Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte
vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga
 

Broliams vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstojo gyvenimo institutų nariams bei narėms, visiems tikintiesiems pasauliečiams.
 

1. Naujojo tūkstantmečio pradžioje, baigiantis Didžiajam jubiliejui, kurio metu šventėme Jėzaus Kristaus gimimo dviejų tūkstančių metų sukaktį, ir priešais Bažnyčią atsiveriant naujai kelio atkarpai, mūsų širdyse nuaidi žodžiai, kuriais Jėzus, baigęs kalbėti minioms iš Simono valties, paragino apaštalą irtis į gilumą žvejoti: „Duc in altum” (Lk 5, 4). Petras ir jo pirmieji palydovai patikėjo Kristaus žodžiu ir išmetė savo tinklus. „Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų” (Lk 5, 6).

Duc in altum! Šie žodžiai šiandien aidi mums, kviesdami mus su dėkingumu atsiminti praeitį, uoliai išgyventi dabartį, pasitikint atsiverti ateičiai: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8).

Šie metai buvo didelis džiaugsmas Bažnyčiai, kuri atsidavusi gilinosi į savo Sužadėtinio ir Viešpaties veidą. Labiau negu kada nors anksčiau ji tapo keliaujanti tauta, vedama to, kuris yra „didis avių Ganytojas” (plg. Žyd 13, 20). Kupina nepaprasto užsidegimo, apėmusio daugelį jos narių, Dievo tauta peržengė čia, Romoje, taip pat Jeruzalėje ir visose vietinėse Bažnyčiose „Šventąsias duris”, kurios yra Kristus. Jam – istorijos tikslui ir vienatiniam pasaulio Išgelbėtojui – Bažnyčia ir Dvasia šaukė: „Marana tha – Ateik, Viešpatie Jėzau” (plg. Apr 22, 17.20; 1 Kor 16, 22).

Malonės įvykio, metų raidoje palietusio žmonių širdis, neįmanoma pasverti.  Tačiau neabejotina, kad „gyvybės vandens upė”, „ištekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto” (plg. Apr 22, 1), pasklido po Bažnyčią. Tai troškulį malšinantis bei mus atnaujinantis Dvasios vanduo (plg. Jn 4, 14). Tai gailestinga meilė, Tėvo dar kartą apreikšta bei dovanota Kristuje. Šių metų pabaigoje su nauju džiaugsmu galime pakartoti senus padėkos žodžius: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras ir jo ištikimoji meilė amžina” (Ps 118, 1).

2. Todėl kreipiuosi į jus, mano brangieji, norėdamas su jumis pasidalyti šlovinimo giesme. Nuo savo pontifikato pradžios laikiau šiuos Šventuosius 2000 metus svarbiu tikslu. Jų šventimą suvokiau kaip apvaizdingą progą Bažnyčiai, prabėgus 35 metams nuo Vatikano II Susirinkimo, savęs paklausti, kiek atsinaujinta, ir su nauju polėkiu imtis savo evangelizacinės misijos.

Ar Jubiliejus pasiekė šį tikslą? Mūsų įsipareigojimas, kupinas dosnių pastangų ir neišvengiamų silpnybių, pateiktas Dievo žvilgsniui. Tačiau negalime nepadėkoti Viešpačiui už mums padarytus „stebuklus”. „Misericordias Domini in aeternum cantabo” (Ps 89, 2).

Sykiu viską, kas įvyko priešais mūsų akis, reikės dar kartą apmąstyti ir tam tikra prasme išnarplioti, kad išgirstume, ką Dvasia per tokius intensyvius metus pasakė Bažnyčiai (plg. Apr 2, 7.11.17 ir t. t.).

3. Pirmiausia, brangieji broliai ir seserys, turime atsigręžti į mūsų laukiančią ateitį. Šiais mėnesiais daug kartų žvelgėme į atsiveriantį naująjį tūkstantmetį, išgyvendami Jubiliejų ne tik kaip praeities atminimą, bet ir kaip ateities pranašystę. Dabar būtina gautąja malone pasinaudoti paverčiant ją karštais užmojais ir konkrečiomis veiklos gairėmis. Tai užduotis, kurios imtis kviečiu visas vietines Bažnyčias. Kiekvienoje iš jų, susibūrusioje apie savo vyskupą, klausantis Žodžio, broliškai bendraujant ir laužant duoną (plg. Apd 2, 42) „tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia” (1). Būtent kiekvienos Bažnyčios konkrečioje tikrovėje vienatinės Dievo tautos slėpinys labiausiai įgyja tą ypatingą pavidalą, kuris leidžia jam laikytis įvairiose aplinkose bei kultūrose.

Toks Bažnyčios šaknijimasis laike ir erdvėje atspindi paties Įsikūnijimo judėjimą. Tad dabar metas kiekvienai Bažnyčiai, apmąstant tai, ką Dvasia pasakė Dievo tautai šiais ypatingais malonės metais ir per ilgesnį laikotarpį nuo Vatikano II Susirinkimo iki Didžiojo jubiliejaus, patikrinti savo uolumą ir iš naujo karštai imtis dvasinių bei pastoracinių užduočių. To siekdamas, Jubiliejaus metų pabaigos proga pateikiu šį laišką kaip savo petriškosios tarnybos indėlį į tai, kad Bažnyčia vis labiau spindėtų savo dovanų įvairove ir savo kelio vienybe.
 

I.   SUSITIKIMAS SU KRISTUMI – DIDŽIOJO JUBILIEJAUS PAVELDAS

4. „Dėkojame tau, Viešpatie, Visagali Dieve” (Apr 11, 17). Jubiliejaus paskelbimo bulėje pageidavau, kad Įsikūnijimo dutūkstantmečio slėpinio šventimas būtų išgyvenamas kaip vienintelis nepaliaujamas šlovės himnas Trejybei (2) ir sykiu kaip susitaikinimo kelias bei vilties ženklas visiems, kurie žvelgia į Kristų ir jo Bažnyčią (3). Jubiliejinių metų patirtis skleidėsi šiais gyvybiniais matmenimis, kartais pasidarydama tokia intensyvi, kad imdavo rodytis, jog galime tartum rankomis prisiliesti prie Dievo, iš kurio ateina „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana” (Jok 1, 17), gailestingojo buvimo.

Pirmiausia turiu galvoje šlovinimą. Juk iš jo kyla kiekvienas autentiškas tikėjimo atsakas į Dievo apreiškimą Kristuje. Krikščionybė yra malonė, netikėta Dievo dovana – Dievo, kuris, nesitenkindamas tuo, kad sukūrė pasaulį ir žmogų, nusileido ligi savo kūrinio ir, daugelį kartų bei įvairiais būdais praeityje kalbėjęs per pranašus, „dabar dienų pabaigoje <…> prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1–2).

