4 eilinis sekmadienis (C)
Jer 1, 4–5, 17–19; 1 Kor 12, 31–13, 13; Lk 4, 21–30
 

Nei vienas istorinis Senojo Testamento veikėjas taip labai neprimena Jėzaus kaip Jeremijas. Bažnyčia tai pabrėžia, sugretindama šio sekmadienio liturginius skaitinius. Netrukus po Jeremijo laikų nežinomas pranašas tremtyje parašė eilę poemų, kurias dabar randame Izaijo knygoje. Šiose poemose aprašomas kenčiantis Jahvės tarnas. Kai kurie biblistai mano, kad Jeremijo gyvenimas galėjo pasitarnauti prototipu Izaijo knygos poemoms. Krikščionys vieningai įžvelgia jose pranašystę apie Jėzų. Jėzus ir Jeremijas stebėtinai panašūs. Abu buvo pašaukti būti pranašais. Abiem teko kentėti apleistumo agoniją. Abu skelbė mokslą, dėl kurio tapo atmesti, abu buvo persekiojami. Dangiškasis Tėvas jiems abiem yra galutinio nuteisinimo laidas.

Pirmajame skaitinyje Viešpats sako Jeremijui, kad jo išrinkimas pranašu tautoms įvyko dar prieš gimstant. Taip jaunam vaikinui patvirtinamas jo pašaukimo teisumas, sustiprinantis prieš būsimuosius išbandymus. Skaitinyje akcentuojama Dievo pastanga patvirtinti pranašui jo teisumą ir dėl Dievo norą jį galų gale išvaduoti. Jeigu Dievas padarė Jeremiją „sutvirtintu miestu, geležiniu šulu ir vario siena”, tuomet galima patikėti, kad tas pats Dievas suteiks jam pergalę. Daugelis biblistų mano, kad Jeremijas užrašė šią savo pašaukimo „ataskaitą“ artėjant gyvenimo pabaigai. Žvelgdamas į ištisą savo kaip pranašo gyvenimo raidą, jis galėjo geriau suvokti savo ankstyvo pašaukimo patirtį. Gyvenimo pabaigoje jis aiškiau suprato, ką Dievas jam buvo numatęs.

Evangelijos skaitinys taip pat yra vėlesnis pasakojimas apie ankstesnę patirtį. Tačiau nėra pagrindo abejoti, kad Jėzus buvo savo tautos žmonių atmestas jau savo tarnystės pradžioje. Evangelistas Lukas nori pabrėžti, kad šis atmetimas buvo vyraujantis veiksnys visoje Jėzaus tarnystėje. Čia vėl galime sugretinti Jeremiją ir Jėzų.

Palyginti su Morkumi ir Matu, Lukas gerokai perdirba pasakojimą apie įvykius Nazarete. Jis tarsi deda į vieną epizodą keletą Jėzaus apsilankymų savo gimtajame mieste. Morkus ir Matas pabrėžia Nazareto žmonių netikėjimą ir jų pasipiktinimą. Lukas, priešingai, aprašo jų pasigėrėjimą „maloningais žodžiais”, sklindančiais iš Jėzaus lūpų. Lukas Jėzų vadina ne dailidės sūnumi, bet pagarbiau – „Juozapo sūnumi”. Lukas neužsimena apie Jėzaus brolius ir seseris, nes jo skaitytojai graikai galėtų tai suprasti tiesiogine prasme.

Evangelistas Lukas išplečia Jėzaus misijos horizontus. Šis evangelistas dviejuose epizoduose pakartoja patarlę: „Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje”. Jėzaus kalboje išrinktajai tautai priklausę pranašai Elijas ir Eliziejus pasirinko malonės veikimui du svetimšalius: našlę fenikietę ir sirą karininką. Ši žinia Jėzaus gentainiams turėjo parodyti, jog išganymas nėra skirtas privilegijuotai grupei, tai dovana, teikiama visiems, tiek vargšei našlei, tiek aukštam karininkui.

Šiame skaitinyje verta atkreipti dėmesį į netikėtą klausytojų požiūrio pasikeitimą. Pirmutinė žmonių reakcija į Jėzaus perskaitytus Rašto žodžius (prisiminkime praėjusio sekmadienio skaitinį) išreikšta pasigėrėjimu: „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais”. Tačiau staiga žmonių nuomonė pasikeičia: „Visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto”. Kai kurių biblistų nuomone, Lukas šioje scenoje iš anksto perteikia įžvalgą apie Jėzaus nukryžiavimą anapus miesto sienų. Bet kuriuo atveju čia neabejotinai įvedama atmetimo tema.

Jėzus buvo atmestas žydų ir mielai priimtas pagonių. Bažnyčios tėvai įžvelgė, jog tai, kad Jėzų iš pradžių atmetė tėvynainiai, simbolizuoja, kad Jėzų atmes visa žydų tauta. Galime įžvelgti sąsają ir su Stepono išvedimu už miesto sienų (Apd 7, 58). Persekiojimai po Stepono kankinystės paskleidžia Evangeliją visame pasaulyje. Jėzaus istorija tęsėsi Bažnyčios istorijoje. Bažnyčia, kaip ir Jėzus, yra atmetama, bet ji pati nė vieno neatmeta, nei žydų, nei pagonių.

Apaštalas Paulius Korinto bendruomenei rašo tarsi charizmų ištroškusiems vaikams. Paulius primena, jog viena iš dovanų be galo viršija visas kitas – meilė. Himnas meilei yra tarsi viršūnė šiame apaštalo laiške. Daugeliui pastoracinių problemų pateikiamas sprendimas – koinonia, arba gyvenimas bendrystėje su Kristumi ir broliais. Paulius ragina vaikiškai nesižavėti blizgučiais, tarsi praeinančiais atvaizdais veidrodyje. Meilė nepraeina, ji amžina. Be meilės brangiausios dovanos virsta nieku. Paulius ragina būti „suaugusiais”: tik meilė gali apreikšti Dievo veidą mums ir mumyse.