"Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi" (Lk 9, 23)
 

Mielieji jaunuoliai,

1. Su džiaugsmu ir meile kreipdamasis į jus mūsų įprastinio kasmetinio susitikimo proga, priešais akis turiu ir širdyje laikau įspūdingą „Durų” Romos Tor Vergata lankoje vaizdą. Praėjusių metų rugpjūčio 19-osios vakarą, prasidedant 15-ųjų Pasaulinių jaunimo dienų vigilijai, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus akivaizdoje ranka rankon su penkiais jaunuoliais iš penkių žemynų peržengiau jų slenkstį, tartum simboliškai kartu su jumis visais įžengdamas į trečiąjį tūkstantmetį.

Nuoširdžiausiai trokštu padėkoti Dievui už jaunystės dovaną, per jus liekančią Bažnyčioje ir pasaulyje (plg. Homilija Tor Vergatoje, 2000 08 20).

Taip pat karštai trokštu padėkoti už tai, kad man buvo leista lydėti pasaulio jaunimą per du ką tik pasibaigusio amžiaus dešimtmečius, rodant jam kelią, vedantį į Kristų, kuris „yra tas pat vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8). Sykiu dėkoju ir už tai, kad jaunuoliai lydėjo ir savotiškai palaikė popiežių per jo apaštališkąją kelionę po pasaulio šalis.

15-osios Pasaulinės jaunimo dienos buvo intensyvaus įsimąstymo į mums išganyti kūnu tapusio Žodžio slėpinį momentas. Tai buvo puiki proga švęsti bei skelbti Bažnyčios tikėjimą ir pasirengti iš naujo krikščioniškai įsipareigoti, drauge atsigręžiant į pasaulį, laukiantį naujienos apie gelbstintį Žodį. Autentiškų jaunimo Jubiliejaus vaisių neįmanoma įvertinti statistiškai, juos galima pasverti tiktai artimo meilės bei teisingumo darbais, brangia, tačiau dažnai menkai regima kasdiene ištikimybe. Brangūs jaunuoliai, jums, ypač tiems, kurie tiesiogiai dalyvavote šiame neužmirštamame susitikime, patikėjau nuoseklaus Evangelijos liudijimo pasauliui užduotį.

2. Praturtinti išgyventos patirties, jūs grįžote į savo namus prie savo kasdienių užsiėmimų. Dabar rengiatės švęsti 16-ąją Pasaulinę jaunimo dieną vyskupijose su savo ganytojais.

Šia proga norėčiau pakviesti jus apmąstyti sąlygas, kurias Jėzus kelia norinčiam tapti jo mokiniu: „Jei kas nori eiti paskui mane, – pasakė jis, – teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi” (Lk 9, 23). Jėzus nėra nei triumfo, nei galios Mesijas. Iš tiesų jis nei išlaisvino Izraelį iš romėnų valdžios, nei žadėjo jam politinę šlovę. Kaip tikras Viešpaties Tarnas, jis vykdė savo Mesijo misiją solidarumo, tarnavimo ir nuolankumo ligi mirties dvasia. Jis – Mesijas, kuris netelpa į jokią schemą ir yra aukščiau už bet kurį triukšmą, Mesijas, kurio neįmanoma „suprasti” vadovaujantis sėkmės ir galios logika, pasaulio dažnai laikoma kriterijumi projektams bei veiksmams verifikuoti.

Atėjęs įvykdyti Tėvo valią, Jėzus liko ištikimas iki galo ir taip išgelbėjo visus, kurie jį tiki ir myli ne žodžiais, bet darbais. Meilė yra sąlyga sekti paskui jį, tuo tarpu auka įrodo šios meilės autentiškumą (plg. Apaštališkasis laiškas Salvici doloris, 17–18).

3. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi” (Lk 9, 23). Šie žodžiai išreiškia pasirinkimą, neleidžiantį svyruoti ir gręžiotis atgal. Tai griežtas reikalavimas, kėlęs jaudulį patiems mokiniams ir amžių raidoje daugybei vyrų ir moterų sutrukdęs sekti paskui Kristų. Tačiau būtent toks radikalumas davė įstabių šventumo ir kankinystės vaisių, sutvirtinusių Bažnyčios kelią per laiką. Dar iš šiandien šie žodžiai skamba kaip papiktinimas ir kvailystė (plg. 1 Kor 1, 22–25). Tačiau mums privalu į juos atsigręžti, nes kelias, Dievo nurodytas savo Sūnui, yra tas pats, kuriuo turi eiti paskui jį nusprendęs leistis mokinys. Nėra dviejų kelių, tiktai vienas – tas, kuriuo ėjo Mokytojas. Mokinys negali išrasti kito kelio.

Jėzus ėjo priešakyje savųjų ir kiekvieno prašė daryti tai, ką jis pats darė. Jis sako: atėjau tarnauti, o ne kad man būtų tarnaujama; todėl kiekvienas, kuris nori su manimi būti, turi pasidaryti visų tarnas. Atėjau pas jus kaip neturintis nieko; todėl galiu prašyti jūsų atsisakyti visų turtų, trukdančių jums įeiti į Dangaus karalystę. Susitaikau su prieštaravimu, susitaikau su tai, kad esu atmestas didžiosios savo tautos dalies; todėl galiu jūsų prašyti susitaikyti su prieštaravimu ir priešiškumu, kad ir iš kur tai kiltų.

Kitaip tariant, Jėzus kviečia drąsiai pasirinkti tą patį kelią, pasirinkti pirmiausia „širdyje”, nes ne nuo mūsų priklauso vienokios ar kitokios mus supančios aplinkybės. Bet nuo mūsų priklauso noras, kiek įmanoma, kaip Jis būti klusniems Tėvo valiai bei pasirengusiems ligi galo priimti tai, ką jis yra kiekvienam parengęs.

4. „Teišsižada savęs”. Išsižadėti savęs, vadinasi, atsisakyti savo projekto, dažnai riboto ir menko, ir priimti tai, ką mums yra parengęs Dievas: Tai atsivertimo kelias, be kurio neįmanoma krikščioniškoji egzistencija, kelias, paskatinęs šventąjį Paulių ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20).

Jėzus prašo ne atsisakyti gyventi, bet priimti naują, visavertį gyvenimą, kurį jis vienas tegali duoti. Žmogui būdinga giliai jo esatyje įsišaknijusi tendencija „galvoti apie save”, laikyti savo interesus svarbiausiais ir save – visko matu. Priešingai, tas, kuris eina paskui Kristų, neužsisklendžia savyje ir nevertina daiktų pagal tai, kokią naudą galima iš jų gauti. Jis laiko gyvenimą ne užkariavimo ar nuosavybės objektu, bet dovana ir nepelnyta malone. Juk tikrasis gyvenimas reiškiasi savęs dovanojimu, kuris yra Kristaus malonės vaisius, – laisva egzistencija bendrystėje su Dievu ir savo broliais (plg. Gaudium et spes, 24).

Kai gyventi sekant Viešpačiu tampa aukščiausia vertybe, visos kitos vertybės atsistoja į savo vietą ir įgyja svarbą. Tas, kuris viską matuoja žemiškosiomis gėrybėmis, pralaimės, nepaisant visų sėkmės regimybių: mirtis užklups jį vidury sukauptų turtų, tačiau iššvaisčiusį gyvenimą (plg. Lk 12, 13–21). Tad reikia rinktis – būti arba turėti, pilnatviškas gyvenimas arba tuščia egzistencija, tiesa arba iliuzija.

5. „Teneša savo kryžių ir teseka manimi”. Kaip kryžius gali būti paverstas ornamentiniu objektu, taip ir žodžiai „nešti savo kryžių” gali tapti kalbėjimo maniera. Jėzaus mokyme šiuo posakiu neiškeliamas nei marinimasis, nei išsižadėjimas. Juo nesuponuojama pirmiausia pareiga kantriai pakelti mažas ar dideles kasdienes negandas, neketinama aukštinti skausmo kaip priemonės patikti Dievui. Krikščionis siekia ne kančios kaip tokios, bet meilės. Tada prisiimamas kryžius tampa meilės ir visiško atsidavimo ženklu. Nešti jį paskui Kristų reiškia su juo vienytis pateikiant didžiausią meilės įrodymą.

