„Bendrųjų Romos Mišiolo nuostatų“ trečiosios laidos liturginiai ypatumai
 

2000 m. sausio 11 d. popiežius Jonas Paulius II aprobavo prieš 20 metų pradėtą rengti trečiąją Romos mišiolo laidą (editio typica tertia), o Šventoji Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija tų pačių metų balandžio 20 d. (Didįjį ketvirtadienį) jį paskelbė pavyzdiniu visai Katalikų Bažnyčiai. Pirmoji Romos mišiolo laida išėjo 1970 m., antroji – 1975 m. (toliau sutrumpintai: 2IGMR). Iki šiol naujasis Romos mišiolas lotynų kalba dar nepasirodė, išėjo tik trečiosios laidos „Bendrieji Romos mišiolo nuostatai“ (Institutio Generalis Missalis Romani, toliau sutrumpintai: 3IGMR). Kadangi naujoji nuostatų redakcija lietuvių kalba dar neparengta, pateikiame išsamią jų apžvalgą.

Trumpai palyginkime visų trijų „Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų“ redakcijas (11970, 21975, 32000). Palyginę pirmąją ir antrąją redakcijas, pakeitimų pastebėsime labai nedaug. Pirmojoje laidoje nebuvo 15 straipsnių apimties įžanginės dalies (praenodanda), kuri atsirado tik 1975 metų redakcijoje ir išliko naujojoje trečiojoje laidoje. Popiežiui Pauliui VI Motu proprio Ministeriam quaedam (1972 08 15) panaikinus subdiakonatą, vietoj jo atsirado akolito ir lektoriaus tarnystės. Todėl pats svarbiausias antrosios redakcijos skirtumas nuo pirmosios – subdiakono pareigų paskirstymas akolitams ir lektoriams (plg. 2IGMR, 142–152). Be to, kai kuriuose 2IGMR straipsniuose daugiau galių suteikta Vyskupų konferencijoms (plg. 2IGMR, 70) nei pirmojoje laidoje. Trečiojoje laidoje suteikti platesni įgaliojimai ir dieceziniams vyskupams.

Naujasis 3IGMR išlaiko Vatikano II Susirinkimo liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium ir 2IGMR dvasią. Svarbiausi naujosios redakcijos bruožai: kai kurių liturginių veiksmų bei taisyklių sukonkretinimas, dar didesnis šventosios Liturgijos prigimties bei vaidmens Bažnyčioje išryškinimas ir didesnis dėmesys Mišių liturgijos įkultūrizacijai. Naujos revizijos būtinumą lėmė apie 15 įvairaus rango dokumentų, paskelbtų po antrosios Mišiolo laidos pasirodymo (1975). Svarbiausi iš jų yra šie: Pontificale Romanum. Ordo dedicationis ecclesiae et altaris (1977 05 29), Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacijos  instrukcija apie kai kurias Eucharistijos slėpinio kulto normas  Inaestimabile donum (1980 04 03), Codex Iuris Canonici (1983 01 25), Variationes in libros liturgicos introducendae (1983 09 12), Rituale Romanum. De Benedictionibus (1984 05 31), Caeremoniale episcoporum (1984 09 14), Pontificale Romanum. De ordinatione episcopi, presbyterorum et diaconorum (editio typica altera, 1989 06 29), Instrukcija Ecclesiae de Mysterio dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų (1997 08 15), Jono Pauliaus II apaštališkieji laiškai Vicesimus quintus annus (1988 12 04) bei Dies Domini (1998 05 31) ir kt.

Apimties atžvilgiu 3IGMR padaugėjo straipsnių (iš viso: 399). 2IGMR jų turėjo 341, taigi bendras skaičius išaugo iki 58. Kadangi ankstesnė įžangos numeracija (1–15) dabar priskaičiuota prie bendrosios, tai iš viso 3IGMR turi 43 naujus straipsnius. Nemažai senųjų straipsnių išskaidyti į du straipsnius arba papildyti. Įžangos (1–15)  turinys nepakito. Joje išdėstoma Mišiolo tradicinis tęstinumas ir svarbiausieji principai. Ji tik organiškai savo numeracija buvo įtraukta į visą 3IGMR turinį.

2IGMR buvo suskirstyta į 8 skyrius, naujojoje redakcijoje jų 9. Naujas devintasis skyrius („Leidžiami pritaikymai vyskupų konferencijoms ir vyskupui“) parengtas pagal ketvirtosios instrukcijos dėl Liturginės konstitucijos įgyvendinimo (1994 03 29) normas.

I skyrius
Mišių reikšmė ir vertė (16–26)

Labai patariama kunigui celebruoti Eucharistiją kasdien, jei tik yra galimybė (19).

Akcentuojama Eucharistijos šventimo svarba dalinėje Bažnyčioje; diecezinis vyskupas savo vyskupijoje yra viso liturginio gyvenimo saugotojas bei vadovas; vyskupo iškilmingos Mišios turėtų būti pavyzdys visai vyskupijai (22).

Vyskupas gali pagal 3IGMR normas leisti Mišių tvarkoje (Ordo Missae) daryti specialius pritaikymus (23), pvz., giedojimų, skaitinių, maldų, gestų ir pan., kurie padėtų tikintiesiems visapusiškiau dalyvauti Eucharistijos liturgijoje (24).

Kunigams primenama, jog jie nėra Liturgijos šeimininkai, bet tik tarnai, todėl jiems neleistina savo nuožiūra ką nors pakeisti ar praleisti (24).

Vykdant Mišių liturgijos įkultūrizaciją, reikia laikytis instrukcijos De Liturgia Romana et inculturatione (1994 01 25) normų (26).

II skyrius
Mišių sandara, dėmenys ir dalys (27–90)

Šiame skyriuje išliko trys poskyriai tais pačiais pavadinimais. Nauji papildymai:

Papildytas 2IGMR 13 straipsnis, būtent, konkrečiai išvardijami momentai, kada kunigas tyliai kalba maldas: prieš Evangelijos skaitymą, atnašavimo metu, prieš ir po Komunijos (33).

