Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte
vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga

(Tęsinys)
 

III.   IŠ NAUJO PRADĖTI NUO KRISTAUS

29.  „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Toks tikrumas, brangieji broliai ir seserys, Bažnyčią lydėjo du tūkstančius metų ir buvo atgaivintas mūsų širdyse Jubiliejaus šventimo. Iš čia turime pasisemti naujo polėkio savo krikščioniškajam gyvenimui, tai turime padaryti mūsų kelionę įkvepiančia jėga. Jausdami tarp mūsų Prisikėlusiojo buvimą, šiandien keliame tokį patį klausimą, koks buvo užduotas Petrui po jo Sekminių kalbos Jeruzalės aikštėje: „Ką mums daryti?” (Apd 2, 37).

Keliame šį klausimą su pasitikėjimo kupinu optimizmu, tačiau sykiu nemenkindami problemų. Tikrai nesame susivilioję naiviu požiūriu, jog mūsų laikų didelių iššūkių akivaizdoje galime rasti kokią nors magišką formulę. Ne, mus išgelbės ne formulė, bet Asmuo ir tikrumas, kurį jis mums įkvepia: Aš esu su jumis!

Tad kalbama ne apie „naujos programos” išradimą. Programa jau yra; ji jau seniai parengta remiantis Evangelija ir gyvąja Tradicija. Jos šerdis galiausiai yra pats Kristus. Jį būtina pažinti, mylėti ir juo sekti, norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir su juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale. Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams bei kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui. Ši programa visiems laikams yra mūsų programa trečiajam tūkstantmečiui.

Vis dėlto šią programą reikia paversti pastoracinėmis gairėmis, atitinkančiomis kiekvienos bendruomenės sąlygas. Jubiliejus suteikė mums nepaprastą progą kelerius metus kartu eiti visos Bažnyčios bendru keliu, katechezės, sutelktos į Trejybės temą ir lydimos specifinių pastoracinių pastangų siekiant laiduoti vaisingą jubiliejinę patirtį, keliu. Dėkoju, kad taip nuoširdžiai daug kur buvo priimtas mano pasiūlymas, pateiktas apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente. Dabar priešais mus ne koks nors tiesioginis tikslas, bet platesnis ir reiklesnis įprastinės pastoracijos horizontas. Reikia, kad savo visuotinėmis ir būtinomis nuostatomis vienatinė Evangelijos programa ir toliau, kaip visada būdavo, įžengtų į kiekvienos bažnytinės srities istoriją. Būtent dalinėse Bažnyčiose galima nustatyti konkrečius bei objektyvius programos elementus – darbo tikslus ir metodus, darbuotojų ugdymą bei skatinimą, reikiamų lėšų paiešką, – kurie leistų Kristaus skelbimui pasiekti žmones, ugdyti bendruomenes ir per evangelinių vertybių liudijimą giliai paveikti visuomenę bei kultūrą.

Todėl karštai raginu dalinių Bažnyčių ganytojus, pasitelkus į pagalbą įvairius Dievo tautos narius, su pasitikėjimu apibrėžti būsimo kelio etapus, kiekvienos diecezinės bendruomenės sprendimus derinant su kaimyninių Bažnyčių bei visuotinės Bažnyčios sprendimais.

Tokią dermę tikrai palengvins įprastiniu jau tapęs kolegialus vyskupų darbas vyskupų konferencijose ir sinoduose. Argi ne to buvo siekiama per Vyskupų sinodo atskiriems žemynams skirtas asamblėjas, prisidėjusias prie rengimosi Jubiliejui reikšmingomis gairėmis Evangelijai mūsų dienomis įvairiose aplinkose bei kultūrose skelbti? Šiam turtingam minčių palikimui nevalia leisti išnykti; priešingai, jį privalu pritaikyti praktikoje.

Tad mūsų laukia jaudinantis pastoracijos atnaujinimo darbas, įtraukiantis mus visus. Vis dėlto visų naudos bei orientacijos labui norėčiau nurodyti kelis pastoracinius prioritetus, kuriuos priešais mano akis itin ryškiai iškėlė Didžiojo jubiliejaus patirtis.

Šventumas

30.  Pirmiausia nesvyruodamas sakau, kad visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą. Argi ne tokia buvo Jubiliejaus atlaidų – ypatingos malonės, Kristaus siūlomos tam, kad kiekvienas pakrikštytasis galėtų būti iš pagrindų nuskaistintas bei atnaujintas, – galutinė prasmė?

Tikiuosi, jog daugelis Jubiliejaus dalyvių šia malone pasinaudojo, visiškai suvokdami jos reiklumą. Pasibaigus Jubiliejui, vėl imame eiti įprastiniu keliu; tačiau šventumas išlieka labiau negu kada nors anksčiau neatidėliotina pastoracijos užduotis.

Būtina iš naujo atrasti dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium V skyriaus, skirto visuotiniam pašaukimui į šventumą, visą programinę vertę. Susirinkimo tėvai akcentavo šią temą ne dėl to, kad suteiktų ekleziologijai dvasingumo atspalvį, bet kad išreikštų jai būdingą vidinę dinamiką. Iš naujo atrandant Bažnyčią kaip „slėpinį”, tai yra kaip „tautą, sujungtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe”(15), negalima iš naujo neatrasti ir jos „šventumo”, suprantamo pagrindine reikšme kaip priklausomybė Šventajam, triskart Šventajam (plg. Iz 6, 3). Sakyti, kad Bažnyčia yra šventa, vadinasi, nukreipti žvilgsnius į jos kaip Kristaus Sužadėtinės, už kurią jis save atidavė, „kad ją pašventintų” (plg. Ef 5, 25–26), veidą. Ši šventumo dovana yra, taip sakant, objektyvi ir siūloma kiekvienam pakrikštytajam.

Tačiau dovana savo ruožtu virsta užduotimi, kuriai turi būti palenktas visas krikščioniškasis gyvenimas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3). Tai pareiga, tenkanti ne tik kai kuriems krikščionims. „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės” (16).

31.  Prisiminti šią pamatinę tiesą ir ja grįsti pastoracinį planavimą, kurio imamės trečiojo tūkstantmečio pradžioje, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai praktiška. Ar galima šventumą „planuoti”? Ką tas žodis galėtų reikšti pastoracinio plano logikoje?

Paženklinti pastoracinį planavimą šventumo ženklu iš tiesų yra daug padarinių turintis sprendimas. Tuo išreiškiamas įsitikinimas, jog tuo atveju, jei krikštas yra tikrasis įžengimas į Dievo šventumą per įjungimą į Kristų ir jo Dvasios apsigyvenimą, būtų prieštaringa tenkintis vidutiniu gyvenimu, pasižyminčiu minimalistine etika bei paviršutinišku religingumu. Klausti katechumeno: „Ar nori priimti krikštą?” reiškia jo klausti: „Ar nori tapti šventas?” Tai reiškia parodyti jam radikalųjį Kalno pamokslo principą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).

Pats Susirinkimas paaiškino, jog šio tobulumo idealo nevalia suprasti klaidingai, tartum tai suponuotų ypatingą gyvenimą, kurį galėtų praktikuoti tiktai kai kurie šventumo „genijai”. Šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui. Dėkoju Viešpačiui, leidusiam man pastaraisiais metais paskelbti palaimintaisiais bei šventaisiais daugybę krikščionių, tarp jų daug pasauliečių, tapusių šventais įprasčiausio gyvenimo sąlygomis. Metas iš naujo ryžtingai pasiūlyti visiems šį aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartą: šia linkme turėtų vesti visas bažnytinės bendruomenės bei krikščioniškųjų šeimų gyvenimas. Tačiau sykiu yra aišku, jog šventumo keliai yra asmeniniai ir reikalauja tikros šventumo pedagogikos, gebančios prisitaikyti prie atskirų asmenų ritmo. Tokia pedagogika turėtų susieti visiems siūlomus turtus su tradicinėmis asmeninės bei grupinės pagalbos formomis ir jos naujesnėmis formomis, randamomis Bažnyčios pripažįstamuose sąjūdžiuose bei organizacijose.

