Posinodinis apaštališkasis paraginimas
Reconciliatio et paenitentia
vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems apie susitaikinimą ir atgailą Bažnyčios misijoje šiandien

(Tęsinys)
 

Nuodėmės pajautos praradimas

18. Klausydamasi bažnytinėje bendruomenėje skaitomos Evangelijos, krikščioniškoji sąžinė per ilgas kartas išsiugdė neprilygstamą jautrumą bei skvarbų gebėjimą įžvelgti nuodėmėje slypinčius mirties fermentus, jautrumą bei gebėjimą, leidžiančius nustatyti juos tūkstančiuose nuodėmės formų, tūkstančiuose veidų, kuriais ji pasirodo. Tai paprastai vadinama nuodėmės pajauta.

Nuodėmės pajauta šaknijasi žmogaus sąžinėje ir yra savotiškas jos termometras. Ji susijusi su Dievo pajauta, nes kyla iš sąmoningo žmogaus ryšio su Dievu kaip jo Kūrėju, Viešpačiu ir Tėvu. Todėl kaip neįmanoma visiškai ištrinti Dievo pajautos ar nutildyti sąžinės, taip neįmanoma visiškai panaikinti nuodėmės pajautos.

Tačiau istorijoje neretai pasitaiko, kad, veikiant įvairiems veiksniams, daugelio žmonių moralinė sąžinė daugiau ar mažiau ilgesniam laikotarpiui rimtai aptemsta. „Ar teisingai suprantame, kas yra sąžinė?” – prieš dvejus metus klausiau tikinčiųjų. „Ar tiesa, kad šiandieniam žmogui gresia sąžinės užtemimas? Sąžinės iškrypimas? Sąžinės sustingimas ar ‘anestezija’?” (97). Pernelyg daug ženklų rodo, kad mūsų laikais tokio užtemimo išties esama, ir tai juo neramiau dėl to, kad ši sąžinė, Susirinkimo apibrėžta kaip „žmogaus slapčiausias branduolys ir šventovė” (98), „artimai susijusi su žmogaus laisve <…>. Todėl sąžinė yra pirmutinis žmogaus vidinio orumo ir sykiu jo ryšio su Dievu pagrindas” (99). Tad tokiomis sąlygomis neišvengiamai aptemsta ir nuodėmės pajauta, nes yra artimai susijusi su moraline sąžine, tiesos ieškojimu, noru atsakingai naudotis savo laisve. Su sąžine taip pat aptemsta Dievo pajauta, ir, praradus šią svarbiausią vidinę sąsają, išnyksta nuodėmės pajauta. Štai kodėl mano pirmtakas Pijus XII, vartodamas beveik priežodžiu tapusius žodžius, vieną dieną galėjo pareikšti: „Šio amžiaus nuodėmė yra nuodėmės pajautos praradimas” (100).

Kodėl šis reiškinys atsirado mūsų laikais? Žvilgsnis į kai kuriuos šiuolaikinės kultūros komponentus gali padėti suprasti, kaip būtent dėl sąžinės ir Dievo pajautos krizės, kurią minėjome, pamažu silpnėjo nuodėmės pajauta.

„Sekuliarizmas” savo prigimtimi bei pagal apibrėžimą yra idėjų ir papročių sąjūdis, peršantis visiškai bedievį humanizmą, susitelkęs vien į veiklos bei gamybos kultą, apimtas vartojimo bei malonumo svaigulio, nesirūpinantis dėl pavojaus „prarasti sielą”. Toks sekuliarizmas negali negriauti nuodėmės pajautos; geriausiu atveju ji susiaurinama iki žmogų įžeidžiančio dalyko. Būtent čia susiduriame su karčia patirtimi, apie kurią užsiminiau savo pirmojoje enciklikoje: žmogus gali kurti pasaulį be Dievo, bet tas pasaulis galiausia atsigręžia prieš jį patį (101). Tačiau žmogaus pradžia ir aukščiausiasis tikslas yra Dievas, ir žmogus nešioja savyje dieviškąją sėklą (102). Todėl būtent Dievo slėpinys atskleidžia bei apšviečia žmogaus slėpinį. Tad, neturint Dievo įžeidimo pajautos, tai yra nuodėmės tikrosios pajautos, bergždžia tikėtis, kad patvari bus ir nuodėmės pajauta žmogaus bei žmogiškųjų vertybių atžvilgiu.

Nuodėmės pajauta šiuolaikinėje visuomenėje taip pat išnyksta dėl dviprasmybių, į kurias įpuolama perimant tam tikrus mokslų apie žmogų rezultatus. Tam tikromis psichologijos ištarmėmis grįstos pastangos nesukelti kaltės jausmų ar nesuvaržyti laisvės skatina nepripažinti apskritai jokio trūkumo. Dėl nederamos sociologijos mokslo kriterijų ekstrapoliacijos neretai pasitaiko, kad, kaip jau minėjau, visos kaltės suverčiamos visuomenei, tuo tarpu individas paskelbiamas esąs nekaltas. Kita vertus, tam tikra kultūrinė antropologija, perdėm akcentuodama nenuneigiamą aplinkos bei istorinių sąlygų įtaką žmogui, sumenkina jo atsakomybę tiek, kad nebepripažįstamas jo gebėjimas atlikti tikrai žmogiškus aktus ir, vadinasi, galimybės nusidėti.

Nuodėmės pajauta taip pat lengvai išnyksta veikiant iš tam tikro istorinio reliatyvizmo kylančiai etikai. Tai gali būti etika, daranti moralinę normą reliatyvią, neigianti jos absoliučią bei besąlygišką vertę ir, vadinasi, tai, jog gali egzistuoti aktų, kurie neleistini savaime ir nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis subjektas juos atlieka. Kalbama apie „tikrą moralinių vertybių pervartą ir nuosmukį”, ir problemą čia kelia ne tiek krikščioniškosios etikos, kiek „moralinės nuostatos prasmės, pagrindų ir kriterijų” nežinojimas (103). Šios etinės pervartos padarinys visuomet būna toks nuodėmės sąvokos nuslopimas, kad galiausiai imama teigti, esą nuodėmė egzistuoja, tik nežinia, kas ją daro.

Pagaliau nuodėmės pajauta pranyksta, kai ji klaidingai tapatinama – to pasitaiko mokant jaunąją kartą, žiniasklaidoje ir net pačiame šeimos auklėjime – su nesveiku kaltės jausmu ar paprasčiausiu įstatyminių normų bei priesakų pažeidimu.

Tad nuodėmės pajautos praradimas yra Dievo neigimo – ne tik ateizmo, bet ir sekuliarizmo pavidalu – forma ar rezultatas. Jei nuodėmė yra sūniško ryšio su Dievu nutraukimas norint gyventi už klusnumo jam ribų, tai tada nusidėti reiškia ne tik neigti Dievą, bet ir gyventi taip, tartum jo nebūtų, pašalinti jį iš savo kasdienio gyvenimo. Vienaip ar kitaip sužalotos ar pusiausvyrą praradusios visuomenės modelis, dažnai peršamas visuomenės komunikavimo priemonių, daug prisideda prie laipsniško nuodėmės pajautos praradimo. Tokiomis aplinkybėmis nuodėmės pajautos užtemimą ar susilpnėjimą lemia bet kurio ryšio su transcendencija atmetimas trokštant asmeninės autonomijos; paklusimas visuotinio susitarimo ir bendrojo elgesio peršamiems etikos modeliams, net jei individualioji sąžinė juos smerktų; dramatiškos socialinės ir ekonominės sąlygos, engiančios labai didelę dalį žmonijos ir dėl to duodančios pradžią tendencijai matyti klaidą ir kaltę tiktai socialinėje srityje; galiausiai ir pirmiausia Dievo kaip žmogaus Tėvo ir Viešpaties idėjos užtemimas.

Net ir bažnytinės minties bei gyvenimo srityje esama tendencijų, neišvengiamai skatinančių nuodėmės pajautos susilpnėjimą. Linkstama, pavyzdžiui, keisti praeities perdėtas nuostatas kitais perlenkimais: anksčiau nuodėmė matyta visur, dabar jos nebematoma niekur; anksčiau perdėm akcentuota amžinosios bausmės baimė, dabar skelbiama Dievo meilė, nepaliekanti vietos pelnytai bausmei už nuodėmę; anksčiau stengtasi griežtai taisyti klaidingas sąžines, dabar pagarba sąžinei tokia didelė, kad net slopina pareigą sakyti tiesą. Ir argi nereikėtų pridurti, kad sumaištis, daugelio tikinčiųjų sąžinėje sukelta skirtingų nuomonių bei mokymų sunkiais ir kebliais krikščioniškosios moralės klausimais teologijos, skelbimo, katechezės ir dvasinio vadovavimo srityse, silpnina ir net beveik visiškai ištrina nuodėmės pajautą? Nevalia nutylėti ir kai kurių trūkumų sakramentinės Atgailos praktikoje: pavyzdžiui, tendencijos aptemdyti bažnytinę nuodėmės ir atsivertimo reikšmę, paverčiant tai grynai asmeniniu dalyku, arba priešingos tendencijos nutrinti asmeninę gėrio ir blogio vertę, paisant vien bendruomeninio matmens, arba pavojaus, niekada iki galo nepašalinamo, įpulti į rutinišką ritualizmą, atimantį iš sakramento jo visą reikšmę bei ugdomąją jėgą.

Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra pirmasis kovos su didele dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų, būdas. Tačiau nuodėmės pajautos neįmanoma atkurti aiškiai nesiremiant neatsisakytinais proto ir tikėjimo principais, kuriuos visuomet skelbė Bažnyčios moralinis mokymas.

Galima tikėtis, kad išganingoji nuodėmės pajauta vėl atgims, pirmiausia krikščioniškajame ir bažnytiniame pasaulyje. Prie to prisidės gera katechezė, apšviesta šventraštinės sandoros teologijos, dėmesingas ir pasitikėjimo kupinas įsiklausymas į Bažnyčios magisteriumą, nepaliaujamai teikiantį šviesą sąžinėms, ir vis rūpestingesnis Atgailos sakramento praktikavimas.
 

ANTRASIS SKYRIUS

„MYSTERIUM PIETATIS”

19. Norėdami sužinti, kas yra nuodėmė, turėjome pasidomėti jos prigimtimi, kurią mums leido pažinti išganymo tvarkos apreiškimas: tai mysterium iniquitatis. Tačiau šioje tvarkoje nuodėmė nėra pagrindinė veikėja ir juo labiau nugalėtoja. Ji grumiasi su kitu veikliu principu, kurį, naudodamiesi gražiu bei įtaigiu šventojo Pauliaus posakiu, galime pavadinti mysterium, arba sacramentum pietatis. Jei šis mysterium pietatis nebūtų įdėtas į istorijos dinamiką nuodėmei nugalėti, žmogaus nuodėmė paimtų viršų ir galiausiai taptų nugalėtoja, o išganomasis Dievo planas liktų neužbaigtas ar net apskritai sužlugdytas.

Šį posakį randame viename iš Pauliaus pastoracinių laiškų, būtent Pirmajame laiške Timotiejui. Jis išnyra netikėtai tartum trykštantis įkvėpimas. Juk apaštalas prieš tai ilgas savo žinios mylimam mokiniui pastraipas skyrė bendruomenės tvarkos (liturginės ir su ja susijusios hierarchinės) reikšmei paaiškinti, vėliau kalbėjo apie bendruomenės vadovų vaidmenį, kad galiausiai pereitų prie paties Timotiejaus elgesio „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama”. Ir pagaliau staiga, bet ne be gilaus ketinimo, jis pasako tai, kas suteikia prasmę viskam, ką jis parašė: kaip visi sutinka, didis yra „pietatis mysterium” (104).

Nė kiek nenutoldami nuo tiesioginės teksto prasmės, galime išplėsti šią nuostabią teologinę apaštalo įžvalgą ligi apimlesnio požiūrio į vaidmenį, kuris išganymo tvarkoje tenka jo skelbiamai tiesai. Kaip visi sutinka, – kartojame su juo – didis yra „pietatis mysterium”, nes nugali nuodėmę.

Tačiau kas, Pauliaus supratimu, yra ši „pietas”?
 

Tai pats Kristus

20. Nepaprastai reikšminga, kad Paulius šiam mysterium pietatis apibūdinti, nenustatydamas jokios gramatinės sąsajos su prieš tai einančiu tekstu (105), cituoja tris eilutes kristologinio himno, kuris, daugelio kompetentingų specialistų nuomone, buvo giedamas helenistinėse krikščionių bendruomenėse.

Teologinio turinio ir tauraus grožio kupino himno žodžiais šie pirmojo amžiaus tikintieji išpažindavo savo tikėjimą Kristaus slėpiniu, būtent tai, kad:

– jis apsireiškė žmogaus kūno tikrovėje ir buvo Šventosios Dvasios nuskirtas kaip Teisusis, pasiaukojantis dėl neteisiųjų;
– jis pasirodė kaip angelas, tapo didesnis už juos ir buvo skelbiamas pagonims kaip išganymo nešėjas;
– jis buvo įtikėtas pasaulyje kaip Tėvo pasiuntinys ir paties Tėvo paimtas į dangų kaip Viešpats (106).

Tad pietatis slėpinys, arba sakramentas, yra pats Kristaus slėpinys. Išraiškingai apibendrinant, tai Jėzaus, Dievo Sūnaus ir Marijos sūnaus, įsikūnijimo ir atpirkimo, jo visų Velykų, kančios ir mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, slėpinys. Paulius, cituodamas šio himno frazes, norėjo pabrėžti, kad šis slėpinys yra slėpiningas gyvybės principas, darantis Bažnyčią Dievo namais, tiesos stulpu ir atrama. Laikydamiesi Pauliaus mokymo krypties, galime teigti, kad šios Dievo begalinės „pietas“ [meilės kupino gailestingumo] mums slėpinys pajėgus prasiskverbti ligi slapčiausių mūsų blogio šaknų, idant paskatintų sielą atsiversti, ją atpirktų bei nukreiptų į susitaikinimą.

Neabejotinai turėdamas galvoje šį slėpinį, ir šventasis Jonas sau būdinga kalba, besiskiriančia nuo Pauliaus, galėjo parašyti, jog „gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių”: Dievo Sūnus jį saugo, ir „piktasis jo nepaliečia” (107). Šiame Jono teiginyje ryški dieviškaisiais pažadais grįsta viltis: krikščioniui garantuota, jog jis gaus reikiamų jėgų nenusidėti. Čia nekalbama apie nenuodėmingumą, įgytą per dorybę ar net įgimtą žmogui, kaip manė gnostikai. Tai Dievo veikimo rezultatas. Kad nenusidėtų, krikščionis žino apie Dievą; tai toje pačioje vietoje primena Jonas. Tačiau truputėlį anksčiau jis rašė: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla” (108). Jei laikysime, kaip siūlo kai kurie komentuotojai, kad „Dievo sėkla” žymi Jėzų, Dievo Sūnų, tai galėsime teigti, jog krikščionis, kad nenusidėtų ar išsilaisvintų iš nuodėmės, turi turėti savyje Kristų ir Kristaus slėpinį, kuris yra pietatis slėpinys.
 

Krikščionio pastangos

21. Tačiau šiam mysterium pietatis būdingas dar ir kitas aspektas: Dievo pietas [meilės kupiną gailestingumą] krikščioniui turi atitikti krikščionio „pietas“ [maldingumas] Dievo atžvilgiu. Šia antrąja reikšme pietas (eusebeia) žymi krikščionio, į Dievo tėvišką gailestingumą atsakančio sūnišku maldingumu, elgesį.

Šia prasme irgi galime drauge su Pauliumi sakyti, kad didis yra „pietatis mysterium”. Ir šitaip suprantama pietas, kaip atsivertimo bei susitaikinimo jėga, stoja prieš blogį ir nuodėmę. Šiuo atveju esminiai Kristaus slėpinio aspektai irgi yra pietas objektai ta prasme, kad krikščionis slėpinį priima, apmąsto, semiasi iš jo reikiamos dvasinės jėgos gyventi pagal Evangeliją. Čia irgi dera sakyti, kad tas, „kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės”; tačiau šiai ištarmei būdingas imperatyvumas: stiprinamas Kristaus slėpinio kaip dvasinės jėgos vidinio šaltinio, krikščionis įspėjamas nenusidėti, negana to, jam įsakoma nenusidėti ir kaip Dievo vaikui garbingai elgtis „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia” (109).
 

Sutaikintojo gyvenimo link

22. Tad Rašto žodis, apreikšdamas mums pietatis slėpinį, atveria žmogaus protą atsivertimui ir susitaikinimui, suprantamiems ne kaip didingos abstrakcijos, bet kaip konkrečios krikščioniškosios vertybės, įgytinos kasdieniame gyvenime.

Šiandieniams žmonėms, atsidūrusiems pavojuje prarasti nuodėmės pajautą ir kartais gundomiems nekrikščioniškos nenuodėmingumo iliuzijos, reikėtų taip pat įsiklausyti į kiekvienam iš jų adresuojamą šventojo Jono įspėjimą: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos” (110). Ir dar: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas” (111). Tad dieviškosios tiesos balsas kiekvieną kviečia realistiškai ištirti savo sąžinę ir išpažinti esant gimus kaltėje, kaip sakoma psalmėje Miserere (112).

Kita vertus, baimės ir nevilties spaudžiamus šiandienius žmones gali padrąsinti dieviškasis pažadas, atveriantis jiems visiško susitaikinimo viltį.

Pietatis slėpinys, žvelgiant į Dievą, yra gailestingumas, kurio mūsų Viešpats ir Tėvas turi – kartoju – be galo daug (113). Kaip jau sakiau enciklikoje apie dieviškąjį gailestingumą (114), tai yra meilė, galingesnė už nuodėmę, stipresnė už mirtį. Suvokdami, kad meilė, kuria Dievas mus myli, nesustabdoma mūsų nuodėmių, kad ji neatsitraukia susidūrusi su mūsų įžeidimais, bet darosi dar rūpestingesnė ir dosnesnė, suprasdami, kad ši meilė tokia didelė, jog tapo įsikūnijusio Žodžio, sutikusio mus savo krauju atpirkti, kančios ir mirties priežastimi, kupini dėkingumo sušunkame: „Taip, Viešpats apstus gailestingumo”, arba net: „Viešpats yra gailestingumas”.

Pietatis slėpinys yra dieviškojo gailestingumo atvertas kelias į sutaikintąjį gyvenimą.
 
 

TREČIOJI DALIS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO PASTORACIJA

Atgailos ir susitaikinimo skatinimas

23. Žadinti žmogaus širdyje atsivertimą bei susitaikinimą ir siūlyti jam susitaikinimo dovaną yra esminė Bažnyčios, tęsiančios savo dieviškojo Steigėjo atperkamąjį darbą, misija. Ši misija nėra vien keli teoriniai teiginiai ar beveiksmis etinio idealo siūlymas; priešingai, ji reiškiasi tiksliomis tarnybinėmis funkcijomis, orientuotomis į konkrečią atgailos bei susitaikinimo praktiką.

Šią misiją, grįstą ir apšviestą anksčiau išdėstytų tikėjimo principų, turinčią apibrėžtus tikslus ir palaikomą tinkamomis priemonėmis, galime vadinti atgailos ir susitaikinimo pastoracija. Ji remiasi Bažnyčios įsitikinimu, kad žmogus, kuriam adresuojama bet kuri pastoracijos forma, bet pirmiausia atgailos ir susitaikinimo pastoracija, yra nuodėmės paženklintas. Tokio žmogaus pavyzdys yra Dovydas. Susilaukęs priekaištų iš pranašo Natano, jis nebėga nuo akistatos su savo nedorumu ir išpažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui” (115). Jis skelbia: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat prieš akis” (116), bet sykiu meldžiasi: „Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą” (117). Ir jis sulaukia dieviškojo gailestingumo atsakymo: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi” (118).

Tad Bažnyčia turi priešais akis žmogų – visą žmogiškąjį pasaulį, – sužeistą ir paliestą nuodėmės iki giliausių jo būties gelmių, tačiau sykiu kupiną nenumaldomo troškimo būti išlaisvintam iš nuodėmės ir, jei ypač jis yra krikščionis, žinantį, kad Atpirkimo galia jame ir pasaulyje veikia pietatis slėpinys, Viešpats Kristus.

Tad sutaikinamoji Bažnyčios funkcija turėtų būti vykdoma paisant vidinės sąsajos, kiekvieno žmogaus nuodėmės atleidimą bei dovanojimą artimai susiejančios su pamatiniu ir visišku žmonijos sutaikinimu, įgyvendintu sulig Atpirkimu. Tokia sąsaja leidžia mums suprasti, jog dėl to, kad nuodėmė yra veiklus nesantaikos principas – žmogaus ir jo Kūrėjo nesantaikos, nesantaikos žmogaus širdyje bei dvasioje, individų ir grupių tarpusavio nesantaikos, žmogaus ir Dievo sukurtosios gamtos nesantaikos, – tiktai atsivertimas, kuriuo nusigręžiama nuo nuodėmės įgalus įgyvendinti gilų ir ilgalaikį susitaikinimą visur, kur įsiskverbė nesantaika.

Čia nebūtina kartoti to, ką esu pasakęs apie „sutaikinimo tarnystę” (119) ir atitinkamą pastoraciją, per kurią ši tarnystė tampa konkrečia tikrove Bažnyčios sąmonėje ir gyvenime. Ši pastoracija stokotų vieno iš savo prigimties aspektų ir neatliktų vienos iš savo būtinų funkcijų, jei nebūtų aiškiai ir ryžtingai, laiku ir ne laiku skelbiama „sutaikinimo žinia” (120) ir pasauliui siūloma sutaikinimo dovana. Tačiau verta pakartoti, jog svarbu, kad ši Bažnyčios sutaikinimo tarnystė peržengtų Bažnyčios ribas ir apimtų visą pasaulį.