Šiokiadieniais nebūtina giedoti per visas Mišių dalis; sekmadieniais ir švenčių dienomis labai pageidaujama, kad giedotų tiek celebrantas, tiek visa bendruomenė (40).

Mišių liturgijoje pirmiausia skatintinas grigališkasis giedojimas; kitos sakraliosios muzikos rūšys taip pat naudotinos, kiek jos atitinka liturgijos dvasią ir padeda tikintiesiems dalyvauti joje (41).

Tikintieji atsistoja atnašavimo metu ištarus: „Melskitės, broliai, seserys“, t. y. prieš atnašų maldą (43).

Kas dėl teisėtos priežasties, pvz., dėl sveikatos, vietos ankštumo, žmonių daugumo ar kitos svarbios priežasties negali per konsekraciją atsiklaupti, po kiekvieno kunigo priklaupimo pakylėjimo metu žemai nusilenkia (43).

Girtinas ir palaikomas paprotys klūpėti po Sanctus iki Eucharistijos maldos pabaigos (43).

Siekiant kūno laikysenos ir judesių suvienodinimo liturgijoje, rekomenduojama, kad diakonas, patarnautojas ar pats celebrantas liturginėse knygose nurodytais atvejais nurodytų žmonėms, kada tai daryti (43).

Jau prieš Eucharistijos šventimą laikomasi tylos pačioje bažnyčioje, zakristijoje ir kitose arti esančiose vietose, kad visi galėtų pamaldžiai nusiteikti (45).

Jei Mišių pradžioje negiedamas įžangos priegiesmis, jį kunigas gali perskaityti sujungdamas su trumpu įžangos žodžiu (48).

Po įžangos giedojimo kunigas, stovėdamas prie kėdės, kartu su žmonėmis žegnojasi (50). Komentaras: vadovaujančiojo liturginiam sambūriui vieta Mišių pradžioje ir pabaigoje visuomet esti prie kėdės. Tik nesant patarnautojų ar dėl kitos rimtos priežasties įžanginės ir baigiamosios Mišių apeigos atliekamos prie altoriaus.

Sekmadieniais, ypač Velykų laikotarpiu, vietoj įprastinio atgailos akto akcentuojamos Apšlakstymo apeigos, primenančios Krikštą (51).

Garbės himno negali pakeisti kiti tekstai ar giesmės; jį intonuoja pats kunigas arba esant būtinybei kantorius (53).

Mišių metu visuomet būna tik viena pradžios malda (kolekta) (54).

Žodžio liturgija atliktina taip, kad skatintų meditaciją, todėl labai rekomenduojamos tylos pauzės po pirmojo bei antrojo skaitinio ir po homilijos (56).

Per Mišias, kuriose dalyvauja žmonės, skaitiniai visuomet skaitomi nuo ambonos (58).

Skaitinių skaitymas pagal tradiciją yra ne vadovaujančiojo apeigoms, bet patarnaujančiojo funkcija, todėl jie skaitytini skaitovo. Evangelija skaitoma paties celebranto arba diakono. Tik kai skaitovo nėra, skaitinius skaito celebrantas (59).

Velykų ir Sekminių sekvencija giedama po Aleliuja (posmelio prieš Evangeliją) (64). Iki šiol ją giedodavo prieš Aleliuja.

Niekada per Mišias homilijos nesako pasaulietis, tik vyskupas, kunigas ir diakonas (66).

Tikėjimo išpažinimą, jei jis negiedamas, Mišių dalyviai gali kalbėti visi kartu arba pasidaliję į dvi grupes (68 str.).

Visuotinės maldos intencijas skelbia diakonas, giesmių vadovas, skaitovas ar kitas patarnautojas nuo ambonos arba kitos tinkamos vietos (71).

Reikia pasirūpinti, kad giesmininkai taip pat priimtų šventąją Komuniją (86).

III skyrius
Pareigos ir patarnavimai Mišiose (91–111)

Senasis III poskyris („Ypatingieji patarnavimai“) išskaidytas į du. Trečiojo pavadinimas nepakito, IV pavadintas taip: „Patarnavimų paskirstymas ir pasirengimas apeigoms“. Į pastarąjį įtraukti 2IGMR 71, 72 ir 73 straipsniai ir pridėti dar du nauji (108 ir 109). Senasis 70 straipsnis dėl moterų kai kurių liturginių patarnavimų, kuriuos nustato vyskupų konferencijos, panaikintas.

Visiškai naujai suredaguotas 2IGMR 58 straipsnis. Naujos redakcijos 91 straipsnis pagrįstas liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium 14, 26, 28 ir 42 straipsniais. Eucharistijos celebravimas yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, kuriame vyskupo vadovaujama dalyvauja visa šventoji tauta. Liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui. Įvairius to kūno narius, tiek pašvęstuosius asmenis, tiek pasauliečius, šie veiksmai paliečia įvairiopai – pagal užimamą hierarchinę vietą, pareigas ir dalyvavimą.

Jei Mišiose su žmonėmis dalyvauja vyskupas, labai pageidautina, kad pats vyskupas celebruotų Eucharistiją. Tačiau, jei vyskupas necelebruoja Eucharistijos, bet tik joje dalyvauja, o celebrantai būna kunigai, tai jam priklauso, užsidėjus pektoralinį kryžių, stulą ir kapą ant albos, vadovauti Žodžio liturgijai ir Mišių pabaigoje suteikti palaiminimą (92) (plg. Caeremoniale episcoporum, 175).

Kai nėra skaitovo (lektoriaus), Šventojo Rašto skaitinius gali perskaityti kiti tam paskirti tinkamai pasirengę pasauliečiai (101).

