6 eilinis sekmadienis (C)
Jer 17, 5–8; 1 Kor 15, 12, 16–20; Lk 6, 17, 20–26
 

Jeremijo pateikiama antitezė tarp tikinčiojo ir bedievio gali mums pasirodyti supaprastinta. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar ši perskyra atitinka šiuolaikinę mūsų galvoseną? Šiandien kaip ir ankstesniais laikais žmogus privalo daryti aiškius pasirinkimus. Jei jis pasirenka save patį kaip visa ko matą ir vienintelį pažinimo šaltinį, jei Dievas išstumiamas iš žmogaus širdies, kur priimami sprendimai, tuomet, anot pranašo, žmogus tampa „tarsi skurdus tyrų krūmokšnis”. Priešingai, laimingas tas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu. Tačiau šis tikėjimas neapsaugo mūsų nuo kančios. Ne vienas krikščionis yra paliudijęs, kad atradus Dievą teko iškentėti žymiai daugiau negu iki tol, tačiau šis kentėjimas tapo kitoks – tai vargiai išaiškinamas slėpinys. Jeremijo gyvenimas puikiai atskleidžia šią tiesą.

Skaitant Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyrių galima suprasti Izaoko Siro pamokymą: „Vienintelė nuodėmė yra nejautrumas Prisikėlimui”. Tais istorijos laikotarpiais, kai visuomenę užplūsta erotizmas, paprastai žmogus linksta neigti galutinę savo kūno šlovę. Tam, kad žmogus galėtų priimti visos asmenybės išaukštinimą, būtina gyventi Kristaus Dvasia.

Paulius niekuomet neapsiprato su prisikėlimo žinios naujove. Jis įžvelgia plačiai sklindančius prisikėlimo žinios atgarsius, apimančius tikinčiųjų, visų žmonių ir visatos gyvenimą. Paulius nesiliauja stebėjęsis, kaip velykinė žinia perkeičia visą būtybę, ir ji tampa prisikėlusia būtimi.

Luko evangelijos skaitinys panašus į Kalno pamokslą iš Mato evangelijos. Mato Evangelijoje Jėzus, mokydamas ant kalno, yra panašus į naująjį Mozę, atnešantį nepalyginamai aukštesnės plotmės dvasinį mokymą, negu Sinajaus kalne duotas Įstatymas. Lukas vaizduoja Mokytoją lygumoje, norėdamas pabrėžti atvirą ir universalistinį Evangelijos skelbimo pobūdį. Apie Jėzų susirinkusioje minioje ne tik žydai, bet ir Fenikijos pajūrio gyventojai. Evangelistas Matas pabrėžia priešstatą tarp Įstatymo mokinių ir tobulo sekimo Jėzumi. Lukas ypač pabrėžia naująjį ir vienintelį Meilės įsakymą. Luko pateikiamas mokymas lygumoje susideda iš keturių palaiminimų, po kurių eina keturios antitezės, grėsmingi įspėjimai. Jis supriešina vargšus ir turtuolius, alkstančius ir sočiuosius.

Kai Naujajame Testamente kalbama apie turtą bei turtinguosius neigiamąja prasme, turima omenyje vienas iš dviejų. Arba šie turtai būna įgyti neteisingai, tokiu atveju turtuoliai įspėjami „verkti ir raudoti“ (Jok 5, 1–6), antruoju atveju turtuose įžvelgiama didžiulė pagunda, verčianti pasitikėti medžiaginėmis gėrybėmis, užuot pasitikėjus Dievu (Lk 12, 16–20; ypač 1 Tim 6, 17). Tai, kad turtas nėra savaime blogas dalykas, liudija, pavyzdžiui, to paties evangelisto Luko aiškiai palankiai vaizduojama scena pas turtingą muitininką Levį (Lk 5, 29). Analogiškai skurdas nėra savaime geras dalykas ar absoliuti vertybė. Tai galinga priemonė, leidžianti pasitikėti vien Dievu. Vargšo būklė Biblijoje dažnai vaizduojama kaip pasitikėjimo Dievu sinonimas. Būti vargšu reiškia būti priklausomu nuo Viešpaties. Evangelistas Lukas, perteikdamas mokymą apie vargdienius ir turtuolius, nori iškelti vienintelę absoliučią Dievo Karalystės vertybę. Žvelgdami į Dievo Karalystės tikrovę, sugebėsime į medžiaginį turtą žvelgti tik kaip į sąlyginę vertybę.

Evangelistas Lukas jautrus vargui ir socialinei nelygybei. Varguoliai yra pirmutiniai Jėzaus bičiuliai, jie pirmiausia reikalingi mūsų meilės ir pagalbos. Lukas, būdamas gydytojas, yra pratęs susidurti su žmogiškąja kančia, jis pažįsta ir tikrąjį džiaugsmą. Viduržemio uostų bendruomenėse, kurioms Lukas rašė savo evangeliją, buvo daug tokių, kurie „pasaulio akims – žemos kilmės”, paniekinti, tarsi nesantys (plg. 1 Kor 1, 28). Jų kasdienė duona buvo dažniau ašaros negu pasaulio malonumai. Tačiau jų laukia džiaugsminga pabaiga: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas” (Ps 126, 5–6). O tie, kurie užsideda kaukes ir vaidina žemiškojoje komedijoje, nes turi tam lėšų, – kas liks jiems, kai bus nuplėštos jų kaukės? Sakoma, kad nėra liūdnesnio žmogaus už klouną...

Lukas kaip rafinuotas graikas jautriai išskiria pagarbos ir paniekos ženklus. Pasaulis gerbia turtuolius ir niekina vargšus. Luko aplinkos krikščionys nepriklausė aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Čia evangelistas pateikia dar vieną perskyrą, leisdamas rinktis: priimti garbę iš žmonių ar siekti Dievo garbės.

Parengta pagal A. Brunot ir H. Maly