Dienų pabaigoje! Taip, Jubiliejus leido mums pajusti, kad praėję du tūkstančiai istorijos metų nė kiek neatėmė šviežumo iš to „šiandien”, kuriuo angelai piemenims paskelbė stebuklingą Jėzaus gimimo Betliejuje įvykį: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 11). Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau kaip niekada gyva lieka tai, ką Jėzus apie savo misiją paskelbė savo besistebintiems tėvynainiams Nazareto sinagogoje, pritaikydamas sau Izaijo pranašystę: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (Lk 4, 21). Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau nusidėjėliai, kuriems reikalingas gailestingumas – ir kam gi jo nereikia?, – tebesiguodžia išganymo „šiandien”, ant kryžiaus atvėrusiu Dievo karalystės vartus atgailaujančiam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43).

Laiko pilnatvė

5. Šio Jubiliejaus sutapimas su naujo tūkstantmečio pradžia tikrai padėjo, nepasiduodant jokioms milenaristinėms fantazijoms, suvokti Kristaus slėpinį plačiame išganymo istorijos horizonte. Krikščionybė yra istorija besiremianti religija! Būtent istorijos dirvoje Dievas panoro sudaryti sandorą su Izraeliu ir taip parengti savo Sūnaus gimimą iš Marijos įsčių „atėjus laiko pilnatvei” (Gal 4, 4). Kristus jo dieviškojo bei žmogiškojo slėpinio požiūriu yra istorijos pagrindas ir centras, prasmė ir galutinis tikslas. Juk iš tiesų per jį, Tėvo Žodį ir atvaizdą, visa „atsirado” (Jn 1, 3; plg. Kol 1, 15–16). Jo įsikūnijimas, kurį vainikuoja Velykų slėpinys ir Dvasios dovanojimas, yra tvinksinti laiko širdis, slėpininga valanda, kai Dievo karalystė prisiartino (plg. Mk 1, 15) ir net suleido į mūsų istoriją šaknis kaip grūdelis, kuriam lemta tapti dideliu medžiu (plg. Mk 4, 30–32).

„Šlovė Tau, Jėzau Kristau, tu viešpatauji šiandien ir per amžius.” Šia tūkstančius kartų kartota giesme šiais metais žvelgėme į Kristų tokį, kokį mums pateikia Apreiškimo knyga: „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga” (Apr 22, 13). O įsimąstydami į Kristų sykiu šlovinome Tėvą ir Dvasią, vienatinę ir nedalomą Trejybę, neišreiškiamą slėpinį, iš kurio visa kyla ir kuriuo visa užbaigiama.

Atminties nuskaistinimas

6. Kad į slėpinį įsimąstytume tyresniu žvilgsniu, šiuos Jubiliejaus metus ryškiai ženklino atleidimo prašymas. Tai pasakytina ne tik apie atskirus asmenis, kurie perkratinėjo savo gyvenimą trokšdami maldauti gailestingumo bei gauti ypatingą atlaidų dovaną, bet ir apie visą Bažnyčią, panorusią prisiminti daugybės savo sūnų bei dukterų neištikimybes, kurios istorijos raidoje temdė jos kaip Kristaus Sužadėtinės veidą.

Ilgai rengiamės šiam sąžinės ištyrimui, žinodami, jog „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina” (4). Moksliniai susitikimai padėjo mums nustatyti tai, kas Evangelijos dvasiai trukdė spindėti per pirmuosius du tūkstančius metų. Argi įmanoma užmiršti 2000 metų kovo 11 dienos jaudinančią liturgiją, kai Šventojo Petro bazilikoje, įsmeigęs žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, Bažnyčios vardu prašiau atleidimo už visų jos sūnų ir dukterų nuodėmes? Toks „atminties nuskaistinimas”, paskatinęs mus nuolankiau ir budriau laikytis Evangelijos, leido mums tvirčiau žingsniuoti į ateitį.

Tikėjimo liudytojai

7. Tačiau gyvas atgailos jausmas nesutrukdė mums pašlovinti Viešpatį už tai, ką jis per visus amžius, pirmiausia per amžių, kurį jau perkopėme, padarė laiduodamas savo Bažnyčiai gausybę šventųjų bei kankinių. Kai kuriems jų Jubiliejaus metai taip pat buvo beatifikacijos arba kanonizacijos metai. Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą.

Be to, Šventųjų metų proga buvo daug padaryta renkant brangius atsiminimus apie XX amžiaus tikėjimo liudytojus. Kartu su kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais juos minėjome 2000 metų gegužės 7 dieną įtaigioje Koliziejaus, persekiojimų antikoje simbolio, aplinkoje. Tai paveldas, kuriam nevalia leisti pražūti; jis turėtų žadinti mūsų nuolatinį dėkingumą bei skatinti atnaujinti pasiryžimą tuo sekti.

Keliaujanti Bažnyčia

8. Nesuskaičiuojama daugybė Bažnyčios sūnų ir dukterų, tartum eitų šventųjų pėdomis, pakaitomis plūdo į Romą aplankyti apaštalų kapų, trokšdami išpažinti savo tikėjimą bei nuodėmes ir patirti gelbėjantį gailestingumą. Šiais metais mane stebino ne tik minios, per pamaldas užtvindydavusios Šventojo Petro aikštę. Neretai mano žvilgsnį patraukdavo ilgos piligrimų, kantriai laukiančių, kol galės pereiti pro Šventąsias duris, eilės. Stengdavausi įsivaizduoti kiekvieno jų gyvenimo istoriją, kupiną džiaugsmų, rūpesčių, kančių; istoriją, sutikusią Kristų ir per dialogą su juo vėl pradėjusią savo vilties kelionę.

Stebėdamas nuolatinį grupių srautą, susidariau išraiškingą keliaujančios Bažnyčios vaizdą, Bažnyčios, įkurdintos, pasak šventojo Augustino, „tarp pasaulio persekiojimo ir Dievo paguodos” (5). Mums buvo duota matyti tiktai išoriškiausią šio nepakartojamo įvykio veidą. Kas įstengtų įvertinti širdyse atliktus įstabius malonės darbus? Mums derėtų tylėti ir šlovinti, nuolankiai atsiduodant slėpiningam Dievo veikimui ir giedant himną jo beribei meilei: „Misericordias Domini in aeternum cantabo!”

