V Velykų sekmadienis (C)
Apd 14, 21–27; Apr 21, 1–5; Jn 13, 31–35
 

„Štai Dievo padangtė tarp žmonių.” Ši mintis iš antrojo liturginio skaitinio dažnai kartojama Šventajame Rašte. Ji žadina mūsų tikėjimą ir primena tuos laikus, kai prie Sinajaus kalno Izraelis formavosi kaip Dievo tauta. Nuo tada buvo nuolat suvokiamas Dievo, kažkokiu būdu gyvenančio tarp savo žmonių, buvimas. Dievo esamybę išreiškė Sandoros skrynia. Viešpats buvo vaizduojamas kaip „sėdintis ant kerubų” (1 Sam 4, 4). Kai Dovydas užėmė Jeruzalę ir padarė ją sostine, vienas pirmųjų jo užmojų buvo pastatyti šventyklą Viešpačiui, kad jis galėtų gyventi tarp savo žmonių. Dovydas sakė pranašui Natanui: „aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo skrynia pasilieka palapinėje!” (2 Sam 7, 9). Biblijos autoriai anaiptol nevienodai įsivaizdavo Dievo buvimą tarp žmonių. Štai Pakartoto Įstatymo knygos autorius specialiai vengia šventyklos, kaip Dievo pasilikimo vietos, sampratos. Čia šventykla suvokiama kaip Dievo pasirinkta vieta – buveinė jo vardui (plg. Įst 12, 11). Dievo „vardas” yra jo asmens ir kartu dieviškojo buvimo nuoroda. Tačiau tokia samprata stengiamasi pabrėžti, kad Dievas netelpa šventykloje, jis nėra uždarytas pastato erdvėje.

Pati ypatingiausia ir garbingiausia Dievo esamybės forma įgyvendinta Jėzuje Kristuje. Evangelistas Jonas radikaliausiai atskleidžia šią tiesą žodžiais: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 14). Evangelistas pavartojo graikišką žodį, nusakantį Viešpaties buvimą kaip „palapinės pasistatymą”. Šia sąvoka Jonas atkreipia dėmesį į Senosios Sandoros skrynią ir parodo, kad Dievo esamybė nuo šiol įkūnyta „kūnu”.

Jėzui grįžus pas Tėvą, Viešpaties buvimas tarp mūsų įgyvendinamas daugeriopai. Viešpats esti Žodyje, kai jis yra skaitomas ar skelbiamas. Viešpats yra ir ten, kur du ar trys susirenka jo vardu. Ypatingu būdu Viešpats yra Eucharistijoje.

Apreiškimo knygos autorius, rašydamas apie Dievo buvimą šiandienos skaitinio ištraukoje, turi omenyje garbingiausią Dievo buvimą laikų pabaigoje, kai „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo”. Tačiau mes dar tebesame tame pasaulyje, kuris nusakomas žodžiu „pirmiau”. Todėl mums, krikščionims, tenka liudyti Dievo esamybę mirties, liūdesio ir kentėjimų akivaizdoje. Mes privalome liudyti Dievo buvimą tiems, kurie nėra jo patyrę. Tai byloja kiti šios dienos liturginiai skaitiniai. Apaštalų darbuose pasakojama, kaip nenuilstantys Paulius ir Barnabas keliauja iš miesto į miestą skelbdami žodį ir ragindami „išlaikyti tikėjimą”. Per apaštalų tarnystę Dievas „atvėrė tikėjimo vartus”, ir daugelis pagonių galėjo tikėjimu atpažinti jo buvimą.

Evangelijos skaitinyje Dievo buvimas nusakomas paprastai ir giliai. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.” Šie Jėzaus žodžiai liudija, kad mylėdami kitus taip, kaip mus myli Jėzus, mes padarome jį esamą. Iš tikrųjų mūsų meilė yra mumyse veikiančios jo meilės darbas (1 Jn 4, 11–12). Savo atsisveikinimo kalboje Jėzus kalba ne apie artimo meilę apskritai. Šis aukščiausias Jėzaus mokymas yra jo gyvybės ir mirties vaisius. Ši meilė nėra vien žmogaus draugystė. Tai paties Jėzaus meilės tąsa.

Jono evangelijos skaitinys įveda mus į Paskutinės vakarienės menę. Judas išeina į naktį, ir likusio mokinių būrio nebetemdo išdavystės šešėlis. Jėzus, tarsi vaduodamasis nuo slogaus išdavystės artumo, prabyla triumfo šūksniu: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas ir Dievas pašlovintas per jį”. Tai skamba ne gedulingai, bet šventiškai ir džiaugsmingai. Ši evangelisto Jono „valanda” apima mirtį, prisikėlimą, žengimą į dangų ir Dvasios atsiuntimą. Tuo momentu, kai Jėzus atsiduoda tamsos galybėms, suspindi jo šlovė, tiksliau, jame spinduliuoja Tėvo šlovė. Šiuo momentu Dievo Sūnus pasirodo kaip Žmogaus Sūnus ir Aukščiausias laikų pabaigos Teisėjas. Laikų pabaiga jau prasidėjo. Nors Jėzus nemato istorinės įvykių raidos, jis kontempliuoja šių įvykių amžinąją prasmę. Mes skelbiame šią „Jėzaus valandą” per kiekvieną Eucharistiją, švęsdami jo mirtį, prisikėlimą ir laukdami jo šlovingo atėjimo.

Pašlovinimas šiandienos skaitinyje nuskamba penkis kartus. Ši sąvoka dažnai aptinkama apaštalo Pauliaus laiškuose. Dabarties žmonės neretai žvelgia į šią sąvoką ganėtinai skeptiškai. Baroko meno puošnumas, didybė, dažnai egzaltuotos formos ne vienam žmogui siejasi su triumfalizmu ir jėgos rodymu. Šventajame Rašte ši sąvoka anaiptol nereiškia puošmenų, ji skamba labai galingai. „Jis parodė savo šlovę”, – rašo evangelistas Jonas Galilėjos Kanos epizode (Jn 2, 11). Be abejo, Kristaus prisikėlimas yra pats didžiausias jo šlovės pasireiškimas.

Kad geriau suvoktume Evangelijos skaitinio prasmę, atkreipkime dėmesį į žodelytį „dabar”. Žmogaus Sūnus būtent dabar yra pašlovintas; per jį dabar pašlovintas Dievas. Dabar Jėzus taria savąjį taip, atiduodamas gyvybę už mus. Jis apiplėšia save, nesilaikydamas savo lygybės su Dievu (plg. Fil 2, 6–8). Atsisakydamas savo dievystės arba to, ką mes laikome jo šlovės pagrindu, jis tarytum „ištuština” save, atsiduodamas niekingiausiai, pagal žmonių supratimą, mirčiai ant kryžiaus. „O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins.” Tas bematant reiškia prisikėlimą. Dabar, pasiaukojimo mirčiai metu, Jėzaus didybė pasiekia kulminaciją.