Dėl giedojimo bažnyčiose
 

Prieš pusantrų metų vyskupo Juozo Preikšo iniciatyva buvo sudaryta komisija bendruomeniniam giedojimui gerinti. Ši neformali komisija rinkdavosi kas keletą mėnesių ir aptardavo bendruomeninio giedojimo problemas, giesmių atrankos kriterijus. Šiame straipsnyje pateikiamos kai kurios nuomonės, kilusios apklausus Lietuvos kunigus, vargonininkus. Kai kurie kunigai ir vargonininkai savo nuomones minėtos komisijos nariams pareiškė laiškais. Čia dalijamasi kai kuriomis šių laiškų mintimis.

Laukuvos klebonas A. Jurgaitis mano, kad „nereikia labai daug giesmių <...> reikėtų imti tik nesunkias, labai melodingas, plačiai žinomas giesmes”. Čia norisi atkreipti dėmesį, jog „plačiai žinomų” giesmių Lietuvoje yra per mažai. Vargu ar tikslinga siūlyti giesmes, kurios netinka bendruomeniniam giedojimui.

Ponia V. Narbutienė (Šiaulių vyskupija, vargonininkų sąjunga) rašo: „Giesmyno bendruomeniniam giedojimui Lietuvos bažnyčiose tikrai reikia. Pritariu nuomonei, kad siekiant organizuoti bendruomeninį giedojimą, be vargonininkų ar kantorių, turi įsitraukti ir kunigai, celebruojantys Mišias. Kunigai turėtų tiesiogiai paraginti, paaiškinti, parengti bendruomenę priimti giesmę kaip maldos formą”. V. Narbutienė pritaria giesmyno išleidimui dviem variantais. Pirmasis būtų skirtas bendruomeniniam giedojimui ir visuotiniam naudojimui, o antrasis, su visa giesmės harmonija – tik vargonininkams. Ji taip pat siūlo suskirstyti giesmes į ciklus. V. Narbutienės nuomone, vaikams ir jaunimui dera išleisti atskirą giesmyną.

Prienų klebonas mons. Juozas Užupis atsiuntė pluoštą parapijos jaunimo giedamų giesmių. Jis pastebėjo, kad dauguma giesmių užrašytos vargonininko Jono Gaučo knygoje, jų autorių surasti sunku. Anot mons. J. Užupio, dauguma muzikantų bei giesmininkų nenoriai laužo tradicijas ir laukia „gatavo blyno”.

Nuomonės apie giesmių tinkamumą bendruomeniniam giedojimui, ypač muzikiniu melodiniu požiūriu, yra įvairios, kartais netgi priešingos. Vargu ar būtų galima greitai rasti kompromisą balsavimo būdu sprendžiant apie giesmių tinkamumą. Popiežius Pijus XII enciklikoje Musicae sacrae rašo apie bažnytinį giedojimą, taip pat apie bendruomenines arba liaudies giesmes. Apie giesmių tekstą aukščiausias Bažnyčios autoritetas sako:

– jis turi atitikti ir atspindėti liturginius tekstus;
– išsakyti katalikiškojo tikėjimo tiesas;
– pasižymėti visuotinumu.

Pagal šį kriterijų bendruomeniniam giedojimui netinka grynai subjektyvios, individualios giesmės. Apie liaudies giesmių melodijas popiežius sako:

– Jos turi bent iš dalies atspindėti grigališkosios muzikos dvasią, kuriai būdingas visuotinumo stilius; šios melodijos turi būti paprastos, kad visi žmonės galėtų jas išmokti; jos turi būti kilnios, baigtos formos ir be pasaulietinės muzikos motyvų, primenančių profaninę muziką.

– Šie Bažnyčios vadovybės nurodymai padeda įveikti skonių skirtingumus, apsispręsti atrenkant giesmes, tinkamas bendruomeniniam giedojimui.

Siekiant gerinti giedojimą, būtina grupuoti giesmes pagal bažnytinius laikotarpius bei šventes. Sugrupavimas pagal turinį bei paskirtį padeda greičiau parinkti tinkamą giesmę. Kiekvienas liturginis laikotarpis bei šventė skiriasi savo dvasia, apmąstomomis tiesomis bei nuotaika. Tai reikia iškelti ir pabrėžti giesmėmis. Taip tikintieji gali būti nukreipiami ir nuteikiami ruoštis švęsti artėjantį išganymo slėpinį bei šventę. Pavyzdžiui, adventą išgyventi kaip laukimą, ruošimąsi sutikti ateinantį Išganytoją, gavėnios laiku atgailos dvasia rengtis švęsti atpirkimo slėpinį ir Kristaus prisikėlimą iš numirusių. Atitinkama giesme dera pradėti šventines pamaldas. Tinkamos giesmės, ypač bendruomeninės, padeda išgyventi liturginį laikotarpį arba šventę. Bendrai giedamos giesmės persmelkia tikinčiųjų mintis, dvasią ir širdį ir leidžia išgyventi esamąjį laikotarpį.

Gyvenimo praktika ir nuolatinis pamaldų šventimas verčia susimąstyti, kaip giedojimas turėtų palydėti liturgijos šventimą. Kuris giedojimo būdas geresnis – „koncertinis”, kai gieda tik vargonininkas ar kantorius, ar choras, o visi kiti pamaldų dalyviai yra pasyvūs klausytojai, ar bendruomeninis, kai visi kviečiami įsitraukti į giedojimą? Pamaldas celebruojantiems kunigams, ko gero, patogiau ir mažiau rūpesčių kelia, kai giedojimu pasirūpina vargonininkas arba chorvedys, o choristams yra galimybė parodyti savo balsus... Vis dėlto reikėtų labiau pabrėžti, kad muzikos ir giedojimo funkcija švenčiant liturgiją nėra ir neturėtų būti svarbiau nei liturginės mintys, skiriamos visiems švenčiantiems liturgines apeigas. Todėl bendruomeninis giedojimas įvairiais požiūriais pranašesnis už „koncertinį” giedojimo būdą. Bendruomeninio giedojimo pranašumai yra šie:

– visa bendrija įsitraukia į giedojimą ir aktyviau dalyvauja;
– visiems giedant geriau įsisavinamos tikėjimo tiesos;
– giliau išgyvenama liturginių laikotarpių bei švenčių dvasia;
– sutartinai šlovinamam Dievui tenka didesnė garbė;
– stiprėja tikinčiųjų vienybė;
– lavinami tikinčiųjų balsai, keliama giedojimo kultūra.

Turint pakankamai tinkamų giesmių, minėtuosius tikslus būtų galima pasiekti. Šiomis tiesomis turėtų įsitikinti kunigai ir muzikai – vargonininkai. Kad nurimtų bendruomeniniam giedojimui nepalankūs vėjai, galėtų pasitarnauti bendras kunigų ir vargonininkų suvažiavimas, pasitarimas ar konferencija. Kviečiame pasidalyti konkrečiais praktiškais pasiūlymais.