Jaunimas

9. Į daugelį jubiliejinių susitikimų susirinkdavo įvairiausių grupių žmonės; dalyvių buvo išties įspūdingai daug, ir tokią žmonių gausą Bažnyčios ir pilietinės visuomenės organizatoriams ir pagalbininkams kartais tekdavo priimti kaip sunkų išbandymą. Šiame laiške norėčiau visiems nuoširdžiausiai padėkoti. Tačiau mane stebino ne tik skaičiai; labai dažnai mano dėmesį taip pat atkreipdavo per šiuos susitikimus akivaizdžiai matomas didelis atsidavimas maldai, apmąstymui, bendrystei.

Pirmiausia norėčiau prisiminti jaunimo džiugų bei uždegantį susitikimą. Tarp 2000 metų Jubiliejaus vaizdų, ilgiau už kitus išliekančių atmintyje, tikrai bus šis jaunuolių jūros vaizdas; su jais man pavyko užmegzti nepakartojamą dialogą, kupiną abipusio geranoriškumo ir gilaus tarpusavio supratimo. Toks dialogas prasidėjo nuo to momento, kai pasveikinau jaunuolius Šventojo Jono Laterano ir Šventojo Petro aikštėse. Vėliau mačiau juos pasklidusius po miestą, linksmus, kokie ir turėtų būti jaunuoliai, bet sykiu ir susimąsčiusius, trokštančius maldos, „prasmės”, tikros draugystės. Nei iš jų pačių, nei iš juos stebėjusių atminties neišdils ši savaitė, kai Roma buvo „atjauninta jaunuolių”. Neįmanoma užmiršti Eucharistijos šventimo Tor Vergatoje.

Jaunuoliai vėl pasirodė esantys ypatinga Dievo Dvasios dovana Romai ir Bažnyčiai. Žvelgiant į juos, apniktus šiuolaikinės visuomenės problemų bei silpnybių, kartais linkstama į pesimizmą. Jaunimo jubiliejus tartum išmušė mus iš vėžių, parodydamas mums, kad, nepaisant galimų dviprasmybių, jaunimas giliai trokšta autentiškų vertybių, kurių pilnatvė yra Kristuje. Argi Kristus nėra tikrosios laisvės slėpinys ir gilus širdies džiaugsmas? Argi Kristus nėra didžiausias draugas ir sykiu bet kurios autentiškos draugystės mokytojas? Jei Kristus parodomas jaunuoliams toks, koks yra iš tikrųjų, jie išgyvena jį kaip įtikinamą atsakymą ir geba priimti jo naujieną, net jei ji reikli ir paženklinta kryžiaus. Štai kodėl, pagautas jaunuolių užsidegimo, ryžtingai prašiau jų radikaliai pasirinkti tikėjimą bei gyvybę ir nurodžiau jiems įstabią užduotį – šioje naujojo tūkstantmečio aušroje tapti „ryto sargais” (plg. Iz 21, 11–12).

Įvairūs piligrimai

10. Čia negaliu išsamiai apibūdinti visų Jubiliejaus įvykių. Kiekvienas iš jų turėjo savo veidą ir paliko savo naujieną ne tik jame tiesiogiai dalyvavusiems, bet ir tiems, kurie apie jį girdėjo kalbant ar dalyvavo iš tolo per komunikavimo priemones. Tačiau ypač įsimintina buvo pirmojo didelio vaikams skirto susitikimo šventiška nuotaika. Pradėti nuo vaikų susitikimo tam tikra prasme reiškė laikytis Kristaus raginimo: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane” (Mk 10, 14). Galbūt tai dar labiau reiškė pakartoti tą patį, ką jis pats buvo padaręs, kai, pastatęs vaikutį tarp mokinių, padarė jį simboliu nuostatos, kurios turi laikytis kiekvienas norintis patekti į Dievo karalystę (plg. Mt 18, 2–4).

Tad tartum sekdamos vaikų pėdomis prašyti jubiliejinio gailestingumo atvyko įvairios suaugusių žmonių grupės: pagyvenę žmonės ir ligoniai bei neįgalieji, pramonės bei žemės ūkio darbuotojai ir sportininkai, menininkai ir universitetų dėstytojai, vyskupai, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, politikai, žurnalistai ir kariai – visi atvyko patvirtinti savo tarnybos kaip tarnavimo taikai prasmę.

Labai reikšmingas buvo darbininkų susibūrimas, vykęs gegužės 1-ąją, tradicinę darbo šventės dieną. Jų prašiau puoselėti darbo dvasingumą sekant šventuoju Juozapu ir pačiu Jėzumi. Jų Jubiliejus taip pat suteikė man progą primygtinai paraginti išlyginti darbo pasaulyje esamas ekonomines bei socialines disproporcijas ir ryžtingai pakreipti ekonominės globalizacijos procesą taip, kad būtų paisoma solidarumo ir pagarbos kiekvienam žmogui.

Vaikai, kupini nesuvaldomo džiaugsmo, grįžo švęsti Šeimų jubiliejaus, kur jie pasauliui buvo pristatyti kaip „šeimos ir visuomenės pavasaris”. Šis jubiliejinis susitikimas tikrai buvo iškalbingas: nesuskaičiuojama daugybė šeimų iš įvairių pasaulio regionų atvyko su nauju įkarščiu pasisemti Kristaus šviesos, atidengiančios pirmapradį Dievo planą jų atžvilgiu (plg. Mk 10, 6–8; Mt 19, 4–6). Jos įsipareigojo skleisti šią šviesą kultūroje, kuriai gresia pavojus vis labiau prarasti santuokos bei šeimos institucijos prasmę.

Vienas iš mane labiausiai sujaudinusių susitikimų buvo susitikimas su Regina Caeli kaliniais. Jų akyse įžiūrėjau skausmą, tačiau taip pat atgailą ir viltį. Jubiliejus jiems ypatingu būdu buvo „gailestingumo metai”.

Galiausiai paskutinėmis metų dienomis malonus buvo susitikimas su žmones labai traukiančiu vaidybos meno pasauliu. Į šią sritį įsitraukusiems žmonėms priminiau didelę pareigą linksmybėmis bei pramogomis perteikinėti teigiamas žinias, morališkai sveikas ir gebančias įkvėpti pasitikėjimo bei meilės gyvenimui.

Tarptautinis Eucharistinis kongresas

11. Šių Jubiliejaus metų logikoje Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui turėjo tekti ypatinga reikšmė.

Taip ir buvo! Jei Eucharistija yra tarp mūsų esančio Kristaus auka, tai argi jo realusis buvimas neturėjo būti Žodžio įsikūnijimui skirtų Šventųjų metų centras? Štai kodėl šie metai buvo sumanyti kaip „intensyviai eucharistiški” (6), ir taip stengėmės gyventi. Minėdami Sūnaus gimimą, negalėjome nuošalyje palikti ir jo Motinos atminimo. Marija švenčiant Jubiliejų prisiminta ne tik per laiku surengtus iškilius kongresus, bet pirmiausia per didįjį Pasiaukojimo aktą, kuriuo kartu su daugeliu pasaulio vyskupų patikėjau jos motiniškai globai naujojo tūkstantmečio vyrus ir moteris.

Ekumeninis matmuo

12. Suprantama, jog pirmiausia spontaniškai kalbu apie tokį Jubiliejų, koks buvo matomas iš Šventojo Sosto. Tačiau buvau pageidavęs, kad Jubiliejus taip pat būtų visavertiškai švenčiamas dalinėse Bažnyčiose, kur daugelis tikinčiųjų galėjo gauti ypatingų malonių, pirmiausia Jubiliejaus metų atlaidus. Vis dėlto reikšminga, kad daug vyskupijų troško su didelėmis tikinčiųjų grupėmis atvykti čia, į Romą. Tad Amžinasis miestas dar kartą pasirodė kaip Apvaizdos skirta vieta, kur kiekvienos Bažnyčios ir net kiekvienos šalies bei kultūros turtai ir dovanos harmoningai susijungia į „katalikišką religiją”, kad vienatinė Kristaus Bažnyčia vis iškalbingiau atsiskleistų kaip vienybės sakramento slėpinys (7).

Taip pat buvau prašęs Jubiliejaus metų programoje ypatingą dėmesį skirti ekumeniniam matmeniui. Argi įmanoma rasti už Kristaus gimimo bendrą šventimą tinkamesnę progą kelionei visiškos bendrystės link paskatinti? To siekiant padėta daug pastangų; atmintyje tebegyvas ekumeninis susitikimas Šventojo Pauliaus bazilikoje 2000 metų sausio 18 dieną, kai, dalyvaujant viso pasaulio Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovams, pirmą kartą istorijoje Šventąsias duris kartu atvėrė Petro įpėdinis, anglikonų primas ir Konstantinopolio ekumeninio patriarchato metropolitas. Tokios dvasios paženklinti ir keli kiti svarbūs susitikimai su ortodoksų patriarchais ir kitų krikščioniškųjų konfesijų vadovais. Ypač prisimenu neseną Jo Šventenybės visų armėnų aukščiausiojo patriarcho ir katalikoso Karekino II vizitą. Be to, daug kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių tikinčiųjų dalyvavo įvairiuose Jubiliejaus susitikimuose. Ekumeninis kelias tikrai tebėra sunkus ir, matyt, bus ilgas, tačiau mus įkvepia viltis, jog esame vedami Prisikėlusiojo buvimo ir jo Dvasios, gebančios pateikti vis naujų netikėtumų, neišsenkančios jėgos.

Piligriminė kelionė į Šventąją Žemę

13. Negaliu užmiršti ir savo asmeninės Jubiliejaus kelionės į Šventąją Žemę. Norėjau pradėti ją Chaldėjos Ure, konkrečiai leisdamasis Abraomo, mūsų tėvo per tikėjimą (plg. Rom 4, 11–16), pėdomis. Deja, turėjau pasitenkinti vien dvasiniu etapu, įtaigia „Žodžio liturgija” Pauliaus VI salėje vasario 23 dieną. Netrukus po to įvyko tikroji piligriminė kelionė išganymo istorijos maršrutu. Turėjau džiaugsmo aplankyti Sinajaus kalną, kur buvo duotas Dekalogas ir sudaryta pirmoji Sandora. Po mėnesio vėl leidausi į kelionę ir aplankiau Nebo kalną bei vietas, kuriose gyveno ir kurias pašventino Atpirkėjas. Sunku perteikti susijaudinimą, kurį jaučiau galėdamas pagerbti Kristaus gimimo bei gyvenimo vietas – Betliejų ir Nazaretą – ir švęsti Eucharistiją Vakarienės menėje, jos įsteigimo vietoje, iš naujo apmąstyti Kryžiaus slėpinį Golgotoje, kur Jis už mus paaukojo savo gyvybę. Šiose vietose, tebekamuojamose ir neseniai apimtose smurto, patyriau nepaprastą ne tik Bažnyčios vaikų, bet ir izraeliečių bei palestiniečių bendruomenių svetingumą. Gilaus susijaudinimo buvau apimtas ir melsdamasis prie Raudų sienos bei lankydamasis Yad Vashem kraują stingdančiame nacių naikinimo stovyklų aukų memoriale. Ši piligriminė kelionė buvo brolystės bei taikos momentas, ir mielai ją prisimenu kaip vieną gražiausių viso Jubiliejaus dovanų. Mintyse atgaivindamas tomis dienomis išgyventą nuotaiką, negaliu neišreikšti karšto linkėjimo greitai ir teisingai išspręsti problemas, tebesančias šiose vienodai žydams, krikščionims ir musulmonams brangiose šventosiose vietose.

Tarptautinės skolos

14. Jubiliejus taip pat buvo – ir kitaip negalėjo būti – didelis artimo meilės įvykis. Jau pasirengimo metais kviečiau labiau ir veikliau atsigręžti į pasaulį tebekamuojančias skurdo problemas. Ypač svarbi šioje srityje tapo neturtingų šalių tarptautinio įsiskolinimo problema. Tam tikras dosnumo gestas jų atžvilgiu labai derėjo su Jubiliejumi, kuris savo pirmine bibline forma buvo laikas, kai bendruomenė stengėsi atkurti tarpasmeninių santykių srityje teisingumą bei solidarumą, įskaitant atimtų materialinių gėrybių grąžinimą. Esu laimingas galėdamas konstatuoti, kad neseniai daugelio šalių kreditorių parlamentai nusprendė gerokai sumažinti bilateralinę skolą, slėgusią neturtingiausias bei labiausiai prasiskolinusias šalis. Linkiu, kad atitinkamos vyriausybės greitai įgyvendintų šiuos parlamentinius sprendimus. Neturtingiausių šalių multilateralinio įsiskolinimo tarptautinėms finansinėms organizacijoms klausimas pasirodė problemiškesnis. Reikia tikėtis, jog šioms organizacijoms priklausančioms valstybėms, pirmiausia toms, kurios turi didžiausią sprendžiamąją galią, pavyks reikiamai susitarti ir greitai išspręsti klausimą, nuo kurio priklauso daugelio šalių tolesnė plėtra, turinti didelių padarinių nesuskaičiuojamos daugybės žmonių ekonominei padėčiai bei egzistencijai.

