Koncertai bažnyčiose
 

I. Muzika bažnyčiose ne liturginių apeigų metu

1. Domėjimasis muzika yra viena iš šiuolaikinės kultūros apraiškų. Galimybė patogiai klausytis namie klasikinės muzikos per radiją, televiziją, iš plokštelių, kasečių įrašų ne tik nesumažino, bet veikiau padidino norą išgirsti gyvą koncertinę muziką. Tai yra teigiamas reiškinys, kadangi muzika ir dainavimas padeda kelti dvasią.

Pastaruoju metu gausėjant koncertų, dažnai jie imti rengti bažnyčiose. Tai nulemia įvairios priežastys: aplinkos sąlygos, sunkumai ieškant tinkamos vietos; akustiniai reikalavimai, kuriuos bažnyčios paprastai patikimai atitinka; estetinio pobūdžio motyvai siekiant, kad koncertas vyktų gražioje aplinkoje; tinkamumo argumentai grąžinant atliekamiems kūriniams tą aplinką, kurioje jie gimė; taip pat grynai praktiškos priežastys, ypač organizuojant vargonų koncertus, kadangi bažnyčiose paprastai būna vargonai.

2. Drauge su šiuo kultūriniu procesu Bažnyčioje randasi nauja situacija. Per liturgines apeigas chorai scholae cantorum dažnai negalėdavo atlikti įprastinio sakralinės polifoninės muzikos repertuaro.

Dėl to buvo imtasi iniciatyvos, kad ši sakralinė muzika skambėtų bažnyčioje kaip koncertas. Panašiai atsitiko ir su grigališkuoju giedojimu: jis pamažu įtrauktas į tiek bažnyčiose, tiek ir ne bažnyčiose vykstančių koncertų programas.

Taip pat svarbi ir „dvasinių koncertų” iniciatyva: jie laikomi dvasiniais, nes per juos atliekamą muziką galima laikyti religine dėl temos, tekstų ir melodijos, dėl  šių koncertų aplinkos. Kai kuriais atvejais į juos gali būti įtraukti skaitiniai, maldos, tylos momentai. Todėl šie koncertai gali būti prilyginti „maldingai praktikai”.

3. Vis dažniau ėmus bažnyčiose rengti koncertus, klebonams ir rektoriams iškyla klausimų, į kuriuos reikia atsakyti.

Jei visuotinis bažnyčių atvėrimas bet kokio pobūdžio koncertams sukelia kai kurių tikinčiųjų protesto ir nepasitenkinimo bangą, tai visiškas atsisakymas leisti rengti koncertus galėtų būti blogai suprastas ir priimtas koncertų organizatorių, muzikų ir dainininkų.

Pirmiausia svarbu atsižvelgti į pačią bažnyčių paskirtį ir jų tikslą. Todėl Dieviškojo kulto kongregacija laiko esant tinkama pasiūlyti Vyskupų konferencijoms ir, atitinkamai pagal kompetenciją, nacionalinėms liturgijos ir sakralinės muzikos komisijoms kai kuriuos apmąstymus ir kanonų normų aiškinimus dėl bažnyčių naudojimo įvairiopai muzikai: liturginei muzikai bei giedojimui, religinės pakraipos ir nereliginei muzikai.

4. Šiandienos aplinkybėmis svarbu iš naujo perskaityti jau paskelbtus dokumentus, ypač liturginę konstituciją Sacrosanctum concilium, 1967 m. rugsėjo 5 d. instrukciją Musicam sacram, 1970 m. rugsėjo 5 d. instrukciją Liturgicae instaurationes, taip pat atsižvelgti į Kanonų teisės kodekso 1210, 1213 ir 1222 kanonus. Šiame dokumente pirmiausia kalbėsime apie muzikos kūrinių atlikimą ne per liturgines apeigas.

Dieviškojo kulto kongregacija tuo nori padėti atskiriems vyskupams priimti teisėtus pastoracinius sprendimus atsižvelgiant į socialines ir kultūrines aplinkos sąlygas.
 

