ŠEIMA, SANTUOKA IR DE FACTO  GYVENIMO SĄJUNGOS
 

Pratarmė

Šiandien labai paplitęs reiškinys, stipriai besibeldžiantis į krikščionių bendruomenės sąžinę, yra de facto gyvenimo sąjungų gausėjimas visoje visuomenėje ir iš to kylanti antipatija patvariai santuokai. Stengdamasi įžvelgti „laiko ženklus”, Bažnyčia negali neskirti dėmesio šiai tikrovei.

Popiežiškoji šeimos taryba, suvokdama rimtus tokios padėties socialinius bei pastoracinius padarinius ir siekdama deramai išanalizuoti šią sudėtingą ir Bažnyčiai bei pasauliui taip reikšmingą problemą, 1999 metais ir pirmaisiais 2000 metų mėnesiais surengė kelis studijų susitikimus, kuriuose dalyvavo iškilios asmenybės ir garsūs specialistai iš viso pasaulio.

Pateikiamas dokumentas yra šio darbo vaisius. Jame aptariama aktuali ir sunki problematika, susijusi su žmogiškųjų santykių centriniu branduoliu, labai kebliu šeimos ir gyvybės artimo ryšio klausimu, jautriausiomis žmogaus širdies zonomis. Sykiu dėl dabartinės tarptautinės politinės padėties neginčytinos viešosios reikšmės būtinas ir neatidėliotinas yra orientuojantis žodis, pirmiausia skirtinas už šiuos dalykus atsakingiems asmenims. Tai asmenys, kurie vykdo įstatymų leidimo užduotis ir turi galią teisiškai sutvirtinti santuokos instituciją arba, priešingai, remdamiesi tikrovės neatitinkančiu požiūriu į asmenines problemas, susilpninti bendrąjį gėrį, laiduojantį šios natūralios institucijos apsaugą.

Šie apmąstymai taip pat skiriami sielų ganytojams, kuriems šiandien tenka vesti tiek daug krikščionių pagarbos šiai santuokos institucijos saugomai ir krikščioniškojo sakramento patvirtinamai natūraliai vertybei linkme. Santuoka besiremianti šeima atitinka Kūrėjo planą „iš pradžių” (Mt 19, 4). Dievo karalystėje galima sėti tiktai žmogaus širdyje įrašytos tiesos sėklą, kuri vienintelė geba duoti „vaisių kantrumu” (Lk 8, 15); tiesą, virstančią gailestingumu, supratimu ir kvietimu įžvelgti Jėzuje „pasaulio šviesą” (plg. Jn 8, 12) bei iš blogio pančių išlaisvinančią jėgą.

Galiausiai šiuo dokumentu norima teigiamai prisidėti prie dialogo, kuris iškeltų aikštėn šių dalykų tiesą bei iš pačios natūralios tvarkos kylančius reikalavimus, dalyvaujant socialiniuose-politiniuose debatuose bei dalijantis atsakomybe už bendrąjį gėrį.

Tepadaro Dievas, kad šie blaivūs ir atsakingi apmąstymai, artimi tokiai daugybei geros valios žmonių, būtų naudingi gyvenimo bendruomenei, kurios reikia Bažnyčiai ir pasauliui, – būtent šeimai.

Vatikanas, 2000 m. liepos 26 d.

Kardinolas Alfonso Lopez Trujillo
Prezidentas

Vyskupas Francisco Gil Hellin
Sekretorius
 
 

Įžanga

1. Vadinamosios „de facto gyvenimo sąjungos” pastaraisiais metais tapo ypač regimos. Reikalaujama įteisinti jas instituciškai ir net prilyginti šeimoms, kilusioms iš santuokinio įsipareigojimo. Matydama tokios svarbos problemą, ateityje galinčią turėti tiek daug padarinių visai žmonių bendruomenei, Popiežiškoji šeimos taryba pateikiamais apmąstymais norėtų atkreipti dėmesį į pavojus, kuriuos toks pripažinimas bei prilyginimas sukeltų santuokinio ryšio tapatybei, ir į didelę žalą, kuri būtų padaryta šeimai ir visuomenės bendrajam gėriui.

Išnagrinėjus de facto gyvenimo sąjungų socialinį aspektą, jų esminius elementus bei egzistencinius motyvus, dokumente pereinama prie jų teisinio pripažinimo bei prilyginimo problemos, siejant tai su santuoka grįsta šeima ir visa visuomene. Toliau aptarinėjama šeima kaip socialinė gėrybė, akcentuojant ugdytinas objektyvias vertybes ir visuomenei tenkančią teisingumo pareigą ginti ir skatinti santuoka besiremiančią šeimą. Po to nuodugniau analizuojami tam tikri reikalavimo prilyginti aspektai krikščioniškosios santuokos atžvilgiu. Galiausiai pateikiami bendrieji pastoraciniai kriterijai, kuriais derėtų vadovautis orientuojant krikščionių bendruomenes.

Čia pateikti svarstymai skiriami ne tik tiems, kurie Katalikų Bažnyčią aiškiai pripažįsta kaip „gyvojo Dievo Bažnyčią, tiesos stulpą ir atramą” (plg. 1 Tim 3, 15), bet ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių krikščionims, taip pat asmenims, nuoširdžiai besirūpinantiems šiuo brangiu gėriu, būtent šeima, visuomenės pagrindine ląstele. Vatikano II Susirinkimas moko: „Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokos ir šeimos bendruomenės klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais, aukštai vertinančiais šią bendruomenę, nuoširdžiai džiaugiasi įvairiopa parama, šiandien skatinančia žmones vis labiau puoselėti šią meilės bendruomenę bei gerbti gyvybę ir šitaip padedančia sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį” (1).
 
 

I. De facto gyvenimo sąjungos

De facto gyvenimo sąjungų socialinis aspektas

2. Posakiu „de facto gyvenimo sąjungos” aprėpiama visa daugialypė ir heterogeniška žmogiškoji tikrovė, kurios bendras elementas yra gyvenimas kartu (lytinio pobūdžio) nesusituokus. De facto gyvenimo sąjungoms būdinga ignoruoti, atidėti ar net apskritai atmesti santuokinį įsipareigojimą. Tai turi rimtų padarinių.

Santuokoje santuokinės meilės sandora viešai prisiimamos visos pareigos, kylančios iš taip sudaryto ryšio. Toks viešas pareigų prisiėmimas yra ne tik naudingas patiems sutuoktiniams bei jų vaikams, jų emocinei brandai ir sklaidai, bet ir gėris kitiems šeimos nariams. Santuoka grįsta šeima taip pat yra esminis ir brangus gėris visai visuomenei, kurios pamatai tvirtai remiasi vertybėmis, konkrečiai pasireiškiančiomis šeiminiuose santykiuose, kurių patvarumą laiduoja santuoka. Gėris, kylantis iš santuokos, ne mažiau esminis ir Bažnyčiai, laikančiai šeimą „namų Bažnyčia” (2). Visam tam iškyla pavojus, kai santuokos institucijos implicitiškai atsisakoma de facto gyvenimo sąjungų praktikavimu.