Tad kalbėti apie atgailos ir susitaikinimo pastoraciją, vadinasi, neišleisti – norint skatinti ir viena, ir kita – iš akių nė vienos Bažnyčiai tenkančios užduoties. Konkrečiau, kalbėti apie tokią pastoraciją, vadinasi, priminti visą veiklą, kuria Bažnyčia per visus savo narius bei kiekvieną iš jų – ganytojus ir tikinčiuosius visais lygmenimis ir visose aplinkose – ir visomis turimomis priemonėmis – žodžiais ir darbais, mokymu ir malda – veda žmones kaip individus ar grupes į tikrąją atgailą ir taip įstato juos į kelią visiško susitaikinimo link.

Sinodo tėvai kaip savo brolių vyskupų atstovai ir jiems patikėtosios tautos vedliai rūpinosi praktiškiausiais ir konkrečiausiais tokios pastoracijos elementais. Su džiaugsmu jiems pritariu bei dalijuosi jų rūpesčiais ir viltimis, priimdamas jų tyrimų bei patirčių vaisius ir drąsindamas juos tęsti savo projektus. Tegu šioje apaštališkojo paraginimo dalyje jie randa tai, kuo patys prisidėjo Sinode, – indėlį, kurio naudą tolesniuose puslapiuose norėčiau padaryti prieinamą visai Bažnyčiai.

Todėl manau, jog bus pravartu išryškinti atgailos ir susitaikinimo pastoracijos esmę, ypatingą dėmesį drauge su Sinodu skiriant šiems dviem momentams:

1.Bažnyčios taikomi atgailos ir susitaikinimo skatinimo būdai ir priemonės.

2. Neprilygstamas Atgailos ir susitaikinimo sakramentas.
 

PIRMASIS SKYRIUS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SKATINIMAS: BŪDAI IR PRIEMONĖS

24. Atgailai ir susitaikinimui skatinti Bažnyčia turi dvi pagrindines priemones, patikėtas jai jos Steigėjo, – katechezę ir sakramentus. Bažnyčia įsitikinusi, kad jų taikymas visuomet visiškai dera su jos išganomosios misijos reikalavimais ir sykiu atitinka visų laikų žmonių reikalavimus bei dvasinius poreikius. Tai daroma senomis ir naujomis formomis. Tarp jų naudinga priminti tas, kurias, sekant mano pirmtaku Pauliumi VI, galima vadinti dialogo metodu.

Dialogas

25. Dialogas Bažnyčiai tam tikra prasme yra veiklos šiandieniame pasaulyje priemonė ir pirmiausia būdas.

Vatikano II Susirinkimas skelbia, kad „Bažnyčia, kurios misija yra Evangelijos skelbimu apšviesti visą pasaulį ir Dvasioje į viena sujungti visų tautų, rasių ir kultūrų žmones, dėl šios visuotinės misijos yra brolybės, įgalinančios ir stiprinančios nuoširdų dialogą, ženklas”. Jis taip pat priduria, kad ji turėtų gebėti užmegzti vis vaisingesnį dialogą „tarp visų, sudarančių vieną Dievo tautą” (121), ir su „žmonių visuomene” (122).

Mano pirmtakas Paulius VI dialogui paskyrė nemažai vietos savo pirmojoje enciklikoje Ecclesiam suam, kur jis įsidėmėtinai aprašomas ir apibūdinamas kaip išganymo dialogas (123).

Bažnyčia iš tiesų taiko dialogo metodą, kad geriau vestų žmones – ir tuos, kurie per krikštą ir tikėjimo išpažinimą yra tapę krikščionių bendruomenės nariais, ir tuos, kurie jai svetimi, – į atsivertimą ir atgailą esminio savo sąžinės bei gyvenimo atnaujinimo keliu, į Kristaus įgyvendinto ir jo Bažnyčios tarnybai patikėto atpirkimo bei išganymo slėpinio šviesą. Tad autentišku dialogu pirmiausia siekiama kiekvieno asmens atgimimo per vidinį atsivertimą ir atgailą, giliai gerbiant sąžines ir žengiant į priekį kantriai bei pamažu, taip, kaip to reikalauja mūsų laikų žmogaus padėtis.

Pastoracinis dialogas, kuriuo siekiama susitaikinimo, ir šiandien lieka pagrindinė Bažnyčios užduotis įvairiose srityse ir įvairiais lygmenimis.

Bažnyčia pirmiausia skatina ekumeninį dialogą, tai yra tikėjimą į Kristų, Dievo Sūnų ir vienintelį Gelbėtoją, išpažįstančių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių dialogą, taip pat dialogą su kitomis Dievo ieškančių ir bendrystės ryšį su juo turėti norinčių žmonių bendruomenėmis.

Tokio dialogo su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, taip pat su kitomis religijomis pagrindas ir jo įtikimumo bei veiksmingumo sąlyga turėtų būti nuoširdžios pastangos nuolat išlaikyti bei atnaujinti dialogą pačioje Katalikų Bažnyčioje. Ji suvokia, kad savo prigimtimi yra visuotinės meilės bendrystės sakramentas (124), bet sykiu žino, kad jos viduje esama įtampų, galinčių virsti susiskaldymo veiksniais.

Rūpesčio kupinas ir ryžtingas mano pirmtako kreipimasis rengiantis Šventiesiems 1975 metams (125) tebėra vertingas ir šiandien. Norėdami įveikti konfliktus ir neleisti, kad normalios įtampos pakenktų Bažnyčios vienybei, visi turime paklusti Dievo žodžiui ir, palikę nuošalyje savo subjektyvius požiūrius, ieškoti tiesos ten, kur ją galima rasti, tai yra Dievo žodyje ir jo autentiškame aiškinime, kurį teikia Bažnyčios magisteriumas. Šioje šviesoje abipusis įsiklausymas, pagarba, susilaikymas nuo kiekvieno skuboto vertinimo, kantrybė, gebėjimas išvengti, kad vienijantis tikėjimas būtų palenktas nuomonėms, madoms bei skaldantiems ideologiniams pasirinkimams, yra dialogo, uoliai, savanoriškai ir nuoširdžiai vykdytino Bažnyčios viduje, savybės. Žinoma, dialogas neturės šių savybių ir netaps susitaikinimu veiksniu, jei nebus paisoma Magisteriumo.

Veikliai siekdama savo pačios vidinės bendrystės, Katalikų Bažnyčia gali dėl susitaikinimo kreiptis – tai ji jau ilgą laiką ir daro – į kitas Bažnyčias, su kuriomis nėra visiškos bendrystės, taip pat į kitas religijas ir net į visus, kurie nuoširdžiai ieško Dievo.