Papildytas patarnautojų, atliekančių pareigas už presbiterijos ribų, sąrašas. 2IGMR nurodomi tik trys: apeigų aiškintojas, tvarkdariai ir aukų rinkėjai. 3IGMR – dar zakristijonas, kuriam priklauso tvarkyti liturgines knygas, drabužius ir kitus dalykus, būtinus Mišių celebravimui; zakristijono pareigybė minima pirmoje vietoje (105 a).

Papildytas 2IGMR 69 straipsnis dėl pamaldų tvarkos prižiūrėjimo. Dera, kad katedrose ir kitose didesnėse bažnyčiose būtų paskirtas kompetetingas patarnautojas arba ceremonijų tvarkytojas, idant pamaldos būtų tinkamai organizuotos ir kunigai, patarnautojai bei tikintieji jas atliktų gražiai, tvarkingai ir pamaldžiai (106).

Klebono ar bažnyčios rektoriaus parinkti tinkami pasauliečiai tebūna inicijuoti arba įvesti liturginiu palaiminimu ar laikinu paskyrimu į įvairius liturginius patarnavimus ir pareigas, kurios nepriklauso kunigui ar diakonui. Patarnaujant kunigui prie altoriaus laikomasi diecezinio vyskupo nurodymų (107). Komentaras: Šis straipsnis ypač svarbus Lietuvoje. Toks patarnautojų liturginis įvesdinimas į liturgines tarnystes reikšmingas tiek didaktiniu, tiek liturginiu požiūriu. Turėtų būti atsižvelgiama į jų amžių ir tinkamumą įvairioms liturginėms pareigoms, ypač skaitinių perskaitymui.

Tik kunigui priklauso teisė atlikti jam numatytas apeigų dalis, išskyrus tas, kurios priklauso vyskupui, jei šis dalyvautų apeigose (108). Papildytas 2IGMR 71 straipsnis dėl patarnavimo pasiskirstymo. Netinka keliems pasidalyti apeigų vieną dėmenį, pavyzdžiui, tą patį skaitinį skaityti pakaitomis dviese, nebent skaitant Viešpaties kančios istoriją (109).

IV skyrius. Įvairios Mišių celebravimo formos (112–287)

I. Mišios su žmonėmis
A. Mišios be diakono (2IGMR – „Tipinė forma“)

Visiškai naujas ir detalus skirsnis apie Mišias be diakono. Pirmą kartą po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos Romos mišiole aiškiai nurodoma kunigo iškilmingų Mišių tvarka. Šiame poskyryje kai kurie straipsniai iš Caeremoniale episcoporum (1984) adaptuoti Mišioms, kai jas celebruoja kunigas (ne vyskupas).

Altorius užtiesiamas bent viena balta drobule. Ant altoriaus arba prie jo pastatomos bet kuriai celebracijai bent dvi arba, ypač sekmadienio ir švenčių Mišiose, ir keturios ar šešios žvakės (117).

Taip pat ant altoriaus ar prie pat jo turi būti kryžius su nukryžiuotu Kristumi. Kryžius su Nukryžiuotuoju (Krucifiksu) taip pat nešamas ir procesijoje (117). 2IGMR neminėjo Krucifikso būtinumo.

Jei numatyta įžangos procesija, zakristijoje parengiama ir Evangelijos knyga; sekmadieniais ir švenčių dienomis taip pat paruošiami smilkytuvas ir smilkalai (jei numatyta smilkyti), procesijos kryžius ir žvakidės su uždegtomis žvakėmis (119).

Įžangos procesijoje skaitovas gali nešti šiek tiek pakėlęs Evangelijų knygą, bet ne skaitinių knygą (120 d).

Jei numatyta smilkyti, celebrantas įpila smilkalų į smilkytuvą ir, nieko nesakydamas, palaimina prieš išeinant iš zakristijos (120).

Atėjus prie altoriaus, žvakidės su degančiomis žvakėmis pastatomos ant altoriaus arba šalia jo (122). 2IGMR buvo nurodoma, kad žvakės sustatomos šalia altoriaus arba ant stalelio; taigi procesijoje atneštų žvakių vieta tik ant arba prie altoriaus.

Kunigas, pabučiavęs altorių, pasmilko kryžių ir altorių, apeidamas jį aplinkui (123). 2IGMR  nenurodo kryžiaus.

Prieš Evangelijos skaitymą kunigas prieš altorių žemai nusilenkia, tyliai tardamas: „Visagali Dieve, nuvalyk…“ (132). Taigi, remiantis šiuo straipsniu, nesilenkiama prieš tabernakulį su Švč. Sakramentu.

Kunigas, stovėdamas prie kėdės ar iš sakyklos arba patogumo sumetimais kitoje tinkamoje vietoje, sako homiliją. Po homilijos daroma trumpa pauzė  (čia papildomai nurodomi du dalykai: trečioji galima vieta – kita tinkama vieta ir tylos pauzė po homilijos) (136).

Patikslinta visuotinės maldos skelbimo būdas: kunigas, stovėdamas prie kėdės (2IGMR  nurodė galimybę ir prie sakyklos), sudėjęs rankas trumpu kreipiniu pakviečia tikinčiuosius visuotinei maldai. Po to diakonas, kantorius, skaitovas arba kuris nors kitas iš sakyklos arba kitos tinkamos vietos, atsisukęs į žmones, skelbia intencijas, o pastarieji atsako prašymo šūksniu. Kunigas visuotinę maldą užbaigia išskėstomis rankomis (138). 2IGMR  nieko nekalba apie kunigo rankų laikyseną visuotinės maldos pradžioje ir pabaigoje.

Altorių paruošti pirmiausiai priklauso akolitui, tik paskui kitam patarnautojui (139).

Jei atnašų aukojimo metu negiedama ir negrojama, kunigui tinka, aukojant duoną ir vyną, garsiai kalbėti atnašų formules, į kurias tikintieji atsakytų: „Garbė tau, Dieve, per amžius“ (142).