3. Pasitaiko, kad lytiškumu trokštama naudotis arba naudojamasi kitaip, negu Dievo įrašyta į žmogaus prigimtį ir jo aktų savitai žmogiškąjį tikslą. Tada tarpasmenė meilės kalba paneigiama ir objektyvia netvarka smarkiai suardomas Kūrėjo ir žmonių giminės Išganytojo norėtasis gyvenimo dialogas. Katalikų Bažnyčios mokymas viešuomenei gerai žinomas, todėl čia nebūtina jo kartoti (3). Tačiau šios problemos socialinis matmuo reikalauja papildomų apmąstymų, siekiant parodyti, ypač tiems, kurie vykdo viešąsias pareigas, jog nepageidautina tokioms privačioms situacijoms teikti viešojo intereso rangą. Dangstantis noru reglamentuoti bendrą gyvenimą socialiniu ir teisiniu lygmeniu, iš tiesų stengiamasi pripažinti de facto gyvenimo sąjungas instituciškai. Tada santuoka grįstos šeimos nenaudai jos taptų institucijomis, kurių teisės ir pareigos būtų patvirtintos teisiškai. Taip de facto gyvenimo sąjungos faktiškai būtų teisiškai prilygintos santuokai. Toks gyvenimas kartu nesusituokus, pastatytas į vieną gretą su santuoka, arba jai prilygintas tiesos ir teisingumo sąskaita, viešai būtų vertinamas kaip „geras”. Taip būtų smarkiai pakenkta santuokai, natūraliai, neabejotinai gyvybiškai svarbiai, pamatinei ir visam socialiniam kūnui reikalingai institucijai.

De facto gyvenimo sąjungų esminiai elementai

4. Ne visoms de facto gyvenimo sąjungoms būdinga ta pati socialinė reikšmė ir ta pati motyvacija. Mėginant nustatyti jų tikslius bruožus, šalia tokių neigiamų aspektų kaip santuokinio ryšio atidėliojimas, ignoravimas ar atmetimas į akis krinta keli elementai. Pirmiausia tai, kad šis santykis yra visiškai praktinis (faktinis). Čia reikia patikslinti, jog toks ryšys suponuoja bendrą gyvenimą nesusituokus, lydimą lytinių santykių (tai skiria jį nuo kitų bendro gyvenimo formų) ir pasižymintį tam tikra patvarumo tendencija (tai skiria jį nuo sporadiško ar atsitiktinio bendro nesantuokinio gyvenimo). De facto gyvenimo sąjungos neapima jokių santuokinių teisių ir pareigų bei nepretenduoja į santuokiniam ryšiui būdingą patvarumą. Jos išsiskiria tvirtu reikalavimu nesudaryti jokio ryšio. Tad nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės nutraukti bendrą gyvenimą, yra vienas iš de facto gyvenimo sąjungų požymių. Taip pat egzistuoja tam tikras daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas „įsipareigojimas” būti tarpusavyje „ištikimiems” tol, kol trunka ryšys.

5. Kai kurios de facto gyvenimo sąjungos aiškiai yra konkretaus sprendimo vaisius. „Bandomoji” de facto gyvenimo sąjunga dažna tarp tų, kurie ketina tuoktis ateityje, tačiau su sąlyga, jog turės sąjungos be santuokinio ryšio patirtį. Tai savotiška santuokos „išankstinė sąlyga” ir ją galima palyginti su „bandomąja” santuoka (4), tačiau nuo pastarosios ji skiriasi tuo, kad siekia tam tikro socialinio pripažinimo.

Kai kurie kartu gyvenantys asmenys teisina savo pasirinkimą ekonominiais sumetimais ar noru išvengti teisinių sunkumų. Tačiau tikrieji motyvai gana dažnai glūdi daug giliau. Neretai tokiais pretekstais dangstoma mąstysena, menkai tevertinanti lytiškumą. Tokia mąstysena paženklinta pragmatizmo, hedonizmo ir meilės be atsakomybės sampratos. Tai leidžia išvengti įsipareigojimo patvariam ryšiui, atsakomybės, autentiškai santuokinei meilei būdingų teisių ir pareigų.

Kitais atvejais tokias de facto gyvenimo sąjungas sudaro išsiskyrę asmenys. Tada jos būna alternatyva santuokai. Dėl įstatymų, leidžiančių lengvai išsiskirti, santuoka praranda savo tapatybę asmens sąmonėje. Čia derėtų pabrėžti, jog pasitikėjimo santuokos institucija netektį gali taip pat lemti ankstesnių jų pačių ar tėvų skyrybų neigiama ir traumuojanti patirtis. Šis nerimą keliantis reiškinys tapo gana įprastas ekonomiškai stipriose šalyse.

Neretai kartu gyvenantys asmenys atvirai atmeta santuoką dėl ideologinių motyvų. Tokiu atveju kalbama apie alternatyvos, tam tikro būdo išgyventi savo lytiškumą pasirinkimą. Tokie asmenys laiko santuoką nepriimtinu dalyku, priešingu jų ideologijai, „neleistinu jų asmeninės gerovės prievartavimu” arba „karštos meilės antkapiu”; visi tokie posakiai rodo žmogiškosios meilės tikrosios prigimties, jos nesavanaudiškumo, kilnumo ir grožio, paremto žmogiškųjų santykių pastovumu bei ištikimumu, nepažinimą.

6. Tačiau de facto gyvenimo sąjungos ne visada yra tokio aiškaus ir sąmoningo sprendimo rezultatas; kartais asmenys, gyvenantys kartu nesusituokę, pareiškia, jog jie tiktai toleruoja ar pakenčia tokią padėtį. Kai kuriose šalyse daugelio de facto gyvenimo sąjungų atsiradimą lemia neprielankumas santuokai, kurį skatina ne ideologiniai motyvai, bet tinkamo atsakomybės ugdymo stygius dėl neturto bei išstūmimo į paribį. Dėl pasitikėjimo santuoka stokos taip pat gali būti kalti šeimoje patirti santykiai, ypač Trečiojo pasaulio šalyse. Be to, svarbus veiksnys, į kurį privalu atsižvelgti, yra neteisingumo situacijos ir nuodėmės struktūros. Tokias sunkias situacijas dar labiau pabloginti gali kultūroje vyraujančios vyro vaidmenį pabrėžiančios ar rasistinės nuostatos.

Šioje aplinkoje dažnos de facto gyvenimo sąjungos, kurių partneriai pareiškia norą iš pat pradžių autentiškai bendrai gyventi, laiko save vyru ir žmona ir stengiasi vykdyti į santuokines panašias pareigas (5). Neturtas, kurio priežastis gana dažnai yra pusiausvyros stokojanti pasaulinė ekonomikos tvarka bei struktūrinės švietimo spragos, labai apsunkina tikrosios šeimos ugdymą.

Kitur labai paplitęs yra bendras nesantuokinis gyvenimas (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį) iki pirmojo vaiko prasidėjimo ar gimimo. Tokie papročiai atitinka senovines ir tradicines praktikas, ypač gajas tam tikrose Afrikos bei Azijos srityse ir susijusias su vadinamąja „santuoka etapais”. Tai praktikos, priešingos žmogaus orumui, sunkiai išnaikinamos ir žyminčios moralinį smukimą, kurį dar labiau stiprina būdinga ir gana apibrėžta socialinė problematika. Tokių sąjungų, keliančių rimtą iššūkį tikėjimo įkultūrinimui trečiajame krikščioniškosios eros tūkstantmetyje), negalima priskirti prie čia mums rūpimų de facto gyvenimo sąjungų (kurios reiškiasi anapus bet kurios tradicinio pobūdžio kultūrinės antropologijos).

De facto gyvenimo sąjungų problematikos sudėtingumas ir daugialypiškumas labai išryškėja atkreipus dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais jos pirmiausia susijusios su ekonominiais motyvais. Tai, pavyzdžiui, pasitaiko ekonomiškai stipriose šalyse, kur pagyvenę žmonės tenkinasi de facto gyvenimo sąjunga, nes baiminasi, jog susituokus padidės mokesčiai ar bus prarasta pensija.