Remdamasis Susirinkimu ir savo pirmtakais, kurių brangų palikimą perėmiau ir stengiuosi išlaikyti bei paskleisti, galiu teigti, kad Katalikų Bažnyčia visais savo lygmenimis sąžiningai įsitraukia į ekumeninį dialogą, vengdama ne tik paviršutiniško optimizmo, bet ir nepasitikėjimo, nesvyruodama ir nedelsdama. Pagrindinės taisyklės, kurių ji stengiasi laikytis šiame dialoge, yra, viena vertus, tikrumas, kad tiktai dvasinis ekumenizmas, grįstas bendra malda ir bendru klusnumu vienam Viešpačiui, leidžia nuoširdžiai ir rimtai atsiliepti į kitus ekumeninės veiklos reikalavimus (126), ir, kita vertus, įsitikinimas, kad tam tikras lengvabūdiškas irenizmas mokymo, pirmiausia dogminio, srityje gali lemti ne mūsų visų pageidaujamą gilią ir tvarią bendrystę, bet kokią nors paviršutiniškos ir trumpalaikės koegzistencijos formą. Bendrystė bus pasiekta dieviškosios Apvaizdos nustatytą valandą, bet Katalikų Bažnyčia žino, jog ji pati, idant tai pavyktų, privalo būti atvira ir jautri tarp atsiskyrusiųjų brolių esamoms tikrai krikščioniškoms gėrybėms, kylančioms iš bendro paveldo (127), sykiu grįsti sąžiningą ir konstruktyvų dialogą aiškiomis savo pozicijomis, ištikimybe bei neprieštaringumu tikėjimui, krikščioniškosios tradicijos raidoje perduotam bei apibrėžtam jos Magisteriumo. Nepaisydama tam tikro defetizmo pavojaus ir neišvengiamo lėtumo, kurio niekada nevalia pakeisti skubotumu, Katalikų Bažnyčia nesiliauja drauge su visais kitais broliais krikščionimis ieškojusi kelių į vienybę, o su kitų religijų sekėjais – nuoširdaus dialogo. Tegu šis tarpreliginis dialogas padeda įveikti bet kurią priešiškumo, nepasitikėjimo, abipusio smerkimo ir net įžeidinėjimo formą! Tai išankstinė sąlyga, kad galėsime bent susitikti tikėdami vieną Dievą ir būdami tikri nemirtingos sielos amžinuoju gyvenimu. Ir pirmiausia tegu Viešpats padaro, kad ekumeninis dialogas vestų į nuoširdų susitaikinimą per visa tai, ką bendra su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis jau galime turėti: per tikėjimą į Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, Gelbėtoją ir Viešpatį, Dievo žodžio klausymąsi, Apreiškimo tyrinėjimą, Krikšto sakramentą.

Kiek Bažnyčia gebės žadinti veiklią santarvę – vienybę įvairovėje – savo viduje ir būti susitaikinimo liudytoja bei nuolanki tarnaitė kitų Bažnyčių, bažnytinių bendruomenių ir religijų atžvilgiu, tiek ji taps, pasak šventojo Augustino išraiškingo apibūdinimo, „sutaikintuoju pasauliu” (128). Tada Bažnyčia bus susitaikinimo ženklas pasaulyje ir pasauliui.

Suvokdama susiskaldymo bei karo jėgų pagimdytos ir šiandien ne tik tautų pusiausvyrai bei harmonijai, bet ir pačiam žmonijos išlikimui grėsmę keliančios situacijos nepaprastą rimtumą, Bažnyčia jaučia pareigą siūlyti savo ypatingą bendradarbiavimą siekiant įveikti konfliktus ir atkurti santarvę.

Tai sudėtingas ir delikatus susitaikinimo dialogas, į kurį Bažnyčia pirmiausia įsiterpia per Šventojo Sosto ir jo įvairių organų veiklą. Galima sakyti, kad Šventasis Sostas stengiasi tarti savo žodį greta šalių vadovų ir įvairių tarptautinių institucijų atsakingųjų asmenų arba pradėti su jais dialogą ar skatinti jų tarpusavio dialogą  dėl daugelio konfliktų sureguliavimo. Bažnyčia tai daro ne dėl šalutinių motyvų ar slaptų interesų, nes tokių ji neturi, bet „iš humanitarinio rūpesčio” (129), savo institucine struktūra bei moraliniu autoritetu – visiškai nepakartojamais – tarnaudama santarvei ir taikai. Ji tai daro įsitikinusi, kad kaip „kare dvi pusės pakyla viena prieš kitą”, taip ir „taikos klausimu būtinai reikalingos dvi šalys, turinčios mokėti įsipareigoti”, ir kad tai yra „tikroji dialogo taikos labui prasmė” (130).

Į dialogą dėl susitaikinimo Bažnyčia taip pat įsitraukia per vyskupus pagal jų kompetenciją ir atsakomybę kaip individus, vadovaujančius savo dalinėms Bažnyčioms ar susivienijusius į vyskupų konferencijas, bendradarbiaujant kunigams ir visiems krikščioniškųjų bendruomenių nariams. Ganytojai ištikimai atlieka savo užduotį, skatindami šį nepamainomą dialogą ir skelbdami žmogiškuosius bei krikščioniškuosius susitaikinimo ir taikos reikalavimus. Pasauliečiai, kurių „evangelizacinės veiklos sritis yra platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos <…>, tarptautinio gyvenimo” pasaulis (131), kviečiami bendrystėje su savo ganytojais tiesiogiai įsitraukti į dialogą dėl susitaikinimo ar jį skatinti. Ir per juos Bažnyčia vykdo savo sutaikinamąją veiklą.

Tad širdžių atnaujinimas per atsivertimą ir atgailą yra bet kurio tvaraus visuomeninio atsinaujinimo bei taikos tarp tautų pagrindinė prielaida ir patikimas pagrindas.

Belieka priminti, kad dialogo, kad ir kokiu pavidalu jis vyktų, – formų yra ir gali būti tokių įvairių, kad dialogo sąvoka turi analoginę vertę – Bažnyčiai ir jos nariams niekuomet nevalia grįsti abejingumo tiesai nuostata; priešingai, tiesą būtina iškelti aikštėn, tačiau tai daryti reikia ramiai, gerbiant kito protą bei sąžinę. Susitaikinimo dialogas niekada negali pakeisti ar susilpninti Evangelijos tiesos skelbimo, kurio tikslas yra nusidėjėlio atsivertimas ir bendrystė su Kristumi bei Bažnyčia, bet turi padėti perduoti bei įgyvendinti šią tiesą priemonėmis, Kristaus paliktomis savo Bažnyčiai susitaikinimo pastoracijai vykdyti, – katecheze ir atgaila.

Katechezė

26. Plačioje srityje, kurioje Bažnyčiai tenka misija darbuotis naudojantis kaip priemone dialogu, atgailos ir susitaikinimo pastoracija Bažnyčios kūno nariams adresuojama pirmiausia per tinkamą katechezę apie du skirtingus ir vienas kitą papildančius dalykus, kurie Sinodo tėvams atrodė labai svarbūs ir yra pabrėžiami daugelyje jų baigiamųjų pasiūlymų, – būtent apie atgailą ir susitaikinimą. Tad katechezė yra pirmutinė taikytina priemonė.

Sinodo tokio labai laiku iškelto siūlymo pagrindą sudaro pamatinė prielaida, jog tai, kas pastoraciška, neprieštarauja niekam, kas yra mokymo dalis, ir pastoracinė veikla negali atitrūkti nuo mokymo turinio, iš kurio semia savo esmę ir tikrąją vertę. Jei Bažnyčia yra „tiesos stulpas ir atrama” (132), jei ji įsteigta pasaulyje kaip motina ir mokytoja, tai kaip ji gali nepaisyti pareigos mokyti tiesos, kuri yra kelias į gyvenimą?

