III Velykų sekmadienis (C)
Apd 5, 27–32, 40–41; Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19
 

Evangelijos skaitinys užmena mįslę. Biblijos tyrinėtojai laikosi bendros nuomonės, kad pirminis Jono evangelijos variantas baigėsi 20-uoju skyriumi, kuris baigiamas paaiškinimu, kodėl Jonas ėmėsi rašyti šią knygą. Jis užsimena, jog galėjo užrašyti dar daug kitų ženklų, „kurie nesurašyti šitoje knygoje”, tačiau jautėsi parašęs pakankamai, kad padėtų įtikėti Jėzų. Taigi išlieka klausimas – kodėl buvo pridurtas dar vienas skyrius? Evangelistas vis dėlto jautė, kad to skyriaus trūksta Evangelijai užbaigti. Jame pasakojama apie Jėzaus pasirodymą prie Genezareto ežero, stebuklingą žūklę Jėzui nurodžius, kur užmesti tinklus, trigubą Petro meilės išpažinimą, po kurio Viešpats paskiria jį ganyti savo avis bei avinėlius, taip pat mįslingai išpranašaujama Petro kankinystė.

Šiame skyriuje aiškiai pabrėžiamas paliepimas „užmesti tinklus”. Skaičius 153 simbolizuoja daugybę naujai įtikėjusiųjų. Petrui patikimas ypatingas vaidmuo – rūpinantis tikinčiųjų bendrija, jam teks paliudyti Viešpatį savo mirtimi.

Jono evangelijos epiloge vėl sutinkame tuos pačius mokinius, kaip ir Velykų rytą, intuityvųjį Joną ir impulsyvųjį Petrą. Pašlovintasis Viešpats nepamiršta vargingo žmogiškojo būvio. Pavargusiems po naktinės žūklės savo bičiuliams jis paruošia pakrantėje pusryčius. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip Jėzus leidžiasi palengva atpažįstamas. Jis tas pats, tačiau ne toks pat. Jo pasirodymai leidžia nujausti naujo pasaulio slėpinį.

Šiame pasakojime aiškiai akcentuojamas Petro vaidmuo. Tai jis nusprendė žvejoti, jis pirmasis, iššokęs iš valties, atplaukė pas Jėzų. Pirmajame amžiuje Bažnyčios tinklams iškilo grėsmė sutrūkinėti dėl į krikščionių bendriją įsitraukiančiųjų daugybės ir įvairovės. Petrui patikimas Bažnyčios vienybės tinklas, jam skirta rūpintis jo vientisumu.

Kupino žuvų tinklo simbolis, po to einantis avių kaimenės įvaizdis reiškia, kad Jėzus suteikia Petrui Bažnyčios vadovo įgaliojimus. Šią interpretaciją patvirtina Jėzaus žodžiai: Petras pavadinamas uola ir jam patikimi Dangaus karalystės raktai (Mt 16, 15–19). Negalima nepastebėti triskart pakartoto Jėzaus klausimo ir Petro atsakymo. Čia įžvelgiama diskretiška Jėzaus šypsena, primenanti tą momentą, kai Petras ūmiai pažada Paskutinės vakarienės metu: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” (Mk 14, 29). Po šio pagyrūniško pažado jis tą naktį tris kartus nupuolė. Šįkart ant ežero kranto Petras nežarsto pagyrų. Jis supratingas ir nuolankus, supranta esąs silpnas, tačiau taip pat suvokia ir savo meilę. Petras, patvirtintas Dievo kaimenės ganytoju ir pirmutiniu tarp apaštalų, supranta, jog tai bus meilės pirmenybė.

Patvirtinęs Petro pirmenybę, Jėzus čia pat paskelbia apie jo kankinystę. Už Dievo privilegijas mokama. Tikrieji Dievo bičiuliai bus taip pat kryžiuojami. Kiekvienas kilniausias pašaukimas pasiekiamas per skaudžius išbandymus.

Šis skyrius parodo, kad tikėjimas į Jėzų Kristų, taip įtaigiai atskleistas ankstesniajame Jono evangelijos skyriuje, turi būti tęsiamas toliau tarnaujant. Tikėjimas netgi gali pareikalauti didžiausios aukos, kaip, pavyzdžiui, iš Petro. Kitais žodžiais tariant, Bažnyčios istorija yra gyva ir dinamiška. Ši istorija sudaro Gerosios Išganymo Naujienos dalį. Prisikėlimo poveikis tęsiasi. Evangelistas, pabaigoje pridurdamas šį skyrių tarsi atveria Evangeliją ateičiai. Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų knygos yra savotiškas Evangelijos komentaras. Jame atskleidžiama, kaip iš dalies išsipildė Jėzaus pranašystė. Petras su apaštalais atvedami į Teismo tarybą ir susilaukia represijų už savo skelbimą. Jie buvo nuplakdinti ir paleisti. Jėzus buvo išpranašavęs, kad dėl Evangelijos teks kentėti. Iš skaitinio galima suprasti, kad ypatingą nemalonę jie užsitraukė dėl daugybės įtikėjusiųjų skaičiaus. Šiame Apaštalų darbų skyriuje, ypač 12–16 eil. matome išsipildant tai, ką simbolizavo 153 Evangelijos žuvys.

Atkreipkime dėmesį į kolegialumą – kalba „Petras ir apaštalai”. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių”, – šie žodžiai ištariami Teismo taryboje, kuri buvo ano meto dieviškasis tribunolas. Ryžtingą Prisikėlimo skelbimą pastiprina tai, kad prie mokinių liudijimo prisideda dar vienas liudytojas: „Mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems”.

Kai mokiniai įtikėjo Jėzų, pradžioje įžvelgę jame stebukladarį Mesiją, jis kalbėjo jiems apie artėjančią kančią ir mirtį. Kristaus Atsimainymas pranoko būsiantį Prisikėlimą. Kristui prisikėlus, pranašystės apie mirtį ir kentėjimus tenka jo mokiniams. Tačiau tai dar ne pabaiga. Skaitinyje iš Apreiškimo knygos vaizduojama galutinė pergalė. Tūkstančiai ir miriadai ištikimųjų Dievo Avinėlio liudytojų dalyvauja jo šlovėje. Tai yra mūsų visų galutinis pašaukimas. Evangelistas Jonas, pridurdamas prie teksto galutinį skyrių, nukreipė Evangelijos žinią į šlovingą ateitį.

Jonas nuo Patmo salos regi Kristaus triumfą kaip didingą liturgiją, apimančią visą dangų. Visatos kūrinijos, dangaus, žemės ir jūros giedami himnai yra tarsi protesto atsvaras triumfališkam Romos imperatorių kultui. Ši dangiškoji liturgija atspindi Prisikėlusiajam Avinėliui priklausančią visą ateitį. Jonas parodo, kad istorija teikia Dievui šlovę per Kristaus pergalę. Prisikėlusysis yra istorijos Viešpats, jam priklauso nuplėšti gyvenimo antspaudus. Kristus gavo iš Tėvo istorijos raktus (Apr 3, 7). Per šio pasaulio įvykius ir katastrofas įgyvendinamas visatos ir žmonijos atpirkimo planas. Tikintieji, sunkiai žengdami per tikėjimo naktį, girdi virš savęs skambančius šlovės himnus.