Asmeniniai motyvai ir kultūrinis veiksnys

7. Derėtų paklausti, kokios gilesnės priežastys šiuolaikinėse visuomenėse sukėlė religinės ir civilinės santuokos krizę ir davė pradžią iniciatyvoms, kuriomis siekiama de facto gyvenimo sąjungas pripažinti bei prilyginti santuokai. Taigi, atrodo, jog nestabilioms situacijoms, apibūdinamoms labiau neigiamu (santuokinio ryšio nebuvimu) negu teigiamu aspektu, teikiamas toks pats rangas kaip santuokai. Iš tiesų tokias situacijas įtvirtina gausybė santykių, bet visos jos yra labai toli nuo tikro ir visiško, patvaraus ir socialiai pripažinto abipusio atsidavimo. Įvairių ekonominio, sociologinio ir psichologinio pobūdžio priežasčių, prisidedančių prie meilės privatizavimo ir santuokos institucinės prigimties slopinimo, sudėtingumas perša mintį nuodugniau panagrinėti ideologinę bei kultūrinę perspektyvą, kuria remdamasis pamažu išsiplėtojo ir įsitvirtino šiandiene forma mums pažįstamas de facto gyvenimo sąjungų reiškinys.

Santuokų ir šeimų, kurias kaip tokias pripažįsta įvairių valstybių įstatymai, mažėjimą ir kartu gyvenančių nesusituokusių porų daugėjimą lemia ne izoliuotas ir spontaniškas kultūrinis sąjūdis, bet istoriniai pokyčiai šiandienėse visuomenėse kultūriniu momentu, kurį kai kurie autoriai vadina „postmodernizmu”. Akivaizdu, kad agrarinio pasaulio susiaurėjimas, ekonomikos paslaugų sektoriaus plėtojimasis, vidutinio gyvenimo amžiaus didėjimas, darbo vietos ir asmeninių santykių nepastovumas, po vienu stogu gyvenančių šeimos narių sumažėjimas, socialinių bei ekonominių reiškinių globalizacija susilpnino šeimą ir prisidėjo prie mažesnės šeimos idealo. Tačiau ar to pakanka šiandienei santuokos padėčiai paaiškinti? Santuokos institucija patyrė mažesnę krizę ten, kur šeimos tradicijos išliko tvirtos.

8. Šiame santuokos institucijos kultūrinio ir žmogiško destruktūrinimo procese nevalia nuvertinti „lyties (gender) ideologijos” įtakos. Buvimą vyru ar moterimi iš esmės lemianti ne lytis, bet kultūra. Tokia ideologija griauna šeimos bei tarpasmeninių santykių pagrindus. Dėl jos reikšmės šiuolaikinėje kultūroje bei poveikio de facto gyvenimo sąjungų reiškiniui ją reikėtų panagrinėti išsamiau.

Integruojantis žmogaus asmenybei, labai svarbus veiksnys yra tapatybė. Vaikystės ir paauglystės metais žmogus pamažu įsisąmonina savąjį „aš”, savo tapatybę. Savoji tapatybė įsisąmoninama per savęs ir, vadinasi, savo lytiškumo pažinimą. Kalbama apie tapatybės ir skirtingybės suvokimą. Specialistai paprastai skiria seksualinę tapatybę (tai yra savo lyties psichinės-biologinės tapatybės ir jos skirtingumo nuo kitos lyties suvokimą) ir „lyties” (gender) tapatybę (tai yra tam tikros lyties asmenų visuomenėje atliekamo vaidmens psichinės-socialinės ir kultūrinės tapatybės suvokimą). Asmeniui tinkamai ir harmoningai integruojantis seksualinė ir „lyties” (gender) tapatybė viena kitą papildo, nes asmuo gyvena visuomenėje pagal kultūrinį modelį, atitinkantį jo lytį. Tad „lyties” (gender) seksualinės tapatybės kategorija yra psichinio-socialinio ir kultūrinio pobūdžio. Kai asmenybės integraciją lydi asmens vidinės tiesos pilnatvės, kūno ir sielos vienybės pripažinimas, ji harmoningai atitinka seksualinę tapatybę.

1960–1970 metais paplito teorija (specialistų šiandien bendrai vadinama „konstruktyvistine”), pasak kurios, „lyties” (gender) seksualinė tapatybė yra ne tik bendruomenės ir individo sąveikos vaisius, bet net apskritai nepriklauso nuo asmens seksualinės tapatybės. Kitaip tariant, vyriškoji ir moteriškoji „lytis” visuomenėje yra išskirtinai socialinių veiksnių vaisius, visiškai nesusijęs su seksualiniu asmens matmeniu. Vadinasi, pateisintina bet kuri seksualinė elgsena, net homoseksualumas. Visuomenė privalo pasikeisti taip, kad šalia vyriškosios ir moteriškosios „lyties” socialinio gyvenimo sąrangoje atsirastų vietos ir kitoms „lytims” (6).

Vaisinga dirva „lyties” ideologijai tapo didžiausio neoliberalizmo individualistinė antropologija (7). Panašaus statuso santuokai ir de facto gyvenimo sąjungoms reikalavimas šiandien paprastai teisinamas iš „lyties” ideologijos pasiskolintomis kategorijomis bei sąvokomis (8). Atsirado net tam tikra tendencija vadinti „šeima” bet kurią konsensuso pagrindu sudarytą sąjungą, ignoruojant žmogiškosios laisvės natūralų polinkį į abipusį atsidavimą ir jo esminius elementus, kurie yra santuokos institucijos, žmonijos bendrojo gėrio, pamatas.
 

II. Santuoka grįsta šeima ir de facto gyvenimo sąjungos

Šeima, gyvenimas ir de facto gyvenimo sąjungos

9. Būtina gerai suprasti, kuo iš esmės skiriasi santuoka nuo de facto gyvenimo sąjungų. Būtent tuo remiasi šeimos, kuriai pradžią duoda santuoka, ir bendruomenės, kilusios iš de facto gyvenimo sąjungos, skirtumas. Šeimos bendruomenė gimsta iš sutuoktinių susijungimo sandoros. Ši santuokinės meilės sandora pagrindžia santuoką. Vadinasi, santuoka yra ne viešųjų galių kūrinys, bet už juos ankstesnė natūrali ir pirmapradė institucija. De facto gyvenimo sąjungose paprastai egzistuoja abipusis prisirišimas, tačiau jos neturi šeimą pagrindžiančio viešo ir pirmapradžio santuokinio ryšio. Šeima ir gyvenimas sudaro pirmapradę vienybę, kurią visuomenė privalo saugoti, nes tai yra gyvas žmonių kartų tęstinumo (gyvybės perdavimo ir auklėjimo) branduolys.

Šių dienų atvirose ir demokratinėse visuomenėse valstybė ir viešosios galios neturi paversti  de facto gyvenimo sąjungų institucija, suteikdamos joms panašų statusą, kokį turi santuoka ir šeima, ir juo labiau prilyginti jas santuoka grįstai šeimai. Tai būtų savavališkas galios taikymas, neprisidedantis prie bendrojo gėrio, nes santuoka ir šeima dėl savo pirmapradiškumo visiškai ir radikaliai pranoksta ir viršija suverenią valstybės galią. Blaivaus nešališkumo dvasia, laisva nuo visokio savavališkumo ir demagogiškumo, kviečia įvairiose politinėse bendruomenėse rimtai apmąstyti gyvybiškai svarbų ir būtiną santuoka grįstos šeimos indėlį į bendrąjį gėrį, lyginant tai su emocinėmis nesantuokinio gyvenimo sąjungomis. Neatrodo protinga manyti, jog šeimos bendruomenių, neatsiejamų nuo tvarios ir monogaminės santuokos institucijos, gyvybiškai svarbių funkcijų galėtų masiškai, tvirtai ir nuolatinai imtis de facto gyvenimo sąjungos, grįstos vien emociniais ryšiais. Santuoka grįsta šeima turėtų būti rūpestingai saugoma ir remiama kaip esminis socialinio gyvenimo, stabilumo bei socialinės taikos veiksnys vadovaujantis platesne, visuomenės ateities bei bendrojo intereso iš akių neišleidžiančia vizija.