Kunigui pakvietus: „Melskitės, broliai ir seserys“, tikintieji atsistoja (146). 2IGMR 107 straipsnyje nieko nekalbama apie atsistojimą, todėl kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, Vokietijoje, tai nebūdavo praktikuojama.

Įterptas naujas straipsnis dėl Eucharistijos maldos. 3IGMR 147 straipsnyje sakoma, jog kunigas, laikydamasis rubrikų, teima Romos mišiole esančią arba kurią nors kitą Šventojo Sosto aprobuotą Eucharistijos maldą; pati Eucharistijos maldos prigimtis reikalauja, kad ją skaitytų tik kunigas; tikintieji su kunigu vienijasi tikėjimu ir tyla, išskyrus tuos atvejus, kai numatomi tikinčiųjų atliepai prefacijos įžangoje, Sanctus, atliepas po konsekracijos, „Amen“ po doksologijos, taip pat ir kitos aklamacijos, patvirtintos vyskupų konferencijos arba pripažintos Šventojo Sosto. Labai rekomenduojama, kad kunigas giedotų tas Eucharistijos maldos dalis, kurios turi natas.

Eucharistijos maldoje vyskupas, esantis už savo vyskupijos ribų, po žodžių: „Globok savo tarną, mūsų popiežių N.“, prideda: „ir mane, nevertą savo tarną, bei mano brolį N., N. bažnyčios vyskupą“. Galima Eucharistijos maldoje minėti vyskupus pagalbininkus ir padėjėjus, tačiau neminimi kiti čia pat esantys vyskupai (149).

Praplėstas 2IGMR 109 straipsnis: jei numatyta smilkyti, patarnautojas Ostiją ir Taurę po konsekracijos pakylėjimo pasmilko (150).

3IGMR 151 straipsnis visiškai naujas. Nurodoma, jog tikintieji po žodžių: „Tikėjimo paslaptis“ atsako viena iš Mišiole nurodytų formulių. Žodžius: „Per jį, su juo ir jame“ kunigas sako vienas. Į tai tikintieji atsako: „Amen“.

Kunigas gali palinkėti ramybės patarnautojams, tačiau visuomet likdamas presbiterijoje, kad netrukdytų celebracijos (154); ramybės palinkėjimo metu kiekvienas gali tarti: „Viešpaties ramybė visada telydi tave“; į tai atsakoma: „Amen“ (154).

Per „Štai Dievo Avinėlis…“ kunigas Ostiją gali laikyti iškėlęs virš patenos arba virš taurės (157 ir 243). 2IGMR 198 straipsnyje buvo nurodyta, kad Ostija laikoma tik virš patenos. Tikintieji Komunijos prieina procesijos būdu (160).

Netinka patiems tikintiesiems priimti konsekruotą duoną arba vyną arba perduoti juos iš rankų į rankas. Tikintieji Komuniją priima suklaupę arba stovėdami, atsižvelgiant į vyskupų konferencijos nuorodas. Jei Komunija priimama stovint, prieš pat priimant Švenčiausiąjį Sakramentą pageidautina kokiu nors kitu nustatytu būdu išreikšti pagarbą  (160).

Kai norinčiųjų priimti šv. Komuniją yra labai daug, Komuniją padeda dalyti kiti kunigai ir ekstraordinariniai teikėjai. Prireikus (kai neįmanoma gauti vyskupo leidimo) pats kunigas gali šiam reikalui įpareigoti tinkamą pasaulietį (vienkartinio Komunijos dalytojo paskyrimo apeigas žr. Romos mišiole [pagrindiniame]. Kaunas–Vilnius, 1987 p. 1143). Visi Komunijos dalytojai prie altoriaus prisiartina tik tuo metu, kai kunigas celebrantas priima Komuniją; indas su Švč. Eucharistija, skirta tikintiesiems išdalyti, visuomet paimamas iš celebranto kunigo rankų (162).

Baigus dalyti Komuniją, likusį konsekruotą vyną kunigas priima tuoj pat prie altoriaus; konsekruotas Ostijas jis gali konsumuoti čia pat prie altoriaus arba nunešti į tinkamą Švč. Sakramentui saugoti skirtą vietą (163).

2IGMR 121 straipsnyje sakoma, jog po Komunijos galima giedoti šlovinimo giesmę ar psalmę, 3IGMR nurodo ir himną (164).

Mišių pabaigoje laimindamas žmones, kunigas kairę ranką laiko ant krūtinės, o dešine laimina (patikslinta rankų laikysena laiminimo metu) (167); šiame straipsnyje taip pat paminėta įprasta vyskupo laiminimo forma.

Mišioms pasibaigus, kunigas, pabučiavęs altorių, kartu su patarnautojais žemai nusilenkia ir nueina (169). 2IGMR 125 straipsnyje minimos dvi alternatyvos: priklaupimas arba nusilenkimas. Naujojoje redakcijoje minima tik viena (profunda inclinatione).

B. Mišios su diakonu (2IGMR – „Diakono pareigos“)

2IGMR 127 straipsnyje išvardijamos tik trys diakono funkcijos: asistuoja kunigui ir būna šalia jo, prie altoriaus patarnauja prie taurės ar prie knygos, prireikus atlieka kitų patarnautojų pareigas. 3IGMR 171 straipsnyje prie išvardytų funkcijų nurodomos dar trys: skaito Evangeliją ir celebranto kunigo įgaliotas sako homiliją, vadovauja bendruomenei, duodamas reikiamus nurodymus (171c) ir skelbia visuotinės maldos intencijas (171d), kunigui padeda dalyti Komuniją ir išpurguoja bei sutvarko indus (171e).

Įžangos procesijoje diakonas Evangelijų knygą neša šiek tiek pakėlęs (parum elevatum) (iki šiol diakonas ją nešdavo aukštai iškėlęs) (172).