Negalima kalbėti apie kryžių neatsižvelgiant į Dievo meilę mums, tai, kad Dievas nori mus apipilti savo gėrybėmis. Kviesdamas „Eikite paskui mane”, Jėzus ne tik vėl sako savo mokiniams: „Laikykite mane pavyzdžiu”, bet ir: „Dalykitės mano gyvenimu ir pasirinkimu, kartu su manimi skirkite savo gyvenimą Dievo ir brolių meilei”. Tad Kristus atveria mums „gyvybės kelią”, kuriam, deja, nuolat grasina „mirties kelias”. Tas mirties kelias yra nuodėmė, atskirianti žmogų nuo Dievo ir artimo, kelianti susiskaldymą ir griaunanti visuomenę iš vidaus.

„Gyvybės kelias”, tęsiantis bei atnaujinantis Jėzaus nuostatas, tampa tikėjimo ir atsivertimo keliu. Būtent jis yra tikrasis kryžiaus kelias. Tai kelias, vedantis į pasitikėjimą Kristumi ir jo išganymo planą, į tikėjimą, jog jis mirė tam, kad parodytų Dievo meilę visiems žmonėms; tai išganymo kelias visuomenėje, kuri dažnai būna susiskaldžiusi, sutrikusi ir prieštaringa; tai laimės kelias – laimės, kylančios iš galėjimo sekti Kristumi iki galo, dažnai dramatiškomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis; kelias, kuriuo einant nebaisios nesėkmės, sunkumai, izoliacija, vienatvė, nes žmogaus širdis pilna Jėzaus buvimo; tai taikos, savitvardos ir gilaus širdies džiaugsmo kelias.

6. Brangūs jaunuoliai, nesistebėkite, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje popiežius jums vėl nurodo kryžių kaip gyvybės ir autentiškos laimės kelią. Bažnyčia visada tikėjo ir išpažino, kad išgelbėjimą neša tiktai Kristaus kryžius.

Labai paplitusi viendieniškumo kultūra, vertinanti tai, kas patinka ir atrodo gražu, norėtų įtikinti, kad norint būti laimingam reikia vengti kryžiaus. Kaip idealą ji aukština lengvą sėkmę, greitą karjerą, nuo atsakomybės jausmo atskirtą lytiškumą ir galiausiai savęs įtvirtinimu pagrįstą egzistenciją, dažnai stokojančią pagarbos kitiems.

Bet atverkite akis, brangūs jaunuoliai: tai nėra kelias į tikrąjį gyvenimą, bet takelis, nugramzdinantis į mirtį. Jėzus mums pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės” (Lk 9, 24–25). Jėzus atima iš mūsų visas iliuzijas: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?” (Lk 9, 24–25). Griežtai skambančių, bet širdį ramybės pripildančių žodžių tiesa Jėzus mums atskleidžia autentiško gyvenimo paslaptį (plg. Kreipimasis į jaunimą Romoje, 1998 05 02).

Tad nebijokite žengti keliu, kurį pirmasis nuėjo Viešpats. Savo jaunyste jūs paženklinsite prasidedantį trečiąjį tūkstantmetį vilties ir jūsų amžiui būdingo užsidegimo ženklu. Jei leisite savyje darbuotis malonei, jei rimtai laikysitės savo kasdienio įsipareigojimo, jūs padarysite naująjį amžių visiems geresne epocha.

Su jumis eina Marija, Viešpaties Motina, pirmoji mokinė, likusi ištikima prie kryžiaus, nuo kurio Kristus patikėjo mus jos motiniškai globai. Tegu jus lydi mano apaštališkasis palaiminimas, kurį jums teikiu iš visos širdies.
 

Vatikanas, 2001 metų vasario 14 diena