Malda

32.  Tokiai šventumo pedagogikai reikia pirmiausia maldos menu pasižyminčios krikščionybės. Jubiliejaus metai buvo intensyviausios asmeninės ir bendruomeninės maldos metai. Tačiau gerai žinome, kad malda nėra savaime duodamas dalykas. Būtina mokytis melstis taip, kaip to iš dieviškojo Mokytojo lūpų mokėsi pirmieji mokiniai, kurie prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis” (Lk 11, 1). Malda ugdo dialogą su Kristumi, darantį mus artimais jo draugais: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu” (Jn 15, 4). Toks abipusiškumas yra krikščioniškojo gyvenimo pati esmė bei siela ir viso autentiško pastoracinio gyvenimo sąlyga. Įgyvendintas mumyse Šventosios Dvasios, jis atveria mus įsimąstymui į Tėvo veidą per Kristų ir Kristuje. Išmokti šios krikščioniškajai maldai būdingos logikos, pilnatviškai gyvenant ja pirmiausia liturgijoje – bažnytinio gyvenimo viršūnėje ir versmėje (17), – bet taip pat asmeninės patirties srityje, yra tikrai gyvybingos krikščionybės, kuriai nereikia bijoti ateities, nes ji nuolatos grįžta prie versmių bei ten atsinaujina, laidas.

33.  Argi „laiko ženklas” nėra tai, jog šiandieniame pasaulyje, nepaisant paplitusios sekuliarizacijos, visur jaučiamas dvasingumo poreikis, kuris daugiausia reiškiasi kaip naujas maldos poreikis? Kitos religijos, plačiai paplitusios senuose krikščioniškuose kraštuose, irgi siūlo savo atsakus į šį poreikį ir kartais daro tai patraukliais būdais. Mes, kurie turime malonę tikėti Kristų, Tėvo apreiškėją ir pasaulio Išganytoją, privalome parodyti, į kokias gelmes ryšys su juo gali nunešti.

Didžioji mistinė Rytų ir Vakarų Bažnyčios tradicija gali daug apie tai pasakyti. Ji rodo, kaip malda gali tobulėti kaip autentiškas meilės dialogas, kol žmogaus asmuo tampa visiškai užvaldytas dieviškojo Mylimojo, atsiliepiantis į kiekvieną Dvasios palytėjimą ir sūniškai besiilsintis Tėvo širdyje. Tada konkrečiai išgyvenamas Kristaus pažadas: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu” (Jn 14, 21). Tai kelionė, visiškai palaikoma malonės ir sykiu reikalaujanti didelių dvasinių pastangų, pasižyminti skausmingais nuskaistinimais („tamsiąja naktimi”), tačiau sykiu įvairiais galimais būdais vedanti į neapsakomą džiaugsmą, mistikų išgyvenamą kaip „vestuvinė sąjunga”. Argi tarp daugelio šviesių pavyzdžių galime nepaminėti šventojo Jono Kryžiaus ir šventosios Teresės Avilietės mokymų?

Taip, brangūs broliai ir seserys, krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos „mokyklomis”, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, įsimąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas ligi tikro širdies „įpuolimo į meilę”. Turima galvoje intensyvi malda, tačiau nenugręžianti nuo užduočių istorijoje: atverdama širdį Dievo meilei, ji kartu atveria ją ir brolių meilei bei daro gebančią kurti istoriją pagal Dievo planą (18).

34.  Tikra tiesa, kad maldai ypač pašaukti tikintieji, gavę pašaukimo į ypatingu būdu pašvęstą gyvenimą dovaną; malda savo prigimtimi daro juos atviresnius įsimąstymo patirčiai, ir todėl ją būtina dosniai puoselėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog paprasti krikščionys gali pasitenkinti paviršutiniška malda, neįstengiančia užpildyti jų gyvenimo. Daugybės išbandymų, kuriuos šiandienis pasaulis kelia tikėjimui, akivaizdoje jie būtų ne tik pusėtini, bet ir „pavojuje” atsidūrę krikščionys. Jų tikėjimas pamažu silpnėtų, ir jie galiausiai, matyt, pasiduotų „pakaitalų” žavesiui, priimdami alternatyvius religinius pasiūlymus ar net nuklysdami į viską sau leidžiančio prietaringumo formas.

Todėl būtina, kad maldos ugdymas kokiu nors būdu taptų esminiu kiekvieno pastoracinio planavimo elementu. Aš pats nusprendžiau artimiausias trečiadienio katechezes skirti psalmių apmąstymams ir pradėti nuo Rytmetinės maldos psalmių, kuriomis viešoji Bažnyčios malda kviečia mus pašventinti savo dienas bei suteikti joms kryptį. Kaip būtų naudinga, jei ne tik pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse, bet ir parapijose būtų labiau stengiamasi malda persunkti visą aplinką! Būtina su reikiamu įžvalgumu vertinti liaudiško maldingumo formas ir pirmiausia mokyti liturginės maldos. Lengviau, negu paprastai manoma, galima „įsivaizduoti” krikščionių bendruomenės dienotvarkę, kur įvairialypiai pastoraciniai darbai bei liudijimas pasaulyje būtų harmoningai derinami su Eucharistijos šventimu ir net Rytmetinės bei Vakarinės recitavimu. Tai rodo daugelio aktyvių krikščioniškųjų grupių, tarp jų ir tų, kurias sudaro daugiausia pasauliečiai, patirtis.

Viešpaties dienos Eucharistija

35.  Todėl didžiausią dėmesį reikėtų skirti liturgijai. Ji yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (19). XX amžiuje, ypač laikotarpiu nuo Susirinkimo, krikščionių bendruomenė smarkiai paaugo turint galvoje sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, šventimo būdą. Būtina toliau eiti šia linkme, pirmutinį dėmesį skiriant Eucharistijai, švenčiamai Viešpaties dieną, arba sekmadienį, kuris laikytinas ypatinga džiaugsmo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis (20). Jau du tūkstančius metų krikščioniškąjį laiką ženklina atminimas tos „pirmosios savaitės dienos” (plg. Mk 16, 2.9; Lk 24, 1; Jn 20, 1), kai prisikėlęs Kristus dovanojo apaštalams ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19–23). Kristaus prisikėlimo tiesa yra pirminis pagrindas, kuriuo remiasi krikščioniškasis tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14), įvykis, sudarantis laiko slėpinio centrą ir kreipiantis į paskutinę dieną – į Kristaus šlovingąjį sugrįžimą. Nežinome, ką mums yra parengęs prasidedantis tūkstantmetis, tačiau esame tikri, kad jį savo rankose tvirtai tebelaikys Kristus, „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats” (Apr 19, 16), ir Bažnyčia toliau rodys kiekvienai kartai „pagrindinę istorijos ašį, į kurią remiasi pasaulio pradžios bei jo galutinės paskirties slėpinys” (21), švęsdama Velykas ne tik vienąkart per metus, bet ir kiekvieną sekmadienį.

36.  Tad, tęsdamas laiško Dies Domini mintis, norėčiau primygtinai patikinti, jog dalyvavimas Eucharistijoje kiekvienam pakrikštytajam tikrai yra sekmadienio širdis. Tai neatsisakytinas reikalavimas, kurį reikia vykdyti ne tik kaip pareigą, bet ir dėl to, kad tai yra tikrai sąmoningo bei nuoseklaus krikščioniškojo gyvenimo esminė sąlyga. Žengiame į tūkstantmetį, kuris, atrodo, žada būti paženklintas gilios kultūrų bei religijų sampynos, net ir šalyse, turinčiose ilgą krikščionybės tradiciją.
Daugelyje vietovių krikščionys yra „mažoji kaimenė” (plg. Lk 12, 32) arba tokia darosi. Tai meta jiems iššūkį dar energingiau liudyti specifinius savosios tapatybės aspektus dažnai sunkiomis sąlygomis ir jaučiantis vienišiems. Vienas iš tokių aspektų yra pareiga dalyvauti Eucharistijoje kiekvieną sekmadienį. Sekmadieninė Eucharistija, suburdama kiekvieną savaitę krikščionis kaip Dievo šeimą už gyvybės Žodžio ir Duonos stalo, taip pat yra natūraliausias vaistas nuo išsisklaidymo. Ji yra puiki vieta, kur nuolatos skelbiama bei puoselėjama bendrystė. Būtent dalyvavimas Eucharistijoje Viešpaties dieną paverčia Bažnyčios diena (22), diena, kai ji gali veiksmingai atlikti savąjį vienybės sakramento vaidmenį.

Susitaikinimo sakramentas

37.  Taip pat noriu paakinti iš naujo drąsiai imtis pastoracijos, galinčios laiduoti, jog krikščionių bendruomenių kasdienė pedagogika mokės įtaigiai ir paveikiai pateikti Susitaikinimo sakramento praktiką. Kaip pamenate, šį klausimą aptariau 1984 metais posinodiniame paraginime Reconciliatio et paenitentia, kur buvo apibendrinti vienos Vyskupų sinodo asamblėjos, skirtos šiai problemai, apmąstymų vaisiai. Tuomet kviečiau visomis išgalėmis stengtis įveikti šiuolaikinėje visuomenėje išgyvenamą „nuodėmės pajautos” krizę (23), tačiau dar labiau raginau iš naujo atrasti Kristų kaip mysterium pietatis, kaip tą, kuriame Dievas parodo savo užuojautos sklidiną širdį ir mus su savimi sutaikina. Būtent šį Kristaus veidą reikia iš naujo atrasti per Atgailos sakramentą, kuris krikščioniui yra „įprastinė priemonė atleidimui už po krikšto padarytas nuodėmes gauti”(24). Tuo metu, kai mano minėtasis Sinodas ėmė nagrinėti šią problemą, visiems prieš akis buvo sakramento krizė, ypač paplitusi tam tikrose pasaulio srityse. Šią krizę sukėlusios priežastys neišnyko per tokį trumpą laiką. Tačiau Jubiliejaus metai, ypač paženklinti naudojimosi Atgailos sakramentu, teikia mums viltingą žinią, kurios nevalia nutylėti: jei daugybė tikinčiųjų, tarp jų daug jaunuolių, vaisingai priėmė šį sakramentą, tai ganytojams galbūt būtina labiau pasitikint, kūrybiškiau ir atkakliau jį skelbti bei skatinti tikinčiuosius jį branginti. Dabartinių krizių akivaizdoje, brangūs broliai kunigai, neturime nuleisti rankų! Viešpaties dovanos – o sakramentai tarp jų yra brangiausios – kyla iš To, kuris gerai pažįsta žmogaus širdį ir yra istorijos Viešpats.

Malonės primatas

38.  Vis labiau pasitikint leistis į mūsų laukiantį pastoracijos, laiduojančios deramą vietą asmeninei ir bendruomeninei maldai, planavimą reiškia gerbti esminį krikščioniškosios gyvenimo vizijos principą – malonės primatą. Nė vienoje dvasinėje kelionėje ir pastoracinėje veikloje neišvengiama gundymo manyti, jog rezultatus lemia mūsų gebėjimas veikti ir planuoti. Dievas tikrai prašo mūsų bendradarbiauti su jo malone ir todėl ragina visus savo proto bei energijos išteklius skirti Karalystės tarnybai. Tačiau vargas mums, jei užmiršime, kad be Kristaus negalime „nieko nuveikti” (plg. Jn 15, 5).

Šios tiesos užmiršti neleidžia malda. Ji nuolatos primena Kristaus primatą ir sykiu vidinio gyvenimo bei šventumo primatą. Jei šio principo nepaisoma, tai argi stebina, kad pastoraciniai sumanymai žlunga, palikdami širdyje drąsą atimantį nepasitenkinimo jausmą? Tada patiriame tą patį, ką išgyveno mokiniai Evangelijos pasakojime apie stebuklingą žūklę: „Kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome” (Lk 5, 5). Tai tikėjimo, maldos, pokalbio su Dievu metas, skirtas atverti mūsų širdis malonės srautui ir leisti Kristaus žodžiui pereiti per mus visa savo jėga: Duc in altum! Per tą žūklę būtent Petras ištarė tikėjimo žodžius: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus” (ten pat). Prasidedant šiam tūkstantmečiui, leiskite Petro įpėdiniui pakviesti visą Bažnyčią šiam tikėjimo aktui, pasireiškiančiam nauju pasiryžimu melstis.

Žodžio klausymasis

39.  Nėra abejonių, kad toks šventumo ir maldos primatas gali kilti tiktai iš Dievo žodžio atnaujinto klausymosi. Nuo to laiko, kai Vatikano II Susirinkimas pabrėžė iškilų Dievo žodžio vaidmenį Bažnyčios gyvenime, Šventojo Rašto uolaus klausymosi bei dėmesingo skaitymo srityje pasiekta ženkli pažanga. Bažnyčios viešojoje maldoje Šventajam Raštui garantuota garbė, kokios jis nusipelno. Juo vis daugiau naudojasi tikintieji ir bendruomenės, ir tarp pasauliečių daug tokių, kurie atsideda Raštui remdamiesi teologinių bei biblinių studijų teikiama vertinga pagalba. Naujų jėgų iš dėmesingumo Dievo žodžiui pirmiausia susilaukia evangelizacija ir katechezė. Brangūs broliai ir seserys, šią tendenciją reikia stiprinti bei gilinti platinant Bibliją tarp šeimų. Ypač būtina, kad Žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu pagal seną ir visuomet galiojančią lectio divina tradiciją, leidžiančią semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, kreipiantį, formuojantį gyvenimą.
Žodžio skelbimas

40.  Maitintis Žodžiu, idant būtume „Žodžio tarnai” evangelizaciniame darbe, – tai tikrai Bažnyčios prioritetas naujojo tūkstantmečio pradžioje. Šiuo metu net seniai evangelizuotuose kraštuose nebėra „krikščioniškosios visuomenės”, kuri, nepaisant daugelio silpnybių, visais laikais ženklinančių žmoniją, aiškiai rėmėsi evangelinėmis vertybėmis. Šiandien būtina drąsiai atsigręžti į situaciją, kuri dėl globalizacijos ir jai būdingos naujos bei kintančios tautų ir kultūrų mozaikos darosi įvairialypiškesnė ir sudėtingesnė. Daug kartų šiais metais kviečiau imtis naujosios evangelizacijos. Dabar tai kartoju dar sykį, pirmiausia norėdamas pabrėžti, jog privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio. Privalome iš naujo įžiebti savyje Pauliaus, sušukusio: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” (1 Kor 9, 16), aistrą.

Tokia aistra netruks pažadinti Bažnyčioje naują misijų dvasią, kuri bus ne rezervuota grupei „specialistų”, bet apims visus Dievo tautos narius. Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali laikyti jį vien sau, jis turi jį skelbti. Reikia naujo apaštališkojo polėkio, kuris būtų išgyvenamas kaip krikščioniškųjų bendruomenių bei grupių kasdienis įsipareigojimas. Tačiau tai turėtų būti daroma deramai gerbiant kiekvieno žmogaus skirtingą kelią bei atsižvelgiant į skirtingas kultūras, kad kiekvienos tautos specifinės vertybės būtų ne paneigtos, bet apvalytos bei ligi galo išskleistos.

Trečiojo tūkstantmečio krikščionybė turės vis geriau atsiliepti į šią būtinybę įsikultūrinti. Likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, ji turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose ji bus priimta bei suleis šaknis, veidą. Jubiliejaus metais ypač džiaugėmės šio įvairialypio Bažnyčios veido grožiu. Tai galbūt tiktai pradžia, Dievo Dvasios mums rengiamos ateities eskizinis atvaizdas.

Kristų reikia su pasitikėjimu siūlyti visiems žmonėms. Būtina kreiptis į suaugusiuosius, šeimas, jaunuolius, vaikus, niekada nedangstant griežčiausių Evangelijos reikalavimų, bet atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, susijusius su jautrumu bei kalba, pagal pavyzdį Pauliaus, kuris yra pasakęs: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau” (1 Kor 9, 22). Tai siūlydamas ypač turiu galvoje jaunimo pastoraciją. Kaip jau minėjau anksčiau, Jubiliejus paliudijo būtent jaunuolių dosnų užsidegimą. Turime mokėti deramai įvertinti šį guodžiantį atsaką bei investuoti tą entuziazmą kaip naują talentą (plg. Mt 25, 15), Viešpaties duotą mums į rankas, kad atneštų daug pelno.

41.  Tegu šviesus daugelio per Jubiliejų prisimintų tikėjimo liudytojų pavyzdys mus palaiko ir mums vadovauja šioje pasitikėjimo kupinoje, jaudinančioje ir kūrybiškoje veikloje! Bažnyčiai jos kankiniai visuomet būdavo gyvybės sėkla. Sanguis martyrum – semen christianorum (25) – šis garsus Tertuliano suformuluotas „dėsnis” išlaikė visus istorijos išbandymus. Argi taip nebus ir prasidedančiame šimtmetyje, tūkstantmetyje? Mes galbūt buvome perdėm įpratę galvoti apie kankinius kaip apie gana tolimą dalyką, tartum tai būtų praeitis, pirmiausia susijusi su pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Tačiau Jubiliejaus atmintis atvėrė mums stebinantį reginį, parodė, jog mūsų laikai ypač turtingi liudytojų, kurie vienaip ar kitaip mokėjo gyventi pagal Evangeliją priešiškumo ir persekiojimo sąlygomis, dažnai liudydami ligi kraujo praliejimo. Dievo žodis, pasėtas į gerą dirvą, juose davė šimteriopą vaisių (plg. Mt 13, 3–23). Savo pavyzdžiu jie mums parodė ir tarsi ištiesino kelią į ateitį. Mums belieka tiktai eiti jų pėdomis padedamiems Dievo malonės.
 

IV.   MEILĖS LIUDYTOJAI

42.  „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Jei tikrai būsime įsimąstę į Kristaus veidą, brangieji broliai ir seserys, mūsų pastoracinis planavimas negalės būti neįkvėptas „naujo įsakymo”, kurį jis mums davė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).
Kita didelė sritis, kur reikia rimto plano visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių lygmenimis, susijusi su bendryste (koinonia), įkūnijančia ir iškeliančia aikštėn pačią Bažnyčios slėpinio esmę. Bendrystė yra vaisius ir regima išraiška meilės, trykštančios iš amžinojo Tėvo širdies, išliejamos mumyse Dvasios, kurią mums dovanoja Jėzus (plg. Rom 5, 5), kad visi būtume „vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32). Būtent įgyvendindama šią meilės bendrystę Bažnyčia pasirodo kaip „sakramentas”, tai yra kaip „artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (26).

Viešpaties žodžiai šiuo klausimu perdėm apibrėžti, kad būtų galima menkinti jų reikšmę. Bažnyčiai jos kelyje per istoriją ir naujajame amžiuje reikės daugelio dalykų; tačiau jei nebus meilės (agape), visa bus bergždžia. Pats apaštalas Paulius primena mums apie tai savo himne meilei: jei mokėtume kalbėti žmonių ir angelų kalbomis ir jei turėtume tikėjimą, kad galėtume „net kalnus kilnoti”, tačiau neturėtume meilės, visa būtų „niekas” (plg. 1 Kor 13, 2). Meilė tikrai yra Bažnyčios „širdis”; tai puikiai suprato Teresė Lizjietė, kurią kaip scientia amoris žinovę paskelbiau Bažnyčios mokytoja: „Supratau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji širdis liepsnoja Meile. Supratau, kad vien Meilė skatina Bažnyčios narius veikti <…>. Supratau, kad Meilė stiprina visus pašaukimus, Meilė yra visa”(27).

Bendrystės dvasingumas

43.  Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius.

Ką tai reiškia konkrečiai? Čia irgi galima išsyk pereiti prie praktinių dalykų, tačiau toks žingsnis būtų klaidingas. Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės. Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose. Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs”. Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną: ne tik kaip dovaną tam, kuris ją gavo tiesiogiai, bet ir kaip „dovaną man”. Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės” broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą. Neapgaudinėkime savęs: be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos. Jos taps ne bendrystės raiškos ir augimo būdais, bet veikiau bedvasiais mechanizmais, bendrystės kaukėmis.

44.  Vadinasi, naujajame amžiuje turėsime labiau negu kada nors anksčiau branginti ir plėtoti sritis bei priemones, kurios, remiantis didžiosiomis Vatikano II Susirinkimo kryptimis, padeda laiduoti bei išlaikyti bendrystę. Pirmiausia galvoje turiu specifines tarnavimo bendrystei formas – petriškąją tarnybą ir artimai su ja susijusį vyskupų kolegialumą. Tie dalykai pagrįsti Kristaus planu Bažnyčios atžvilgiu (28), tačiau būtent todėl reikalingi nuolatinio tikrinimo, galinčio laiduoti, jog jie tikrai įkvepiami Evangelijos.

Po Vatikano II Susirinkimo daug nuveikta reformuojant Romos kuriją, sinodų organizaciją, vyskupų konferencijų funkcionavimą. Tačiau dar tikrai daug reikia padaryti siekiant geriau išreikšti šių bendrystės įrankių galimybes – įrankių, ypač reikalingų šiandien, kai būtina greitai ir veiksmingai atsiliepti į problemas, kurių Bažnyčiai teks imtis taip sparčiai kintančioje mūsų laikų aplinkoje.

45.  Bendrystės vietas būtina kasdien visais lygmenimis puoselėti bei plėsti kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimo audinyje. Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų ir diakonų, ganytojų ir visos Dievo tautos, dvasininkijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai. To siekiant vis daugiau reikšmės derėtų teikti tokiems kanonų teisės numatytiems bendradarbiavimo organams kaip kunigų ir pastoracinės tarybos. Jos, kaip žinoma, nesiremia parlamentinės demokratijos kriterijais, nes ne sprendžia, bet pataria (29); tačiau tai nemenkina jų reikšmės bei svarbos. Juk bendrystės teologiją ir dvasingumą įkvepia abipusis bei vaisingas ganytojų ir tikinčiųjų įsiklausymo kupinas dialogas, kuris išlaiko a priori sutarimą dėl esminių dalykų ir, kita vertus, paprastai skatina pritarti gerai pasvertiems ir bendriems sprendimams, susijusiems su diskutuotinais klausimais.

To siekiant reikia persiimti sena išmintimi, kuri, nemenkindama ganytojų vaidmens, mokėjo paakinti juos kuo labiau įsiklausyti į visą Dievo tautą. Reikšminga tai, ką šventasis Benediktas primena vieno vienuolyno abatui siūlydamas jam tartis ir su jauniausiais bendruomenės nariais: „Viešpats jaunesniam dažnai įkvepia tai, kas geriausia” (30). Šventasis Paulinas Nolietis ragina: „Žiūrėkime į visų tikinčiųjų lūpas, nes Šventoji Dvasia dvelkia kiekviename tikinčiajame”(31).

Teisinė išmintis, nustatydama tikslias dalyvavimo taisykles, iškelia aikštėn hierarchinę Bažnyčios struktūrą ir atremia visas savavališkumo ar nepagrįstų pretenzijų pagundas, tuo tarpu bendrystės dvasingumas, skatindamas pasitikėjimą bei atvirumą, visiškai atitinkančius Dievo tautos kiekvieno nario kilnumą ir atsakomybę, suteikia institucinei tikrovei sielą.

Pašaukimų įvairovė

46.  Tokia bendrystės vizija artimai susijusi su krikščioniškosios bendruomenės gebėjimu atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms. Bažnyčios vienybė yra ne vienodybė, bet teisėtų įvairybių organiška visuma. Tai daugybės narių, susivienijusių į vieną kūną, vieną Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12, 12), tikrovė. Vadinasi, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčiai bus būtina skatinti visus pakrikštytuosius įsisąmoninti savo aktyviąją atsakomybę Bažnyčios gyvenime. Šalia įšventinamosios tarnybos visos bendruomenės gerovės labui gali klestėti kitos, įsteigtos ar paprasčiausiai pripažintos, tarnybos, padedančios jai atsiliepti į daugybę savo poreikių, pradedant katecheze bei gyva liturgija ir baigiant jaunimo auklėjimu bei įvairiausiomis artimo meilės formomis.

Dosnių pastangų – pirmiausia atkakliai meldžiantis pjūties Viešpačiui (plg. Mt 9, 38) – neabejotinai reikia pašaukimams į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą skatinti. Tai labai svarbi Bažnyčios gyvenimo visame pasaulyje problema. Dėl socialinės aplinkos pokyčių ir religinės sausros, sukeltos vartotojiškumo ir sekuliarizmo, ši problema tapo tikrai dramatiška ir kai kuriuose seniai evangelizuotuose kraštuose. Būtina ir neatidėliotina pradėti plačią ir nuodugnią pašaukimų pastoraciją, apimančią parapijas, ugdymo vietas bei šeimas ir akinančią dėmesingiau apmąstyti esmines gyvenimo vertybes, kurias įgyvendina kiekvieno asmens atsakas į Dievo kvietimą, ypač tada, kai jis kviečia visiškai save dovanoti ir visas savo jėgas atiduoti Karalystės reikalui.

Šioje perspektyvoje išryškėja ir visų kitų pašaukimų, įsišaknijusių per Krikšto sakramentą gauto naujojo gyvenimo turtuose, didelė svarba. Pirmiausia derėtų vis geriau iš naujo atrasti pasauliečių pašaukimą – jiems „skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią” (32), ir atlikti „savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje”, savo veikla siekiant „evangelizuoti bei šventinti žmones” (33).

Labai naudinga bendrystei yra užduotis skatinti įvairias susivienijimo formas – nesvarbu, ar tai būtų bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnės ar naujesnės formos, – tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana ir autentiškas „Dvasios pavasaris”. Būtina, kad organizacijos ir sąjūdžiai tiek visuotinėje Bažnyčioje, tiek dalinėse Bažnyčiose darbuotųsi laikydamiesi kuo didžiausios bažnytinės darnos ir paklusdami ganytojų valdžios nurodymams. Tačiau visiems taip pat galioja reiklus ir griežtas apaštalo įspėjimas: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite” (1 Tes 5, 19–21).

47. Ypatingą dėmesį reikia skirti šeimos pastoracijai, dar būtinesnei tokiu istoriniu momentu kaip mūsų, kai išgyvenama plati ir gili šios pamatinės institucijos krizė. Pasak santuokos krikščioniškosios sampratos, vyro ir moters ryšys – abipusis ir visiškas, vienatinis ir neišardomas – atitinka pirmapradį Dievo planą, aptemdytą istorijoje „širdies kietumo”, bet Kristaus, apreiškusio tai, ko Dievas norėjo „pradžioje” (plg. Mt 19, 8), vėl iškelto į pirmykštį spindesį. Santuoka, iškelta į sakramento kilnumą, taip pat išreiškiamas Kristaus sužadėtiniškos meilės savo Bažnyčiai „didis slėpinys” (plg. Ef 5, 32).

Šiuo klausimu Bažnyčia negali pasiduoti tam tikros kultūros, net labai paplitusios ir kartais karingos, spaudimui. Priešingai, ji privalo stengtis, kad vis tobuliau Evangelijos dvasia ugdomos šeimos įtikinamai parodytų galimybę santuokos, visiškai atitinkančios Dievo planą ir tikruosius žmogaus asmens – sutuoktinių ir pirmiausia daug trapesnių vaikų – poreikius. Pačios šeimos turėtų vis labiau persiimti dėmesiu savo vaikams ir, aktyviai veikdamos Bažnyčioje bei visuomenėje, rūpintis savo teisių apsauga.

Ekumeninis įsipareigojimas

48.  Ką galėtume pasakyti apie neatidėliotiną būtinybę skatinti bendrystę jautrioje ekumeninio įsipareigojimo srityje? Deja, į trečiąjį tūkstantmetį nešamės ir liūdną praeities paveldą. Jubiliejaus šventimas suteikė keletą tikrai pranašiškų ir jaudinančių ženklų, tačiau priešais akis dar ilgas kelias.

Nukreipdamas mūsų žvilgsnį į Kristų, Didysis jubiliejus leido gyviau įsisąmoninti Bažnyčią kaip vienybės sakramentą. „Tikiu vieną Bažnyčią”: tai, ką teigiame Tikėjimo išpažinime, galiausiai remiasi Kristumi, kuriame Bažnyčia nėra padalyta (plg. 1 Kor 1, 11–13). Kaip jo Kūnas, Bažnyčia, kurios vienybė kyla iš Dvasios dovanos, yra nepadalijama. Susiskaldymas reiškiasi istorijos lygmeniu Bažnyčios vaikų tarpusavio santykių srityje. Tai žmogaus trapumo ir negebėjimo priimti dovanos, be paliovos trykštančios iš Kristaus Galvos į jo mistinį Kūną, padarinys. Jėzaus malda Vakarienės menėje – „Tegu visa bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje” (Jn 17, 21) – yra apreiškimas ir maldavimas. Ji mums apreiškia Kristaus vienybę su Tėvu kaip Bažnyčios vienybės versmę ir nuolatinę dovaną, kurią Bažnyčia jame slėpiningai gauna ligi laikų pabaigos. Ši vienybė, kuri, nepaisant žmogiškumui būdingų ribotumų, tampa konkrečia tikrove Katalikų Bažnyčioje, įvairiu laipsniu taip pat veikia kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių turimuose šventumo ir tiesos elementuose, kurie yra Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos ir akstinas visuotinei katalikiškai vienybei (34).

