IV Velykų sekmadienis (C)
Apd 13, 14, 43–52; Apr 7, 9,14–17; Jn 10, 27–30
 

Mūsų kasdienėje kovoje dėl šventumo Jėzaus kančia ir mirtis yra tokia pat veiksminga tikrovė kaip ir Jėzaus prisikėlimas. Kiekvieną kartą švęsdami Eucharistiją kartojame apaštalo Pauliaus žodžius, skelbiame „Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Mūsų laikais net ir tarp tikinčiųjų plinta klastinga klaida. Manoma, kad Jėzaus visiškai nebeskaudina mūsų nuodėmės, kad ir kokios sunkios jos būtų. Atseit Jėzaus prisikėlimas visiškai panaikino jo kančią ir mirtį, tai tik praeities prisiminimas. Kančia esą teturi tiek prasmės, kiek ji išryškina prisikėlusio Viešpaties didybę ir šlovę.

Tačiau Evangelijos tiesa yra tokia, kad kryžius nuolat pasirodo mūsų gyvenime, primindamas, jog Dievo malonė yra absoliučiai laisva ir teikiama dovanai. Tai, kad ji teikiama dovanai, anaiptol nereiškia, jog ji atiduodama už pigią kainą. Dievo malonė kelia mums reikalavimus net tuomet, kai giedame Aleliuja. Skaitinys iš Apaštalų darbų knygos yra puiki iliustracija. Mokiniai „buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios”, tačiau tuo pat metu jie patiria persekiojimus ir visokiausius išbandymus. Patiriantys kančias ir išbandymus mokiniai nemano, kad Dievas juos mažiau myli. Priešingai, jų nuolatinis džiaugsmas, dėkingumo dvasia, uolumas skelbti Dievo žodį nepaisant prieštaravimų neklystamai liudija Dievo meilę. Mokiniai iš tikrųjų „rado” Dievo meilę ir negali į ją neatsiliepti.

Priešingai klaidinga būtų apsiriboti vien kryžiumi ir nuolatine kova. Neturėtume vadintis Velykų žmonėmis, jei netikėtume, kad Prisikėlimas reiškia visišką ir galutinę pergalę. Dievo meilė jau dabar daro mus laimingus, o Dievo šlovėje šios laimės jau niekas nebetemdys. Velykų laikotarpiu skaitoma Apreiškimo knyga – „Prisikėlusiojo Kristaus Evangelija”. Ši Naujojo Testamento knyga nušviečia tylinčios ir persekiojamos Bažnyčios naktį, drąsina bauginamas tikinčiųjų širdis. Skaitinyje iš Apreiškimo knygos vaizduojama milžiniška minia „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų”. Ji stovi prieš Dievo sostą todėl, kad „atėjo iš didžio sielvarto”. Koks kontrastas tarp įgąsdintos „mažosios kaimenės” ir šios didžiulės minios! Tą minią sudaro visi, kuriuos išganinga Dievo meilė saugiai veda žemiškais keliais. Net jeigu šiandien mūsų giedamas Aleliuja nevisiškai pataiko į toną, Dievo karalystėje jis skambės tobulai, harmoningai viešpataujant džiaugsmui.

Skaitinyje iš Apaštalų darbų svarbus dar vienas momentas. Kai Paulius ir Barnabas pirmosios apaštališkosios kelionės metu atvyko į Pisidijos Antiochiją, šis miestas buvo svarbi sustojimo vieta traukiant prekybos vilkstinėms iš Efezo į Rytus. (Dabar 1200 m. virš jūros lygio iškilusioje plynaukštėje teliko jo griuvėsiai.) Pauliaus ir Barnabo skelbimas buvo labai vaisingas, tačiau žydų Rašto aiškintojai iš pavydo sukurstė, kad jie būtų persekiojami. Apaštalas Paulius priima istorinį sprendimą skelbti Evangeliją pagonims. Tai buvo reikšmingas posūkis naujai suvokiant Bažnyčios misiją. Bažnyčioje nebėra privilegijuotų tautų.

