Roma, Universitetų jubiliejus
2000 m. rugsėjo 9 d.
 

Brangūs universiteto dėstytojai!

1. Džiaugiuosi susitikdamas su jumis šiais malonės metais, kai Kristus galingai ragina mus tvirčiau laikytis tikėjimo ir giliai atnaujinti gyvenimą. Ypač dėkoju jums už įsipareigojimą, kurį parodėte per dvasinius ir kultūrinius susitikimus, vykusius šiomis dienomis. Žvelgdamas į jus, mąstau apie visų tautų universitetų dėstytojus ir studentus, pavestus jų vadovavimui einant sunkiu ir džiaugsmingu mokslinių tyrinėjimų keliu ir siunčiu jiems širdingus sveikinimus. Aš taip pat sveikinu senatorių Ortensio Zecchino, universitetinio mokslo ministrą, atstovaujantį čia Italijos vyriausybei. Ką tik kalbėję iškilūs profesoriai leido man pamatyti, kokios turtingos ir konstruktyvios buvo jūsų svarstybos. Nuoširdžiausiai jiems dėkoju. Šis jubiliejinis susitikimas kiekvienam jūsų buvo tinkamas momentas apmąstyti, kokiu mastu mūsų švenčiamas didis įvykis – Dievo žodžio įsikūnijimas – buvo priimtas kaip gyvybinis principas, informuojantis ir transformuojantis gyvenimo visumą.

Taip, nes Kristus nėra neapibrėžto religinio matmens simbolis, jis yra konkreti vieta, kur Sūnaus asmenyje Dievas visiškai pasisavina mūsų žmogystę. Su Kristumi „Amžinybė įžengia į laiką, visuma glūdi atskirybėje, Dievas prisiima žmogaus veidą” (Fides et ratio, 12). Šis Dievo „savęs apiplėšimas” (kenozė) net iki Kryžiaus „papiktinimo” (plg. Fil 2, 7) gali atrodyti kvailas protui, susižavėjusiam pačiu savimi. Iš tikrųjų šis savęs apiplėšimas yra „Dievo galybė ir išmintis” (1 Kor 1, 23–24) tiems, kurie atviri jo meilės netikėtumui. Jūs esate čia tam, kad tai paliudytumėte.

2. Pagrindinė jūsų pasirinkta tema – Universitetas naujam humanizmui – gerai atitinka atnaujintą Jubiliejaus suvokimą, kad Kristus yra visa ko centras. Įsikūnijimo įvykis paliečia pačią žmogaus gelmę, jis apšviečia jo kilmę ir paskirtį, atverdamas mums neapvilsiančią viltį. Kaip mokslo žmonės, jūs nuolat klausiate savęs apie žmogaus asmens vertę. Kiekvienas jūsų galėtų ištarti drauge su senovės filosofu: „Ieškau žmogaus”!

Iš daugybės atsakymų, gautų nagrinėjant šią pagrindinę temą, jūs priėmėte Kristaus atsakymą, kylantį iš jo žodžių, o pirmiausia šviečiantį jo veide. „Ecce homo – Štai žmogus!“ (Jn 19, 5). Parodydamas nukankintą Kristaus veidą įsiutusiai miniai Pilotas net neįsivaizdavo, kad jis tam tikra prasme taria apreiškimo žodį. To nesuvokdamas jis parodė pasauliui tą, kuriame kiekvienas žmogus gali atpažinti savo šaknis ir iš kurio visi gali tikėtis savo išganymo. Redemptor hominis – tai Kristaus įvaizdis, kurį nuo pat pirmosios enciklikos norėjau šaukte skelbti pasauliui ir kurį šie Jubiliejaus metai naujai sužadina žmonių protuose ir širdyse.

3. Semdamiesi įkvėpimo iš Kristaus, apreiškusio žmogui žmogų (plg. Gaudium et spes, 22), šiomis dienomis vykusiuose susitikimuose jūs dar kartą patvirtinote tikrai „humanistinės” kultūros reikalingumą. Pirmiausia ta prasme, kad kultūra turi būti žmogaus asmens matas, pranokdama pagundą pasiduoti pažinimui, pavergtam pragmatizmo, arba tokiam pažinimui, kuris klaidžioja begaliniuose erudicijos labirintuose ir negali suteikti gyvenimui prasmės.