Kristaus malda mums primena, jog būtina šią dovaną vis tobuliau priimti ir vis giliau plėtoti. Maldavimas „ut unum sint” yra ir mus įpareigojantis imperatyvas, ir palaikanti jėga, ir išganingas priekaištas mums dėl mūsų inertiškumo ir siauraširdiškumo. Jėzaus malda, o ne savo gebėjimais grindžiame savo viltį ir istorijoje pasiekti visišką bei regimą visų krikščionių vienybę.

Mūsų po Jubiliejaus vėl atnaujinamos kelionės perspektyvoje viltingai gręžiuosi į Rytų Bažnyčias linkėdamas, kad vėl grįžtų Bažnyčią pirmąjį tūkstantmetį praturtinęs pilnatviškas keitimasis dovanomis. Laikų, kai Bažnyčia kvėpavo „abiem plaučiais”, atminimas teskatina Rytų ir Vakarų krikščionis eiti petys petin puoselėjant tikėjimo vienybę ir gerbiant teisėtas skirtingybes, vieniems kitus pripažįstant bei palaikant kaip vieno Bažnyčios kūno narius.

Lygiai taip pat uoliai reikia puoselėti dialogą su anglikonų bendrijos ir iš Reformacijos kilusių bažnytinių bendruomenių broliais ir seserimis. Teologinis esminių tikėjimo bei krikščioniškosios moralės momentų sugretinimas, bendradarbiavimas artimo meilės srityje ir pirmiausia didysis šventumo ekumenizmas, Dievui padedant, negali neduoti vaisių ateityje. Tad kupini pasitikėjimo eikime savo keliu, siekdami akimirksnio, kai su visais be išimties Kristaus mokiniais visu balsu galėsime giedoti: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje” (Ps 133, 1).

Viską remti meile

49.  Meilė, prasidedanti bažnytinės bendruomenės viduje, iš prigimties atsiveria visuotinei tarnybai, įkvėpdama mus įsipareigoti veikliai ir konkrečiai meilei kiekvienam žmogui. Tai sritis, esmingai ženklinanti  krikščioniškąjį gyvenimą, bažnytinį veiklos stilių ir pastoracinį planavimą. Prasidedantis amžius ir tūkstantmetis dar išvys – ir linkėtina kuo aiškiau, – kokia atsidavusi gali būti meilė neturtingiesiems. Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (Mt 25, 35–36). Ši ištarmė nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį. Bažnyčia matuoja savo kaip Kristaus Sužadėtinės ištikimybę ne tik pagal tai, ar laikosi jo tikrojo mokymo, bet ir remdamasi šiais žodžiais.

Tikrai nevalia užmiršti, jog nė vieno negalima palikti neįtraukto į mūsų meilę, nes Dievo Sūnus „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi” (35). Tačiau sykiu Evangelija nedviprasmiškais žodžiais kalba apie Dievo Sūnaus ypatingą buvimą neturtėliuose, ir tai Bažnyčią verčia pirmenybę teikti būtent jiems. Tokiu pasirinkimu liudijamas Dievo meilės, jo apvaizdos, jo gailestingumo pobūdis, ir tam tikru būdu istorijoje sėjamos Dievo karalystės sėklos, kurias savo žemiškojo gyvenimo metu sėjo pats Jėzus padėdamas visiems, kurie į jį kreipdavosi spaudžiami savo dvasinių ir materialinių reikmių.

50.  Mūsų laikais tikrai daug vargo, reikalaujančio iš krikščionių jautraus atsako. Mūsų pasaulis įžengia į naują tūkstantmetį, kupiną ekonominės, kultūrinės, technologinės plėtros prieštaravimų; tokia plėtra teikia milžiniškų galimybių keliems privilegijuotiesiems, tačiau sykiu milijonus žmonių ne tik palieka pažangos nuošalėje, bet ir priverčia gyventi sąlygomis, nė iš tolo neprilygstančiomis toms, kurios bent minimaliai atitiktų žmogaus orumą. Juk mūsų laikais nebeturėtų būti žmonių, mirštančių iš bado, pasmerktų neraštingumui, neturinčių elementariausios medicininės priežiūros nei jokio stogo virš galvos.

Skurdo areną galima plėsti be galo, prie senųjų skurdo formų priduriant naujas, dažnai būdingas ir ekonomiškai pasiturintiems sluoksniams bei grupėms, kurios neapsaugotos nuo nevilties, kylančios iš beprasmiškumo, narkomanijos rykštės, vienatvės senatvėje ar sergant, išstūmimo į nuošalę ar socialinės diskriminacijos. Viso to akivaizdoje krikščionis turi mokėti išpažinti tikėjimą į Kristų, išgirsdamas jo balsą, šaukiantį iš to skurdo pasaulio. Tai reiškia tęsti artimo meilės tradiciją, kuri per praėjusius du tūkstančius metų reiškėsi daugybe formų, bet šiandien turi būti dar išradingesnė. Dabar yra naujo „meilės išradingumo” metas – meilės, kuri skleistųsi ne tik kaip veiksminga pagalba, bet ir kaip gebėjimas tapti tokiu artimu kenčiančiajam, taip su juo solidarizuotis, kad pagalbos mostas būtų suprantamas ne kaip žeminanti išmalda, bet kaip broliškas dalijimasis.

To siekdami turime laiduoti, kad vargšai kiekvienoje krikščionių bendruomenėje jaustųsi kaip namie. Argi tai nebūtų didingiausias ir veiksmingiausias Gerosios Naujienos apie Karalystę pateikimas? Be tokios evangelizacijos per artimo meilę ir krikščioniškojo neturto liudijimą Evangelijos skelbimas, kuris pats yra pirmutinė meilės forma, gali likti nesuprastas ar paskęsti žodžių jūroje, į kurią mus kasdien panardina dabartinė komunikacijos visuomenė. Darbų meilė suteikia žodžių meilei neprilygstamos jėgos.

Šiandieniai iššūkiai

51.  Ir argi galime laikytis nuošalyje prognozuojamos ekologinės katastrofos, padarysiančios didžiulius planetos plotus negyvenamus bei priešiškus žmogui, akivaizdoje? Arba matydami taikos, kuriai dažnai kelia grėsmę katastrofiškų karų košmaras, problemas? Arba tada, kai niekinamos tokios daugybės žmonių, ypač vaikų, pagrindinės žmogaus teisės? Daug yra neatidėliotinų problemų, nuo kurių krikščioniui nevalia nusigręžti.

Ypatingo įsipareigojimo reikalauja kai kurie Evangelijos radikalios naujienos aspektai, kurie taip menkai suprantami, kad net daro Bažnyčią nepopuliarią, tačiau, nepaisant to, turi būti būtinai įtraukti į bažnytinę artimo meilės programą. Čia galvoje turiu skatintiną pareigą kiekvienai žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo momento ligi mirties. Lygiai taip pat tarnavimas žmogui verčia mus laiku ar ne laiku garsiai pareikšti, jog tiems, kurie naudojasi mokslo pažanga, ypač biotechnologijų srityje, nevalia nepaisyti pagrindinių etikos reikalavimų ir šauktis abejotino solidarumo, galiausiai priverčiančio daryti skirtumą tarp vienos gyvybės ir kitos bei niekinti kiekvienam žmogui priklausantį orumą.

Norint, kad krikščioniškasis liudijimas būtų veiksmingas, ypač šiose jautriose ir kontraversinėse srityse, labai svarbu stengtis deramai paaiškinti Bažnyčios tokios pozicijos motyvus, pirmiausia pabrėžiant, jog čia kalbama ne apie tikėjimo požiūrio primetimą netikintiesiems, bet apie vertybių, įsišaknijusių pačioje žmogaus prigimtyje, interpretaciją bei apsaugą. Artimo meilė tada neišvengiamai ims tarnauti kultūrai, politikai, ekonomikai ir šeimai, idant visur būtų gerbiami pagrindiniai principai, nuo kurių priklauso žmogaus likimas ir kultūros ateitis.

52.  Visa tai, žinome, reikės įgyvendinti ypatingu krikščionišku būdu: vykdant šias užduotis pagrindinis vaidmuo turi tekti savo pašaukimą įgyvendinantiems pasauliečiams, kuriems niekuomet nevalia pasiduoti pagundai paversti krikščioniškąsias bendruomenes vien socialinių paslaugų organizacijomis. Santykį su pilietine visuomene, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, turi ženklinti pagarba pastarosios autonomijai bei kompetencijai.

Gerai žinomos Bažnyčios magisteriumo pastangos, ypač XX amžiuje, aiškinti socialinę tikrovę Evangelijos šviesoje ir vis apibrėžčiau bei sistemiškiau prisidėti prie socialinio klausimo, dabar įgijusio globalinį matmenį, sprendimo.

Šis etinis ir socialinis aspektas yra būtinas krikščioniškojo liudijimo matmuo. Reikia atmesti bet kurį vidujistinį ir individualistinį dvasingumą, vargiai suderinamą su artimo meilės reikalavimais ir dar mažiau – su Įsikūnijimo „logika” ir galiausiai su eschatologine krikščionybės įtampa. Pastaroji leidžia mums suvokti istorijos santykinumą, tačiau niekaip neatleidžia nuo pareigos statydinti šią istoriją. Čia kaip niekada aktualus Vatikano II Susirinkimo mokymas: „Krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis” (36).

Konkretus ženklas

53.  Norėdamas parodyti šio iš pačių pagrindinių Evangelijos reikalavimų kylančio įsipareigojimo artimo meilei bei žmogiškumo skatinimui ženklą, nutariau, jog būtų naudinga, jei patys Jubiliejaus metai tarp daugelio artimo meilės vaisių, kuriuos ji jau davė šių metų raidoje, – pirmiausia turiu galvoje pagalbą, suteiktą daugybei neturtingiausių brolių, kad jie galėtų dalyvauti Jubiliejuje, – taip pat paliktų fondą, kuris būtų savotiškas jubiliejinės artimo meilės vaisius ir antspaudas. Daug piligrimų prisidėjo savo aukomis, ir daug ekonomikos pasaulio atstovų irgi buvo dosnūs parama, padėjusia laiduoti tinkamą Jubiliejaus šventimą. Padengus metų išlaidas, piniginės lėšos, kurias pavyko sutaupyti, bus skirtos karitatyviniams tikslams, nes svarbu, kad toks reikšmingas religinis įvykis būtų atsietas nuo bet kurios finansinio pasipelnymo regimybės. Visos likusios lėšos bus skirtos pakartoti patirčiai, taip dažnai išgyventai istorijos raidoje nuo tada, kai krikščionybės pradžioje Jeruzalės bendruomenė parodė nekrikščionims jaudinantį spontaniško keitimosi dovanomis ir net bendro gėrybių turėjimo neturtingųjų labui pavyzdį (plg. Apd 2, 44–45).

Tai, ką ketinama įgyvendinti, tebus mažas upelis, tačiau jis įsilies į didžiulę krikščioniškosios artimo meilės upę, tekančią per istoriją. Mažas, bet reikšmingas upelis: Jubiliejus paskatino pasaulį atsigręžti į Romą, į Bažnyčią, „pirmutinę meilėje” (37), ir dovanoti Petrui savo auką. Katalikybės centre išreikšta meilė šiandien savotiškai gręžiasi į pasaulį per ženklą, kuris turėtų būti Jubiliejaus proga patirtos bendrystės vaisius ir gyvas atminimas.

Dialogas ir misija

54.  Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato šią šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. Tai mysterium lunae, toks brangus Bažnyčios tėvams, kurie šiuo įvaizdžiu norėjo perteikti Bažnyčios priklausomybę nuo Kristaus – Saulės, kurios šviesą ji atspindi (38). Tai buvo būdas išreikšti tai, ką apie save sakė pats Kristus, vadindamas save „pasaulio šviesa” (Jn 8, 12) ir ragindamas savo mokinius savo ruožtu būti „pasaulio šviesa” (Mt 5, 14).

Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei, atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis.

55.  Šioje perspektyvoje taip pat kyla didelis tarpreliginio dialogo, kurio, vadovaudamiesi Vatikano II Susirinkimo gairėmis (39), sieksime ir naujajame amžiuje, iššūkis. Rengimosi Didžiajam jubiliejui laikotarpiu Bažnyčia stengėsi per simboliškai reikšmingus susitikimus užmegzti atvirą dialogą su kitų religijų atstovais. Šis dialogas turėtų tęstis. Vis didėjančio kultūrinio bei religinio pliuralizmo, ženklinsiančio, kaip galima numatyti, naujojo tūkstantmečio visuomenę, aplinkoje toks dialogas yra svarbus siekiant laiduoti taikos sąlygas ir nutolinti religinių karų, taip dažnai apipildavusių krauju žmonijos istoriją, spektrą. Vienatinio Dievo vardas vis labiau turėtų tapti tuo, kas jis yra – taikos ir taikos įsakymo vardas.

56.  Tačiau dialogas negali remtis religiniu indiferentizmu. Tad mes, krikščionys, plėtodami dialogą, privalome pilnatviškai liudyti mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Nereikia baimintis, kad kito tapatybę įžeis tai, kas iš tiesų yra visiems skirtos ir rūpestingiausiai kiekvieno laisvės paisant siūlomos dovanos – Dievo, kuris yra Meilė ir „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3, 16), apreiškimo dovanos – džiugus skelbimas. Neseniai paskelbtoje deklaracijoje Dominus Iesus irgi pabrėžiama, jog dėl to negalima derėtis, nes mums tai ne kokia nors paprasta nuomonė, bet mus džiaugsmo pripildanti malonė, mums privaloma skelbti naujiena.
Todėl Bažnyčia negali nusišalinti nuo aktyvios misijų veiklos tarp pasaulio tautų, ir pirmutinė missio ad gentes užduotis tebėra naujiena, jog būtent Kristus, „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), yra žmonių išganymo šaltinis. Tarpreliginis dialogas „negali pakeisti skelbimo, priešingai, jis lieka į tai orientuotas” (40). Kita vertus, misijinė pareiga netrukdo mums pradėti dialogą pasirengus giliai įsiklausyti. Juk žinome, kad Bažnyčia niekuomet nesiliaus tyrusi nepaprasta matmenų bei implikacijų žmogaus gyvenimui gausa pasižyminčios malonės slėpinio, padedama Globėjo, Tiesos Dvasios (plg. Jn 14, 17), kuri turi vesti „į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13).

Toks principas grindžia ne tik neišsemiamą teologinį krikščioniškosios tiesos gilinimą, bet ir krikščionių dialogą su filosofijomis, kultūromis, religijomis. Dažnai Dievo Dvasia, kuri „pučia, kur nori” (Jn 3, 8), bendrojoje žmonijos patirtyje, nepaisant jos gausių prieštaravimų, duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams tobuliau suprasti žinią, kurią jie neša. Argi ne su tokiu nuolankiu ir pasitikėjimo pilnu atvirumu Vatikano II Susirinkimas ėmėsi skaityti „laiko ženklus” (41)?

Net ir rūpestingai stengdamasi dėmesingu žvilgsniu pagauti „Dievo dalyvavimo ir plano ženklus” (42), Bažnyčia ne tik atpažįsta tai, ką pati yra davusi, bet ir pamato, ką pati yra „gavusi iš žmonijos istorijos ir raidos” (43). Tokį atvirą ir sykiu skirti gebantį žvilgsnį Susirinkimas kreipė ir į kitas religijas. Mes turime ištikimai laikytis šio mokymo bei jo nurodytos krypties.

Susirinkimo šviesoje

57.  Brangūs broliai ir seserys, kokie turtai glūdi Vatikano II Susirinkimo pateiktose gairėse! Štai kodėl rengiantis Didžiajam jubiliejui prašiau Bažnyčios pasitikrinti, kaip ji įgyvendino Susirinkimo nutarimus (44). Ar tai buvo atlikta? Tokio apmąstymo momentas buvo Vatikane surengtas kongresas, ir tikiuosi, jog vienaip ar kitaip tai buvo padaryta visose dalinėse Bažnyčiose. Bėgant metams, šie tekstai nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi kaip patikimi ir normatyviniai Magisteriumo tekstai Bažnyčios tradicijoje. Pasibaigus Jubiliejui, kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje.
 

PABAIGA

Duc in altum!

58.  Eikime pirmyn kupini vilties! Naujas tūkstantmetis atsiveria priešais Bažnyčią kaip milžiniškas vandenynas, į kurį reikia leistis tikintis Kristaus pagalbos. Dievo Sūnus, prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi iš meilės žmonėms, tebetęsia savo darbą ir šiandien: mums reikia skvarbaus žvilgsnio tai išvysti ir pirmiausia dosnios širdies patiems tapti jo įrankiais. Juk šventėme Jubiliejų, kad vėl atkurtume ryšį su šia gyva mūsų vilties versme! Dabar Kristus, į kurį įsimąstėme ir kurį mylėjome, vėl kviečia mus leistis kelionėn: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19). Šis misijinis priesakas lydi mus, žengiančius į trečiąjį tūkstantmetį, ir sykiu ragina persiimti įkarščiu, kuris buvo būdingas pirmiesiems krikščionims: ir mes galime tikėtis Dvasios jėgos, išlietos per Sekmines ir šiandien akinančios pradėti iš naujo, kupini vilties, kuri „neapgauna” (Rom 5, 5).

Naujojo amžiaus pradžioje turėtume sparčiau žingsniuoti pasaulio keliais. Kelių, kuriais eina kiekvienas iš mūsų, kiekviena mūsų Bažnyčių, yra daug, tačiau joks atstumas neskiria tų, kurie artimai suvienyti vienatinės bendrystės, kasdien besimaitinančios nuo eucharistinės Duonos ir gyvenimo Žodžio stalo. Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su juo tartum Vakarienės menėje, kur „pirmąją savaitės dieną” (plg. Jn 20, 19) jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną bei pastūmėtų juos į didįjį evangelizacijos nuotykį.

Švenčiausioji Mergelė lydi mus šiame kelyje. Prieš kelis mėnesius, dalyvaujant daugybei viso pasaulio vyskupų, Romoje jai patikėjau trečiąjį tūkstantmetį. Daug kartų šiais metais šaukiausi jos „kaip naujosios evangelizacijos Žvaigždės”. Dar kartą kreipiu jūsų žvilgsnius į ją kaip į spindinčią aušrą ir patikimą vadovę mūsų kelyje. Kartodamas paties Jėzaus žodžius (plg. Jn 19, 26) ir išreikšdamas sūnišką visos Bažnyčios meilę, vėl jai sakau: „Moterie, štai tavo vaikai!”

59.  Brangūs broliai ir seserys! Šventųjų durų simbolis užsiveria, bet tiktai tam, kad paliktų kaip niekada anksčiau atviras gyvąsias duris, kurios yra Kristus. Po Jubiliejaus entuziazmo negrįšime į pilką kasdienybę. Priešingai, jei mūsų piligriminė kelionė buvo autentiška, ji bus išmankštinusi mūsų kojas tolesniam keliui. Turime degti tokiu pat įkarščiu kaip apaštalas Paulius: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje” (Fil 3, 13–14). Turime taip pat sekti Marija, kuri, po maldingos kelionės į šventąjį Jeruzalės miestą grįžusi Nazaretan, ištikimai širdyje laikė savo Sūnaus slėpinį (plg. Lk 2, 51).

Prisikėlęs Jėzus, lydintis mus kelyje kaip mokinius iš Emauso ir leidžiantis save atpažinti laužant duoną (plg. Lk 24, 35), teranda mus budrius, pasirengusius atpažinti jo veidą ir lėkti pas brolius pranešti didžią naujieną: „Mes matėme Viešpatį!” (Jn 20, 25).

Tai labai trokštamas 2000 metų jubiliejaus vaisius – Jubiliejaus, gyvai pateikusio priešais mūsų akis Jėzaus iš Nazareto, Dievo Sūnaus ir žmogaus Atpirkėjo, slėpinį.
Dabar, kai Jubiliejus baigiasi atverdamas vilties ateitį, visos Bažnyčios šlovinimas ir padėka tekyla pas Tėvą per Kristų Šventojoje Dvasioje!

To linkėdamas, iš visos širdies teikiu visiems savo palaiminimą.
 

Iš Vatikano, 2001 metų sausio 6 dieną,
per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę,
dvidešimt trečiaisiais mano pontifikato metais.

Jonas Paulius II

(15) Šv. Kiprijonas. De Oratione Dominica, 23: PL 4, 553; plg. Lumen gentium, 4.
(16) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 40.
(17) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(18) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas apie kai kuriuos krikščioniškosios meditacijos aspektus Orationis forma (1989 spalio 15): AAS 82 (1990), 362–379.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(20) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 gegužės 31), 19: AAS 90 (1998), 724.
(21) Ten pat, 2: loc. cit., 714.
(22) Plg. ten pat, 35: loc.cit., 734.
(23) Plg. 18: AAS 77 (1985), 224.
(24) Ten pat, 31: loc cit., 258.
(25) Tertulianas. Apolog., 50, 13: PL 1, 534.
(26) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(27) Rankraštis B 3v.: Teresė Lizjietė. Oeuvres completes. Paris, 1996, p. 226.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, III sk.
(29) Plg. Dvasininkijos kongregacija ir kiti. Instrukcija kai kuriais pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 rugpjūčio 15): AAS 89 (1997), 852–877, ypač 5 str.: „Bendradarbiavimo dalinėje Bažnyčioje struktūros”.
(30) Regula, III, 3: „Ideo autem omnes ad consilium vocari diximus, quia saepe iuniori Dominus revelat quod melius est”.
(31) „De omnium fidelium ore pendeamus, quia in omnem fidelem Spiritus Dei spirat”: Epistola 23, 36 ad Sulpicium Severum: CSEL 29, 193.
(32) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 31.
(33) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 2.
(34) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(35) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(36) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 34.
(37) Šv. Ignotas Antiochietis. Epistula ad Romanos, praef.: ed. Funk, I, 252.
(38) Pavyzdžiui, šv. Augustinas: „Luna intelligitur Ecclesia, quod suum lumen non habeat, sed ab Unigenito Dei Filio, qui multis locis in Sanctis Scripturis allegorice sol appellatus est”: Enarrationes in Psalmos, 10, 3: CCL 38, 42.
(39) Plg. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate.
(40) Tautų evangelizacijos kongregacija, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Instrukcija dėl Evangelijos skelbimo ir tarpreliginio dialogo Dialogo e annuncio: riflessioni e orientamenti (1991 gegužės 19), 82: AAS 84 (1992), 444.
(41) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 4.
(42) Ten pat, 11.
(43) Ten pat, 44.
(44) Plg. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 36: AAS 87 (1995), 28.