Diakonas, nešdamas Evangelijų knygą, altoriaus pagerbimą praleidžia (173). 2IGMR 129 straipsnyje apie tai nieko neužsimenama.

3IGMR, kaip ir senojoje redakcijoje, nieko neminima apie Evangelijos knygos pakėlimą tariant žodžius: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Reikia manyti, kad šis gestas ateityje neturėtų būti daromas.

Eidamas skaityti Evangeliją, nuo altoriaus diakonas Evangelijų knyga sakyklos link neša tik šiek tiek iškėlęs (iki šiol nešdavo aukštai iškeltą) (175).

Kai diakonas patarnauja vyskupui, baigęs skaityti Evangeliją, Evangelijų knygą jis nuneša pabučiuoti vyskupui arba pabučiuoja ją pats, tyliai tardamas: „Evangelijos žodžiai…“ (175).

Per iškilmes vyskupas tikinčiuosius gali palaiminti Evangelijų knyga (iki šiol ši teisė buvo rezervuota tik popiežiui) (175).

Baigus skaityti Evangeliją, Evangelijų knyga padedama ant stalelio arba nunešama  į kitą tinkamą bei pagarbią vietą (iki šiol ji būdavo paliekama ant sakyklos) (175).

Kai tinkamo skaitovo nėra, pats diakonas perskaito ir kitus skaitinius (176).

Visuotinės maldos intencijas diakonas skelbia iš sakyklos (177). 2IGMR 132 straipsnyje nurodoma ir kita tinkama vieta. Kadangi visuotinė malda yra Žodžio liturgijos dalis, todėl ji skelbiama iš sakyklos.

Praplėstas 2IGMR 134 straipsnis: diakonas klūpi nuo epiklezės iki taurės pakylėjimo; jei yra daugiau diakonų, vienas iš jų gali pasmilkyti Ostiją ir taurę jų pakylėjimo metu (179).

Diakonas, sudėjęs rankas, pakviečia visus palinkėti vieni kitiems ramybės (181). 2IGMR  nenurodo rankų padėties.

Kunigui priėmus Komuniją, diakonas ją priima abiem pavidalais iš kunigo rankų (182). 2IGMR 137 straipsnyje tai nenurodoma, tarsi pats diakonas galėjo priimti Komuniją.

Jei Mišių pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas ar kalbama malda už tikinčiuosius, diakonas taria: „Pasilenkite palaiminimui“ (185). 2IGMR 140 straipsnis nurodo tik atsisveikinimo žodžius: „Telydi jus Viešpaties malonė“ ar kt.

Akolito ir lektoriaus pareigos 3IGMR apibūdinamos taip pat kaip ir 2IGMR. Vis dėlto, kaip ir visame dokumente, labiau akcentuojama tarnysčių ir jų funkcijų įtraukimas į liturgiją.

II. Koncelebruotinės Mišios

Šiame skirsnyje yra pergrupuoti kai kurie 2IGMR straipsniai. Nauji papildymai:

Tarp koncelebracijos galimybių 3IGMR nemini abatų įšventinimo Mišių (199).

Kelionėje esantys kunigai raginami Eucharistiją švęsti koncelebruojant Mišias (200).

Praplėstas 2IGMR 158 straipsnis, kuriame išvardijami tik keturi atvejai, kada galima tą pačią dieną kelis kartus celebruoti ar koncelebruoti Mišias. 3IGMR 204 straipsnyje pridėtas dar penktas atvejis – Visų šventųjų diena.

207 straipsnis nurodo, kas paruoština koncelebracijai: kėdės, maldų tekstai, ant stalelio atitinkamo dydžio taurė arba kelios taurės; 2IGMR apie tai nieko nekalbama.

Praplėstas 2IGMR 164 straipsnis: kai koncelebracijai vadovauja vyskupas, kunigas, jei nėra diakono, eidamas skaityti Evangeliją, paprašo vyskupo ir priima iš jo palaiminimą, tačiau to nedaroma, kai Mišioms vadovauja kunigas (212).

Siekiant išvengti minties pasikartojimo, panaikinti 2IGMR 178, 182, 186 ir 190 straipsniai. Jie atsispindi 3IGMR 218 straipsnyje, kuriame labai pageidaujama, kad Eucharistijos maldos dalys būtų visų koncelebrantų giedamos, jei Mišiole nurodytos tų tekstų natos.

Papildytas 2IGMR 201a straipsnis: koncelebrantai vienas po kito (ar poromis, jei naudojamos dvi taurės) eina prie altoriaus, priklaupia ir priima Švč. Kraują (246a). 2IGMR nebuvo nurodyta priklaupti. Tame pačiame naujojo dokumento straipsnyje panaikintas sakinys: „Po kiekvieno koncelebranto komunijos diakonas arba koncelebrantas purifikatoriumi pašluosto taurę“.

Panaikinti 2IGMR 202–203 straipsniai, kuriuose buvo nurodytas būdas kaip koncelebrantai turėtų priimti Švč. Kraują vamzdeliu arba šaukšteliu. Papildytas 2IGMR 204 ir 206 straipsnis: diakonas su derama pagarba išgeria visą taurėje likusį Švč. Kraują; prireikus tai atlikti jam gali padėti kiti koncelebrantai (247). 2IGMR 204 straipsnyje nenurodyti kiti koncelebrantai, tarsi tik diakonas turėjo šią teisę.

III. Mišios, kai asistuoja tik vienas patarnautojas

Pakito šio poskyrio pavadinimas. Vietoj senojo „Mišios be žmonių“ (De Missa sine populo) naujasis pavadinimas (De Missa, cui unus tantum minister assistit) nurodo sąlygą, kad Mišiose dalyvautų mažiausiai vienas patarnautojas. Apie tai užsimenama tiek 2IGMR 209 straipsnyje, tiek 2IGMR 252 straipsnyje.

Prieš Mišias taurė pastatoma ant stalelio greta altoriaus arba ant altoriaus dešinėje pusėje celebranto atžvilgiu (255). 2IGMR 212 straipsnyje nenurodoma statomos ant altoriaus taurės vieta.

Netiksli 2IGMR 211 straipsnio lietuviška versija, kuri pažodžiui atitinka 3IGMR 254 straipsnį. Atidžiau pažiūrėjus į 2IGMR lotynišką variantą, nėra žodžių: „ar bent kokiam nors tikinčiajam“ (aliquo saltem fideli). Ši sakinio dalis randama tik naujojoje 2000 metų lotyniškoje versijoje. Žodis fideli nenurodo konkrečios lyties, tad leidžia manyti, aišku, vyskupų konferencijai nutarus, jog patarnauti gali ir merginos. Kadangi lietuviškas Mišiolas buvo parengtas ir aprobuota tik 1987 metais, galimas dalykas, kad lietuviškas „priedas“ suformuluotas pagal 1983 metų Kanonų teisės kodekso ir kitų dokumentų nuorodas.

Pagerbęs altorių žemai nusilenkdamas (facta altari profunda inclinatione), kunigas, stovėdamas prieš altorių (ante altare), žegnojasi (256). 2IGMR 213 straipsnyje nenurodoma altoriaus pagerbimo būdas ir žegnojimosi vieta.

Skaitiniai, kiek tai yra įmanoma, skaitomi iš sakyklos arba prie skaitinių stovo (260).

2IGMR 221–224 straipsniai sujungti į vieną 3IGMR 265 straipsnį, mat juose kalbama apie atskirus liturginius Eucharistijos celebravimo momentus, būdingus Mišioms su žmonėmis. Norint išvengti pasikartojimų, naujame straipsnyje nurodoma, jog Eucharistijos liturgijoje viskas esti taip pat kaip ir Mišiose su žmonėmis, išskyrus konkrečius atvejus, nurodytus šio dokumento atskiruose straipsniuose.

Taurė plaunama, pasitraukus prie dešiniojo altoriaus galo arba prie stalelio (270). 2IGMR 229 straipsnyje nebuvo nurodyta vieta prie stalelio.

Mišių pabaigoje kunigas altorių pabučiuoja ir kartu su patarnautoju žemai nusilenkęs nueina (272). Šio sakinio nėra 2IGMR 231 straipsnyje.

IV. Bendros taisyklės visokioms Mišioms

Kalbant apie priklaupimą ir nusilenkimą, 3IGMR 274–275 straipsnių įžangose paaiškintas šių gestų tikslas, ko nerandame senajame 2IGMR. Jei tabernakulis su Švč. Sakramentu yra presbiterijoje, kunigas, diakonas ir kiti patarnautojai priklaupia ateidami prie altoriaus arba nuo jo nueidami Mišių pabaigoje (274). 2IGMR 233 straipsnio nuoroda: „Priklaupiama prieš Mišias, po Mišių ir kada tik praeinama pro Švč. Sakramentą“ sudarė tam tikrų neaiškumų, būtent, ar klaupiama Mišių metu. Naujasis 3IGMR aiškiai nurodo, kad ne. Senojoje redakcijoje ėjimas pro Švč. Sakramentą turima galvoje ne Mišių metu, kai priklaupimas visuomet būtinas. Toliau 3IGMR 274 straipsnis nurodo, jog patarnautojai, kurie neša procesijų kryžių ir žvakes, užuot priklaupę, nusilenkia palenkdami galvas.

Gerokai papildytos smilkymo apeigos (plg. 2IGMR, 235–236). Čia įtraukti 84 ir 91–93 straipsniai  iš Caeremoniale episcoporum (1984). Įžangoje nurodoma smilkymo tikslas. Prieš ir po smilkymo žemai nusilenkiama prieš asmenį ar daiktą, kuris smilkomas, išskyrus altorių ir atnašas. Trigubu mostu po du smilkomi: Švč. Sakramentas, Kryžiaus relikvijos, viešam garbinimui padėti Viešpaties paveikslai, Mišių atnašos, altoriaus kryžius, Evangelijų knyga, velykinė žvakė, kunigas ir bendruomenė. Dvigubu mostu po du smilkomi viešam pagerbimui padėti šventųjų paveikslai ir relikvijos, kurie smilkomi Mišių įžangoje altoriaus smilkymo metu. Papildytas 2IGMR 236 straipsnis: Atnašos smilkomos dvejopu būdu: trigubu mostu po du arba vieną kartą su smilkytuvu virš atnašų darant kryžiaus ženklą (277).

Supaprastintas 2IGMR 242 straipsnis, kuriame buvo išvardyta net 14 punktų, kada galima priimti Komuniją abiem pavidalais. Naujajame 3IGMR teliko tik trys, būtent: 1) Komuniją abiem pavidalais leidžiama priimti kunigams, kurie negali celebruoti; 2) diakonui ir patarnautojams, Mišiose atliekantiems savo pareigas; 3) maldingųjų bendruomenių nariams – konventinėse ar bendruomeninėse Mišiose, seminarijų auklėtiniams, visiems dvasinių pratybų (rekolekcijų) ir kurio nors dvasinio ar pastoracinio susirinkimo dalyviams. Visais kitais atvejais kada ir kam leisti priimti Komuniją abiem pavidalais sprendžia diecezinis vyskupas, įskaitant ir toje diecezijoje esančias vienuolynų bažnyčias. Dalijimo būdą nustato vyskupų konferencija, remdamasi Apaštalų Sosto šiuo klausimu išleistomis nuorodomis (283).

Neliko abiem pavidalais Komunijos dalijimo apeigų aprašymo, kai Švč. Kraujas imamas vamzdeliu arba dalijamas šaukšteliu (plg. 2IGMR, 248–252). Išvada – abu būdai panaikinti. 3IGMR 284 straipsnyje minimi tik du Komunijos priėmimo abiem pavidalais būdai: kai Švč. Kraujas geriamas tiesiog iš taurės ir kai dalijamos taurėje padažytos Ostijos. Prie taurės patarnauja diakonas, kai jo nėra – kunigas, tačiau šias pareigas gali atlikti ir akolitas arba kitas ekstraordinarinis teikėjas, o esant būtinybei – ir bet kuris tikintysis, kuriam ši pareiga patikėta (284a).