Štai kodėl jūs pabrėžėte, kad nėra prieštaravimo, veikiau yra loginis ryšys tarp tyrinėjimų laisvės ir tiesos pripažinimo, kurio siekia visi tyrinėjimai nepaisant žmogiškojo proto ribotumo bei patiriamų sunkumų. Reikia pabrėžti ir šį aspektą, kad nepasiduotume reliatyvizmo atmosferai, keliančiai pavojų didelei šiandienos kultūros daliai. Jei kultūra nėra nukreipta nuolankiai ir drauge pasitikinčiai ieškomos tiesos link, kultūrai lemta paskęsti efemeriškume, pradingti nuomonių nepastovume ir, ko gero, pasiduoti dažnai slaptam stipresniųjų jėgų vyravimui. Kultūra be tiesos yra ne laisvės laidas, o veikiau pavojus jai. Tai sakiau jau daugybe progų: „Tiesos ir moralės reikalavimai ne pažemina ar panaikina mūsų laisvę, bet, priešingai, padaro įmanomą laisvės egzistavimą ir išlaisvina nuo joje pačioje glūdinčios grėsmės” (Kalba Palermo bažnytiniame kongrese: Insegnamenti, XVIII, 2, 1995, p. 1198). Šia prasme Kristaus žodžiai lieka neatšaukiami: „Tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32).

4. Įsišaknijęs tiesos perspektyvoje krikščioniškasis humanizmas pirmiausia apima atvirumą Transcendencijai. Čia glūdi žmogaus tiesa ir didybė, – jis yra vienintelis šio regimojo pasaulio kūrinys, gebantis sąmoningai suvokti save esant apgaubtą to didžiojo Slėpinio, kurį protas ir tikėjimas drauge vadina Dievu. Reikia humanizmo, nesupriešinančio mokslo ir tikėjimo perspektyvų.

Tačiau negalime pasitenkinti abejotinu suartėjimu, puoselėjamu kultūros, kuri dvejoja proto gebėjimu vesti į tiesą. Einant tokiu keliu gresia dviprasmybės pavojus, kai tikėjimas sumenkinamas, paverčiant jį jausmu, pojūčiu, menu; iš tokio tikėjimo galiausiai atimamas visas kritinis pamatas. Tai būtų jau nebe krikščioniškasis tikėjimas, kuris, priešingai, reikalauja protingai ir atsakingai priimti tai, ką Dievas apreiškė Kristuje. Tikėjimas nedygsta iš proto pelenų! Gyvai raginu jus, brangūs universitetų žmonės, negailėti įmanomų pastangų, kad būtų atkurta pažinimo perspektyva, atvira Tiesai ir Absoliutui.

5. Tačiau turi būti aišku, kad šis „vertikalusis”mokymosi matmuo anaiptol nereiškia užsisklendimo; priešingai, pačia savo prigimtimi jis atsiveria kūrinijos dimensijoms. Kaipgi galėtų būti kitaip? Pripažindamas Kūrėją, žmogus pripažįsta kūrinių vertę. Atsiverdamas įsikūnijusiam Žodžiui, jis taip pat priima visus jame sukurtus (plg. Jn 1, 3) ir jo atpirktus dalykus. Todėl privalome iš naujo rasti pirminę ir eschatologinę kūrinijos prasmę, gerbdami jos vidinius reikalavimus, ir drauge džiaugsmingai išgyvendami jos laisvės, atsakomybės, kūrybingumo, džiaugsmo, „poilsio” ir kontempliacijos aspektus. Puiki ištrauka iš Vatikano II Susirinkimo dokumento mums tai primena: „neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis [žmogus] tampa tikru pasaulio savininku kaip nieko neturintis ir viską valdantis. ‘Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo’ (1 Kor 3, 22–23)” (Gaudium et spes, 37).

Šiandien dėmesingiausia epistemologinė analizė pripažįsta humanitarinių ir gamtos mokslų dialogo būtinybę, kad pažinimas vėl atrastų iš gilios vienovės kylantį įkvėpimą. Mokslinė ir technologinė pažanga mūsų dienomis atiduoda į žmogaus rankas nuostabias, bet drauge gąsdinančias galimybes. Moralės reikalavimų sąlygotas mokslo ribų pripažinimas anaiptol nėra obskurantizmas, bet garantija, kad mokslo tyrinėjimuose laikomasi žmogiškojo orumo ir tarnaujama gyvybei.

