Mūsų Taboras

II gavėnios sekmadienis (C)
Ps 15, 5–12. 17–18; Ps 27, 1. 7–9. 9. 13–14; Fil 3, 17–4, 1; Lk 9, 28–36
 

Šiandien Bažnyčios liturgija Jėzų iš dykumos, kur jis 40 dienų rengėsi savo viešajai veiklai, perkelia į Taboro kalną. Čia besimeldžiančio Jėzaus „išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti”. Šiame sakinyje žodžiai „besimeldžiančio Jėzaus išvaizda visiškai pasikeitė” teikia gerą progą prisiminti maldą ir jos nuskaistinančią galią.

Tačiau jau tiek kalbėta apie maldą. Ar galima pasakyti ką nors nauja? Šiandien, sekdami Evangelija, sutelkime savo dėmesį į tai, kad Jėzus meldėsi ant Taboro kalno. Taip pat kitose Evangelijos vietose randame jį besimeldžiantį atokiau nuo žmonių, pavyzdžiui, Alyvų kalne prieš mirtį. Tai mums priminimas, kad melsdamiesi privalome surasti tinkamą vietą, kur galėtume pabūti visiškai vieni su Viešpačiu. Melsdamiesi turime palikti ne tiktai žmones, bet ir visa kita, kas pavergia mūsų dėmesį.

Prisiminkime šv. Teresę Avilietę. Ji buvo atiduota į karmeličių vienuolyną, kur, deja, jau buvo įsismelkusi pasaulio dvasia. Nuolat besilankantys svečiai atnešdavo naujienų, kurios pavergdavo jos dėmesį. Nors ji atlikdavo privalomas praktikas, vis dėlto jos mintys grįždavo į svečių kambarį, kur suplaukdavo įvairios – geros ir blogos, tikros ir netikros – žinios iš pasaulio.Tai tęsėsi tol, kol kartą jai pasirodė nuplaktas Kristus. Staiga Teresė suprato, kaip ji nutolusi nuo tikro vienuoliško gyvenimo. Kartu ji suvokė, kad ir vienuoliją reikia reformuoti, nes čia trūksta ramybės, nuošalumo, tylos – to, kas būtina norint bendrauti su Dievu. Didelėmis pastangomis ir kančiomis jai pavyko išgyvendinti iš vienuolyno pasaulio dvasią, taip nesuderinamą su rimtu dvasiniu gyvenimu.

Bažnyčia gavėnios pradžioje primindama mums Kristaus maldą ir atsimainymą, nori atkreipti mūsų dėmesį į žmogaus nuolatinio atsimainymo būtinybę. Šis atsimainymas pirmiausia įmanomas veikiant Dievo malonei. Tačiau jeigu tu neatsiliepsi į Dievo kvietimą bendrauti, Dievas nevers tavęs kopti į Atsimainymo kalną.

Apreiškimo knygoje apaštalas Jonas perduoda Jėzaus troškimą apsigyventi žmogaus širdyje. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jeigu kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį nueisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”. Ne kartą matėme mažą paveikslėlį. Jėzus stovi prie namelio durų ir beldžia. Ko jis laukia? Kad atvertum jam savo pastogės duris, kad jis galėtų pas tave ateiti. Ar tai nebūtų tavo atsimainymo Taboras?

Fransua Moriakas savo knygoje „Ugnies upė” aprašo vieno jauno vyro išgyvenimą. Jaunuolis gyveno menkoje mansardoje, o už sienos – jauna mergina. Jis ją pažinojo tik iš matymo. Vaikinas kartais sutikdavo merginą gatvėje pamėlusiais paakiais ir išbalusiu veidu. Naktimis pro ploną sieną jaunuolį pasiekdavę garsai liudijo, kad jos gyvenimas anaiptol nepasižymėjo dorybėmis. Netrukus toji mergina išsikėlė gyventi kitur ir dingo iš jo akiračio.

Kartą kažin kokiais reikalais jam teko būti kitame mieste. Buvo sekmadienis, ir jis užėjo į bažnyčią. Išsiblaškęs dairėsi svetimoje bažnyčioje, stebėjo kunigą, žmones, klausėsi giedamų giesmių. Žmonės ėjo prie Komunijos. Staiga prieš jo akis išniro pažįstamas veidas. Kas tai? Juk tai ta pati buvusi jo kaimynė. Bet kodėl jos veidas toks tyras, tarsi šviečiantis? Ji ramiai eina nuo Dievo stalo tarsi apšviesta nematomų spindulių. Taip, tai ta pati, bet jau ne ta mergina, kurią jis pažinojo. Jos veide dabar spindėjo Taboro šviesa. Tokiu būdu rašytojas pavaizdavo vieną iš daugybės malonių stebuklų.

Baigdami šias mintis pasekime Kristaus atsimainymo eigą. „Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis”. Taigi nusivedė apaštalus į nuošalią vietą, kur nesigirdėtų pasaulio triukšmo. O, kad ir mes galėtume pabūti ant to kalno! Deja, jis toli, ir tame krašte neramu.

Bet ar negalima valandėlei pabėgti iš pasaulio visiškai paprastai, mums labai prieinamu būdu? Ateini sekmadienį į bažnyčią, dalyvauji Kristaus aukoje, atvira širdimi klausai Dievo žodžio, paskui įsigilini, kas vyksta ant altoriaus. Gal ne viską suprasi, bet viena kita mintis bus tarsi tas Viešpaties pabeldimas į tavo širdį. Ar liksi tuomet užsidaręs, ar neįsileisi Viešpaties?

Evangelija mums skelbia: „Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti”. Tai pasakyta apie Viešpatį, bet dieviškos šviesos spinduliai palies ir tavo veidą, kai būsi prie Jo.

Anot Bažnyčios tėvų, Taboro atsimainymo stebuklu Viešpats norėjo parengti apaštalus skaudžiam nusivylimui, kuris jų laukė Jėzaus kančios valandomis, kai jis bus suimtas, plakamas ir kryžiuojamas. Taboro išgyvenimas turėjo palaikyti apaštalų širdyse vilties ugnelę: dar ne viskas baigta, Jėzus dar kartą sugrįš spindintis ir šviečiantis, kad jau niekad daugiau nepaliktų savųjų be džiaugsmo.

Atsimainymo ant Taboro kalno momentu pasigirdo Tėvo žodžiai, skirti visai žmonijai: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!” Praėję 20 amžių labai akivaizdžiai byloja, kad be Kristaus Evangelijos pasaulis virsta džiunglėmis, kur stiprus praryja silpnesnį. Maldaukime Viešpatį, kad atėjęs naujas amžius būtų grįžtančio Kristaus amžiumi.