Nauja dinaminė jėga

15. Čia pateikiau tiktai kelis jubiliejinės patirties bruožus. Jubiliejus palieka mums daug atminimų. Tačiau jei norėtume Jubiliejaus mums paliekamą didelį paveldą sutraukti į jo esminę šerdį, nesvyruodamas apibūdinčiau tai kaip įsimąstymą į Kristaus veidą: būtent Kristus buvo apmąstomas jo istorinių bruožų bei slėpinio aspektais, priimamas kaip daugialypiškai esantis Bažnyčioje ir pasaulyje, skelbiamas kaip istorijos prasmė ir mūsų kelio šviesa.

Dabar turime žvelgti priekin, „irtis į gilumą”, pasitikėdami Kristaus žodžiu: Duc in altum! Tai, ką padarėme šiais metais, neturi skatinti pasitenkinimo jausmo ir juolab atsipalaiduoti. Priešingai, gautoji patirtis turėtų pažadinti mūsų naują dinaminę jėgą, skatindama nukreipti išgyventąjį entuziazmą į konkrečius darbus. Pats Jėzus mus įspėja: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei” (Lk 9, 62). Kai kalbama apie Karalystę, nėra laiko gręžiotis atgal ir juo labiau tingiai sėdėti. Mūsų laukia daug darbų, ir todėl turime parengti veiksmingą pojubiliejinę pastoracinę programą.

Tačiau svarbu, kad visa, ką, Dievo padedami, darysime, kiltų iš įsimąstymo bei maldos gelmės. Mūsų laikai yra nuolatinio judėjimo, dažnai virstančio nenustygimu, keliančiu „darymo dėl darymo” pavojų, epocha. Tokiai pagundai reikia nepasiduoti stengiantis „būti” prieš imantis „daryti”. Prisiminkime Jėzaus priekaištą Mortai: „Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno” (Lk 10, 41–42). Kupinas tokios dvasios, prieš pateikdamas jums tam tikras veiklos gaires, norėčiau pasidalyti su jumis kai kuriais Kristaus – absoliutaus visos mūsų pastoracinės veiklos pagrindo – slėpinio apmąstymo momentais.
 

II.   VEIDAS, Į KURĮ PRIVALU ĮSIMĄSTYTI

16. „Norėtume pamatyti Jėzų” (Jn 12, 21). Toks prašymas, kuriuo į apaštalą Pilypą kreipėsi keletas graikų, atvykusių į Jeruzalę švęsti Velykų, šiais Jubiliejaus metais dvasiškai skambėjo ir mūsų ausyse. Mūsų laikų žmonės, kaip ir anie piligrimai prieš du tūkstančius metų, prašo, kartais nesąmoningai, šiandienių tikinčiųjų ne tik „kalbėti” apie Kristų, bet ir tam tikra prasme jį jiems „parodyti”. Ir argi Bažnyčia nėra gavusi užduoties atspindėti Kristaus šviesą kiekvienoje istorijos epochoje, laiduoti, kad jo veidas šviestų ir trečiojo tūkstantmečio kartoms?

Tačiau mūsų liudijimas bus beviltiškai varganas, jei pirma patys neįsimąstysime į jo veidą. Didysis jubiliejus mums tikrai padėjo tai patirti giliau. Jubiliejaus pabaigoje grįždami į įprastinio gyvenimo kelią ir saugodami širdyse šiuo ypatingu laikotarpiu išgyventą patirtį, savo žvilgsnį esame labiau negu kada nors anksčiau įsmeigę į Viešpaties veidą.

Evangelijų liudijimas

17. Įsimąstant į Kristaus veidą neišvengiamai būtina remtis tuo, kas apie jį sakoma nuo pradžios ligi galo jo slėpiniu persiėmusiame Šventajame Rašte, slėpiningai užsimenant Senajame Testamente ir visiškai atidengiant Naujajame Testamente, taip, kad šventasis Jeronimas gali ryžtingai pasakyti: „Nepažinti Raštų, vadinasi, nepažinti paties Kristaus” (8). Įsikibę Šventojo Rašto, atsiveriame Dvasios (plg. Jn 15, 26), iš kurios kyla šie Raštai ir sykiu apaštalų liudijimas (plg. ten pat, 27), veikimui. Pastarieji gyvai patyrė Kristų, gyvybės Žodį, matė jį savo akimis, girdėjo savo ausimis ir lietė savo rankomis (plg. 1 Jn 1, 1).

Per jų tarpininkavimą mus pasiekia tikėjimo vizija, pagrįsta tiksliu istoriniu liudijimu, tikru liudijimu, kurį evangelijos, nepaisant jų sudėtingos redakcijos bei pradinės katechetinės paskirties, perteikia visiškai patikimai (9).

18. Evangelijų tikslas nėra būti išsami, šiuolaikinio istorijos mokslo reikalavimus atitinkanti Jėzaus biografija. Vis dėlto iš jų išnyra patikimai istoriškas Nazariečio veidas, nes evangelistai stengėsi nustatyti jo kontūrus rinkdami patikimus liudijimus (plg. Lk 1, 3) ir tyrinėdami dokumentus, peržiūrėtus budraus Bažnyčios žvilgsnio. Būtent remdamiesi tokiais iš pirmųjų rankų gautais liudijimais, jie, apšviesti Šventosios Dvasios, sužinojo apie žmogaus protą sukrečiantį Jėzaus gimimą iš mergelės Marijos, Juozapo sužadėtinės. Iš tų, kurie Jėzų pažinojo per maždaug trisdešimt Nazarete jo praleistų metų (plg. Lk 1, 3), jie surinko duomenų apie „dailidės sūnaus” (plg. Mt 13, 55), kuris pats buvo „dailidė” bei, kaip ir pridera, gyveno tarp savo giminių (plg. Mk 6, 3), gyvenimą. Apaštalai atkreipė dėmesį į jo maldingumą, paskatinusį Jėzų leistis su savaisiais piligriminėn kelionėn į Jeruzalės šventyklą (plg. Lk 2, 41) ir tapti nuolatiniu savo miesto sinagogos lankytoju (plg. Lk 4, 16).

Duomenys pasidaro išsamesni, nors ir nevirsta darniu bei detaliu pasakojimu, ėmus kalbėti apie viešosios tarnybos laikotarpį, prasidedantį tada, kai jaunąjį Galilėjietį Jordano upėje pakrikštija Jonas Krikštytojas. Sustiprintas liudijimo iš aukštybių ir įsisąmoninęs, jog yra „mylimasis Sūnus” (Lk 3, 22), Jėzus ima skelbti ateinant Dievo karalystę, kurios reikalavimus bei galią perteikia malonės bei gailestingumo žodžiais ir ženklais. Evangelijos vaizduoja jį keliaujantį per miestus ir kaimus, lydimą dvylikos jo pasirinktų apaštalų (plg. Mk 3, 13–19), jam padedančių moterų (plg. Lk 8, 2–3), jo ieškančių bei paskui jį sekančių minių, ligonių, maldaujančių pagydyti juos savo galia, daugiau ar mažiau į jo žodžius įsiklausančių pašnekovų.

Paskui evangelijų pasakojimas ima vaizduoti kaip tarp Jėzaus ir vyraujančių to meto religinių grupių vis auganti įtampa priveda prie nebepataisomos krizės, dramatiškai pasibaigusios ant Golgotos. Tai tamsybių valanda, kurią pakeičia naujas, spindintis ir galutinis rytas. Baigiamuosiuose evangelijų pasakojimuose Nazarietis vaizduojamas kaip mirties nugalėtojas; juose kalbama apie tuščią kapą, aprašomi pasirodymai, kurių metu mokiniai, iš pradžių apstulbę ir pritrenkti, vėliau kupini neapsakomo džiaugsmo, atpažįsta gyvą bei spindintį Jėzų ir gauna iš jo Dvasios dovaną (plg. Jn 20, 22) bei misiją skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mt 28, 19).

Tikėjimo kelias

19. „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį” (Jn 20, 20). Veidas, kurį apaštalai matė po prisikėlimo, buvo tas pats kaip ir Jėzaus, su kuriuo jie gyveno beveik trejus metus ir kuris, parodydamas savo „rankas ir šoną” (ten pat), dabar privertė juos patikėti akinančia savo naujo gyvenimo tiesa. Jiems tikrai nebuvo lengva įtikėti. Mokiniai iš Emauso įtikėjo tiktai po sunkios dvasinės kelionės (plg. Lk 24, 13–35). Apaštalas Tomas – tiktai konstatavęs stebuklą (plg. Jn 20, 24–29). Tačiau nors jo kūną buvo galima pamatyti ir paliesti, tiktai tikėjimas leido visiškai įsiskverbti į jo veido slėpinį. Tai buvo patirtis, kuri mokiniams jau turėjo būti pažįstama iš Kristaus istorinio gyvenimo laikotarpio, turint galvoje jiems kaskart kildavusius klausimus, kai jie jausdavosi negalį suprasti jo darbų bei žodžių. Jėzų pasiekti galima tiktai per tikėjimą, keliu, kurio etapus Evangelija, atrodo, nurodo gerai žinomoje Pilypo iš Cezarėjos scenoje (plg. Mt 16, 13–20). Tartum norėdamas įvertinti pirmuosius savo misijos rezultatus, Jėzus klausia mokinių, kuo jį laiko „žmonės”. Jie atsako: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų” (Mt 16, 14). Tikrai geras atsakymas, tačiau dar labai tolimas nuo tiesos. Tauta įžiūri neabejotinai išskirtinį šio rabbi, kurio žodžiai taip žavi, religinį matmenį, tačiau nepajėgia iškelti jo aukščiau už Izraelio istoriją ženklinusius Dievo žmones. Iš tikrųjų Jėzus visiškai kitoks! Iš savųjų Jėzus laukia toliau pažengusio pažinimo, siekiančio pačias asmens gelmes: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Tiktai Petro ir kartu su juo visų laikų Bažnyčios išpažįstamas tikėjimas įsiskverbia iki pačios širdies, į pačią slėpinio gilumą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” (Mt 16, 16).

20. Kaip Petras pasiekė tokį tikėjimą? Ir ko reikalaujama iš mūsų, jei norime vis įtikimiau juo sekti? Matas tai aiškiai nurodo pateikdamas žodžius, kuriais Jėzus priima Petro išpažinimą: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16, 17). Posakis „kūnas ir kraujas” žymi žmogų ir bendrąjį pažinimo būdą. Jėzaus atveju tokio bendrojo pažinimo būdo neužtenka. Būtina „apreiškimo” malonė iš Tėvo (plg. ten pat). Lukas kreipia mus panašia linkme sakydamas, jog toks pokalbis su mokiniais įvyko „kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi” (Lk 9, 18). Šios dvi sutampančios nuorodos leidžia mums suvokti, jog pilnatviškai įsimąstome į Viešpaties veidą ne savo jėgomis, bet mus už rankos vedančios malonės dėka. Tiktai tylos ir maldos patirtis yra tas horizontas, kuriame bręsta bei skleidžiasi tikriausias, ištikimiausias ir nuosekliausias šio slėpinio pažinimas – slėpinio, kurį iškiliausiai išreiškia evangelisto Jono skelbimas: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1, 14).

Slėpinio gelmė

21. Žodis ir kūnas, dieviškoji šlovė ir jo gyvenimas tarp mūsų! Būtent šių dviejų polių artima ir neišardoma vienybė, pasak klasikinės Chalkedono Susirinkimo (451 m.) formuluotės, sudaro Kristaus tapatybę: „Vienas asmuo, turintis dvi prigimtis”. Asmuo yra amžinojo Žodžio, Tėvo Sūnaus, ir vien tiktai jo asmuo. Dvi prigimtys, nesumaišytos, bet kartu viena nuo kitos neatskiriamos, – tai dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis (10).

Žinome, jog mūsų sąvokos ir žodžiai riboti. Tačiau ši formulė, nors visada žmogiška, yra rūpestingai pasverta savo doktrininio turinio požiūriu ir leidžia mums tam tikru būdu baugščiai prisiartinti prie bedugnio slėpinio gelmės. Taip, Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus! Kaip apaštalą Tomą, taip ir Bažnyčią Jėzus be paliovos kviečia paliesti jo žaizdas, tai yra pripažinti jo visišką žmogiškumą, gautą iš Marijos, atiduotą mirčiai, perkeistą Prisikėlimo: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną” (Jn 20, 27). Kaip Tomas, taip ir Bažnyčia parpuola šlovindama savo prisikėlusį Viešpatį, pasirodantį dieviškojo spindesio pilnatvėje, ir nepaliaujamai šaukia: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).