10. Lygybė įstatymo atžvilgiu turi paisyti teisingumo principo, reikalaujančio traktuoti lygius lygiai, skirtingus skirtingai, kitaip tariant, kiekvienam teisingai atiduoti savo. Šis teisingumo principas būtų pažeistas, jei de facto gyvenimo sąjungos būtų teisiškai traktuojamos panašiai ar lygiai taip pat, kaip santuoka grįsta šeima. Jei santuokinė šeima ir de facto gyvenimo sąjungos nėra nei panašios, nei lygiavertės savo teisėmis, funkcijomis ir tarnavimu visuomenei, tai jos negali turėti panašaus ar lygiaverčio teisinio statuso.

Pretekstas, pateikiamas tų, kurie spaudžia pripažinti de facto gyvenimo sąjungas (jų „nediskriminavimas”), iš tiesų apima santuokinės šeimos diskriminaciją, nes tada ji būtų sulyginta su visomis kitomis bendro nesantuokinio gyvenimo formomis, neatsižvelgiant į tai, ar įsipareigojama laikytis abipusės ištikimybės, gimdyti ir auklėti vaikus, ar ne. Kai kuriose politinėse bendruomenėse šiandien juntama tendencija diskriminuoti santuoką, suteikiant de facto gyvenimo sąjungoms panašų ar tokį patį institucinį statusą, kokį turi santuoka ir šeima, yra rimtas socialinės moralinės sąmonės smukimo, „silpno mąstymo” bendrojo gėrio atžvilgiu, jei ne įtakingų spaudimo grupių vykdomos tikros ideologinės prievartos, ženklas.

11. Principų lygmeniu visuomet būtina išlaikyti viešojo ir privačiojo intereso skyrimą. Visuomenė ir viešosios galios viešąjį interesą privalo ginti ir skatinti; kalbant apie privatųjį interesą, valstybė turi apsiriboti laisvės laidavimu. Viešasis interesas susijęs su viešąja teise, tuo tarpu visa, kas atitinka privatųjį, turi būti palikta privatumo sričiai. Santuoka ir šeima yra viešasis interesas, nes yra pagrindinė visuomenės ir valstybės ląstelė. Kaip tokias, jas privalu pripažinti bei ginti. Du ar daugiau asmenų, nusprendusių gyventi kartu, gali praktikuoti lytinius santykius ar to atsisakyti, tačiau toks bendras gyvenimas nėra viešasis interesas. Viešosios galios turėtų vengti kištis į tokį privataus pobūdžio sprendimą. De facto gyvenimo sąjungos yra privačių elgsenų padarinys ir turėtų neperžengti privatumo plotmės. Jų viešasis pripažinimas ar prilyginimas santuokai, privačiuosius interesus pakeliant į viešųjų interesų rangą, pakenktų santuoka grįstai šeimai. Susituokdami vyras ir moteris įsteigia sąjungą, apimančią visą gyvenimą ir pačia savo prigimtimi orientuotą į sutuoktinių gerovę, vaikų gimdymą bei auklėjimą. Skirtingai negu de facto gyvenimo sąjungų atveju, susituokiant viešai ir formaliai visuomenės labui prisiimami esminiai įsipareigojimai bei uždaviniai, kuriuos vykdyti galima išreikalauti juridiškai.

De facto gyvenimo sąjungos ir santuokinė sandora

12. Vertinant de facto gyvenimo sąjungas, nevalia išleisti iš akių ir subjektyviojo matmens. Priešais mus konkretūs žmonės su savo požiūriu į gyvenimą, tikslais, vienu žodžiu, „istorija”. Turime atsižvelgti į asmenų, kurie irgi gali klysti, individualios sprendimo laisvės ir orumo egzistencinę tikrovę. Tačiau reikalaujant viešai pripažinti de facto gyvenimo sąjungas peržengiamas vien individualių laisvių lygmuo. Todėl pravartu imtis šios problemos remiantis socialinės etikos požiūriu: žmogiškasis individas yra asmuo ir dėl to socialinė būtybė; žmogus yra ir socialus, ir racionalus (9).

Asmenys gali susitikti per dialogą ir, kiek tai susiję su bendruoju gėriu, remtis bendromis vertybėmis bei bendrais reikalavimais. Šioje srityje visuotinis atramos taškas, kriterijus gali būti tiktai tiesa apie žmogaus gėrį, objektyvi, transcendentinė ir visiems vienoda tiesa. Pasiekti šią tiesą ir jos laikytis yra asmeninės laisvės ir brandos sąlyga, tikrasis tvarkingo bei vaisingo bendro visuomenės gyvenimo tikslas. Išskirtinis dėmesys subjektui, individui, jo tikslams bei sprendimams, nė kiek nepaisant socialinio bei objektyvaus, į bendrąjį gėrį orientuoto matmens, yra savavališko ir nepriimtino, objektyvioms vertybėms aklo, žmogaus orumui priešingo ir socialinei tvarkai žalingo individualizmo rezultatas. „Tad reikia skatinti apmąstymus, kurie ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms padėtų atrasti santuokos ir šeimos vertę. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: Šeima yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kur vyras ir moteris pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir dovanoti gyvybę. Autoritetas, pastovumas ir tarpusavio ryšių paženklintas gyvenimas šeimoje deda laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje (10). Klausydamasis žmogaus širdyje įrašyto moralės įstatymo, protas gali iš naujo atrasti šeimą. Šeima kaip meile grįsta ir jos gaivinama bendruomenė (11) savo jėgą semia iš galutinės meilės sandoros, kuria vyras ir moteris abipusiškai atsiduoda, kartu tapdami Dievo bendradarbiais dovanojant gyvybę” (12).

Vatikano II Susirinkimas nurodo, kad vadinamoji laisvoji meilė (amore sic dicto libero) (13) ardo ir griauna santuoką. Kaip esminio elemento jai trūksta santuokinės meilės, pagrįstos asmeniniu bei neatšaukiamu sutikimu, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą atiduoda ir priima, taip duodami pradžią teisiniam ryšiui ir sukurdami teisingumo viešuoju matmeniu patvirtintą vienetą. Tai, ką Susirinkimas vadina „laisvąja” meile, kuri yra priešinga tikrajai santuokinei meilei, buvo sėkla, sudaiginusi – ir visuomet daiginanti – de facto gyvenimo sąjungas. Vėliau, vykstant spartiems socialiniams-kultūriniams pokyčiams, ji lėmė dabartinių iniciatyvų, siekiančių suteikti šioms faktinėms sąjungoms viešąjį statusą, atsiradimą.

13. De facto gyvenimo sąjungų klausimo, kaip ir bet kurios kitos žmogiškosios problemos, reikia imtis vadovaujantis ir racionalia perspektyva, tiksliau recta ratio (14). Šiuo klasikinės etikos posakiu norima parodyti, kad tikrovės suvokimas ir proto sprendimas turi būti objektyvūs, nepriklausomi nuo tokių sąlygojančių veiksnių kaip netvarkingas emocionalumas, silpnumas skausmingų situacijų, skatinančių paviršutinišką užuojautą, akivaizdoje, galimi ideologiniai prietarai, socialinis ar kultūrinis spaudimas, spaudimo grupių ar politinių partijų įtaka. Tiesa, krikščionis laikosi santuokos ir šeimos vizijos, kurios antropologinis ir teologinis pagrindas harmoningai šaknijasi iš Dievo žodžio, Bažnyčios tradicijos ir Magisteriumo kylančioje tiesoje (15). Tačiau tikėjimo šviesa moko, kad Santuokos sakramentas yra ne koks nors vėlesnis ir išoriškas dalykas, savotiškas išorinis sutuoktinių meilės „sakramentinis” priedėlis, bet, priešingai, natūrali santuokinės meilės tikrovė, Kristaus paimta į Naujosios Sandoros tvarką kaip išganymo ženklas ir priemonė. Vadinasi, de facto gyvenimo sąjungų problema gali ir turi būti traktuojama vadovaujantis recta ratio. Tai pirmiausia ne krikščioniškojo tikėjimo, bet racionalumo klausimas. Priešpriešinti šioje srityje konfesinę „katalikiškąją mintį” „pasaulietiškajai minčiai” būtų klaidinga (16).
 