Evangelijos skaitinyje Jėzus, pasivadindamas bibliniu Gerojo Ganytojo vardu, parodo, kad jis imasi visiškos atsakomybės už Dievo tautą. Formuluotė „Aš esu” dar kartą apreiškia transcendenciją ir įsipareigojimą. Panašiai kaip ir tuomet, kai Dievas apsireiškė Mozei: „Aš esu” (Iš 3, 14), Jėzus pareiškia esąs šiandien ir visados Gerasis Ganytojas, vertas šio vardo. Evangelistas Jonas atskleidė šio titulo, atskleidžiančio visą išganymo darbą, gelmę. Jono evangelijai būdingas veiksmažodis „pažinti”. Šia sąvoka reiškiamas ne tiek intelektinis, kiek veikiau meilės pažinimas, tarpusavio supratimas ir pagarba, širdžių ir dvasios bendrystė. Gerasis Ganytojas būtent taip „pažįsta” savo avis ir nori būti jų pažintas. Jėzus Evangelijoje atskleidžia, kad tokio pažinimo pavyzdys ir šaltinis yra Tėvo ir Sūnaus tarpusavio pažinimas. Jėzaus teikiamas amžinasis gyvenimas yra ne kas kita, kaip priėmimas į Tėvo ir Sūnaus artumą: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją” (Jn 17, 3).

Sinoptinėse evangelijose Jėzus, pasiskelbęs Mesiju, dažnai sulaukia savo priešininkų neapykantos. Jono evangelijoje Jėzus nuosekliai atskleidžia savo dieviškumą. Trečiaisiais savo viešojo gyvenimo metais jis tris kartus paskelbia tai Jeruzalėje: per Sekmines (Jn 5, 17–18), Palapinių šventę (Jn 8, 58–59) ir per Šventyklos pašventinimo iškilmes, užbaigdamas kalbą apie Gerąjį Ganytoją. Pareiškimas „Aš ir Tėvas esame viena” byloja, kad Jėzui be jokių apribojimų priklauso aukščiausia Tėvo valdžia. Kaip ir kitais kartais, Jėzaus klausytojai neapsirinka. Jie pasipiktina Jėzaus pareikšta tiesa ir nori griebtis smurto: „žydai stvėrėsi akmenų” (Jn 10, 31). Tačiau Jėzus nešvelnina tikrovės, tik dar priduria: „Tėvas manyje ir aš jame” (Jn 10, 38).

Iš pirmo žvilgsnio Evangelijos skaitinyje nelengva užčiuopti užuominų apie Bažnyčią. Nekalbama nė apie kitus piemenis, tarnystes, išganymo tarpininkus. Taip pat neminimi kokie nors sakramentiniai ženklai, su kuriais būtų susietas naujasis gyvenimas. Apskritai Jono evangelijoje nuolat girdimas jaunos Bažnyčios balsas. Viešpaties veikimas joje ir per ją toks nepaneigiamas, kad prieš jį nublanksta regimosios bendruomenės struktūros. Vis dėlto ir šioje ištraukoje galima įžvelgti Bažnyčios ženklų. Nors piemuo pažįsta savo avis asmeniškai, jos visos sudaro kaimenę. Egzistuoja aptvarai, skiriantys vieną avidę nuo kitos (plg. Jn 10, 16). Kalbama ne tik apie vagis ir plėšikus, bet ir apie sargą, atkeliantį vartus, taigi kaimenės šeimininko įgaliotą žmogų. Net kelis kartus pabrėžiamas gyvenimo atidavimas už savo avis ir galia atsiimti gyvybę, tai yra prisikelti (Jn 10, 11. 15. 17. 18). Šis pakartotinai skelbiamas dalykas yra toks svarbus, kad jį reikia iškilmingai švęsti Eucharistijoje.

Ganomos avys jaučiasi saugiai tik pasilikdamos bendruomenėje, girdėdamos Ganytojo balsą. Stiprinti saugumo ir pasitikėjimo jausmą privalo bendruomenės atsakingieji vadovai. Visa Bažnyčia žino esanti Gerojo Ganytojo žinioje.

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly, K. Schuler