Velykų sekmadienis (C)
Apd 10, 34a. 37–43; 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9
 

„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Galimas dalykas, kad apaštalas Petras šiais žodžiais kreipėsi į pirmuosius krikščionis, susibūrusius į Velyknakčio budėjimą ir besirengiančius katechumenų krikštui. Tai buvo nauji, pasaulyje dar neskambėję žodžiai. Žmonėms, pavargusiems nuo ilgų ir tuščių tiesos paieškų ir Mozės įstatymo laikymosi, šie žodžiai spinduliavo nauja šviesa bei džiaugsmu. Tai liudija ir pats apaštalas: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. <...> Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą” (1 Pt 1, 6–9).

Ar šiandien, praėjus dviem tūkstantmečiams, dar įmanoma atgaivinti tuos „gyvos vilties” ir „neapsakomo džiaugsmo” jausmus. Moterys, Velykų rytą skubėdamos prie kapo, rūpinosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” (Mk 16, 3). To paties galėtume klausti ir mes: kas mums nuritins per tuos šimtmečius dar pasunkėjusį ir padidėjusį akmenį? Dvidešimt amžių nepraėjo be pėdsako. Viena vertus, per šiuos šimtmečius Bažnyčia geriau pažino Kristų. Kita vertus, šis laikas tarsi nutolino Jėzaus iš Nazareto paveikslą ir užtemdė šimtmečių šydu. Apie jį prirašyta ir prikalbėta įvairiausių dalykų. Kiekvienas tarsi tempia į savo pusę, ir girdime sakant: „Jėzus čia” ar „Jėzus ten”. Šiandien Kristų dengia konformizmo, nebrandaus atminties trumparegiškumo, įpročių ir abejingumo akmuo. Šis akmuo slegia ne tiek Kristų, kiek mus pačius ir mūsų širdis. Būtent jį turime nuritinti, kad galėtume atsiverti tai „gyvai vilčiai”, kuri, anot apaštalo Petro, yra nenusakomo džiaugsmo šaltinis.

Velykos ir viltis yra dvi viena kitą papildančios sąvokos. Ankstyvoji krikščionių katechezė ryšį tarp jų įžvelgė jau gamtoje. Velykos būna tuo metų laiku, kai gamta išsivaduoja iš žiemos gniaužtų ir atsiveria pavasario žiedais: tai grįžtančio gyvenimo triumfas. Šventasis Zenonas Veronietis rašė: „Pavasaris yra šventas šaltinis, iš kurio gelmių, nuostabiai veikiant Šventajai Dvasiai, gimsta gražiausios Bažnyčios gėlės“.

Dievo žodis dar ryškiau atskleidė Velykų ryšį su viltimi istorijoje. Ši ilga istorija prasideda Išėjimo naktį. Žydų švenčiama Pascha išreiškė didžiulę viltį: rytoj Viešpats išvaduos iš vergijos namų; rytoj būsime laisvi. „Kai jūsų vaikai jus klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ – atsakysite: ‘Tai perėjimo auka Viešpačiui’” (plg. Iš 12, 26).

Saulėtoje dykumoje įgyvendinamas laisvės lūkestis, tačiau netrukus jį pakeičia dar didesnis Pažado žemės laukimas. Pažado žemė savo ruožtu pagimdo dvasinę viltį, kurią pranašai padaro visos tautos troškimu. Ši viltis nusakoma šiais žodžiais: išganymas, naujoji ir amžinoji sandora, visų nuodėmių nuvalymas. Viltis maitinama atmintimi, kaip Dievas galinga ranka išvedė savo tautą iš Egipto. Ši viltis atgyja kiekvieną kartą švenčiant Velykas. Tai „atminimo diena” (Iš 12, 14).

Šis išlaisvinimo lūkestis kaip niekada anksčiau atgijo tuomet, kai Jėzus, vakarieniaudamas su savo mokiniais, tarė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje” (Lk 22, 15–16). Šios vakarienės metu Jėzus praneša apie pranašų žadėtą naują ir amžiną sandorą, kuria teikiamas nuodėmių atleidimas (plg. Lk 22, 20). Tačiau šią žinią tarsi nubraukia po Vakarienės sekę įvykiai: Jėzaus suėmimas, teismas, mirtis ir palaidojimas. Atrodo, kad ši viltis žlugo panašiai kaip daugelis ankstesnių. Emauso mokiniai guodžiasi: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena kaip tai atsitiko” (Lk 24, 21). Jų viltis atsiduria tarsi „nuliniame taške”. Tačiau netrukus pasklinda žinia: Jis prisikėlė! Jis pasirodė Simonui! Jis eina pirma mokinių į Galilėją! Anomis dienomis mokiniai patyrė, ką reiškia atgaivinta, „gyva viltis”. Ši gyva viltis yra perduota ir mums: Dievas jį prikėlė iš numirusių, todėl ir mūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą (plg. 1 Pt 1, 21). Dievas neapvylė!

Ar ne teisingiau Jėzaus prisikėlimo atžvilgiu būtų kalbėti ne apie viltį, bet apie istorinį tikrumą? Juk apaštalas Paulius rašė, jog „regima viltis nėra viltis” (Rom 8, 24). Juk mokiniai matė Prisikėlusįjį, jį lietė ir valgė su juo. Apie kokią gyvą viltį apaštalas Petras kalbėjo pirmiesiems krikščionims?

Ši viltis nuo šiol taikoma ne tik Kristui, bet ir mums. Dievas, prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų, „atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus” (Rom 8, 11). Dar kartą išpildyta viltis pažadina dar didesnę viltį. Kristaus prisikėlimas yra tik pradžia, skelbianti žmonių prisikėlimą visu kūnu: „Jis – pradžia, mirusiųjų pirmgimis” (Kol 1, 18). Mirties sienoje pradaužta anga, per kurią kiekvienas norintis žmogus gali įkandin pirmojo eiti į laisvę ir šlovę. Kristaus prisikėlimas skelbia visuotinį prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį.

Ar mūsų viltis nukreipta tik į tolimą ateitį, ar ji perkeičia ir šiandienos gyvenimą? Juk pasaulyje ir po Kristaus prisikėlimo tebėra mirtis ir jos palydovai: neapykanta, smurtas, kančia, susiskaldymas, nuodėmė. Tačiau jei įsigilinsime į dalyką, pamatysime, kad padėtis nėra tokia pati. Tikėjimo užuomazga plėtojasi į gyvenimą ir šlovę. Šią meilės tikrovę mūsų širdyse išlieja pati Prisikėlusiojo Dvasia. Ši viltis pilna tikrumo (plg. 2 Kor 3, 12), paguodos (plg. 2 Tes 2, 16) ir džiaugsmo (plg. Rom 12, 12), šia Dievo šlovės viltimi galime didžiuotis (plg. Rom 5, 2–5).

Prisikėlimas, kuriuo tikime, neatidedamas „vėlesniam laikui”, bet prasideda jau dabar. Apaštalas Paulius rašė, jog būtume gailesčio verti, jei tikėtumės ko nors „vien tik dėl šio gyvenimo” (plg. 1 Kor 15, 19). Tačiau būtume  taip pat apgailėtini, jei savo viltį nukreiptume tik į būsimąjį gyvenimą. Apaštalas Petras jau cituotame laiške ragino džiaugtis net ir patiriant išbandymus. Krikščionys privalo džiaugtis viltimi (plg. Rom 12, 12), ir ne tik patys, bet taip pat liudyti šią džiaugsmingą viltį kitiems.

Kai prisikėlęs Kristus pasirodo vienuolikai prie Tiberiados ežero, pirmasis jį atpažįsta jo mylimasis mokinys, sušukdamas: „Juk tai Viešpats!” (Jn 21, 7). Šis atpažinimas kyla iš širdies. Po Jėzaus prisikėlimo jį atpažįsta tik tie, kurie mokėjo tikėti ir mylėti. Panašiai ir mes, švęsdami Eucharistiją atpažinkime: juk tai Viešpats!