Likusį Švč. Kraują tuoj pat prie altoriaus išgeria kunigas, diakonas arba akolitas, kuris patarnavo prie taurės; po to išvalo ir sutvarko indus įprastu būdu (284b). Jeigu būtų norinčių Komuniją priimti tik vienu pavidalu, tai neturi būti draudžiama. 3IGMR 286 (kai geriama tiesiog iš taurės) ir 287 (kai dalijamos taurėje padažytos Ostijos) straipsniai trumpai nurodo, kaip turi būti dalijama Komunija dviem pavidalais. Pirmasis pakartoja 2IGMR 244d, antrasis – 2IGMR 246b straipsnius.

V skyrius
Bažnyčių įrengimas ir išpuošimas Eucharistijai celebruoti (288–318)

Šiam skyriui būdinga 2IGMR skirsnių bei straipsnių pergrupavimo gausa. I skirsnis („Bendrieji nuostatai“) papildytas 2IGMR 257, 279 ir 280 straipsniais. Taigi į šį skirsnį įtraukti 2IGMR II („Apie bažnyčios išplanavimą“) ir XII („Bendras šventosios vietos sutvarkymas“) skirsniai.

II skirsnis („Presbiterijos išplanavimas“) sujungia 2IGMR  III–VII skirsnius. Papildytas 2IGMR 258 straipsnis: presbiterijos vieta yra ten, kur pastatytas altorius, skelbiamas Dievo žodis, o kunigai, diakonas ir visi patarnautojai atlieka liturginius veiksmus (295).

3IGMR 296 ir 298 straipsniuose išsamiai aptariama altoriaus reikšmė ir prasmė, ko nebuvo senajame dokumente.

Papildytas 2IGMR 260 straipsnis: Eucharistiją galima celebruoti ir ant tinkamo stalo, tačiau visada reikia drobulės, korporalo, kryžiaus ir žvakių.

Perredaguotas 2IGMR 267 straipsnis, pagal kurį bažnyčioje buvo leidžiama įrengti ir daugiau altorių. Naujajame 303 straipsnyje nurodoma, kad bažnyčioje gali būti tik vienas altorius, nes jis simbolizuoja vieną Kristų ir vieną Eucharistijos auką. Išimtis taikoma didelės meninės arba istorinės vertės altoriams.

Išsamiau aprašytas altoriaus ir bažnyčios puošimas. Per adventą altorius gėlėmis puoštinas taip, kad atitiktų laikotarpio mintį. Gavėnios laiku altorius gėlėmis nepuošiamas, išskyrus IV gavėnios sekmadienį (Laetare), šventes ir iškilmes. Puošti gėlėmis visuomet reikia saikingai. Gėles labiau tinka dėti šalia altoriaus nei ant jo (305).

Ant altoriaus dedami tik tie daiktai, kurie būtini Mišioms, būtent: Evangelijų knyga (nuo Mišių pradžios iki Evangelijos skaitymo), taurė su patena (nuo atnašų procesijos iki liturginių indų purifikavimo), komuninė (jei būtina), korporalas, purifikatorius ir Mišiolas. Taip pat tinkamai gali būti padedamas mikrofonas (306).

Papildytas 2IGMR 270 straipsnis: dera prie altoriaus palikti kryžių ir ne liturginių apeigų metu, kad jis skatintų tikinčiuosius mąstyti apie Viešpaties kančią (308).

Papildytas 2IGMR 272 straipsnis: sakyklos kilnumas reikalauja, kad į ją liptų tik Dievo žodžio skelbėjas; pageidaujama, kad nauja sakykla būtų pašventinama pagal Romos apeigyno (Rituale Romanum) apeigas (309).

Reikalaujama ir kitų liturginių daiktų pašventinimo: kėdžių (310), vargonų (313), tabernakulio (314), liturginių indų (333), kunigo ir diakono liturginių drabužių (335).

Senųjų nuostatų 276 straipsnyje rašoma: „Labai rekomenduojama Švč. Sakramentą laikyti privačiam tikinčiųjų garbinimui ir meldimuisi tinkamoje koplyčioje“. Šis reikalavimas sudarė įspūdį, jog koplyčia yra labiausiai pageidaujamas Eucharistijos saugojimo būdas. Naujose nuorodose tabernakulio vietos parinkimo ir įrengimo galimybės išplėstos. Diecezinio vyskupo nurodymu tabernakulis gali būti įrengtas dvejopai: 1) presbiterijoje, netoli altoriaus, įskaitant ir senąjį altorių, ant kurio necelebruojamos Mišios; 2) nedidelėje koplyčioje, pritaikytoje tikintiesiems melstis, kuri būtų neatsieta nuo viso bažnyčios pastato ir tikinčiųjų pastebima (315). Šiuo atveju, priešingai seniesiems nuostatams, koplyčia minima tik kaip antroji alternatyva.

Pagal seną tradiciją, šalia tabernakulio turi degti amžinoji lemputė, kurioje gali būti deginama alyva arba vaškas (316).

VI skyrius
Mišioms reikalingi daiktai (319–351)

Pakoreguotas ir papildytas 2IGMR 290 straipsnis dėl liturginių indų. Jame sakoma, kad liturginiai indai turi būti pagaminti iš taurios medžiagos  (ex materiis solidis). Naujieji nuostatai nurodo, kad liturginius indus reikia gaminti iš tauraus metalo (ex metallo nobili). Taigi čia pirmiausia nurodomas taurus metalas. Jei indai būtų pagaminti iš rūdijančio metalo arba iš metalo, kurio sudėtyje beveik nėra aukso, tokius indus būtina paauksuoti bent iš vidaus (328).