III. De facto gyvenimo sąjungos visuomenės visumoje

Prilyginimo problemos socialinis ir politinis matmuo

14. Tam tikros radikalios kultūrinės įtakos (pavyzdžiui, jau aptartoji „lyties” [gender] ideologija) šeimos institucijai yra kenksmingos. „Tačiau dar didesnį nerimą kelia tiesioginis šeimos institucijos puolimas, vykdomas vienu metu kultūriniu, politiniu, įstatyminiu ir administraciniu lygmeniu. Aiškiai linkstama prilyginti šeimą gana skirtingoms bendro nesantuokinio gyvenimo formoms, neatsižvelgiant į įvairias pamatines etinio ir antropologinio pobūdžio aplinkybes” (17). Todėl pirmiausia svarbu apibrėžti šeimos tapatybę. Ši tapatybė neatsiejama nuo vyro ir moters santuokinio ryšio pastovumo, laikomo vertybe bei reikalavimu. Šį pastovumą išreiškia bei patvirtina vaikų gimdymo bei auklėjimo visos visuomenės labui perspektyva. Santuokos ir šeimos pastovumas remiasi ne tik su tai susijusių asmenų gera valia, bet ir instituciškumu, kurį santuokinio gyvenimo pasirinkimui suteikia valstybės viešasis pripažinimas. Šio pastovumo pripažinimas, apsauga ir skatinimas atitinka visų interesą, ypač silpniausiųjų, tai yra vaikų.

15. Kitas pavojus, kuris išryškėja nagrinėjant mus dominančios problemos socialines implikacijas, yra subanalinimas. Kai kas mano, jog de facto gyvenimo sąjungų pripažinimas bei prilyginimas santuokai ir šeimai neturėtų mūsų perdėm jaudinti, nes tokių atvejų nėra daug. Tačiau šiuo atveju yra kaip tiktai priešingai. Toks kiekybinis problemos traktavimas verstų suabejoti, ar naudinga kelti de facto gyvenimo sąjungų problemą kaip turinčios pirmutinę reikšmę, ypač tada, kai rimtai santuokos ir šeimos apsaugos problemai (dabartinei ir būsimai) vargiai skiriama pakankamai deramo dėmesio vykdant šeimos politiką, kuri realiai darytų įtaką socialiniam gyvenimui. Nediferencijuotas individų laisvės rinktis aukštinimas, iš akių išleidžiant bet kurią socialinių vertybių tvarką, kyla iš santuokos ir šeimos visiškai individualistinės ir privatizuotos sampratos, aklos jų objektyviam socialiniam matmeniui. Be to, nevalia užmiršti, kad gyvybės perdavimas yra visuomenės „genetinis” principas, o vaikų auklėjimas – pirmapradė visuomenės audinio perteikimo ir kultūros vieta, jos struktūrinės konfigūracijos esminis branduolys.

De facto gyvenimo sąjungų pripažinimas ir prilyginimas santuokai diskriminuoja santuoką

16. Viešai pripažįstant de facto gyvenimo sąjungas, sukuriama asimetriška teisinė padėtis: visuomenė įsipareigoja kartu gyvenantiems asmenims, tuo tarpu pastarieji jos atžvilgiu neprisiima santuokai būdingų pareigų. Padėtis pasidaro dar keblesnė, kai šios sąjungos santuokai prilyginamos, nes tada jos santuokos atžvilgiu privilegijuojamos, t. y. atleidžiamos nuo kai kurių esminių pareigų visuomenei. Taip pripažįstama paradoksali disociacija, galiausiai kenkianti šeimos institucijai. Kalbant apie nesenus įstatyminius pasiūlymus prilyginti de facto gyvenimo sąjungas, net homoseksualų, šeimoms (nevalia užmiršti, kad jų pripažinimas yra pirmasis žingsnis prilyginimo šeimoms link), parlamento nariams derėtų priminti, jog jiems privalu tam priešintis, nes „įstatymų leidėjai, ypač parlamentų nariai katalikai, neturėtų savo balsais remti tokių įstatymų projektų, kurie kaip priešingi bendrajam gėriui bei tiesai apie žmogų yra tikrai neteisingi” (18). Tokie įstatymų projektai visiškai neatitinka prigimtinio įstatymo ir todėl yra nesuderinami su įstatymo kilnumu. Augustinas yra pasakęs: Non videtur esse lex, quae iusta non fuerit (19). Būtina pripažinti galutinį teisinės tvarkos pagrindą (20). Tai ne pretenzija primesti visai visuomenei tam tikrą elgesio „modelį”, bet santuoka grįstos šeimos nepamainomo indėlio į bendrąjį gėrį pripažinimas. Visur, kur šeima išgyvena krizę, svyruoja ir visuomenė.

17. Šeima turi teisę tikėtis iš visuomenės apsaugos ir palaikymo; tai pripažįsta daugelis galiojančių konstitucijų visame pasaulyje (21). Kalbama apie teisingą pripažinimą, jog santuoka grįsta šeima visuomenėje atlieka esminę funkciją. Šią pirmapradę šeimos teisę atitinka valstybės ne tik moralinė, bet ir pilietinė pareiga. Ši santuoka grįstos šeimos teisė būti visuomenės ir valstybės saugoma bei palaikoma turi būti įtvirtinta įstatymu. Tai klausimas, susijęs su bendruoju gėriu. Tomas Akvinietis skaidria argumentacija atmeta moralinio ir pilietinio įstatymų prieštaravimo vienas kitam galimybę; jie vienas nuo kito skiriasi, bet nėra nesutaikomi; tarp jų nėra nei vienbalsiškumo, nei prieštaravimo (22). Pasak Jono Pauliaus II, „svarbu, kad tie, kurie buvo pašaukti valdyti tautų likimus, pripažintų ir sustiprintų santuokos instituciją; iš tiesų santuoka turi ypatingą teisinį statusą, pripažįstantį sutuoktinių teises bei pareigas ir vienas kito, ir vaikų atžvilgiu; šeimos vaidmuo visuomenėje, kurios tęstinumą ji laiduoja, yra pats svarbiausias. Šeima skatina jaunimo socializaciją ir, perduodama vertybes bei kasdien leisdama patirti broliškumą ir solidarumą, prisideda prie smurto reiškinių ribojimo. Ieškant teisėtų sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje, jos nevalia statyti greta su paprasčiausiomis asociacijomis ar sąjungomis; pastarosios negali naudotis ypatingomis teisėmis, išskirtinai susijusiomis su santuokinio įsipareigojimo ir santuoka grįstos šeimos kaip gyvenimo ir tvarios meilės bendruomenės, gyvybei atviro, visiško ir ištikimo sutuoktinių vienas kitam atsidavimo vaisiaus, apsauga” (23).