Iš Bažnyčios ganytojų pirmiausia laukiama katechezės apie susitaikinimą. Šioji turėtų remtis Biblijos, ypač Naujojo Testamento, mokymu apie būtinybę atkurti sandorą su Dievu atperkančiajame bei sutaikinančiajame Kristuje ir – šios naujos bendrystės bei draugystės šviesoje ir tai pratęsiant – apie būtinybę susitaikinti su savo broliu, net jei dėl to tektų pertraukti aukos atnašavimą (133). Jėzus dažnai pabrėžia broliško susitaikinimo temą: pavyzdžiui, kviesdamas mus atsukti kitą skruostą tam, kuris mus užgavo, ir atiduoti savo apsiaustą paėmusiam mūsų marškinius (134), arba mokydamas atleidimo įstatymo, atleidimo, kurio kiekvienas susilaukia tiek, kiek jis pats atleidžia (135), atleidimo, siūlytino net savo priešams (136), atleidimo, suteiktino iki septyniasdešimt septynių kartų (137), tai yra praktiškai be jokių ribų. Būtent šiomis sąlygomis, įgyvendinamomis tiktai autentiškai evangelinėje aplinkoje, galimas tikras individų, šeimų, bendruomenių, tautų ir šalių susitaikinimas. Iš šių biblinių ištarmių apie susitaikinimą natūraliai išsirutulios teologinė katechezė, taip pat apimsianti psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų apie žmogų elementus, galinčius padėti paaiškinti situacijas, teisingai kelti problemas, įtikinti klausytojus ar skaitytojus priimti konkrečius sprendimus.

Iš Bažnyčios ganytojų taip pat laukiama katechezės apie atgailą. Ir šiuo atveju šaltinis turėtų būti Šventojo Rašto turtai. Kalbėdamas apie tai, kas susiję su atgaila, Šventasis Raštas pirmiausia pabrėžia atsivertimo – sąvoka, kuria mėginama perteikti graikiškojo teksto žodį metįnoia (138), paraidžiui reiškiantį leisti apversti dvasią, kad ji pasisuktų į Dievą, – vertę. Taip pat minėtini du pagrindiniai elementai, kylantys iš palyginimo apie pražuvusį ir atsiradusį sūnų, – tai, kad jis „susimąstė” (139) ir nusprendė grįžti pas savo tėvą. Be šių pirmapradžių atsivertimo nuostatų susitaikinimas neįmanomas. Katechezė šiuos momentus turėtų paaiškinti sąvokomis bei žodžiais, pritaikytais įvairių amžiaus grupių žmonėms, įvairioms kultūrinėms, moralinėms ir socialinėms sąlygoms.

Tai pirmutinė atgailos vertė, kurios tąsa yra antroji: atgaila taip pat reiškia gailėjimąsi. Abi metįnoia reikšmės iškyla aikštėn reikšmingame Jėzaus nurodyme: „Jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (140). Gera katechezė parodys, kad gailėjimasis, kaip ir atsivertimas, yra ne paviršutiniškas jausmas, bet tikras sielos persimainymas.

Trečioji vertė glūdi atgailoje, ir tai yra judesiai, kuriais atsivertimo bei gailėjimosi nuostatos, apie kurias ką tik kalbėjome, pasireiškia išoriškai: tai vadinama atgailos darbais. Ši reikšmė aiškiai juntama sąvokoje metįnoia, vartojamoje Jono Krikštytojo sinoptinių evangelijų tekstuose (141). Daryti atgailą pirmiausia reiškia atkurti nuodėmės sugriautą pusiausvyrą ir harmoniją, pakeisti kryptį net ir aukų kaina.

Kuo platesnė bei tinkamesnė katechezė apie atgailą neatidėliotinai būtina mūsų laikais, kai vyraujančios nuostatos socialinės mąstysenos bei elgsenos srityje prieštarauja jau minėtai trejopai atgailos vertei: šiandien žmogui, atrodo, daug sunkiau negu kada nors anksčiau pripažinti savo klaidas ir nuspręsti peržiūrėti savo žingsnius bei pasukti teisingu keliu; jam, atrodo, labai nesinori ištarti: „gailiuosi”, arba: „apgailestauju”; jis, atrodo, instinktyviai ir dažnai nenugalimai atmeta viską, kas yra atgaila, suprantama kaip nuodėmei ištaisyti prisiimama bei praktikuojama auka. Čia norėčiau pabrėžti, jog Bažnyčios penitencinės drausmės, net jei ji prieš kurį laiką buvo palengvinta, negalima atsisakyti nepadarant didelės žalos vidiniam krikščionių ir bažnytinės bendruomenės gyvenimui, taip pat jų misijinio spinduliavimo jėgai. Dažnai nekrikščionis stebina, kaip retai Kristaus mokiniai liudija tikrąją atgailą. Kita vertus, akivaizdu, kad krikščioniškoji atgaila bus autentiška tik tada, kai bus įkvėpta meilės, o ne baimės, kai pasižymės rimtomis pastangomis nukryžiuoti „senąjį žmogų”, kad Kristaus dėka galėtų gimti „naujas”, kai jos pavyzdys bus Kristus, kuris, nors ir nekaltas, pasirinko neturto, kantrybės, pasiaukojimo ir, galima sakyti, penitencinio gyvenimo kelią.

Iš Bažnyčios ganytojų taip pat laukiama, pasak Sinodo, katechezės apie sąžinę ir jos ugdymą. Tai irgi labai aktuali tema, turint galvoje, kad mūsų laikų kultūros išgyvenamose pervartose ši vidinė žmogaus šventovė, jo vidujiškiausias „aš”, jo sąžinė, perdėm dažnai yra puolama, bandoma, trikdoma ir aptemdoma. Vertingų gairių rimtai katechezei apie sąžinę vykdyti galima rasti ir Bažnyčios tėvų mokyme, ir Vatikano II Susirinkimo teologijoje, ypač jo dokumentuose apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (142) ir apie tikėjimo laisvę (143). Laikydamasis šios krypties, popiežius Paulius VI dažnai primindavo mums sąžinės prigimtį bei vaidmenį mūsų gyvenime (144). Sekdamas jo pėdomis, aš savo ruožtu irgi nepraleidžiu nė vienos progos iškelti aikštėn tai, kas yra iškiliausia žmogaus didybės ir kilnumo dalis (145), tą „moralinį jausmą, kuris mums leidžia įžvelgti tai, kas gera ir kas bloga, <…> tartum vidinė akis, regimoji dvasios geba, galinti vesti mus gėrio keliu”; lygiai taip pat primenu būtinybę krikščioniškai ugdyti savo sąžinę, idant ji netaptų „jėga, griaunanti asmens tikrąjį žmogiškumą, bet būtų šventa vieta, kur Dievas jam apreiškia tikrąjį gėrį” (146).

Iš Bažnyčios ganytojų laukiama katechezės ir apie kitus, susitaikinimui nemažiau svarbius dalykus.

– Apie nuodėmės pajautą, kuri, kaip minėjome, labai susilpnėjo mūsų pasaulyje.

– Apie gundymą ir gundymus: pats Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, „visaip gundytas, bet nenusidėjęs” (147), leidosi gundomas piktojo (148), kad parodytų, jog jo mokiniai, kaip ir jis, bus gundomi, ir kaip reikėtų elgtis gundomam. Tam, kuris meldžia Tėvą, kad išmėginimai nepranoktų žmogaus jėgų (149) ir kad jis neleistų pasiduoti pagundai (150), tam, kuris vengia progų nusidėti, būti gundomam nereiškia būti nusidėjusiam, bet, priešingai, yra proga augti ištikimybe ir nuoseklumu per nuolankumą ir budrumą.

– Apie pasninką: jį galima praktikuoti senomis ir naujomis formomis kaip atsivertimo, gailėjimosi, asmeninio apsimarinimo ir sykiu vienybės su nukryžiuotu Kristumi bei solidarumo su badaujančiais ir kenčiančiais ženklą.

– Apie išmaldą: tai priemonė, kaip padaryti gailestingąją meilę konkrečia dalijantis tuo, ką turi, su kenčiančiu dėl skurdo.

– Apie ryšį, artimai jungiantį susiskaldymų pasaulyje įveikimą ir visišką bendrystę su Dievu bei tarp žmonių, – bendrystę, kuri yra Bažnyčios eschatologinis tikslas.

– Apie konkrečias aplinkybes, kuriomis įgyvendintinas susitaikinimas (šeimoje, pilietinėje bendruomenėje, socialinėse struktūrose), ir pirmiausia apie ketveriopą susitaikinimą, kuriuo atitaisomas pamatinis ketveriopas ryšio nutraukimas: žmogaus susitaikinimą su Dievu, savimi pačiu, savo broliais ir visa kūrinija.

Bažnyčia be didelės žalos savo esminei žiniai negali atsisakyti nuolatinės katechezės apie tai, kas tradicine krikščionių kalba vadinama keturiais paskutiniaisiais žmogaus dalykais, – apie mirtį, teismą (individualų ir visuotinį), pragarą ir rojų. Kultūroje, linkstančioje įkalinti žmogų daugiau ar mažiau pavykusiame žemiškajame gyvenime, iš Bažnyčios tėvų reikalaujama katechezės, kuri su tikėjimo tikrumu atvertų ir parodytų anapus – už slėpiningų mirties vartų išnyrančią džiaugsmo kupiną amžinybę bendrystėje su Dievu arba laukiančią atskyrimo nuo Dievo bausmę.

Uoliems ir išradingiems ganytojams niekuomet netrūks progų tokiai plačiai ir įvairialypei katechezei, atsižvelgiančiai į adresatų skirtingą kultūrinį ir religinio pasirengimo lygį. Tokių progų dažnai teikia Mišių bibliniai skaitiniai bei apeigos, kiti sakramentai, taip pat jų šventimo aplinkybės. To siekiant, imanomos įvairios iniciatyvos: pamokslai, paskaitos, diskusijos, susitikimai, religinio auklėjimo kursai ir t. t.; tai jau daug kur ir daroma. Ypač noriu atkreipti dėmesį į senovinių misijų tarp liaudies, turint tokios katechezės tikslą, svarbą bei veiksmingumą. Pritaikytos mūsų laikų ypatingiems reikalavimams, tokios misijos šiandien, kaip ir anksčiau, galėtų būti vertinga religinio auklėjimo, apimančio taip pat atgailos bei susitaikinimo sritį, priemonė.

Dėl atsivertimu grįsto susitaikinimo didelės svarbos jautrioje žmogiškųjų santykių bei socialinės sąveikos įvairiais lygmenimis, įskaitant tarptautinį, srityje, katechizacija negali palikti nuošalyje vertingo Bažnyčios socialinio mokymo indėlio. Laiko dvasią atitinkantis ir aiškus mano pirmtakų, pradedant popiežiumi Leonu XIII, mokymas, papildytas esminėmis Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes ištarmėmis, ir įvairių episkopatų indėlis, kuriuo jie atsiliepė į įvairias aplinkybes jų atitinkamuose kraštuose, yra didelė ir patikima mokymo visuma, galinti atsakyti į daugialypius reikalavimus, keliamus žmonių bendruomenės gyvenimo, ją sudarančių individų, šeimų bei grupių tarpusavio santykių ir visuomenės, norinčios vadovautis moralės įstatymu, kuris yra civilizacijos pagrindas, santvarkos.

Šį Bažnyčios socialinį mokymą aiškiai grindžia vizija, kylanti iš Dievo žodžio apie asmens, šeimos ir bendruomenės teises ir pareigas; apie laisvės vertę ir teisingumo matmenis; apie pirmenybės teiktinumą gailestingajai meilei; apie žmogaus asmens kilnumą ir bendrojo gėrio, į kurį turėtų būti orientuota politika ir ekonomika, reikalavimus. Šiais pagrindiniais socialinio mokymo principais, patvirtinančiais ir iš naujo pateikiančiais visuotinius tautų proto bei sąžinės paliepimus, daugiausia remiasi daugelio socialinių konfliktų taikaus išsprendimo ir galiausiai visuotinio susitaikinimo viltis.

Sakramentai

27. Antroji Dievo įsteigta priemonė, kurią Bažnyčia siūlo atgailos ir susitaikinimo pastoracijai, yra sakramentai.

Slėpiningoje sakramentų dinamikoje, apsčioje simbolių bei turinio, galima įžiūrėti aspektą, kuris ne visuomet išryškinamas: kiekvienas sakramentas yra ne tik per jį gaunamos malonės, bet ir atgailos bei susitaikinimo ženklas. Todėl kiekviename iš jų šiuos dvasinius matmenis galima atgaivinti.

Krikštas tikrai yra išganomasis panardinimas: pasak šventojo Petro, jis yra ne „kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę” (151). Tai mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas su mirusiu, palaidotu ir prisikėlusiu Kristumi (152). Tai Šventosios Dvasios dovana per Kristų (153). Tačiau šis pirmapradis ir esminis pagrindžiantysis krikščioniškojo krikšto elementas ne panaikina, bet, priešingai, praturtina penitencinį aspektą, jau glūdintį krikšte, paties Jėzaus priimtame iš Jono, kad būtų „atlikta visa, kas reikalinga teisumui” (154); kitaip tariant, tai atsivertimo bei sugrąžinimo į teisingą santykių su Dievu, susitaikinimo su Dievu tvarką, panaikinant pirmapradę dėmę ir įvesdinant į didelę sutaikintųjų šeimą, aktas.

Sutvirtinimas, kaip krikšto patvirtinimas ir sykiu, kaip ir krikštas, įkrikščioninimo sakramentas, suteikdamas Šventosios Dvasios pilnatvę ir subrandindamas krikščionio gyvenimą, žymi ir įgyvendina didesnį širdies atsivertimą ir artimesnę bei veiksmingesnę priklausomybę sutaikintųjų bendruomenei, kuri yra Kristaus Bažnyčia.

Šventojo Augustino suformuluotas Eucharistijos kaip „sacramentum pietatis, signum unitatis, vinculum caritatis” (155) apibrėžimas aiškiai išryškina asmeninį pašventinimą (pietas) ir bendruomeninį susitaikinimą (unitas et caritas), kurie kaip padariniai kyla iš paties Eucharistijos slėpinio kaip kryžiaus aukos nekruvino atnaujinimo, išganymo versmės ir sutaikinimo visiems žmonėms esmės. Tačiau būtina priminti, kad Bažnyčia, akinama tikėjimo šiuo iškiliu sakramentu, moko, jog nė vienas krikščionis, jaučiantis padaręs sunkią nuodėmę, negali priimti Eucharistijos, jei prieš tai nėra gavęs Dievo atleidimo. Tinkamai Pauliaus VI aprobuotoje instrukcijoje Eucharisticum mysterium, visiškai patvirtinančioje Tridento Susirinkimo mokymą, rašoma: „Eucharistija tebūna tikintiesiems vaizduojama ir ‘kaip vaistas, išvaduojantis iš kasdienių kalčių ir saugantis nuo mirtinųjų nuodėmių’, kartu pamokant juos naudotis atgailos momentais Mišių liturgijoje. Norinčiam eiti Komunijos reikia priminti įsakymą: Žmogus teištiria pats save (1 Kor 11, 28). Bažnyčios praktika aiškiai rodo tokio ištyrimo būtinumą. Todėl nė vienas, jausdamasis mirštamai nusidėjęs, nors ir manytų tobulai besigailįs, neturi artintis prie šventosios Eucharistijos, pirma neatlikęs sakramentinės išpažinties. Jeigu verčia būtinybė ir jis neturi galimybės atlikti išpažintį, ‘pirma tesužadina tobulo gailesčio aktą’“ (156).

Šventimų sakramentas skirtas teikti Bažnyčiai ganytojų, kurie pašaukti būti ne tik mokytojais ir vadovais, bet ir vienybės liudytojais bei kūrėjais, Dievo šeimos statytojais, šios šeimos gynėjais ir sergėtojais nuo susiskaldymo bei išsisklaidymo sėklų.

Santuokos sakramentas, malonės veikiamos žmogiškosios meilės išaukštinimas, žymi Kristaus meilę Bažnyčiai, tačiau sykiu ir pergalę, kurią jis sutuoktiniams leidžia pasiekti prieš meilę iškreipiančias bei griaunančias jėgas, kad šeima, gimusi iš šio sakramento, irgi taptų sutaikintosios ir sutaikinančiosios Bažnyčios ženklu visais savo struktūriniais bei instituciniais lygmenimis sutaikintam pasauliui.

Galiausiai Ligonių patepimas per ligos bei senatvės išmėginimus ir pirmiausia paskutinę krikščioniškojo gyvenimo valandą yra galutinio atsivertimo į Viešpatį, visiško kančios ir mirties kaip atgailos už nuodėmes priėmimo ženklas.

Vis dėlto tarp sakramentų yra vienas, kuris, dėl nuodėmių išpažinimo dažnai vadinamas išpažintimi, tikrąja ta žodžio prasme gali būti laikomas Atgailos sakramentu, kaip jis iš tiesų ir yra vadinamas. Tai atsivertimo ir susitaikinimo sakramentas. Dėl šio sakramento svarbos susitaikinimui pastarajame Sinodo susirinkime jam buvo skirta ypač daug dėmesio.

(Tęsinys kitame numeryje)

(97) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 861.
(98) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 16.
(99) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 860.
(100) Pijus XII. Kreipimasis per radiją į Jungtinių Valstijų nacionalinį katechetinį kongresą Bostone (1946 spalio 26): Discorsi e radiomessaggi, VIII (1946), 288.
(101) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis, 15: AAS 71 (1979), p. 286–289.
(102) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 3; plg. 1 Jn 3, 9.
(103) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Rytų Prancūzijos vyskupus (1982 balandžio 1), 2: Insegnamenti, V, 1 (1982), 1081.
(104) Plg. 1 Tim 3, 15–16.
(105) Tekstas kelia tam tikrų sunkumų, nes santykinis įvardis, kuriuo prasideda paraidinis vertimas, nedera su bevardės giminės mysterion. Kai kuriuose vėlyvuose rankraščiuose tekstas pataisytas, kad atitiktų gramatiką. Tačiau Paulius tenorėjo sugretinti tai, ką pats buvo parašęs, su garbingu tekstu, kuris, jo nuomone, visiškai paaiškino jo mintį.
(106) Ankstyvoji krikščionių bendruomenė reiškia savo tikėjimą į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, kuris garbinamas angelų ir yra Viešpats. Tačiau į akis krintantis šios žinios elementas lieka „pasirodė kūne”: tai, kad amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi, yra „didis slėpinys”.
(107) 1 Jn 5, 18–19.
(108) 1 Jn 3, 9.
(109) 1 Tim 3, 15.
(110) 1 Jn 1, 8.
(111) 1 Jn 5, 19.
(112) Plg. Ps 51 [50], 7.
(113) Plg. Ef 2, 4.
(114) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 8, 15: AAS 72 (1980), p. 1203–1207, 1231.
(115) 2 Sam 12, 13.
(116) Ps 51 [50], 5.
(117) Ps 51 [50], 9.
(118) 2 Sam 12, 13.
(119) Plg. 2 Kor 5, 18.
(120) Plg. 2 Kor 5, 19.
(121) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 92.
(122) Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 13; plg. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 11–12.
(123) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam, III: AAS 56 (1964), p. 639–659.
(124) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1, 9, 13.
(125) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia: AAS 67 (1975), p. 5–23.
(126) Plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 7–8.
(127) Plg. ten pat, 4.
(128) Šv. Augustinas. Sermo 96, 7: PL 38, 588.
(129) Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso narius (1983 sausio 15), 4, 6, 11: AAS 75 (1983), p. 376, 378–379, 381.
(130) Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias, skirtas XVI pasaulinei taikos dienai (1983 sausio 1), 6: Insegnamenti VI, 1 (1983), 7.
(131) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 70: AAS 68 (1976), p. 59–60.
(132) 1 Tim 3, 15.
(133) Plg. Mt 5, 23–24.
(134) Plg. Mt 5, 38–40.
(135) Plg. Mt 6, 12.
(136) Plg. Mt 5, 43 ir toliau.
(137) Plg. Mt 18, 21–22.
(138) Plg. Mk 1, 4.14; Mt 3, 2; 4, 17; Lk 3, 8.
(139) Plg. Lk 15, 17.
(140) Lk 17, 3–4.
(141) Plg. Mt 3, 2; Mk 1, 2–6; Lk 3, 1–6.
(142) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 8, 16, 19, 26, 41, 48.
(143) Plg. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2, 3, 4.
(144) Plg. tarp daugelio kitų kalbas per visuotines audiencijas (1973 kovo 28: Insegnamenti, XI [1973], 294tt.; 1973 rugpjūčio 8: ten pat, 772tt.; 1973 lapkričio 7: ten pat, 1054tt.; 1974 kovo 13: Insegnamenti, XII [1974], 230tt.; 1974 gegužės 8: ten pat, 402tt; 1975 vasario 12: Insegnamenti, XIII [1975], 154 tt.; 1975 balandžio 9: ten pat, 290tt.; 1977 liepos 13: Insegnamenti, XV [1977], 710tt.).
(145) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 17): Insegnamenti, V, 1 (1982), 860–861.
(146) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1983 rugpjūčio 17), 1–3: Insegnamenti, VI, 2 (1983), 256–257.
(147) Plg. Žyd 4, 15.
(148) Plg. Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13.
(149) Plg. 1 Kor 10, 13.
(150) Plg. Mt 6, 13; Lk 11, 4.
(151) 1 Pt 3, 21.
(152) Plg. Rom 6, 3–4; Kol 2, 12.
(153) Plg. Mt 3, 11; Lk 3, 16; Jn 1, 33; Apd 1, 5; 11, 16.
(154) Plg. Mt 3, 15.
(155) Šv. Augustinas. In Ioannis Evangelium tractatus, 26, 13: CCL 36, 266.
(156) Šv. Apeigų kongregacija. Instrukcija dėl eucharistinio slėpinio kulto Eucharisticum mysterium (1967 gegužės 25), 35: AAS 59 (1967), p. 560–561.