22. „Tas Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14). Tokį Jono svaiginantį Kristaus slėpinio pateikimą patvirtina visas Naujasis Testamentas. Tokios linkmės laikosi apaštalas Paulius, kai teigia, jog Dievo Sūnus „kūnu” kilęs „iš Dovydo giminės” (Rom 1, 3; plg. 9, 5). Jei šiandien dėl daugelyje šiuolaikinės kultūros sričių paplitusio racionalizmo problemų pirmiausia kelia tikėjimas Kristaus dieviškumu, tai kituose istoriniuose bei kultūriniuose kontekstuose ryškiau reiškėsi tendencija menkinti ar net visiškai išsklaidyti istorinį Jėzaus žmogiškumo konkretumą. Tačiau Bažnyčios tikėjimui esmingai svarbu ir būtina patvirtinti, kad Žodis tikrai „tapo kūnu” ir prisiėmė visus žmogiškumo matmenis, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 4, 15). Šioje perspektyvoje Įsikūnijimas iš tiesų yra kenozė, „savęs apiplėšimas”: Dievo Sūnus atsisako nuo amžių jam priklausančios garbės (plg. Fil 2, 6–8; 1 Pt 3, 18).

Kita vertus, toks Dievo Sūnaus nusižeminimas nėra tikslas pats savaime; priešingai, jis nukreiptas į visišką Kristaus išaukštinimą, neatmetant ir jo žmogiškumo: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’” (Fil 2, 9–11).

23. „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau” (Ps 27, 8). Psalmininko šio seno troškimo niekas negalėjo geriau ir įstabiau išpildyti nei įsimąstymas į Kristaus veidą. Jame Dievas tikrai mus palaimino ir leido, kad jo veidas mums šviestų (plg. Ps 67, 2). Sykiu, būdamas Dievas ir žmogus, jis atskleidžia ir autentišką žmogaus veidą, „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus” (11).

Jėzus yra „naujas žmogus” (plg. Ef 4, 24; Kol 3, 10), kviečiantis atpirktąją žmoniją dalytis jo dieviškuoju gyvenimu. Įsikūnijimo slėpinyje padedami pagrindai antropologijai, kuri gali įveikti savo pačios ribas bei prieštaravimus, judėdama Dievo, „sudievinimo” tikrojo tikslo, link per atpirktojo žmogaus, įleidžiamo į vidinį Trejybės gyvenimą, įjungimą į Kristų. Tėvai dažnai pabrėždavo šį soteriologinį Įsikūnijimo slėpinio matmenį: tiktai dėl to, kad Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, žmogus gali jame ir per jį iš tiesų tapti Dievo sūnumi (12).

Sūnaus veidas

24. Ši dieviškoji ir žmogiškoji tapatybė energingai išnyra iš evangelijų, teikiančių nemažai elementų, leidžiančių mums įžengti į „ribinę zoną” slėpinio, kuris yra Kristaus savimonė. Bažnyčia neabejoja, kad savo pasakojimuose evangelistai, įkvėpti Dievo, iš Jėzaus pasakytų žodžių teisingai suprato jo asmens ir savivokos tiesą. Argi ne tai nori pasakyti Lukas, perteikdamas pirmuosius dvylikamečio Jėzaus žodžius Jeruzalės šventykloje? Jėzus, atrodo, jau tada suvokė savo nepakartojamą santykį su Dievu, būtent „sūnaus” santykį. Iš tiesų motinai, sakančiai, su kokiu sielvartu ji ir Juozapas jo ieškojo, Jėzus nesvyruodamas atsako: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49). Todėl nieko nuostabaus, kad subrendus jo kalba vienaprasmiškai išreiškia jo slėpinio gelmę; tai daug kur pabrėžia sinoptinės evangelijos (plg. Mt 11, 27; Lk 10, 22) ir pirmiausia evangelistas Jonas. Apie tai, kuo jis save laiko, Jėzus nesvyruodamas pareiškia: „Tėvas manyje ir aš jame” (Jn 10, 38).

Nors ir leistina manyti, kad dėl žmogiškosios būklės, kurios dėka Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone” (Lk 2, 52), jo žmogiškasis savojo slėpinio suvokimas irgi didėjo ligi jo išaukštinto žmogiškumo pilnatviškos išraiškos, sykiu nėra abejonių, kad Jėzus jau savo istorinės egzistencijos metu suvokė esąs Dievo Sūnus. Jonas net pabrėžtinai teigia, jog Jėzus dėl to galiausiai buvo atmestas ir pasmerktas: jie ieškojo progos jį nužudyti, „nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu” (Jn 5, 18). Per Getsemanės ir Golgotos įvykius žmogiškoji Jėzaus sąmonė patyrė didžiausią išbandymą. Vis dėlto kančios ir mirties dramai nepavyko išjudinti jo romaus tikrumo, kad jis yra dangiškojo Tėvo Sūnus.

Kančios veidas

25. Įsimąstydami į Kristaus veidą, priartėjame prie paradoksiškiausio Kristaus slėpinio aspekto, išnyrančio jo paskutinę valandą – Kryžiaus valandą. Slėpinys slėpinyje, kurio akivaizdoje žmogus tegali šlovindamas parpulti.

Prieš mūsų akis praslenka įtampos kupinas Alyvų sodo epizodas. Jėzus, slegiamas jo laukiančio išbandymo ir pasilikęs vienas priešais Dievą, šaukiasi jo įprastiniu, švelnaus pasitikėjimo kupinu balsu: „Aba, Tėve”. Jis prašo jo atitolinti, jei galima, kančios taurę (plg. Mk 14, 36). Tačiau Tėvas, atrodo, nenori išgirsti savo Sūnaus balso. Kad grąžintų žmogui savo Tėvo veidą, Jėzus turėjo ne tik prisiimti žmogaus veidą, bet ir užsidėti nuodėmės „veidą”: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (2 Kor 5, 21).

Niekados iki galo neištirsime šio slėpinio bedugnės gelmės. Visu smarkumu šį paradoksą išryškina Jėzaus, regis, nevilties pilnas skausmingas šauksmas ant kryžiaus: „’Elojģ, Elojģ, lemą sabachtāni?’ Tai reiškia: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?’” (Mk 15, 34). Ar įmanoma įsivaizduoti dar didesnę kančią, labiau nepermatomą tamsą? Šis baimės kupinas „kodėl”, kartu su 22 psalmės pirmaisiais žodžiais kreipiamas į Tėvą ir išlaikantis visą neapsakomo skausmo realizmą, iš tiesų ima aiškėti visos maldos šviesoje – maldos, kurioje psalmininkas į jaudinantį jausmų derinį sujungė kančią ir pasitikėjimą. Psalmę toliau tęsia žodžiai: „Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai <…>. Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų” (Ps 22, 5.12).

26. Brangieji Broliai ir Seserys, Jėzaus šauksmas ant kryžiaus išreiškia ne vilties netekusiojo baimę, bet Sūnaus, iš meilės aukojančio Tėvui savo gyvybę, kad visi būtų išganyti, maldą. Tuo momentu, kai Jėzus susitapatina su mūsų nuodėme, jis, Tėvo „paliktas”, „pasilieka” Tėvo rankose. Jo akys lieka nukreiptos į Tėvą. Būtent dėl Dievo pažinimo bei patirties, turimų tiktai jo vieno, Jėzus aiškiai mato nuodėmės sunkumą ir už tai kenčia. Tiktai jis, matąs savo Tėvą ir dėl to išgyvenąs džiaugsmo pilnatvę, gali visiškai suprasti, ką reiškia nuodėme priešintis Tėvo meilei. Pirma ir daugiau negu kūnas neapsakomai kenčia jo siela. Teologinė tradicija visuomet klausdavo, kaip Jėzus vienu metu galėjo išgyventi gilią vienybę su savo Tėvu, kuris savo pačia prigimtimi yra džiaugsmo bei palaimos versmė, ir agoniją ligi apleistumo šauksmo. Abiejų šių regimai nesuderinamų matmenų vienalaikis buvimas šaknijasi neišmatuojamoje hipostazinės vienybės gelmėje.

27. Šio slėpinio akivaizdoje mums daug padės ne tik teologinis tyrimas, bet ir didžiulis šventųjų „gyvosios teologijos” paveldas. Šventieji pateikia vertingų nuorodų, leidžiančių lengviau suvokti tai, kas įžiūrima tikėjimu; kai kurie iš jų tai įstengė padaryti dėl ypatingo apšvietimo, gauto iš Šventosios Dvasios, arba remdamiesi asmenine baisaus išbandymo, kurį mistinė tradicija vadina „tamsiąja naktimi”, patirtimi. Gana dažnai šventieji yra išgyvenę kažką panašaus į Jėzaus patirtį ant kryžiaus, įstabų palaimos ir skausmo derinį. Knygoje Dieviškosios Apvaizdos dialogas Dievas Tėvas parodo Kotrynai Sienietei, kaip šventųjų sielos gali vienu metu džiaugtis ir kentėti: „Siela jaučia palaimą ir kenčia; ji kenčia dėl artimo nuodėmių, jaučia palaimą dėl vienybės ir gautosios meilės. Palaima ir kančia ji seka nekaltuoju Avinėliu, vienatiniu mano Sūnumi, kuris ant kryžiaus jautė palaimą ir kentėjo” (13). Panašiai ir Teresė Lizjietė išgyveno savo agoniją kartu su Jėzumi, patirdama palaimingo ir baimės apimto Jėzaus paradoksą: „Mūsų Viešpats Alyvų sodelyje mėgavosi visais Trejybės džiaugsmais, tačiau jo agonija buvo ne mažiau žiauri. Tai slėpinys, tačiau noriu patikinti, jog aš apie tai šį tą suprantu iš to, ką pati patyriau” (14). Koks iškalbingas liudijimas! Negana to, pačių evangelistų pasakojimai teikia Bažnyčiai pagrindą suvokti tai, ką jautė Kristus, primindami, jog Jėzus net skausmo bedugnėje mirties valandą maldavo atleidimo savo skriaudėjams (plg. Lk 23, 34) ir parodė savo didžiausią sūniškąjį atsidavimą Tėvui: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią” (Lk 23, 46).

Prisikėlusiojo veidas

28. Kaip Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį, taip ir toliau Bažnyčia be paliovos įsimąsto į šį kruviną veidą, slepiantį Dievo gyvenimą ir siūlantį pasauliui išgelbėjimą. Tačiau įsimąstant į Kristaus veidą negalima apsiriboti vien Nukryžiuotojo atvaizdu. Jis yra Prisikėlusysis! Jei taip nebūtų, tuščias būtų mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14). Į jo klusnumą Tėvas atsakė prikėlimu; apie tai primenama Laiške žydams: „Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus ir maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi” (5, 7–9).

Būtent į prisikėlusį Kristų savo akis dabar kelia Bažnyčia. Ji tai daro sekdama pėdomis Petro, kuris, išsižadėjęs Jėzaus, liejo ašaras, bet paskui vėl pajudėjo savo keliu, su suprantamu baiminimusi išpažinęs Kristui savo meilę: „Tu žinai, kad tave myliu” (plg. Jn 21, 15–17). Ji žengia kartu su Pauliumi, kuris su Kristumi susitiko kelyje į Damaską ir buvo tartum nutrenktas žaibo: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas” (Fil 1, 21).

Praėjus dviem tūkstančiams metų po šių įvykių, Bažnyčia juos išgyvena taip, tartum jie būtų atsitikę šiandien. Kristaus veide ji, Sužadėtinė, mato savo lobį, savo džiaugsmą. „Dulcis Iesu memoria, dans vera cordis gaudia”, koks saldus Jėzaus atminimas, tikro širdies džiaugsmo versmė! Stiprinama tokios patirties, Bažnyčia šiandien vėl leidžiasi į kelią skelbti Kristų pasauliui trečiojo tūkstantmečio pradžioje: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8).

(Tęsinys Nr. 4)

(1) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 11.
(2) Plg. Bulė Incarnationis mysterium (1998 lapkričio 29), 3: AAS 91 (1999), 132.
(3) Plg. ten pat, 4: loc. cit., 133.
(4) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(5) De civitate Dei, XVIII, 51, 2: PL 41, 614; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 55: AAS 87 (1995), 38.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(8) „Ignoratio enim Scripturarum ignoratio Christi est”: Comm. in Isaiam, prologas: PL 24, 17.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 19.
(10) „Tad sekdami šventaisiais tėvais visi vieningai mokome išpažinti vieną ir tą patį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tobulai dievišką ir tobulai žmogišką, tikrą Dievą ir tikrą žmogų <…>. Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas ir viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis <…>. Jis yra ne padalytas ar perskirtas į du asmenis, bet vienas ir tas pats viengimis Sūnus, Dievas, Žodis ir Viešpats Jėzus Kristus” (DS 301–302).
(11) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(12) Šventasis Atanazas šiuo atžvilgiu pastebi: „Jei Sūnus nebūtų tikras Dievas, žmogaus nebūtų buvę galima sudievinti, ir jis būtų likęs suvienytas su kūriniu” (Oratio II contra Arianos, 70: PG 26, 425B–426G).
(13) Plg. Nr. 78.
(14) Paskutiniai pokalbiai. Geltonasis sąsiuvinis (1897 07 06): Oeuvres completes. Paris, 1996, p. 1025.