II Velykų sekmadienis
Apd 5, 12–16; Apr 1, 9–11a. 12–13. 17–19; Jn 20, 19–31
 

Evangelijos skaitinys dvelkia ramybe ir didybe, tikra Velykų vakaro atmosfera. Prisikėlęs Jėzus ateina pro uždarytas duris, kvepia į savo mokinius, suteikdamas jiems ramybę ir Šventąją Dvasią. Anot Šv. Ignoto Antiochiečio, Viešpats perduoda Bažnyčiai brangų patepimą, kad ji „skleistų pasaulyje nemirtingumo kvapsnį”. Šis patepimas liejasi nuo galvos ant viso kūno, kuris yra Bažnyčia. Panašiai kaip kvapnus aliejus nuo Aarono galvos varva ant jo apdaro (Ps 133, 2).

Evangelistas Jonas siekia pavaizduoti prisikėlusį Jėzų, kuriam duota visa valdžia žemėje ir danguje. Šiandienos skaitinyje Jėzus perduoda Bažnyčiai šias galias, tarp kurių pirmiausia yra galia atleisti nuodėmes. Tai yra Velykų Kristaus viešpatavimo skelbimas: „Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats” (Rom 14, 9). Skaitinys iš Apreiškimo knygos ženklina šio skelbimo kulminaciją. Jėzus čia vaizduojamas visoje dangiškoje didybėje ir skelbia pirmuoju asmeniu: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus”.

Abiejų scenų – tiek žemiškosios, tiek dangiškosios – centre yra Prisikėlusysis, skelbiantis visuotinį viešpatavimą pasaulyje ir istorijoje. Abi šios scenos Viešpaties dieną turi priminti, jog Bažnyčia per Eucharistinį susirinkimą privalo nuolat iš naujo skelbti savo tikėjimą Kristaus viešpatyste. Tais pačiais žodžiais, kuriuos anuomet ištarė apaštalas Tomas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” Labai svarbu, kad suprastume, ką reiškia vadinti Jėzų Viešpačiu. Mums skirta Apreiškimo knygoje užrašyta žinia: „Išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: ‘ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendrijoms’”.

Šiandienis Dievo žodis mums atskleidžia Velykų Kristų arba, kaip įprasta sakyti, tikėjimo Kristų. Velykų tikėjimas Naujajame Testamente yra grindžiamas Jėzaus mokinių patirtimi. Šią patirtį galima išreikšti žodžiais „Jėzus gelbėja”. Niekame kitame nėra išgelbėjimo, išskyrus jį (plg. Apd 4, 12). Titulas Kristus, tapęs tarsi jo antruoju vardu, išreiškia įsitikinimą, jog jis yra lauktasis Mesijas, Išlaisvintojas ir Gelbėtojas, atidavęs savo gyvybę kaip išpirką už daugelį (plg. Mk 10, 45). Mokiniai patiria Jėzų esantį ir gyvą. Šiandien mums sunku ir netgi neįmanoma be Šventosios Dvasios veikimo suvokti tos patirties gelmę. Tai buvo nuostabus suvokimas – Jėzus savo sekėjams neliko tik atminimu kaip bet kuris kitas anksčiau gyvenęs ir miręs žmogus, jis yra esantis, gyvas, „Gyvasis”. Ypatinga vieta, susijusi su šia patirtimi, buvo Eucharistinė vakarienė. Mums tai liudija gyvybe pulsuojantis aramėjiškas posakis Maranatha. Šis kreipinys reiškia: „Ateik, Viešpatie!”, tačiau dar dažniau juo išreiškiamas džiaugsmo šūksnis: „Viešpats čia!” Jėzaus esamybė yra tokia akivaizdi, jog jis prabyla į susirinkusią bendriją pirmuoju asmeniu: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus” (Apr 1, 18); „aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga” (Apr 22, 12); „aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bendrijas” (Apr 22, 16).

Išreikšdami savo tikrumą Jėzaus buvimu pirmieji mokiniai vartodavo Viešpaties titulą (graikiškai Kyrios). Seniausias ir paprasčiausias krikščioniškasis tikėjimo išpažinimas – „Jėzus yra Viešpats!” (plg. Rom 10, 9). Vadindami Jėzų Viešpačiu, mokiniai išreiškia savo tikėjimą, jog Jėzus prisikėlimu buvo Tėvo išaukštintas ir gavo iš Jo visą valdžią savo bendrijoje ir visoje visatoje. Viešpaties titulas visiškai nereiškia to, ką šiandien siejame su turtingo ir galingo žmogaus asmeniu. Šiandienos sąvokos, perteikiančios viešpatavimo prasmę, būtų didžiadvasiškumas ir kilnumas. Senajame Testamente šis titulas taikytas vien Jahvei ir reiškė aktyvią Dievo viršenybę istorijoje ir pasaulyje, jo teisingą ir šventą valdžią. Šio titulo reikšmę atskleidžia apaštalo Pauliaus frazė: „Mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį” (1 Kor 8, 6). Neįmanoma pasakyti kažko daugiau: per Jėzų yra visa. Jėzus išaukštintas ir pasodintas Dievo dešinėje, atsiduria tame pačiame lygmenyje su Tėvu. Tai atskleidžia apaštalo Pauliaus sveikinimo frazė: „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!” (1 Kor 1, 3). Šitoks suvokimas neatsiranda krikščionių bendruomenės vadovams susitarus, tai spontaniškai tyliai plinta visais lygiais, tarsi visuotinai pasklidęs tikėjimo raugas.

Šiandien mums svarbu įsisąmoninti, kad tasai pamatinis skelbimas – kerygma turi būti bent kartą gryna forma pateikta visiems tikintiesiems. Tai tikrieji vartai norintiems įžengti į Velykų šviesą. Jėzaus kaip Viešpaties skelbimas privalo užimti garbingą vietą visais svarbiausiais krikščioniškojo gyvenimo momentais: ne tik krikštijant suaugusius, bet taip pat atnaujinant krikšto pažadus, individualių atsivertimų metu, pradedant katechezės kursus, maldos ar Šventojo Rašto grupes, rekolekcijas bei misijas. Skelbimas – Jėzus yra Viešpats – privalo tapti tarsi arklas, varantis vagą tikėjimo dirvoje ir parengiantis ją vėlesnei katechezės sėjai. Dievas sako dabarties misionieriams tą patį, ką jis kalbėjo ateinančiam į Korintą Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! <...> Šiame mieste daugel žmonių – manieji” (Apd 18, 9–10).

Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats!”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (plg. 1 Kor 12, 3). Panašiai kaip ankstyvojoje Bažnyčioje, taip ir šiandien pasaulį iš netikėjimo stingulio gali išvesti ne teologiniai ar politiniai traktatai, ne nepabaigiamos diskusijos, bet paprastas ir stiprus, iš Dievo galios kylantis skelbimas: Jėzus yra Viešpats!

Jėzų kaip Viešpatį skelbti reikia ne tik kitiems, bet visų pirma sau patiems, pačioje krikščionių bendrijoje. Tai vienintelis būdas, kad įstengtumėm jį skelbti kitiems. Apaštalas Paulius šiandienos skaitinyje sako: „nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį” (plg. 1 Kor 8, 5). Ne tik pasaulyje, bet ir mūsų širdyje yra daug stabų ir daug viešpačių. Su tikėjimu skelbiant Jėzų esant Viešpatį, pakartojamas Jėzaus nužengimo į pragarus stebuklas. Jis įžengia atnešdamas šviesą pro plačiai atvertas duris, sprunkant ir sklaidantis tamsos galybėms: neapykantai, pagiežai, geidulingumui. Išdrįskime ištarti: „Jėzus yra Viešpats!”, kai esame gundomi, neryžtingi, sutrikę, – ir pajausime šio žodžio galią.

Yra vienintelis Viešpats, ir mes egzistuojame jam. Mes esame taip pat ir kitiems, viskam, kas gera ir gražaus šiame pasaulyje, tačiau per Jėzų. Šiandien dvasiškai atsigręžiame į tą sceną, kai Jėzus pro uždarytas duris ateina pas susirinkusius mokinius. Atsigręžiame į Jėzų, bylojantį: „Buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžius”. Išreikškime savo Velykų tikėjimą paprastais ir iškilmingais ankstyvosios Bažnyčios žodžiais: „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’” (Fil 2, 10–11)

Parengta pagal. kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap.