privalu laikyti ne savavališkai disponuojamu objektu, bet švenčiausia ir neliečiamiausia tikrove pasaulio arenoje. Be šio pagrindinio gėrio apsaugos taika negalima. Negalima šauktis taikos ir niekinti gyvybę. Mūsų laikai matė ir šviesių dosnumo bei atsidavimo gyvybės tarnybai pavyzdžių, ir liūdną šimtų milijonų žmonių, žiaurumo ar abejingumo pasmerktų skausmingai ir negailestingai lemčiai, vaizdą. Turiu galvoje tragišką mirties spiralę, apimančią žmogžudystes, savižudybes, abortus, eutanaziją, taip pat luošinimo praktikas, fizinius ir psichologinius kankinimus, neteisėto spaudimo formas, savavališką įkalinimą, visiškai nebūtiną mirties bausmės taikymą, deportacijas, vergiją, prostituciją, prekybą moterimis ir vaikais. Prie šio sąrašo dar galima pridurti tokias neatsakingas genų inžinerijos praktikas, kaip klonavimą ir žmogaus embrionų naudojimą tyrimams, praktikas, kurias stengiamasi pateisinti neleistinai apeliuojant į laisvę, kultūros pažangą, žmonijos vystymosi skatinimą.

Kai trapiausi ir beginkliai visuomenės nariai tampa tokių žiaurybių aukomis, stipriai išjudinama pati žmonių šeimos, besiremiančios asmens, pasitikėjimo, abipusės pagarbos ir pagalbos vertybėmis, idėja. Meile ir taika pagrįsta civilizacija turėtų priešintis tokiems su žmogaus orumu nesuderinamiems eksperimentams.

Auklėjimo vertybė

20. Kad kultūros dialogas tarnautų meilės civilizacijos statybai, būtina stengtis įveikti bet kurį etnocentrinį egoizmą ir dėmesį savo tapatybei derinti su siekiu suprasti kitą bei pagarba tam, kas skirtinga. Auklėjimo atsakomybė šiuo atžvilgiu yra esminė. Auklėjimas turi išmokyti asmenis suvokti savo šaknis ir pateikti atramos taškus, leidžiančius jiems tiksliau apibrėžti savo ypatingą vietą pasaulyje. Sykiu jis turi mokyti pagarbos kitoms kultūroms. Reikia žvelgti toliau savo tiesioginės asmeninės patirties ir pripažinti skirtumus, atrandant kitų žmonių istorijos ir jų vertybių turtingumą.

Kritiškai ir remiantis patikimais etiniais atramos taškais įgytas kultūrų pažinimas padeda geriau suvokti savo paties kultūros vertybes bei ribas ir sykiu leidžia išvysti visos žmonių giminės bendrą paveldą. Būtent dėl horizonto tokio išplėtimo auklėjimui tenka ypatinga funkcija kuriant solidaresnį ir taikesnį pasaulį. Jis gali padėti įtvirtinti visapusišką humanizmą, atvirą etiniam bei religiniam matmeniui ir mokantį tinkamai įvertinti kultūrų bei dvasinių įvairių civilizacijų vertybių pažinimo ir pagarbos joms svarbą.

Atleidimas ir susitaikinimas

21. Per Didįjį jubiliejų, du tūkstančiai metų po Jėzaus gimimo, Bažnyčia itin intensyviai išgyveno reiklų raginimą susitaikinti. Šis raginimas reikšmingas ir visos kultūrų dialogo tematikos kontekste. Gana dažnai dialogas būna sunkus, nes jį slegia atmintyje tebegyvas tragiškas karų, konfliktų, smurto ir neapykantos paveldas. Norint įveikti nekomunikabilumo barjerus, būtina atleisti ir susitaikinti. Daugelis, įsitvėrę realizmo be iliuzijų, atmeta tokį kelią kaip utopinį ir naivų. Tuo tarpu krikščionybės požiūriu tai – vienintelis kelias į taiką.

Tikinčiojo žvilgsnis krypsta į Nukryžiuotojo atvaizdą. Prieš pat mirtį Jėzus sušunka: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Išgirdęs šiuos paskutiniuosius mirštančio Atpirkėjo žodžius, jo dešinėje nukryžiuotasis nusikaltėlis atsiveria atsivertimo malonei, priima atleidimo Evangeliją ir gauna amžinosios palaimos pažadą. Kristaus pavyzdys daro mus tikrus, jog iš tiesų įmanoma nugriauti nesuskaičiuojamas sienas, blokuojančias žmonių komunikaciją ir dialogą. Žvilgsnis į Nukryžiuotąjį įkvepia mus tikėti, kad atleidimas ir susitaikinimas gali tapti normalia kasdienio gyvenimo ir kiekvienos kultūros praktika ir, vadinasi, konkrečia proga kurti taiką ir žmonijos ateitį.

Prisimindamas reikšmingą jubiliejinę atminties nuskaistinimo patirtį, kreipiuosi į krikščionis karštai ragindamas juos tapti atleidimo ir susitaikinimo liudytojais bei misionieriais ir, uoliai šaukiantis taikos Dievo, paskubinti didingos Izaijo pranašystės, kurią galima taikyti visoms žemės tautoms, įgyvendinimą: „Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis; asirai juo keliaus į Egiptą, o egiptiečiai – į Asiriją. Tada egiptiečiai su asirais drauge garbins [Viešpatį]. Tą dieną Izraelis bus su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis, kaip palaima žemėje, nes Galybių Viešpats laimins ją, sakydamas: ‘Tebūna palaiminta mano tauta Egiptas, mano rankų darbas Asirija ir mano paveldas Izraelis’” (Iz 19, 23–25).

Kreipimasis į jaunuolius

22. Šią savo taikos žinią norėčiau užbaigti kreipdamasis į jus, viso pasaulio jaunuoliai, kurie esate žmonijos ateitis ir gyvieji akmenys meilės civilizacijai kurti. Širdyje laikau jaudinančių ir vilties kupinų susitikimų su jumis per neseniai Romoje vykusias Pasaulines jaunimo dienas atminimą. Jūsų dalyvavimas buvo džiaugsmingas, nuoširdus ir daug žadantis. Jūsų energija, gyvybingumas ir meilė Kristui leido man įžiūrėti giedresnę ir žmogiškesnę pasaulio ateitį.

Jausdamas jūsų artumą, jutau gilų dėkingumą Viešpačiui, dovanojusiam man malonę per jūsų margą skirtingų kalbų, kultūrų, tradicijų ir mąstysenų mozaiką išvysti Bažnyčios visuotinumo, jos katalikiškumo, jos vienybės stebuklą. Per jus galėjau gėrėtis įstabiu įvairovės to paties tikėjimo, tos pačios vilties ir meilės vienybėje deriniu. Tai buvo Bažnyčios, Kristaus ženklo ir įrankio pasauliui išganyti bei žmonijai suvienyti (10), didingos tikrovės iškalbinga išraiška. Evangelija kviečia jus atkurti žmonių šeimos, kurios versmė yra Dievas, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, pirmapradę vienybę.

Brangūs visų kalbų ir kultūrų jaunuoliai, jūsų laukia iškili ir džiuginanti užduotis – būti vyrais ir moterimis, gebančiais pagarbos visiems dvasia skleisti solidarumą, taiką ir meilę gyvybei. Statydinkite naują žmoniją, kur broliai ir seserys, vienos ir tos pačios šeimos nariai, pagaliau galėtų gyventi taikoje!

Vatikanas, 2000 m. gruodžio 8 d.