5 eilinis sekmadienis
Iz 6, 1–2, 3–8; 1 Kor 15, 1–11; Lk 5, 1–11
 
 

Šio sekmadienio skaitiniuose matome giliausius religinius išgyvenimus. Žmogus susiduria su Dieviškąja didybe ir suvokia savo misiją. Pirmuoju atveju Izaijo knygoje šį reiškinį atskleidžia gausi simbolika. Dievas vaizduojamas kaip didingas karalius, sėdintis ant aukšto sosto. Serafimai, sparnuotos būtybės, išreiškia jam savo pagarbą. Dviem sparnais šios būtybės dengė savo veidą, kad jų neapakintų Dievo šlovė. Dviem sparnais dengė kojas, simbolizuojančias apatinę kūno dalį. Šis gestas dažnai pastebimas Adomo ir Ievos paveiksluose, kai jie po nupuolimo vaizduojami Dievo akivaizdoje. Tai savęs kaip kūrinio pripažinimas. Nepaliaujamas angelų garbinimas „Šventas, šventas, šventas...” pažįstamas mums iš Eucharistijos liturgijos. Šis šlovinimas išreiškia absoliutų Dievo gerumą, jo trancendentiškumą ir kitokybę.

Ši drama vyksta Jeruzalės šventykloje 736 m. prieš Kristų. Besimeldžiančiam pranašui tuomet buvo dvidešimt metų. Po pirmojo šios dramos veiksmo, didingo Viešpaties pasirodymo, seka antrasis: regėtojas pasijunta visiškai sugniuždytas ir nevertas šlovės ir šventumo akivaizdoje. Tačiau Dievas įsikiša, ir serafimas degančia žarija atgailos ženklan paliečia Izaijo lūpas. Pranašas įvesdinamas į dieviškąją sferą. Trečiajame dramos veiksme Dievas prabyla pirmas, nes tikėjimas kyla iš Dievo apreiškimo bei iniciatyvos. Dievas ieško tarp žmonių bendradarbių savo išganymo darbui. Izaijas, būdamas kilnus, tiesus, didžiadvasiškas ir drąsus, atsiliepia: „Štai aš, siųsk mane!” Jis niekuomet neatšauks to, ką pažadėjo.

Apaštalo Pauliaus misija, panašiai kaip Izaijo, prasidėjo nuo Viešpaties šlovės apreiškimo. Tačiau šiame skaitinyje kalbama ne apie ekstazę. Paulius įrašo save į prisikėlusį Kristų regėjusių liudytojų sąrašą. Jis yra grandis grandinėje, susiejančioje su pirmutiniu iš apaštalų, Petru. Paulius, anksčiau persekiojęs Dievo Bažnyčią, dabar tikrai įsitikinęs prisikėlimo tiesa. Pauliui vienu momentu visiškai atsiskleidė prisikėlimo prasmė. Jis įvyko neatsitiktinai, bet „kaip skelbė Raštai”. Šiam skelbimui Paulius paaukojo visą gyvenimą: „Daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso”. Apaštalas Paulius netaupo nei savęs, nei kitų. Perduodamas tikėjimo ugnį Timotiejui savo gyvenimo saulėlydyje Paulius sako: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų” (2 Tim 2, 8).

Evangelijos skaitinyje atsiskleidžia evangelistui Lukui būdingas tapybiškas vaizdas. Jėzus pasirenka pirmuosius mokinius iš žvejų. Žvejo amatas reikalauja drąsos ir kantrybės. Jis turi mokėti laukti ir pradėti vėl iš naujo vėl tą patį darbą. Žvejas privalo atsižvelgti į oro užgaidas ir pasitikėti Dievu. Jėzaus mokiniui taip pat teks ilgai laukti ir dažnai grįžti tuščiais nusivylimo tinklais. Tačiau išgirdęs mokytojo balsą jis atsako kaip anuomet Petras: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”.

Petras neišvysta tokio didingo Viešpaties šlovės apsireiškimo kaip Izaijas, tačiau jo reakcija yra panaši. Jis parpuola prie Jėzaus kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!” Jis taip pat suvokia, kad Viešpats neturi nieko bendro su nuodėmingu žmogum. Petro atveju Viešpats išreiškia savo pasitikėjimą ne gestais, bet žodžiais: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”. Dievo atleidimas pakeičia žmogiškąjį nevertumo suvokimą. Tai yra atspirties momentas būsimajai misijai.

Jėzus, pranašaudamas Petrui apie būsimąją žmonių žvejonę, turėjo omenyje visus – gerus ir blogus, tyrus ir netyrus. Po kurio laiko Jopės mieste Petrą ištiko dvasios pagava. Jis regėjo tarsi didžiulį tinklą, kupiną įvairiausių švarių ir nešvarių gyvių. Dievas šiam žydų žvejui leido suvokti, nurodydamas, jog jo meilė apima visus žmones: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu”.