Brangūs mokslinių tyrinėjimų ekspertai, paverskite universitetus „kultūros laboratorijomis”, kuriose plėtotųsi konstruktyvus dialogas tarp teologijos, filosofijos, humanitarinių ir gamtos mokslų, laikantis moralės taisyklių kaip vidinio mokslinių tyrinėjimų reikalavimo ir jų pilnutinės vertės sąlygos siekiant tiesos.

6. Tikėjimu apšviestas mokslas, anaiptol neapleisdamas kasdienio gyvenimo sričių, pripildo jas vilties bei pranašystės galia. Mūsų trokštamas humanizmas puoselėja tokią visuomenės viziją, kurios šerdį sudaro žmogaus asmuo ir jo neatimamos teisės, teisingumo ir taikos vertybės, tinkamas santykis tarp individų, visuomenės ir valstybės, laikantis solidarumo ir subsidiarumo logikos. Tai humanizmas, gebantis suteikti sielą pačiai ekonomikos pažangai, kad ji būtų nukreipta į „kiekvieno individo ir viso asmens ugdymą” (plg. Populorum progressio, 14; Sollicitudo rei socialis, 30).

Mums ypač svarbu darbuotis siekiant išsaugoti tikrąjį demokratijos, autentiško kultūros pasiekimo, suvokimą. Šiuo atžvilgiu atsirado nerimą keliančių tendencijų, kai demokratija paverčiama grynai procedūros dalyku arba kai manoma, kad daugumos valios paprasčiausiai pakanka nustatant moralinį įstatymo pobūdį. „Demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina. <...> Šių vertybių pagrindas negali būti laikina ir kintanti 'daugumos' nuomonė; tik objektyvaus moralinio įstatymo, kuris kaip 'prigimtinis įstatymas' įrašytas žmonių širdyse, pripažinimas yra privalomas paties pilietinio įstatymo atskaitos taškas” (Evangelium vitae, 70).

7. Brangūs bičiuliai, universitetas ne mažiau negu kitos institucijos patiria šio laiko išbandymus. Vis dėlto jo indėlis į kultūrą nepamainomas, jei tik jis nepraras savo pirminės savybės, būdamas mokslo tyrinėjimams skirta institucija ir drauge atlikdamas gyvybiškai svarbią ugdymo – sakyčiau, netgi „auklėjimo” – funkciją jaunesniųjų kartų labui. Ši funkcija privalo būti šerdimi reformų bei transformacijų, kurių gali prireikti mūsų minimai senai institucijai taikantis prie laiko.

Krikščioniškasis tikėjimas gali originaliai prisidėti prie universiteto gyvenimo ir jo ugdomosios užduoties, jei tikėjimas bus liudijamas su minties galia ir atitinkama gyvensena, vedant kritišką ir konstruktyvų dialogą su turinčiais kitokią viziją. Turiu viltį, kad ši perspektyva bus toliau plėtojama vyksiančių pasaulinių susitikimų metu, kuriuose netrukus dalyvaus rektoriai, universitetų administracijos vadovai, universitetų kapelionai ir patys studentai – savo tarptautiniame „forume”.

8. Brangūs dėstytojai! Evangelija grindžiamas pasaulio ir žmogaus suvokimas nepaliaujamai skleidžia kultūrines, žmogiškąsias ir etines vertybes teisingai gyvenimo bei istorijos vizijai. Būkite tuo giliai įsitikinę ir tegu tai tampa jūsų įsipareigojimo kriterijumi.

Bažnyčia, istorijoje atlikusi svarbų vaidmenį atsirandant universitetams, ir toliau žvelgia į juos su gilia simpatija, o iš jūsų laukia lemiamo indėlio, kad ši institucija įžengtų į naująjį tūkstantmetį iš naujo radusi pilnutinę savivoką kaip vieta, kur tinkamai plėtojamas atvirumas žinioms, aistringai siekiama tiesos ir domimasi žmonijos ateitimi. Tegu šis Jubiliejaus susitikimas kiekviename iš jūsų palieka neišdildomą žymę ir įkvepia naujų jėgų tam įpareigojančiam uždaviniui.

Reikšdamas šį linkėjimą Kristaus, istorijos Viešpaties ir žmonijos Atpirkėjo, vardu su meile laiminu jus visus.