II. Apmąstymo elementai

Bažnyčių esmė ir paskirtis

5. Pagal tradiciją, kurią išreiškia bažnyčios ir altoriaus pašventinimo apeigos, bažnyčios pirmiausia yra vietos, kur susirenka Dievo tauta. „Bažnyčia, suburta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje, yra Dievo šventovė, pastatyta iš gyvųjų akmenų, joje garbinamas Tėvas dvasia ir tiesa. Nuo senovės 'bažnyčios' vardu teisėtai vadintas pastatas, kuriame krikščionių bendruomenė renkasi klausytis Dievo žodžio, drauge melstis, priimti sakramentų, švęsti Eucharistiją ir ją adoruoti kaip nuolat būnantį sakramentą”.

Todėl bažnyčių negalima laikyti paprastomis „viešomis” vietomis, atviromis bet kokio pobūdžio sambūriams. Tai šventos vietos, nuo pašventinimo ar palaiminimo momento „išskirtos” nuolatiniam Dievo kultui.

Bažnyčios kaip regimi pastatai yra keliaujančios Bažnyčios ženklai žemėje; jos yra atvaizdai, skelbiantys dangiškąją Jeruzalę; vietos, kuriose jau žemiškojoje tikrovėje sudabartinama Dievo ir žmogaus bendrystė. Miestų ir kaimų gyvenvietėse bažnyčia tebėra Dievo namai, tai yra jo gyvenimo tarp žmonių ženklas. Bažnyčia išlieka šventa vieta net ir tuomet, kai joje nevyksta liturginės apeigos.

Judrioje ir triukšmingoje visuomenėje, pirmiausia dideliuose miestuose, bažnyčios taip pat yra tinkamos vietos, kur žmonės tyloje ir maldoje gauna dvasios ramybę ir tikėjimo šviesą.

Tačiau tai bus įmanoma tik tokiu atveju, jei bažnyčios išlaikys savo tapatybę. Jeigu bažnyčios naudojamos kitiems tikslams, kurie skiriasi nuo tikrosios jų paskirties, iškyla pavojus prarasti bažnyčių kaip krikščioniškojo slėpinio ženklo ypatybę, taip pat kenkiama tikėjimo pedagogikai ir Dievo tautos jautrumui, kaip primena Viešpaties žodis: „Mano namai turi būti maldos namai” (Lk 19, 46).

Sakralinės muzikos svarba

6. Tiek instrumentinė, tiek vokalinė sakralinė muzika nusipelno teigiamo įvertinimo. Čia turima omenyje muzika, „sukurta dieviškajam kultui švęsti, pasižyminti formų grynumu bei gerumu” (MS, 4a). Bažnyčia laiko ją „neįkainojamos vertės turtu, pranokstančiu kitas meno formas”, ji pripažįsta, kad „bažnytinė muzika padeda tarnauti Viešpačiui apeigose” (plg. SC, 112); raginama, kad „šie turtai būtų kuo rūpestingiausiai saugomi ir puoselėjami” (plg. SC, 114).

Per liturgines apeigas atliekama sakralinė muzika privalo taikytis prie apeigų ritmo bei pobūdžio. Tai neretai įpareigoja riboti panaudojimą tų kūrinių, kurie buvo sukurti tuo metu, kai aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas nebuvo nurodomas kaip autentiškos krikščioniškosios dvasios šaltinis (plg. SC, 14; Pijus X. Tra le sollecitudini).

Tas pokytis muzikos kūrinių atlikimo srityje yra analogiškas kitų meno kūrinių taikymo pakeitimams liturgijoje, atsižvelgiant į apeigas: pavyzdžiui, presbiterijos pertvarkytos atkreipiant pagrindinio celebranto sostą, amboną, altorių versus populum. Tai nereiškė nepagarbos praeičiai, turėtas svarbesnis tikslas – kad liturgijoje dalyvautų tikinčiųjų bendrija.

Eventualūs apsiribojimai, kurių gali tekti laikytis naudojant tuos muzikos kūrinius, gali būti atsverti atliekant juos ištisai ne liturginių apeigų metu kaip sakralinės muzikos koncertus.

Vargonai

7. Šiomis dienomis vargonais per liturgines apeigas naudojamasi ribotai ir ne dažnai. Praeityje vargonai labiau įtraukdavo į liturgiją tikinčiuosius ir suaktyvindavo tuos, kurie liturginių apeigų metu būdavo „nebylūs ir inertiški žiūrovai” (Pijus XI. Divini cultus, 9).