18. Politikai privalo suvokti problemos rimtumą. Vakarų šalyse mūsų dienomis politinė veikla neretai teikia pirmenybę pragmatiniams aspektams apskritai bei vadinamajai „balansavimo politikai” konkrečiais klausimais ir visaip vengia diskusijos dėl principų, galinčios sugriauti sunkius ir netvirtus partijų, aljansų ar koalicijų kompromisinius susitarimus. Tačiau ar tokia politika neturėtų veikiau remtis aiškiais principais, pagarba esminėms vertybėms, pamatinių postulatų aiškumu? „Jei nėra jokios galutinės tiesos, vadovaujančios politinei veiklai ir nurodančios jai kryptį, idėjas ir įsitikinimus, nesunku priversti tarnauti jėgai. Demokratija be vertybių, kaip rodo istorija, lengvai virsta atviru arba menkai pridengtu totalitarizmu” (24). Įstatymų leidimo užduotis neatsiejama nuo politinės atsakomybės; todėl politikams tenka pareiga budriai vengti (turint omenyje ne tik principus, bet ir jų taikymą) bet kurios moralinio įstatymo ir pilietinio įstatymo neatitikties, galinčios turėti rimtų padarinių dabar ir ateityje, ir ginti teisinės tvarkos auklėjamąją bei kultūrinę vertę (25). Viešasis interesas veiksmingiausiai ginamas ne demagogiškai nuolaidžiaujant spaudžiančioms grupėms, mėginančioms išrūpinti de facto gyvenimo sąjungoms aukštesnį statusą, bet energingai bei sistemingai skatinant nuoseklią šeimos politiką, kuria siekiama paversti santuoka grįstą šeimą socialinės politikos centru bei varikliu ir aprėpti plačią šeimos teisių sritį (26). Šventasis Sostas apmąstė šį klausimą Šeimos teisių chartijoje (27), kur nepritarė sampratai, pripažįstančiai valstybei vien socialinės pagalbos funkciją.

Santuokos ir „de facto gyvenimo sąjungų” skirtingumo antropologiniai pagrindai

19. Santuoka remiasi gerai apibrėžtomis antropologinėmis prielaidomis, skiriančiomis ją nuo kitokio pobūdžio sąjungų ir besišaknijančiomis – anapus konkretaus veikimo, „to, kas faktiška”, srities – moters ir vyro kaip asmenų būtyje.

Tarp tokių prielaidų galima paminėti: moters ir vyro lygybę, nes „abu yra asmenys” (28) (nors skirtingu būdu); abiejų lyčių tarpusavio papildomumą (29), lemiantį natūralų potraukį ir skatinantį gimdyti vaikus; meilės vienas kitam galimybę, kurią lytinis skirtingumas bei papildomumas sąlygoja taip, kad „ši meilė ypatingu būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu” (30); galimybę – kurią turi laisvė – sudaryti pastovų ir galutinį, tai yra teisiškai įpareigojantį, ryšį (31); galiausiai santuokinio ir šeiminio gyvenimo, pirmutinės auklėjimo ir atvėrimo visuomenei per giminystės ryšius (prisidedančius prie žmogaus asmens ugdymo) aplinkos, socialinį matmenį (32).

20. Pripažinus specifinės vyro ir moters meilės galimybę, akivaizdu, jog tokia meilė (dėl pačios savo prigimties) krypsta į tam tikrą intymumą bei išskirtinumą, vaikų gimdymą ir gyvenimo bendro projekto formulavimą. Kai to norima ir norima taip, kad kitam laiduojamas gebėjimas to reikalauti, tada tikrai galima kalbėti apie dviejų žmogaus asmenų abipusį dovanojimą ir priėmimą. „Amor coniugalis (santuokinė meilė) nėra tiktai ir pirmiausia jausmas; priešingai, tai savo esme įsipareigojimas kitam asmeniui, įsipareigojimas, prisiimtas konkrečiu valios aktu. Būtent toks įsipareigojimas meilei suteikia coniugalis savybę. Įsipareigojimą prisiėmus ir priėmus sutikimo aktu, meilė virsta santuokine ir niekada nepraranda šio pobūdžio” (33). Būtent tai Vakarų istorinė krikščioniškoji tradicija vadina santuoka.

21. Vadinasi, kalbama apie pastovų bendrą projektą, kylantį iš vaisingos santuokinės meilės kaip teisiškai įpareigojančio dalyko laisvo ir visiško dovanojimo. Teisingumo matmuo santuokai būdingas kaip pirmapradei socialinei institucijai (duodančiai pradžią visuomenei). „Jie laisvi švęsti savo santuoką, lygiai taip pat laisvai vienas kitą pasirinkę; tačiau atlikdami šį aktą, jie įsteigia asmeninę padėtį, kur meilė tampa privaloma ir turinti teisinio pobūdžio padarinių” (34). Gali būti kitokių lytiškumo išgyvenimo būdų – net priešingų natūraliems potraukiams, kitokių bendro gyvenimo formų, kitokių ryšių tipų – pagrįstų ar nepagrįstų lytiniu skirtingumu ir kitokių priemonių gimdyti vaikus. Tačiau santuoka grįsta šeima išsiskiria tuo, kad ji yra vienintelė institucija, apimanti visus minėtuosius elementus vienu metu ir nuo pradžių.

22. Derėtų pabrėžti tam tikrų antropologinių principų, susijusių su moters ir vyro ryšiu, pamatiškumą ir nepamainomumą ne tik bendram gyvenimui, bet taip pat ir pirmiausia visų asmenų orumo gynybai. Šių principų branduolys ir esminis elementas yra dviejų orumu lygių, tačiau lytiškumu skirtingų ir vienas kitą papildančių asmenų santuokinė meilė. Pavojus iškilęs būtent santuokos kaip natūralios ir žmogiškos tikrovės prigimčiai ir per tai visos visuomenės gerovei. „Kaip visi žinome, šiandien diskutuojama ne tik dėl santuokos ypatybių ir tikslų, bet ir abejojama pačios institucijos verte ir naudingumu. Net ir saugantis nederamų apibendrinimų, negalima ignoruoti plintančio de facto gyvenimo sąjungų reiškinio (plg. Familiaris consortio, 81) ir atkaklių viešosios nuomonės formavimo kampanijų, kuriomis siekiama suteikti santuokinį kilnumą net tos pačios lyties asmenų sąjungoms” (35).

Štai pamatinis principas: kad meilė taptų autentiška ir laisva santuokine meile, ji turi būti laisvu santuokinio sutikimo aktu paversta teisiškai įpareigojančia meile. „Remiantis šiais principais, – baigė popiežius, – galima nustatyti ir suvokti esminį skirtumą tarp grynos de facto gyvenimo sąjungos – net jei ji tvirtintų, jog šaknijasi meilėje, – ir santuokos, kur meilė virsta ne tik moraliniu, bet ir griežtai teisiniu įpareigojimu. Abipusiškai prisiimtas ryšys savo ruožtu veiksmingai stiprina iš jo kilusią meilę, skatina jos pastovumą sutuoktinių, vaikų ir pačios visuomenės labui” (36).

Iš tikrųjų santuoka, kuri pagrindžia šeimą, nėra vien „būdas įgyvendinti lytiškumą kaip porai”; jei ji būtų tiktai tai, ji tebūtų vienas būdas iš galimų kitų (37). Ji taip pat nėra vien tiktai dviejų asmenų jausmingos meilės išraiška: šis bruožas priskiriamas meilei apskritai draugystės prasme. Santuoka daugiau negu tai: ji yra moters ir vyro sąjunga, apimanti visą jų kaip moters ir vyro būtį. Tokia sąjunga įsteigiama tiktai partnerių laisvos valios aktu, tačiau jos specifinį turinį lemia žmogaus – vyro ir moters – būties struktūra, būtent abipusis atsidavimas ir gyvybės perdavimas. Toks atsidavimas visu vyro ir moters tarpusavio papildomumo matmeniu, norint vienas kitam priklausyti teisiškai, vadinamas santuoka, ir partneriai tada tampa sutuoktiniais: „Tokia santuokinė bendrystė kyla iš vyro ir moters natūralaus tarpusavio papildomumo ir yra maitinama asmeninio sutuoktinių noro dalytis visu savo gyvenimu, tuo, ką jie turi, ir kas yra: dėl to ji yra giliai žmogiško poreikio vaisius ir ženklas” (38).

