7 eilinis sekmadienis (C)
1 Sam 26, 2. 7–9. 12–13. 22–23; 1 Kor 15, 45–49; Lk 6, 27–38
 

Per ilgą krikščionybės istoriją nuolat rūpintasi teisinga doktrina (ortodoksija) ir teisinga gyvensena (ortopraksija). Teologai pripažįsta, jog abu šiuos aspektus sieja glaudus ryšys. Per visą Naująjį Testamentą nuolat parodoma, kad tikėjimas yra meilės artimui pagrindas. Tuo pat metu krikščionis privalo įrodyti savo tikėjimą veiksmais – tai ypač pabrėžia apaštalas Jokūbas. Ortodoksija netenka prasmės be ortopraksijos. Luko evangelijos skaitinyje aiškiai pabrėžiama ortopraksija. Jėzus nuolat ragina savo mokinius mylėti savo priešus, daryti gera jų nekenčiantiems, atsukti kitą skruostą, atiduoti palaidinę ir apsiaustą. Jėzaus mokinio žymės yra meilė, užuojauta ir atlaidumas.

Šie neįprastai skambantys reikalavimai rodo į juos pasakiusiojo ypatingumą. Žinoma, Lukas buvo įsitikinęs, jog jais įmanoma vadovautis tik tuomet, jei Tas, kuris jų mokė, suteiks tam reikiamų jėgų. Juk paties Luko dvasinis vadovas, apaštalas Paulius sakė: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (Fil 4, 13). Paulius pažino Viešpatį Jėzų ir todėl galėjo patikėti pergale. Ortopraksija kyla iš ortodoksijos. Pirmasis skaitinys iš Samuelio knygos patvirtina šią įžvalgą. Jame vaizduojama scena iš Dovydo gyvenimo tremtyje Judėjos kalnuose. Karaliaus Sauliaus dvare Dovydas traukte traukė susižavėjusius jo pergalėmis gerbėjus. Tai sukėlė Sauliaus pavydą, ir Dovydas buvo priverstas gelbėti savo gyvybę. Dovydas visada keldavo susižavėjimą nuostabiomis dovanomis. Jo maldingumas ir didžiadvasiškumas atsiskleidžia ir kovojant bei slapstantis nuo persekiotojų. Ten gimė jo pirmosios psalmės: „Dovydo poema, kai pabėgo nuo Sauliaus į olą” (Ps 57, 1) ir „Jam esant Judo dykumoje” (Ps 63, 1). Galima suprasti psalmininko aistringą teisingumo šauksmą. Dovydas be keršto ir neapykantos palieka Viešpačiui atmokėti kiekvienam pagal teisingumą ir ištikimybę. Dovydas lieka mylimas savo tautos vaikas. Bus pamirštos jo silpnybės, beje, nuoširdžiai apgailėtos. Populiariausias Jėzaus titulas, mielai priimamas ir jo paties, yra „Dovydo sūnus”.

Šiame skaitinyje Saulius su kareiviais ieško bėglio norėdamas su juo susidoroti. Naktį Dovydas užklumpa Saulių miegantį. Dovydo palydovas ragina jį pasinaudoti proga ir užmušti Saulių. Tačiau Dovydas du kartus pakartoja savo atsakymą: jis nenorįs pakelti rankos „prieš Viešpaties pateptąjį”. Dovydo elgesys grindžiamas religiniu įsitikinimu. Čia taip pat aiškiai ortopraksija kyla iš ortodoksijos. Naujajame Testamente pateikiama visuminė ortodoksijos struktūra, mokymas apie Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią vainikuoja visą Biblijoje pavaizduotą išganymo istoriją. Evangelistas Jonas sako, kad jo rašymo tikslas yra, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus” (Jn 20, 31). Tačiau tas pats evangelistas užrašo šiuos Jėzaus žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35).

Skaitinyje iš Laiško korintiečiams sugretinami du žmonijos pradininkai – Adomas ir Jėzus. Apaštalas Paulius lygina pagoniškojo humanizmo tikrovę ir krikščioniškąjį humanizmą. Žmogus be Dievo ir be Išgelbėtojo nori būti savo paties ir visatos šeimininkas. Jo ranka siekia gėrio ir blogio pažinimo medžio, jis trokšta būti kaip Dievas (plg. Pr 3, 5). Tačiau Velykų rytą gimsta naujas žmogus ir naujas humanizmas. Perėjęs iš mirties į gyvenimą Velykų rytą pakyla naujas kūrinys. Pirmąjį kūrybos veiksmą, sutrukdytą žmonių puikybės, papildo antrasis, išgydytas ir nuvalytas Kristaus krauju. Krikščioniškojo humanizmo atvirumą išreiškia apaštalo Pauliaus troškimas, kad „Dievas būtų viskas visame”.

Ši Evangelija yra gerokai trikdanti, reikalaujanti elgtis kone prieš prigimtį: mylėti priešus, neatsilyginti blogu už bloga, nereikalauti atlyginimo. Aišku, kad Jėzus negiria ir nedrąsina darančių pikta. Juk jis pats atsakė jį užgavusiam sargybiniui: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?” (Jn 18, 22). Atkreipkime dėmesį, kad šie keistokai skambantys Jėzaus pamokymai Evangelijoje surašyti tuoj po jo palaiminimų ir grėsmingų įspėjimų. Jėzus čia, kaip ir kitur, nevengdamas paradoksų, nori pasakyti, jog Evangelijos žmogus privalo remtis Dievu, o ne žmogumi. Jis privalo gyventi vadovaudamasis ne žmonių logika, bet būsimojo Prisikėlimo logika.

Trumpą Jėzaus frazę skirtingai perteikia evangelistai Matas ir Lukas, tai aiškiai atskleidžia skirtingas jos perspektyvas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”, – rašo evangelistas Matas (Mt 5, 48). „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas”, – šitaip dieviškąjį švelnumą pabrėžia evangelistas Lukas. Jėzus savo paradoksaliais pamokymais nori mus įtikinti, kad meilė yra aukščiausias įstatymas ir kad ji privalo valdyti mūsų gyvenimą.