Vargonai gali lydėti ir palaikyti per liturgines apeigas tiek viso tikinčiųjų sambūrio, tiek choro giedamas sakralines giesmes. Tačiau vargonų garsai neturėtų užgožti celebruojančio kunigo atliekamų maldų ar giesmių nei lektoriaus ar diakono skaitomų skaitinių.

Pagal tradiciją dera laikytis tylos atgailos laikotarpiais (per gavėnią ir Didžiąją savaitę), per adventą ir gedulo liturgiją. Šiomis aplinkybėmis vargonuojama tik akomponuojant giesmininkams.

Būtų gerai, jei vargonai labiau būtų naudojami parengiant ir užbaigiant liturgines apeigas. Labai svarbu, kad visose bažnyčiose, ypač įžymiose, netrūktų kompetentingų muzikantų ir kokybiškų muzikos instrumentų. Reikia ypač rūpintis praeities epochų vargonais, kurie nuolat išlieka vertingi.
 

III. Praktiniai nurodymai

8. Naudojimosi bažnyčiomis normos nustatytos Kanonų teisės kodekso 1210 kan.: „Šventojoje vietoje priimtina tik tai, kas pasitarnauja kultui, religijai praktikuoti bei puoselėti ir draudžiama visa, kas neatitinka vietos šventumo. Vis dėlto ordinaras kartais gali leisti, kad šios vietos būtų taip panaudotos, jog tai neprieštarautų vietos šventumui”.

Principas, kad bažnyčios panaudojimas neturi būti priešingas vietos šventumui, nustato kriterijus, pagal kuriuos bažnyčia atveria duris sakralinės bei religinės muzikos koncertams ir tai, kur ji privalo likti uždara kitoms muzikos rūšims. Pavyzdžiui, gražiausia simfoninė muzika savaime nėra religinė. Toks apibūdinimas turi išryškėti iš pirminės muzikos kūrinių bei jų turinio paskirties. Neleistina numatyti bažnyčioje atlikti tokią muziką, kuri nėra kilusi iš religinio įkvėpimo ir buvo sukurta atlikti konkrečioje pasaulietinėje aplinkoje, – tiek klasikinė ar šiuolaikinė, aukšto lygio ar populiari. Tai neatitiktų sakralinio bažnyčios pobūdžio, ir pats muzikos kūrinys būtų atliktas nenatūralioje jam aplinkoje. Bažnyčios vyresnybė privalo laisvai vykdyti savo valdžią šventose vietose (plg. 1213 kan.) Tai galioja ir kalbant apie nuolatinį bažnyčių naudojimą, išsaugojant jų sakralinį pobūdį.

9. Sakralinė muzika, kuri buvo sukurta liturgijai, tačiau dėl atitinkamų motyvų negali būti atlikta per liturgines apeigas, ir religinė muzika, tokia, kuri semiasi įkvėpimo iš Šventojo Rašto ar liturgijos, arba kreipiasi į Dievą, į Mergelę Mariją, į šventuosius, ar į Bažnyčią, – gali būti atliekama bažnyčioje, tačiau ne per liturgines apeigas. Vargonų ir kiti muzikos kūriniai, tiek vokaliniai, tiek instrumentiniai, gali pasitarnauti „puoselėdami maldingumą ar religingumą. Jie ypač naudotini šiais atvejais:

a) rengiantis pagrindinėms liturginėms šventėms ir suteikiant joms kuo didesnį šventiškumą ne liturginių pamaldų metu;

b) pabrėžiant ypatingą įvairių liturginių laikotarpių pobūdį;

c) bažnyčiose kuriant grožio ir apmąstymo aplinką, kuri padėtų ir palankiai nuteiktų priimti dvasines vertybes net ir tiems, kurie nutolę nuo Bažnyčios;

d) kuriant aplinką, kurioje lengviau ir priimtiniau skelbiamas Dievo žodis: pavyzdžiui, tęstinis Evangelijos skaitymas;

e) išlaikant gyvus bažnytinės muzikos lobius, kad jie nebūtų prarasti, – sukurtas liturgijai muziką ir giesmes, kurios apskritai netaikytinos ar negali būti paprastai taikomos šiandienos liturginėse apeigose; dvasinę muziką, kaip antai oratorijas, religines kantatas, ir ateityje išliekančias dvasinio komunikavimo priemonėmis;

f) padedanti lankytojams ir turistams geriau suprasti šventą bažnyčios pobūdį, pasitelkus vargonų koncertus nustatytomis valandomis.