Santuokos prilyginimas homoseksualiems santykiams – dar didesnė blogybė

23. Tiesa apie santuokinę meilę leidžia geriau suvokti rimtus socialinius homoseksualių ryšių institucionalizavimo padarinius. „Akivaizdu, koks nederamas yra reikalavimas priskirti santuokinę tikrovę dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai. Pirmiausia tam prieštarauja objektyvi negalimybė padaryti tokią partnerystę vaisingą perduodant gyvybę pagal Dievo planą, įrašytą į pačią žmogaus struktūrą. Be to, tam trukdo prielaidų Kūrėjo norėtajam vyro ir moters tarpasmeniniam papildomumui tiek fiziniu-biologiniu, tiek psichologiniu lygmeniu stygius” (39). Santuokos nevalia nužeminti iki homoseksualaus santykio lygio; tai prieštarauja sveikam protui (40). Reikalavimo traktuoti homoseksualų poras kaip de facto gyvenimo sąjungas moralinės ir teisinės implikacijos yra itin rimtos (41). „Homoseksualų ‘de facto gyvenimo sąjungos’, kita vertus, yra apgailėtinas iškraipymas to, kas turėtų būti vyro ir moters meilės ir gyvenimo bendrystė, ženklinama gyvybei atviro abipusio atsidavimo” (42). Tačiau padėtis dar rimtesnė, kai siekiama – tai liudija tam tikros nesenos iniciatyvos – prilyginti tokias sąjungas „legaliai santuokai” (43). Negana to, iniciatyvos suteikti homoseksualų gyvenimo sąjungoms galimybę teisiškai įsivaikinti vaikus tampa dar vienu rimtu pavojingu veiksniu (44). „Du vyrai ar dvi moterys negali sudaryti tikros šeimos, ir dar mažiau galima suteikti tokiai sąjungai teisę įvaikinti šeimos neturinčius vaikus” (45). Priminti tiesos apie santuokinę meilę socialinę transcendenciją ir, vadinasi, pabrėžti, jog pripažinti homoseksualius ryšius ar – dar blogiau – prilyginti juos santuokai būtų didelė klaida, nėra jokia tokių žmonių diskriminacija. Tuo tarpu tai ignoruoti reikštų smarkiai pakenkti bendrajam gėriui, reikalaujančiam, kad santuokinė sąjunga būtų įstatymų pripažįstama, skatinama ir saugoma kaip šeimos pagrindas (46).

(Tęsinys kitame numeryje)

