Roma, 2000 m. rugsėjo 10 d.
 

1. „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba” (Mk 7, 37). Švęsdami Jubiliejų pirmiausia esame kviečiami pasidalyti nuostaba ir šlovinimu tų, kurie buvo ką tik girdėto Evangelijos stebuklo liudininkai. Panašiai kaip kiti liudijimo epizodai, jis liudija Jėzaus asmenyje ateinančią Dievo karalystę. Kristuje išsipildo pranašo Izaijo ištarti pažadai: „Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. <...> dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis” (Iz 35, 5–6). Per jį visai žmonijai prasidėjo Dievo malonės metai (plg. Lk 4, 17–21).

Šie malonės metai peržengė šimtmečius, jie ženklina visą istoriją, tai prisikėlimo ir gyvenimo principas, veikiantis ne tik žmoniją, bet pačią kūriniją (plg. Rom 8, 19–22).

Mes čia susirinkome, kad naujai išgyventume tuos malonės metus per šį Universitetų jubiliejų, į kurį susibūrėte Jūs, garbingieji rektoriai, dėstytojai, administratoriai ir kapelionai iš įvairių šalių; taip pat ir jūs, brangūs studentai iš viso pasaulio.

Nuoširdžiai sveikinu visus. Dėkoju koncelebruojantiems kardinolams ir vyskupams už jų dalyvavimą. Sveikinu universitetinio mokslo ministrą ir kitus valdžios atstovus.

2. „Efata! – Atsiverk!” (Mk 7, 34). Šie Jėzaus ištarti žodžiai išgydant kurčnebylį šiandien dar kartą skamba mums. Tai uždegantys žodžiai, turintys sodrią simbolinę prasmę, kviečiantys mus atsiverti klausymui ir liudijimui.

Ar Evangelijoje minimas kurčnebylis neprimena situacijos tų, kurie nesugeba pradėti bendrauti, kas suteikia gyvenimui tikrąją prasmę? Tam tikra prasme jis primena mums tuos, kurie užsidaro tariamame savarankiškume ir taip lieka izoliuoti nuo Dievo bei dažnai ir nuo artimo. Jėzus kreipiasi į šį vyrą, norėdamas atgaivinti jo gebėjimą pasitikėjimo ir laisvai dovanojamos meilės nuostata atsiverti Kitam ir kitiems. Ji suteikia jam ypatingą progą sutikti Dievą, kuris yra meilė ir leidžia pažinti save jį mylintiems. Jis dovanoja jam išganymą. Taip Kristus atveria tą žmogų, leisdamas pažinti Dievą ir save. Kristus, būdamas tiesa (plg. Jn 14, 6), atveria žmogų tiesai, paliesdamas jo vidų ir tokiu būdu „iš vidaus” išgydydamas kiekvieną žmogiškąjį gebėjimą. Jums, brangūs broliai ir seserys, įsitraukusiems į tyrinėjimus bei studijas, šie žodžiai yra raginimas atverti savo dvasią išlaisvinančiai tiesai! Tuo pat metu Kristaus žodžiai jus kviečia tapti tarpininkais daugybei jaunuolių perduodant šį Efata, kuris atveria dvasią, leisdamas priimti kiekvieną tiesos aspektą įvairiose žinijos srityse. Šiuo požiūriu jūsų kasdienis angažavimasis tampa Kristaus sekimu tarnaujant broliams ir seserims meilės tiesa.

Kristus yra tasai, kuris „visa gerai padarė” (Mk 7, 37). Jis yra pavyzdys, į kurį privalote nepaliaujamai žvelgti, kad jūsų akademinė veikla taptų veiksminga tarnyste siekiant kuo visapusiškesnio žmogiškojo tiesos pažinimo.

3. „Sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: ‘būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas <...> ateina jūsų išgelbėti’” (Iz 35, 4).

Brangūs universitetų žmonės, šie Izaijo žodžiai taip pat taikliai nusako jūsų misiją. Kiekvieną dieną jūs esate įsipareigoję skelbti, ginti ir skleisti tiesą. Dažnai nagrinėjami dalykai apima įvairiausius kosmoso ir istorijos aspektus. Kitaip negu teologijos ir filosofijos srityse, tai ne visuomet tiesiogiai susiję su galutinės gyvenimo prasmės ir santykio su Dievu problema. Tačiau kiek plačiau mąstant ši problema visuomet išlieka. Net tyrinėjant tokias gyvenimo sritis, kurios atrodo visiškai nutolusios nuo tikėjimo, glūdi slaptas tiesos ir prasmės troškimas, pranokstantis atskirybes ir atsitiktinumus.

Kai žmogus nėra dvasiškai „kurčnebylis”, kiekviena mąstymo, mokslo ir eksperimentavimo sritis atspindi Kūrėją ir sukelia jo troškimą, dažnai paslėptą ir gal netgi bandomą užgniaužti, kuris vis dėlto yra neužgniaužiamas. Tai gerai suprato šventasis Augustinas sušukęs: „Viešpatie, sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės tavyje” (Išpažinimai, I, 1).