10. Kai organizatoriai pasiūlo bažnyčioje atlikti koncertą, ordinarui dera suteikti leidimą per modum actus. Tai pasakytina apie proginius koncertus. Į tai neįeina apibendrintas leidimas, pavyzdžiui, rengiant festivalį ar koncertų ciklus.

Jei ordinaras laiko, kad to reikia, jis gali kanonų teisės kodekse 1222 kan. §2 numatytomis sąlygomis paskirti kultui nebetarnaujančią bažnyčią kaip auditorium sakralinei bei religinei muzikai, taip pat pasaulietiniams muzikos kūriniams, atitinkantiems vietos sakralumą, atlikti.

Vykdant šį pastoracinį uždavinį, ordinarui pagelbės ir patars diecezinė Liturgijos ir sakralinės muzikos komisija.

Kadangi turi būti išsaugotas bažnyčios sakralumas, duodant leidimą koncertams dera laikytis šių sąlygų, kurias vietos ordinaras gali patikslinti:

a) privalu tinkamu laiku pateikti raštišką prašymą vietos ordinarui, nurodant koncerto datą, programą, atliekamus kūrinius ir jų autorių vardus;

b) gavę ordinarų leidimą, bažnyčių klebonai bei rektoriai negali leisti jomis naudotis chorams bei orkestrams pagal anksčiau numatytas sąlygas;

c) įėjimas į bažnyčią turi būti laisvas ir nemokamas;

d) atlikėjų ir klausytojų apranga ir elgesys turi atitikti sakralinį Bažnyčios pobūdį;

e) muzikantai ir giesmininkai turėtų neužimti presbiterijos. Didžiausia pagarba turi būti skiriama altoriui, pagrindinio celebranto vietai, sakyklai;

f) Švenčiausiąjį Sakramentą, jei įmanoma, dera laikyti greta esančioje koplyčioje ar kitoje saugioje bei puošnioje vietoje (plg. KTK, 938 kan. §4). Koncertas pristatomas ir eventualiai palydimas komentarų, kurie yra ne vien meniniai ir istoriniai, bet ir padeda geriau suprasti koncertą ir jame dalyvauti;

h) koncerto organizatoriai raštu imasi civilinės atsakomybės, išlaidų, pastato sutvarkymo ir atlygina eventualią žalą.

11. Minėtais praktiniais nurodymais norima padėti vyskupams, klebonams ir bažnyčių rektoriams, besirūpinantiems pastoracija, visą laiką išlaikyti tinkamą bažnyčių, skirtų liturginėms apeigoms, maldai ir tylai, pobūdį.

Tačiau tokios nuostatos neturi būti laikomos dėmesio muzikos menui stoka. Sakralinės muzikos lobis lieka liudijimas, kaip krikščioniškasis tikėjimas gali ugdyti žmogiškąją kultūrą.

Krikščionys muzikai ir nusipelnę scholae cantorum nariai, teisingai įvertindami sakralinę ar religinę muziką, turi jaustis padrąsinti tęsti šią tradiciją ir išlaikyti ją gyvą tarnaujant tikėjimui pagal Vatikano II Susirinkimo Kreipimesi į menininkus išreikštą kvietimą: „Neatsisakykite dovanoti savo talentą dieviškosios tiesos tarnybai. Mūsų gyvenamas pasaulis reikalingas grožio, kad nepultų į neviltį. Grožis, kaip ir tiesa, žmonių širdyse uždega džiaugsmą. Tai vyksta jūsų rankų dėka” (plg. Vatikano II Susirinkimas. Kreipimasis į menininkus, 1965 m. gruodžio 8 d.)
 

Roma, 1987 m. lapkričio 5 d.

Prefektas
Kardinolas Paul Augustin Mayer

Sekretorius
Voncaria titulinis arkivyskupas Virgilio Noe