Kitame straipsnyje sakoma, kad, vyskupų konferencijai leidus, liturginiai indai gali būti gaminami ir iš kitos taurios medžiagos, tačiau ji neturi būti dūžtanti ar gendanti (329).

Palaikytinas paprotys zakristijoje įrengti sakrariumą, į kurį turėtų būti pilamas po šventų indų ar liturginių daiktų plovimo atlikęs vanduo (334). Senuosiuose nuostatuose apie tai neužsimenama.

Papildytas 2IGMR 297 straipsnis: šventinami tik tie liturginiai drabužiai, kurie skirti kunigui ar diakonui, bet ne patarnautojams (335).

Liko neatšaukta juoda liturginė spalva. Ten, kur yra paprotys, juodos spalvos liturginiais drabužiais galima vilkėti  gedulinėse Mišiose (346e). Panaikintas 2IGMR 309 straipsnis, kuris leido iškilmingesnėmis dienomis vilkėti puošnius drabužius, kad ir ne tos dienos spalvos.

V poskyris („Kiti bažnyčioje vartojami daiktai“) papildytas dviem naujais straipsniais. Liturginės knygos, ypač Evangelijų ir skaitinių, turi būti traktuojamos kaip vieni iš svarbiausių vartojamų daiktų liturgijoje, todėl jas būtina tinkamai prižiūrėti bei puošti (349).

VII skyrius
Mišių ir jų dėmenų pasirinkimas (352–367)

Sugriežtinta 2IGMR 318 straipsnio nuoroda, kad sekmadieniams ir iškilmėms būtų imami trys skaitiniai, o šventėms – du. Jei šventė teisėtai įgyja iškilmės laipsnį (pvz., visuotiniame Romos kalendoriuje šventė kai kuriuose kraštuose turi sollemnitas laipsnį), tai skaitomi trys skaitiniai (357). Senesnėse nuorodose per iškilmes dėl sielovados motyvų buvo leidžiama pasitenkinti tik dviem skaitiniais (plg. 2IGMR, 318).

Skaitinių tekstai gali turėti ilgesnę arba trumpesnę formą. Šių formų pasirinkimo kriterijai priklauso nuo pastoracinių motyvų, atsižvelgiant į galimybę tikintiesiems giliau pažinti Šv. Raštą. (360–361).

Dėl Eucharistijos maldų naudojimo taisyklių esminių pakeitimų nėra. Paminėtini tik du papildymai. Vietoj pirmosios Eucharistijos maldos sekmadieniams imama trečioji (2IGMR 322a straipsnis nurodė bet kurią kitą) (365a).

Patikslintas ketvirtosios Eucharistijos maldos naudojimas, būtent ji gali būti kalbama per Mišias, kurios neturi savos prefacijos, ir eiliniais sekmadieniais. Iki šiol tai galiojo tik Mišioms, kurios neturėjo savo prefacijos (plg. 2IGMR, 322d).

Mišių tvarkoje (Ordo Missae) numatytų giesmių, pvz., Agnus Dei nederėtų pakeisti kitomis (366).

VIII skyrius
Proginės ir gedulinės Mišios bei maldos (368–385)

Šeštadieniais rekomenduojama minėti Švč. M. Mariją, nes Išganytojo Motinos kultas Bažnyčios liturgijoje  yra svarbesnis už šventųjų garbinimą (378).

Panaikintas 2IGMR 338 straipsnio sakinys: „Homilija patariama ir kitose gedulinėse Mišiose su žmonėmis“.

IX skyrius
Leidžiami pritaikymai vyskupų konferencijoms ir vyskupui (386–399)

Šis skyrius visiškai naujas, jį sudaro 16 straipsnių. Pateikiame svarbiausių dalykų santrauką.

Diecezinis vyskupas visų pirma turi rūpintis savo vyskupijos liturginio gyvenimo puoselėjimu ir saugojimu. Taip pat jam priklauso: tvarkyti koncelebracijos dalykus, nustatyti patarnavimų prie altoriaus tvarką, spręsti dėl Komunijos dviem pavidalais dalijimo ir bažnyčios pastato įrengimo bei sutvarkymo. Ypač jis turi ugdyti kunigų, diakonų ir pasauliečių šventos liturgijos dvasios pajautą (387).

Vyskupų konferencijų kompetencijai priklauso šie dalykai: parengti Romos mišiolo vertimą į vietinę kalbą, jį aprobuoti ir, Apaštalų Sostui pripažinus, leisti naudoti; nustatyti tikinčiųjų kūno gestus ir laikyseną; patvirtinti altoriaus ir Evangelijos pagarbos gestus; aprobuoti Mišių įžangos, atnašų ir Komunijos giesmių tekstus; nustatyti ramybės palinkėjimo formą ir Komunijos priėmimo būdus; patvirtinti altoriaus ir liturginių daiktų, ypač indų, medžiagą, taip pat liturginių drabužių formą ir spalvą (390).

Be to, vyskupų konferencijos rūpinasi biblinių tekstų, naudojamų liturgijoje (391), ir kitų liturginių tekstų bei knygų tinkamu vertimu (392); aprobuoja liturginių tekstų, ypač Mišių ordinariumo, melodijas, muzikines formas ir instrumentus (393).

Kiekvienai vyskupijai dera turėti savo liturginį kalendorių, tačiau vyskupų konferencijos gali išleisti visam kraštui bendrą kalendorių ar net kartu su kitomis vyskupų konferencijomis parengtą kurio nors regiono liturginį kalendorių, patvirtintą Apaštalų Sosto (394). Šio straipsnio antrojoje dalyje kalbama apie kalendoriaus sudarymo principus ir svarbiausius akcentus.

Kituose šio skyriaus straipsniuose išsamiau nagrinėjami Mišių liturgijos įkultūrizacijos klausimai.