8 eilinis sekmadienis (C)
Sir 27, 4–7; 1 Kor 15, 54–58; Lk 6, 39–45
 

Šio sekmadienio liturginiai skaitiniai yra išminties literatūros pavyzdžiai. Išminties literatūra ypač išsiplėtojo Babilono tremties laikotarpiu (586–538 pr. Kr.). Ši literatūra, sukurta Rašto žinovų ir išminčių, mokė ieškoti gyvenimo prasmės. Siracido knyga yra išminties literatūros pavyzdys. Ji buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. To paties šimtmečio pabaigoje knygos autoriaus vaikaitis išsikėlė į Egiptą. Ten jis iš hebrajų į graikų kalbą išvertė senelio veikalą. Šio veikalo įžangoje rašoma, kad tų laikų Egipto žydai nebesuprato hebrajiškai. Siracidas buvo vietinės kalbos šalininkas daugelį amžių prieš Šventajam Raštui paplintant pasaulyje daugelio tautų gimtąja kalba.

Šiandienos skaitinyje pateikiamos keturios patarlės, bylojančios apie žmogaus mintis ir kalbą. Šios patarlės įeina į platesnį rinkinį (Sir 26, 19–27. 21). Jose kalbama apie pavojus žmogaus asmens visumai ir kliūtis draugystei. Iškeliama asmeninių santykių svarba – tai „patarlių religingumo” pagrindas.

Kalba visų pirma yra būdingas žmogaus pašaukimas. Tai mūsų gebėjimas, leidžiantis geram arba piktam naudotis viena „baisiausių” žmogui duotų gėrybių. Norint naudotis šia dovana geram, reikia mokėti vidujai susitelkti, klausytis vidinio sąžinės dialogo, nepasitenkinti santykių paviršutiniškumu, į kurį dažnai linkstame. Mums reikia nuolat nerti gilyn ir neprarasti savo šaknų. Mūsų žodžių svoris priklauso nuo to, į kokią būties gelmę paneriame.

Antrajame skaitinyje atskleidžiama, kad žmogaus kūnas tikrąją didybę įgyja per prisikėlimo slėpinį. Pagal žydų tikėjimą, mirtis suniokoja kūną, o siela eina į šeolo šešėlį. Graikų pasaulėžiūroje kūnas buvo sielos kalėjimas, neleidęs jai išsisklaidyti eteryje. Paulius aiškiai paskelbia, kad nuo Velykų ryto, Jėzui prisikėlus iš kapo, į nemirtingumą kviečiamas visas žmogus – kūnas ir siela. Anot apaštalo Pauliaus, mes prisikelsime su savo kūnu. Jis pasitelkia biblinį drabužio įvaizdį ir skelbia mums, jog apsivilksime negendamybe ir nemarybe, atsimainiusiojo Kristaus šviesos drabužiais. Šis perkeitimas apims pačią mūsų būties gelmę. Žvelgdamas į galutinės šlovės perspektyvą, apaštalas Paulius negali sulaikyti pergalės šūksnio. Jis pasitelkia Izaijo (Iz 25, 8) ir Ozėjo (Oz 13, 14) mintis apie pergalę prieš mirtį, tačiau jas išplečia ir pagilina: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?” Šiame skaitinyje Paulius remiasi Dievo išmintimi. Galima numanyti, jog kai kurie korintiečiai nepriėmė šio mokymo. Perskaitę Evangelijos skaitinį, galime prisiminti, kad Jėzus ką tik išsirinko dvylika mokinių (6, 12–16). Lygumoje jo pamokymų klausosi išsirinktieji mokiniai ir visi norintieji. Išminties pamokymai grindžiami panašumais tarp dalykų ar asmenų. Jėzui svarbu pateikti savo pamokymus Dvylikos akivaizdoje, nes jiems po to teks ištikimai perduoti kitiems Kristaus žinią (Lk 24, 46–48). Evangelija primena mums, kad negalime padėti kitiems, jei patys nesame atsivertę. Norint gyventi pagal Dievo išmintį, būtinas asmeninis integralumas. Sekdami mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus keliu, privalome būti išmintingi žmonės.

Evangelistas Lukas, kaip įprasta, sugrupuoja Jėzaus palyginimus ir įvairiomis progomis ištartus Jėzaus apmąstymus. Lukas stengiasi atkurti didingus Jėzaus mokinio bruožus. Pavyzdžiui, palyginimas apie du akluosius. Evangelistas Matas (Mt 15, 14) aklumą laiko fariziejų požymiu, o Lukas savo sceną pritaiko mokiniams, ypač bendruomenių vadovams. Tie, kam tenka didžiulė atsakomybė vesti brolius Kristaus keliu tarnaujant, o ne viešpataujant (Lk 22, 26), privalo ypač pasižymėti proto šviesumu. Daugeliui žinomas trumpas palyginimas apie krislą ir rąstą. Panašus vaizdavimo būdas paplitęs ir rabinų literatūroje. Ši trumputė parabolė puikiai literatūriškai nugludinta, paįvairinta dialogu, pasižyminti psichologiniu bei moraliniu svarumu. Ji kviečia mus žvelgti į kitus Dievo akimis. Dievas savo gailestingu žvilgsniu mato žmogų ne tiek tokį, koks jis yra ar buvo, kiek tokį, koks pats žmogus norėtų būti. Palyginimą apie medį, mezgantį gerus ar blogus vaisius, evangelistas vėl skiria Bažnyčios vadovams. Kas gyvena Evangelija, maitina kitus. Kas gyvena tik savimi, visuomet nuvilia, nors darytų iš pažiūros ypatingus dalykus. Apie veiksmą sprendžiama ne iš išorinio blizgesio, bet iš meilės svorio. Kas nori sulaukti vaisių pagal Evangeliją, privalo turėti sveiką širdį. Bažnyčios vadovų veiksmai, jų vaisiai matomi iš to, kiek giliai tikinčiuosiuose įsišaknijęs Viešpaties žodis.

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly