Verbų sekmadienis (C)
Iz 50, 4–7; Fil 2, 6–11; Lk 22, 14–23. 56
 

Sunkiausias klausimas Senojo Testamento autoriams yra visos žmonijos išganymas. Tai drauge ir žmogiškosios kančios problema. Kodėl geras ir mylintis Dievas leidžia mums kentėti? Šis klausimas labai skaudžiai iškilo Jobo knygoje. Senojo Testamento žmonės tikėjo, kad kentėjimas kažkaip susijęs su nuodėme. Iš tiesų patys pirmieji Pradžios knygos puslapiai aiškiai byloja, jog pirmųjų žmonių nuodėmė atvėrė vartus kentėjimui ir mirčiai. Kartais nuodėmės ir kančios sąsaja būdavo įsivaizduojama beveik kaip matematikos formulė. Manyta, jog žmogaus kentėjimai tiesiog proporcingi jo nuodėmių skaičiui.

Krikščioniškasis tikėjimas šį slėpinį padaro dar gilesnį, jis nepateikia paprasto sprendimo ir atsakymo. Tikėjimas atskleidžia, kaip Dievas leidžia žmogaus kentėjimams pasitarnauti išganymo darbe. Pirmasis, kuris savo kentėjimais nutiesė kelią į išganymą, yra pats Dievo Sūnus. Būtent tai šiandien švenčiame liturgijoje.

Triukšmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę dar nereiškia tikrojo Velykų triumfo. Kančios sekmadienis pradeda Šventąją, Didžiąją savaitę. Prieš daugelį šimtmečių pranašas, be abejo, pats išgyvenęs kančią, nujautė, kad žmoniją išganys ne galingas karalius raitas ant žirgo, bet kenčiantis Viešpaties Tarnas. Šiandienos skaitinyje iš Izaijo knygos apmąstome trečiąją Viešpaties Tarno giesmę. Tarnas tetrokšta vieno: maldingai klausytis Dievo slėpinių, kad galėtų juos ištikimai perduoti žmonėms. Ši misija susijusi su išbandymais ir persekiojimais. Kadangi jis visiškai atsidavęs Dievui, jo kentėjimai įgyja atperkamąją vertę.

Vienas iš stipriausių Išganytojo atsidavimo įvaizdžių yra apaštalo Pauliaus „kenozės himnas”. Sūnus „apiplėšia” save, atsisakydamas ne tik dieviškosios garbės, bet netgi žmogiškojo orumo, priimdamas kryžiaus mirtį. Tačiau šis himnas nesustoja ties mirtimi, bet parodo Jėzaus išaukštinimą, mūsų išgelbėjimo pagrindą. Nors kančia susijusi su nuodėme, ji dar labiau susijusi su dieviškąja meile. Tai tebėra slėpinys.

Evangelistai, aprašantys Jėzaus kančios ir mirties istoriją, nenudengia šio slėpinio šydo, nors ir skelbia jo išganomąjį poveikį. Evangelistas Morkus Jėzaus mirties momentu pastebi šimtininką, kuris išpažįsta, kad Jėzus yra „Dievo sūnus” (Mk 15, 39). Evangelistas Matas vaizduoja šventųjų kūnų prisikėlimo sceną dar prieš Jėzaus mirtį (Mt 27, 52–53). Jonas sutapatina Jėzaus mirties momentą su Dvasios davimu (Jn 19, 30).

Šių liturginių metų skaitinyje evangelistas Lukas pabrėžia Jėzaus kančios ir mirties absoliutų būtinumą. Lukas pavartoja graikišką žodį, kuris išreiškia dieviškąjį „privalomumą”. Tokia yra Tėvo valia ir neįmanoma jos išvengti. Jėzus sako mokiniams, jog „manyje privalo išsipildyti” tai, kas užrašyta Raštuose (Lk 22, 37). Lukas, vaizduodamas kryžiaus dramą, atskleidžia žydų ir pagonių vaidmenį joje ir siekia parodyti, kas yra tikrasis kaltininkas. Tai šėtonas. Jėzaus kančia – tai didysis  blogio jėgų puolimas, priešinimasis Dievo planui. Besibaigiant Jėzaus gundymui dykumoje, anot evangelisto Luko, „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko” (Lk 4, 13). Tas laikas atėjo. Prasidedant paskutinei savaitei „šėtonas įėjo į Judą” (Lk 22, 3). Jis pareikalavo „persijoti kaip kviečius” Petrą ir jo bendrininkus. Šėtonas atšliaužė į Getsemanės sodą kaip anuomet žaltys į Edeną. Užėjo tamsybių valanda (Lk 22, 53).

Šioje lemiamoje kovoje Jėzus kaip ginklą pasitelkia maldą: „Mirtino sielvarto apimtas jis dar karščiau meldėsi” (plg. Lk 22, 40–44). Kiti jo ginklai, taip pat naudoti žemiškosios kelionės metu, buvo didžiadvasiškumas ir gerumas. Luko evangelijoje kenčiantis Jėzus vaizduojamas ne toks siaubingai vienišas kaip Morkaus kančios aprašyme. Čia jis gailestingai atsigręžia į aplinkinius. Atsigręžia į jį išdavusį Petrą, išgydo Petro sužeistą tarną, guodžia raudančias moteris, meldžiasi už savo budelius, pažada rojų latrui. Paskutinieji Jėzaus žodžiai reiškia ne apleidimą, bet veikiau sūnišką atsidavimą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią” (Lk 23, 46). Nukryžiuotas Jėzus įkvepia gausiai miniai atgailą (Lk 23, 48). Minia nepasiduoda vyresnybės sarkazmui, ji skirstėsi „mušdamasi į krūtinę” (plg. Lk 23, 35. 48). Lukas tarsi byloja savo skaitytojams: žvelkime į kryžių ir verkime, nes mes visi jį užmušėme.

Luko aprašytoje Jėzaus kančioje nuolat skamba jo nekaltumo tema. Pilotas, išklausęs visų kaltintojų liudijimus, sakė: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės” (Lk 23, 4). Tai pakartojama keletą kartų (plg. Lk 23, 14. 22). Karalius Erodas taip pat numano šį nekaltumą, nusiųsdamas Jėzų Pilotui. Moterys savaip apverkia Jėzaus nekaltumą, o Jėzus joms atsako žalio medžio ir sausuolio palyginimu (23, 27–31). Jėzaus nekaltumą ir drauge savo kaltę išpažįsta gerasis latras (23, 41). Po Jėzaus mirties šimtininkas, į kurio lūpas Matas ir Morkus įdeda tikėjimo išpažinimą, Luko evangelijoje išpažįsta: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis” (23, 47).

Lukas pabrėžia, kad Jėzus buvo nekalta auka. Jo kančia yra drama, į kurią įtraukiamas kiekvienas kaip Simonas Kirenietis, kad neštume kryžių „paskui Jėzų” (Lk 23, 26). Anksčiau Luko evangelijoje buvo kviečiama nešti kryžių ir sekti Jėzumi (plg. Lk 9, 23). Kančios slėpinys tęsiasi, kvietimas nešti kryžių galioja…

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly