1. 2001 metų vasario 11-ąją, IX Pasaulinę ligonių dieną, krikščionių bendruomenė rengiasi švęsti praturtinta Didžiojo jubiliejaus malonės bei gilinimosi į įsikūnijusio Žodžio slėpinį, teikiantį žmogaus kančiai „aukščiausią ir patikimiausią atramą” (Salvifici doloris, 31). Vieta, paskirta šiam reikšmingam įvykiui švęsti, yra Sidnėjaus katedra Australijoje. Pasirenkant tokį kultūriškai bei etniškai turtingą Australijos žemyną, norėta išryškinti artimą bažnytinės bendruomenės ryšį, nepaisantį atstumų ir skatinantį susitikti įvairias kultūrines tapatybes, kurias vaisingas padarė vienatinis išlaisvinantis išganymo skelbimas.

Sidnėjaus katedra dedikuota Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Bažnyčios Motinai. Tai pabrėžia Pasaulinės ligonių dienos marijiškąjį matmenį; jau devynerius metus ši šventė vyksta Lurdo Dievo Motinos atminimo dieną. Kaip mylinti Motina, Marija leis pajusti savo globą ne tik Australijos, bet ir viso pasaulio ligoniams, taip pat tiems, kurie ligoniams tarnauti skiria savo profesinę kompetenciją ir neretai visą savo gyvenimą.

Kaip ir anksčiau, Diena bus proga pasimelsti už nesuskaičiuojamas kenčiančiųjų globos institucijas bei jas paremti. Ji padrąsins daugybę kunigų, pašvęstojo gyvenimo institutų narių ir tikinčiųjų pasauliečių, Bažnyčios vardu besistengiančių atsiliepti į sergančių žmonių lūkesčius ir kovojančių, kad mirties kultūrą visur nugalėtų gyvybės kultūra (plg. Evangelium vitae, 100). Pastaraisiais metais pats kelis kartus patyręs ligą, ėmiau vis aiškiau suvokti jos vertę savo petriškajai tarnybai ir pačiam Bažnyčios gyvenimui. Nuoširdžiai solidarizuodamasis su kenčiančiaisiais, kviečiu juos tikėjimo dvasia apmąstyti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus slėpinį ir atrasti savo skausmingame gyvenime meilės kupiną Dievo planą. Tiktai žvelgiant į Jėzų, „skausmų vyrą, apsipratusį su negalia” (plg. Iz 53, 3), galima rasti ramybę bei pasitikėjimą.

2. Šią Pasaulinę ligonių dieną, kurios tema – „Naujoji evangelizacija ir kenčiančio žmogaus orumas”, Bažnyčia akcentuos būtinybę naujaip evangelizuoti šią žmogiškosios patirties sritį, idant ji labiau orientuotųsi į visapusišką asmens gerovę ir visų asmenų pažangą visuose pasaulio kraštuose.

Įvairių ligų veiksmingas gydymas, įsipareigojimas tęsti tyrimus ir reikiamų išteklių investavimas yra pagirtini tikslai, kurių sėkmingai siekiama įvairiose planetos vietose. Tačiau, džiaugiantis dedamomis pastangomis, sykiu nevalia išleisti iš akių, kad ne visiems žmonėms prieinamos vienodos galimybės. Todėl primygtinai akinu visomis išgalėmis stengtis skatinti būtiną medicinos paslaugų plėtotę dar daugelyje savo gyventojams deramų gyvenimo sąlygų bei tinkamos sveikatos apsaugos pasiūlyti nepajėgių šalių. Be to, linkiu, kad milžiniškas šiuolaikinės medicinos potencialas veiksmingai tarnautų žmogui ir būtų taikomas be išlygų gerbiant jo orumą.

Per savo dutūkstantmetę istoriją Bažnyčia, trokšdama vis kokybiškesnės pagalbos ligoniams, visuomet stengėsi palaikyti terapeutinę pažangą. Įvairiomis aplinkybėmis ji įsikišdavo visomis turimomis priemonėmis, kad laiduotų pagarbą asmens teisėms ir nuolatinį autentiškos žmogaus gerovės siekimą (plg. Populorum progressio, 34). Magisteriumas, ištikimas Evangelijos principams, ir šiandien nesiliauja siūlęs moralinius kriterijus, kurie, nepažeisdami autentiško humanizmo reikalavimų, galėtų būti medikams gairės gilinantis į dar nepakankamai išryškintus tyrimų aspektus.