(1) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 47.
(2) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11; Dekretas Apostolicam actuositatem, 11.
(3) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2331–2400; Popiežiškoji šeimos taryba. Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė (1995 12 08).
(4) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Familiaris consortio, 80.
(5) Šiose srityse humanizuojanti ir pastoracinė Bažnyčios veikla, teikdama pirmenybę vargšams, tokias gyvenimo sąjungas siekia „padaryti tvarkingas” per santuokos šventimą (arba, nelygu koks atvejis, per įteisinimą arba sutvarkymą); tai daroma laikantis bažnytinės pareigos šventinti krikščioniškąsias šeimas.
(6) Įvairios konstruktyvistinės teorijos šiandien laikosi skirtingų sampratų, kaip visuomenė – jų nuomone – turėtų plėtotis ir prisitaikyti prie įvairių „lyčių” (pavyzdžiui, auklėjimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse). Vienos kalba apie tris lytis, kitos – apie penkias, trečios – apie septynias, dar kitos nurodo skaičių, kuris gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių.
(7) Šiai „lyčių” ideologijai sutvirtėti skirtingu mastu padėjo ir marksizmas, ir struktūralizmas. Didelę įtaką jai padarė „seksualinė revoliucija”, besivadovaujanti W. Reicho (1897–1957), raginusio „išsilaisvinti” iš bet kurios seksualinės drausmės, postulatais, taip pat Herbertas Marcuse’as (1898–1979), kvietęs išbandyti visas seksualines situacijas (remiantis seksualiniu polimorfizmu, vienodai pripažįstančiu „heteroseksualią” – tai yra lytiškai natūralią – ir „homoseksualią” orientaciją), nepaisant šeimos, jokio natūralaus lyčių skirtingybės tikslingumo ir jokių kliuvinių, keliamų pareigos perduoti gyvybę. Radikalus ir griežčiausias feminizmas, kuriam atstovauja Margaret Sanger (1879–1966) ir Simone de Beauvoir (1908–1986), irgi nebuvo šio ideologijos tvirtėjimo proceso paribyje. Toks feminizamas „heteroseksualumą” ir monogamiją laiko viena iš galimų seksualinės praktikos formų.
(8) Tokią poziciją, deja, palankiai sutinka daugelis svarbių tarptautinių institucijų, ir tai daro žalą šeimos sąvokai, kurios būtinas pagrindas yra santuoka. Tarp tokių institucijų yra ir kai kurie Jungtinių Tautų organizacijos organai; jie, atrodo, neseniai ėmė laikytis kai kurių šių teorijų, ignoruodami 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio, kur šeima vadinama „natūraliu ir pamatiniu visuomenės elementu”, tikrąją reikšmę (plg. Popiežiškoji šeimos taryba. Šeima ir žmogaus teisės [1999], 16).
(9) Plg. Aristotelis. Politika, I, 9–10 (Bk 1253a).
(10) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2207.
(11) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Familiaris consortio, 18.
(12) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1999 12 01).
(13) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 47.
(14) „<…> anapus skirtingų mokyklų egzistuoja žinojimo visuma, kurią galima laikyti tam tikru dvasiniu žmonijos paveldu. Tarsi būtume susidūrę su implicitine filosofija, kurios dėka kiekvienas žmogus jaučia šiuos principus, nors ir apibendrintai bei nesąmoningai. Kaip tik todėl, kad šis žinojimas iki tam tikro laipsnio yra bendras visiems, jis turėtų tapti savotišku atskaitos tašku įvairioms filosofinėms mokykloms. Jeigu protas sugeba intuityviai pajusti ir suformuluoti pirminius bei visuotinius gyvenimo principus ir padaryti teisingas, logiškai ir etiškai nuoseklias išvadas, toks protas nusipelno, kad jį vadintų teisingu protu, arba, kaip sakydavo antikoje, orthos logos, recta ratio” (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 4).
(15) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Dei Verbum, 10.
(16) „Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus skelbimas yra tarsi kyšulys, į kurį gali sudužti tikėjimą ir filosofiją jungiantis ryšys, tačiau už jo plyti neaprėpiamas tiesos vandenynas. Čia matome ne tik proto ir tikėjimo ribą, bet ir aiškiai apšviestą erdvę, kur jiedu gali susitikti” (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 23). „Gyvybės Evangelija skirta ne tik tikintiesiems: ji skirta kiekvienam. Gyvybės, jos gynimo ir skatinimo reikalas rūpi ne vien krikščionims” (Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 101).
(17) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos katalikų organizacijų forumą (1998 06 27).
(18) Popiežiškoji šeimos taryba. Pareiškimas dėl Europos parlamento rezoliucijos, kuria de facto gyvenimo sąjungos, įskaitant homoseksualių asmenų, prilyginamos šeimai (2000 03 17).
(19) Augustinas. De libero arbitrio, I, 5, 11.
(20) „Socialinis gyvenimas ir jo teisinis aparatas reikalauja galutinio pagrindo. Jei nėra jokio kito įstatymo, išskyrus civilinį, tai tada turime pripažinti, jog kai kurias vertybes, tarp jų ir tas, dėl kurių žmonės kovojo ir kurias laikė lemiamais žingsniais lėtame žygyje į laisvę, galima panaikinti paprasčiausia balsų dauguma. Prigimtinio įstatymo kritikai turėtų neišleisti iš akių šios galimybės ir, skatindami įstatymus, priešingus pamatiniams bendrojo gėrio reikalavimams, įsisąmoninti visus savo veiksmų padarinius, nes gali pakreipti visuomenę pavojinga linkme” (Kardinolas A. Sodano. Kalba per Popiežiškosios šeimos tarybos surengtą antrąjį Europos politikų bei įstatymų leidėjų susitikimą (Vatikanas, 1998 10 22–24).
(21) Europoje, pavyzdžiui, Vokietijos konstitucijoje: „Valstybės tvarka laiduoja santuokai ir šeimai ypatingą apsaugą” (6 str.); Ispanijos: „Viešoji valdžia laiduoja socialinę, ekonominę ir teisinę šeimos apsaugą” (39 str.); Airijos: „Valstybė laiko šeimą pirmine ir pagrindine natūralia visuomenės ląstele ir moraline institucija, turinčia neatimamas ir nuolatines teises, pirmesnes ir viršesnes už bet kurią pozityviąją teisę. Dėl šios priežasties valstybė įsipareigoja ginti šeimos struktūrą bei autoritetą kaip būtiną visuomenės pagrindą ir būtiną tautos ir valstybės gerovės elementą” (41 str.); Italijos: „Respublika pripažįsta šeimos, kaip santuoka grįstos natūralios visuomenės, teises” (29 str.); Lenkijos: „Santuoka, tai yra vyro ir moters sąjunga, taip pat šeima, tėvystė ir motinystė Lenkijos Respublikoje turi susilaukti apsaugos bei rūpinimosi” (18 str.); Portugalijos: „Šeima, kaip pagrindinis visuomenės elementas, turi teisę į visuomenės bei valstybės teikiamą apsaugą ir į visas sąlygas, leidžiančias jos nariams įgyvendinti save kaip asmenį” (67 str.).
Panašiai teigiama ir kitų pasaulio šalių konstitucijose: Argentinos: „<…> įstatymu bus nustatyta <…> visapusė šeimos apsauga” (14 str.); Brazilijos: „Šeima, visuomenės pagrindas, yra valstybės ypatingos apsaugos objektas” (226 str.); Čilės: „Šeima yra pagrindinis visuomenės branduolys <…>. Valstybės pareiga <…> teikti apsaugą gyventojams ir šeimai <…>“ (1 str.); Kinijos Liaudies Respublikos: „Valstybė gina santuoką, šeimą, motinystę ir vaikus” (49 str.); Kolumbijos: „Valstybė be jokios diskriminacijos pripažįsta neatimamų asmens teisių primatą ir gina šeimą kaip pamatinę visuomenės instituciją” (5 str.); Pietų Korėjos: „Santuoka ir šeima remiasi atskiro asmens orumu ir lyčių lygybe; valstybė visomis turimomis priemonėmis sieks šio tikslo” (36 str.); Filipinų: „Valstybė laiko filipiniečių šeimą tautos pagrindu. Todėl, norėdama ją aktyviai skatinti bei laiduoti jos visišką išsiskleidimą, ji turi intensyviai skatinti solidarumą. Santuoka yra neliečiama socialinė institucija; ji yra šeimos pagrindas ir turi būti saugoma valstybės” (15 str.); Meksikos: „<…> Įstatymas <…> gina šeimos sandarą ir sklaidą” (4 str.); Peru: „Bendruomenė ir valstybė <…> taip pat gina šeimą ir skatina santuoką. Jos laiko jas natūraliomis ir pagrindinėmis visuomenės institucijomis” (4 str.); Ruandos: „Šeima, kaip Ruandos tautos natūralus pagrindas, bus saugoma valstybės” (24 str.).
(22) „Kiekvienas žmogaus įstatymas yra toks tik tada, kai kyla iš prigimtinio įstatymo. Kita vertus, tai, kas prieštarauja prigimtiniam įstatymui, yra ne įstatymas, bet įstatymo iškraipymas” (Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I–II, q. 95, a. 2).
(23) Jonas Paulius II. Kalba per Popiežiškosios šeimos tarybos surengtą antrąjį Europos politikų bei įstatymų leidėjų susitikimą (Vatikanas, 1998 10 23).
(24) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 46.
(25) „Kaip 1948 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ištikimi politikai ir įstatymų leidėjai, įsipareigojame skatinti ir ginti vyro ir moters santuoka grįstos šeimos teises. Tai turi būti daroma visais lygiais: vietiniu, regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu. Tiktai tada tikrai tarnausime bendrajam gėriui nacionalinėje ir tarptautinėje srityje” (Popiežiškosios šeimos tarybos surengto antrojo Europos politikų ir įstatymų leidėjų susitikimo [Vatikanas, 1998 10 22–24] išvados).
(26) „Šeima yra pagrindinis pilietinės visuomenės branduolys. Jai tikrai tenka svarbus ekonominis vaidmuo, kurio nevalia nepastebėti, nes šeima yra didžiausias žmogiškasis kapitalas; tačiau jos misija apima ir daug kitokių užduočių. Pirmiausia ji yra natūrali, santuoka besiremianti gyvenimo bendruomenė ir dėl šios priežasties daug patvaresnė už bet kurias kitas socialines bendruomenes” (trečiojo Amerikos politikų ir įstatymų leidėjų susitikimo [Buenos Aires, 1999 08 3–5] baigiamasis pareiškimas).
(27) Plg. Šeimos teisių chartija, preambulė.
(28) Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 6.
(29) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2333; Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 8.
(30) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 49.
(31) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2332; Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos Rotos tribunolą (1999 01 21).
(32) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 7–8.
(33) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos Rotos tribunolą (1999 01 21).
(34) Ten pat.
(35) Ten pat.
(36) Ten pat.
(37) „Santuoka lemia teisinę struktūrą, skatinančią šeimos patvarumą. Ji leidžia atnaujinti kartas. Ji nėra paprasta sutartis ar privatus dalykas; priešingai, tai viena iš pagrindinių visuomenės struktūrų, palaikančių jos sąryšingumą” (Prancūzijos Vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos pareiškimas dėl „Pilietinio solidarumo pakto” įstatymo projekto [1998 09 17] ).
(38) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 19.
(39) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos Rotos tribunolą (1999 01 21).
(40) „Dviejų tos pačios lyties asmenų santykis nėra lygiavertis vyro ir moters santykiui. Tiktai pastarąjį galima traktuoti kaip porą, nes jis implikuoja lyčių skirtingumą, santuokos matmenį, tėvystės ir motinystės gebėjimą. Akivaizdu, kad homoseksualumas negali išreikšti šios simbolinės visumos” (Prancūzijos Vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos pareiškimas dėl „Pilietinio solidarumo pakto” įstatymo projekto [1998 09 17] ).
(41) Dėl rimtos homoseksualių aktų vidinės moralinės netvarkos, prieštaraujančios prigimtiniam įstatymui, žr.: Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2357–2359; Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Persona humana (1975 12 29); Popiežiškoji šeimos taryba. Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė (1995 12 08), 104.
(42) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškosios šeimos tarybos 14 visuotinio susirinkimo dalyvius (1999 06 04); plg. Jonas Paulius II. Kalba per Viešpaties Angelo maldą (1994 06 19).
(43) Plg. Popiežiškoji šeimos taryba. Pareiškimas dėl Europos parlamento rezoliucijos, kuria de facto gyvenimo sąjungos, įskaitant homoseksualių asmenų, prilyginamos šeimai (2000 03 17).
(44) „Negalima išleisti iš akių, kad toks įstatymas, kaip pripažįsta ir patys jo skatintojai, yra pirmasis žingsnis, pavyzdžiui, suteikiant įvaikinimo galimybę homoseksualiais ryšiais susisaisčiusiems asmenims. Mes baiminamės dėl ateities ir apgailestaujame dėl to, kas įvyko” (Prancūzijos Vyskupų konferencijos pirmininko pareiškimas paskelbus „Pilietinį solidarumo paktą” [1999 10 13] ).
(45) Jonas Paulius II. Kalba per Viešpaties Angelo maldą (1994 02 20).
(46) Plg. Ispanijos Vyskupų konferencijos Nuolatinės komisijos pareiškimas (1994 06 24) dėl Europos parlamento 1994 metų vasario 8 dienos rezoliucijos, kurioje kalbama apie homoseksualių vyrų ir moterų lygias teises.