ATSIVERSKITE

III gavėnios sekmadienis (C)
 

Pradėjęs savo viešąją veiklą Jėzus aiškiai skelbė, kad jau prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”. Šis žodis atsiverskite labai dažnai pasigirsdavo iš Jėzaus lūpų. Štai ir šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus net du kartus ištaria: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite”.

Ką šis žodis atsiverskite reiškia mums? Pirmiausia jis ragina perkainoti gyvenimo vertybes. Antra, – iškelti sau tokį gyvenimo tikslą, kuris atitiktų žmogaus orumą.

Šiandien gera proga pakalbėti apie veiksmingą priemonę, padedančią mums atsikratyti lengvabūdiško, tuščio, beprasmiško gyvenimo ir sekti Kristumi, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai rekolekcijos. Ar gali būti tam tinkamesnis laikas už šventą gavėnios metą!

Visi, kurie ryžtasi sekti Kristų, daugiau mažiau skiria laiko dvasiniam susitelkimui – rekolekcijoms. Kunigai, rengdamiesi šventimams, vienuoliai prieš amžinuosius įžadus paprastai atlieka savaitės rekolekcijas. Kai kurie Dievui pašvęstieji prieš amžinuosius įžadus atsiskiria nuo pasaulio ištisą mėnesį. Kokia tų rekolekcijų prasmė? Ar tai nėra tuščias laiko gaišimas?

Rekolekcijų tikslas aiškėja iš pačios žmogaus prigimties. Žmogaus prigimties vadovas yra protas. Nelaimė tam, kuris vadovaujasi ne protu, o tik jausmais bei trumpalaikiais įgeidžiais. Kristus kviečia: „Atsiverskit ir tikėkite Evangelija”. Bet kaip tu pradėsi tą atsivertimą, jeigu nenori matyti savo klaidų, savo ydų, dar blogiau – savo nuodėmių, kurios pradžioje gal buvo mažos, o, žiūrėk, jau išvirto į dideles, dangaus keršto šaukiančias.

Prisimink, koks buvai tyras ir nekaltas po Pirmosios išpažinties ir Komunijos, tarsi po krikšto. O kaip yra šiandien? Ar esi ištikimas šeimai, ar esi ištikimas savajai Bažnyčiai? Ar dar girdi savo sąžinės balsą, primenantį, kad jau laikas pasikeisti? Ar tik tuomet imsi mąstyti apie atsivertimą, kai atmintis atsisakys tarnauti, kai sustingusiais sąnariais gulėsi lovoje ir lauksi, kas tau paduos duonos kąsnį?

Kaip labai tau reikia rekolekcijų dabar, kol gyvenimo pelenuose dar žėri tikėjimo žarijėlė!

Bet štai girdžiu tavo nebylų atsakymą: „Man? Rekolekcijos? Juk tai praeities seniena. Aš esu šiuolaikinis žmogus. Ar neužteks, kad Velykų rytmetį pastovėsiu šventoriuje procesijos metu? O namie pats žinau kaip švęsti, kokius valgius valgyti, kokius gėrimus gerti”.

Bet vis tiktai sustokime prie šio klausimo, pasvarstykime apie senas ir naujas vertybes. Noriu atkreipti tavo dėmesį, modernusis žmogau, kad yra nesenstančių vertybių. Juk niekas taip radikaliai nenorėjo atsikratyti senųjų vertybių, kaip buvusi mūsų „didžioji tėvynė”. Ji ne tiktai skleidė „mokslinį” ateizmą, ne tik kovojo su bet kokia religijos apraiška, bet uždarinėjo, griovė ir sprogdino savo šventoves. Ir štai! Kokia likimo ironija: tai, ką niekino, vertė sandėliais ir griovė, šiandieną restauruoja, atstatinėja. Tiesa, religinis renesansas nėra ten spartus, bet yra prielaidų, kad buvusioje blogio imperijoje religija vėl prisikels, tartum feniksas iš pelenų.

Modernusis žmogau, patyrinėk žmonijos istoriją, susipažink su jos nenykstančiomis vertybėmis. Kas pajėgtų įkainoti visų praeities laikų kultūros – architektūros, tapybos, skulptūros, įvairių mokslų – paveldą? Žmogau, kuris išdidžiai pakelta galva skelbiesi esąs modernus, apsidairyk ir parodyk tuos modernizmo laimėjimus. Tiesa, gali didžiuotis technika, bet kodėl gi tu neramus dėl savo kartos civilizacijos laimėjimų? Žmogus jau nesuranda naujų ligų priežasčių, jis nesuvokia, ką reiškia įvairūs nauji gamtos reiškiniai. O ar galime būti tikri, kad atominiai ir vandeniliniai ginklai nepateks į rankas neturintiems sąžinės ar proto žmonėms? Ar Antrojo pasaulinio karo vadai nebūtų panaudoję atominio ginklo, jeigu jį būtų turėję?

Modernusis žmogau, pažvelk, kokį moralinį nuosmukį atnešė tavo abejingumas religinėms vertybėms. Kokį pakaitalą pasiūlei jaunimui, atėmęs religijos išgyvenimų tyrumą ir grožį. Kadangi nieko nepasiūlei, jis pats susirado pakaitalą – narkotikus, alkoholį, susiluošinimą, savižudybę. Rekolekcijos mus skatina pamąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Jos neradęs, nueisi klystkeliais, vedančiais prie bedugnės.

1933 metais mūsų tauta išgyveno skaudžią dramą. Liepos 15 dieną iš Niujorko oro uosto pakilo nedidelis lėktuvas drąsiam skrydžiui per Atlantą. Anomis dienomis visas Kaunas laukė grįžtančių savo didvyrių, Atlanto nugalėtojų. Deja, vietoje didvyrių atskrido baisi žinia. Abu lakūnai žuvo Soldino miške, prie pat tėvynės. Nepasiektas tikslas. Kas gali būti skaudesnio! Ir vis dėlto drąsieji lakūnai Darius ir Girėnas pasiekė savo kelionės tikslą. Jie juk norėjo išgarsinti jaunąją Lietuvą. Jų žūtis ją dar labiau išgarsino nei būtų išgarsinusi skrydžio sėkmė. Per visą pasaulį tuomet skambėjo Lietuvos vardas.

Bet kas nutiks tau, jeigu nepasieksi savo skrydžio tikslo. Sudužęs tavo gyvenimas niekam nepasitarnaus.

Šį sekmadienį Kristus visus kviečia atsiversti. Laukime rekolekcijų, laukime Susitaikymo su savo Viešpačiu.