3. Kiekvieną dieną dvasia leidžiuosi piligriminėn kelionėn į ligonines bei gydymo centrus, kur gyvena visų amžiaus tarpsnių ir visų socialinių sluoksnių žmonės. Ypatingą dėmesį norėčiau skirti ligoniams, jų giminaičiams ir medicininės priežiūros personalui. Šios vietos yra savotiškos šventovės, kuriose dalyvaujama Kristaus Velykų slėpinyje. Net ir nerūpestingiausias žmogus tokioje vietoje priverstas klausti apie savo gyvenimą bei jo prasmę, apie blogio, kančios ir mirties priežastį (plg. Gaudium et spes, 10). Štai kodėl svarbu, kad tokiose struktūrose tikintieji visuomet kvalifikuotai ir reikšmingai dalyvautų.

Todėl primygtinai raginu profesionalius medicinos bei slaugos darbuotojus iš Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, mokytis būti savo broliams autentiškais „geraisiais samariečiais”. Tiems, kurie atsidavę tyrinėjimams, linkiu nenuilstamai stengtis rasti tinkamų priemonių žmogaus visapusiškai sveikatai skatinti ir kovoti su ligų padariniais. Tuos, kurie tiesiogiai prižiūri ligonius, raginu būti visuomet dėmesingus kenčiančiųjų poreikiams, derinti savo profesiniame gyvenime kompetenciją ir žmoniškumą.

Ligoninės, ligonių ar pagyvenusių žmonių centrai ir kiekviena kenčiančiaisiais besirūpinanti institucija yra tinkamiausios vietos naujajai evangelizacijai, kuri šiose vietose turėtų padaryti viltį nešančią Evangelijos naujieną girdimą. Tiktai Jėzus, dieviškasis Samarietis, pilnatviškiausiai atsako į kiekvieno ramybės bei išganymo ieškančio žmogaus lūkesčius. Kristus yra visų žmonių ir viso žmogaus Gelbėtojas. Todėl Bažnyčia be paliovos jį skelbia, kad jo šviesa gaivintų ligos pasaulį ir sveikatos paiešką.

Tad trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžioje svarbu suteikti naują impulsą pastangoms evangelizuoti sveikatos pasaulį kaip vietą, itin tinkamą tapti vertinga meilės civilizacijos laboratorija.

4. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio buvo skiriama moksliniams tyrimams medicinos srityje ir medicinos struktūrų modernizacijai. Tokia tendencija sveikintina, tačiau sykiu būtina pabrėžti, jog visa tai turėtų grįsti siekis veiksmingai tarnauti ligoniui, efektyviai palaikant jo kovą su liga. Šioje perspektyvoje vis labiau kalbama apie „holistinę” pagalbą, atsižvelgiančią į ligonių ir jį supančių žmonių biologinius, psichologinius, socialinius ir dvasinius poreikius. Ypač turint omenyje vaistus, terapijas bei chirurgines operacijas, svarbu, kad klinikiniai eksperimentai būtų vykdomi be išlygų gerbiant asmenį ir aiškiai suvokiant su jais susijusius pavojus ir, vadinasi, jų ribas. Šioje srityje profesionalūs darbuotojai krikščionys pašaukti liudyti savo etinius įsitikinimus, nuolat atsiverdami tikėjimo šviesai.

Bažnyčia vertina pastangas tų, kurie atsidavusiai ir profesionaliai tyrinėdami bei teikdami medicinos pagalbą prisideda prie kokybiškesnės ligonių tarnybos.