Mokslininkai ir dėstytojai, atvėrę širdis Kristui, jūsų pašaukimas yra gyventi ir veiksmingai liudyti ryšį atskirų žinojimo sričių ir to aukščiausio žinojimo, susijusio su Dievu, kuris tam tikra prasme sutampa su juo, su įsikūnijusiu Žodžiu ir jo duota tiesos Dvasia. Jūsų indėlio dėka universitetas tampa vieta, kur ištariama Efata, kur Kristus, veikdamas per jus, ir toliau daro stebuklą, atverdamas ausis ir lūpas, suteikdamas naują gebėjimą klausyti ir tikrai bendrauti.

Mokslinio tyrinėjimo laisvė neturi baimintis šio susitikimo su Kristumi. Taip pat šis susitikimas neužkerta kelio dialogui ir pagarbai asmenims, kadangi krikščioniškoji tiesa pačia savo prigimtimi turi būti siūloma, bet niekuomet negali būti primetama ir turi tvirtą atsparos tašką, gilią pagarbą „sąžinės šventovei” (Redemptoris missio, 39; Redemptor hominis, 12; Vatikano II Susirinkimas, Dignitatis humanae, 3).

4. Mūsų laikams būdingos didelės permainos, apimančiomis taip pat universitetų gyvenimą. Humanistinio pobūdžio kultūra kartais atrodo nustumta į pakraštį. Vis didėja tendencija apriboti žinijos horizontą tuo, kas gali būti išmatuota, ignoruojant bet kokius klausimus apie galutinę tikrovės prasmę. Galima paklausti savęs – kokį žmogų šiandien rengia universitetas?

Universitetas, atsiliepdamas į iššūkį kurti naują autentišką ir integralų humanizmą, reikalauja žmonių, dėmesingų vienintelio Mokytojo žodžiams; universitetui reikia kvalifikuotų profesionalų ir įtikinamų Kristaus liudytojų. Žinoma, ši misija nėra lengva, ji reikalauja nuolatinio atsidavimo, ji gaivinama maldos ir studijų ir išreiškiama normaliais kasdienio gyvenimo įvykiais.

Šią misiją palaiko universiteto studentų ir personalo sielovada, apimanti dvasinį rūpinimąsi asmenimis ir efektyvią veiklą puoselėjant kultūrines iniciatyvas, per kurias Evangelijos šviesa veda ir humanizuoja mokslinių tyrinėjimų, studijų ir dėstymo metodo kelius.

Šios pastoracinės veiklos šerdį sudaro universitetų kapelionų centrai, kur dėstytojai, studentai ir darbuotojai randa paramą ir pagalbą savo krikščioniškam gyvenimui. Šie centrai yra svarbios vietos universitete, jie palaiko kiekvieno asmens angažavimąsi, atsižvelgiant į formas ir būdus, įtaigojamus universitetų aplinkos: tai dvasios vietos, krikščioniškųjų dorybių dirbtuvės, atviri ir svetingi namai, dinaminiai centrai, puoselėjantys krikščioniškąjį kultūros gaivinimą pagarbiu ir nuoširdžiu dialogu, turint aiškią ir tikslingą kryptį (plg. 1 Pt 3, 15), taip pat pasižymintys klausiančiu ir įtikinamu liudijimu.

5. Brangūs bičiuliai, labai džiaugiuosi švęsdamas Universitetų jubiliejų su jumis. Šis didžiulis ir iškilus susirinkimas iškalbingai ženklina kultūrinį tikėjimo vaisingumą.

Sutelkęs savo žvilgsnį į įsikūnijusio Žodžio slėpinį (plg. Bulė Incarnationis mysterium, 1), žmogus atranda pats save (plg. Gaudium et spes, 22). Žmogus patiria giliausią džiaugsmą, pasireiškiantį paties studijavimo bei dėstymo vidiniu stiliumi. Taip mokslas pranoksta apribojimus, paverčiančius jį grynai funkcionaliu ir pragmatišku procesu, taip jis vėl atgauna savo orumą kaip tyrinėjimas, pasitarnaujantis žmogui, siekiančiam pilnutinės tiesos apie save, apšviestas ir vedamas Evangelijos.

Mieli dėstytojai ir studentai, štai jūsų pašaukimas; padarykite universitetą aplinka, kur kultivuojama žinija, vieta, kur asmuo randa kryptį į ateitį, išmintį, įkvepiamas veiksmingai tarnauti visuomenei.

Pavedu jūsų kelionę Marijai, Sedes Sapientiae, kurios atvaizdą šiandien patikiu jums, kad ji būtų svetingai priimama kaip mokytoja ir piligrimė pasaulio universitetų miesteliuose. Marija palaikė apaštalus savo malda evangelizacijos aušroje; tegu ji padeda jums atgaivinti krikščioniškąją dvasią universiteto pasaulyje.