5. Kūrėjo trokštamas teisingas gėrybių paskirstymas irgi yra neatidėliotinas imperatyvas sveikatos apsaugos srityje: vienąkart visiems laikams turi liautis tebesitęsiantis neteisingumas, iš didelės gyventojų dalies atimantis, ypač neturtingose šalyse, galimybę naudotis būtina sveikatos priežiūra. Tai didelis papiktinimas, negalintis neskatinti tautų vadovų visomis išgalėmis stengtis suteikti stokojantiems materialinių priemonių galimybę naudotis bent pagrindinėmis medicininės priežiūros paslaugomis. Skatinti „visų sveikatą” yra kiekvienos tarptautinės bendrijos nario pagrindinė pareiga; krikščioniams tai – įsipareigojimas, artimai susijęs su tikėjimo liudijimu. Jie žino, jog privalo konkrečiai skelbti gyvybės Evangeliją, skatindami pagarbą gyvybei bei atmesdami bet kurią kėsinimosi į ją formą nuo aborto ligi eutanazijos. Šiame kontekste taip pat reikėtų svarstyti ir apie tai, kaip panaudoti turimus išteklius: jų ribotumas reikalauja nustatyti aiškius moralinius kriterijus, kuriais vadovautųsi ligoniai ar jų globėjai, spręsdami dėl ypatingų – brangių ir pavojingų – gydymo procedūrų. Bet kuriuo atveju reikia vengti „užsispyrėliškojo gydymo” formų (plg. Evangelium vitae, 65).

Čia norėčiau išreikšti pagarbą visiems, asmenims ir struktūroms, ypač pašvęstojo gyvenimo institutams, kurie dosniai tarnauja šioje srityje, drąsiai atsiliepdami į neatidėliotinus žmonių ir tautų labai neturtinguose regionuose ar šalyse poreikius. Bažnyčia vėl pareiškia branginanti jų nepaliaujamą indėlį į šią milžinišką ir sunkią apaštalavimo sritį. Ypač norėčiau paraginti į sveikatos apsaugos pastoraciją įsitraukusių pašvęstojo gyvenimo šeimų narius, sekant savo steigėjų pėdomis, drąsiai atsiliepti į trečiojo tūkstantmečio iššūkius. Praeities nelaimes pakeitusių naujų dramų bei ligų akivaizdoje „gerųjų samariečių”, gebančių pasiūlyti ligoniams ne tik reikiamas medicinos paslaugas, bet ir dvasinę paramą, įgalinančią su tikėjimu išgyventi sunkias situacijas, darbas yra neatidėliotinai būtinas.

6. Ypač nuoširdžias mintis skiriu daugybei pašvęstojo gyvenimo institutų narių, kurie, vis daugiau pasauliečių padedami, „pakraščio” ligoninėse ir gydymo centruose rašo nuostabius evangelinės meilės puslapius. Jie dažnai dirba baisių karinių konfliktų zonose ir, kad išgelbėtų savo brolių gyvybę, kasdien rizikuoja savąja. Tarnyba gyvybės Evangelijai iš daugelio jų, deja, pareikalauja gyvybės aukos.

Taip pat trokštu paminėti daugybę nevyriausybinių organizacijų, neseniai susikūrusių padėti sveikatos apsaugos srityje nuskriaustiems asmenims. Jos gali remtis vietos savanorių indėliu, taip pat daugelio žmonių, finansiškai palaikančių jų veiklą, dosnumu. Akinu toliau tęsti šį labai pagirtiną darbą, galingai įjautrinantį daugelio tautų žmonių sąžines.

Galiausiai kreipiuosi į jus, brangieji ligoniai ir dosnieji sveikatos apsaugos darbuotojai. Ši Pasaulinė ligonių diena vyksta praėjus kelioms dienoms nuo Jubiliejaus metų pabaigos. Tad ji yra pakartotinis kvietimas apmąstyti Kristaus, prieš du tūkstančius metų tapusio žmogumi žmogui atpirkti, veidą. Brangūs broliai ir seserys, dosniai skelbkite ir liudykite gyvybės ir vilties Evangeliją. Skelbkite, kad Kristus yra vargą ir sunkumus kenčiančių paguoda; jis yra nuovargio ir pažeidžiamumo momentus išgyvenančių paguoda; jis yra geresnes gyvenimo bei sveikatos sąlygas visiems laiduoti uoliai besistengiančių atrama.

Patikiu jus Marijai, Bažnyčios Motinai, kuriai, kaip minėjau pradžioje, dedikuota Sidnėjaus katedra, dvasinis IX Pasaulinės ligonių dienos centras. Tegu paguodos Mergelė leidžia pajusti savo motinišką globą visiems savo kenčiantiems vaikams; tepadeda ji jums liudyti pasauliui Dievo švelnumą ir tepadaro jus gyvais savo Sūnaus atvaizdais.

Su šiais linkėjimais teikiu jums ir visiems, kurie jums brangūs, ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.
 

Castel Gandolfo, 2000 m. rugpjūčio 22 d.