Tema: „Gyvenimas kaip pašaukimas”
 

Garbingieji Broliai Vyskupai, brangūs viso pasaulio Broliai ir Seserys,
 

1. Artimiausia „Pasaulinė maldos už pašaukimus diena”, kurią švęsime 2001 metų gegužės 6-ąją, praėjus vos keliems mėnesiams nuo Didžiojo jubiliejaus pabaigos, bus skirta temai: „Gyvenimas kaip pašaukimas”. Šią krikščioniškajam gyvenimui labai svarbią temą norėčiau kartu su jumis apmąstyti šiame laiške.

Žodžiu „pašaukimas” labai taikliai apibūdinamas meilės laisve grįstas Dievo santykis su kiekvienu žmogumi, nes „kiekvienas gyvenimas yra pašaukimas” (Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 15). Dievas, užbaigęs kūrimo darbą, apžvelgė žmogų ir matė, kad tai, ką padarė, buvo „labai gera” (plg. Pr 1, 31): jis sukūrė jį pagal savo „paveikslą ir panašumą”, patikėjo viską jo veiklioms rankoms ir pašaukė jį į artimos meilės ryšį.

Žodis „pašaukimas” padeda suprasti dieviškojo apreiškimo dinamiką ir taip pat atskleidžia žmogui tiesą apie jo egzistenciją. „Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas, – rašoma Susirinkimo dokumente Gaudium et spes, – yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui” (19). Būtent šiuo meilės dialogu su Dievu remiasi kiekvieno asmens galimybė augti pagal jo linijas bei ypatybes, kurios, priimtos kaip dovana, geba „įprasminti” jo kasdienės egzistencijos istoriją bei pamatinius ryšius žengiant keliu į gyvenimo pilnatvę.

2. Laikyti gyvenimą pašaukimu reiškia puoselėti vidinę laisvę skatinant žmogų trokšti ateities ir sykiu atmesti pasyvios, nuobodžios ir banalios egzistencijos vaizdinį. Taip gyvenimas įgyja „gautosios dovanos, iš prigimties linkusios virsti dovanojamu gėriu” (Nauji pašaukimai naujai Europai [1998], 16, b), vertę. Žmogus parodo, jog yra atgimęs iš Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 3.5) tada, kai išmoksta eiti naujojo įsakymo keliu: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 12). Galima teigti, jog meilė tam tikra prasme yra Dievo vaikų DNR; tai „šventasis pašaukimas”: Dievas mus pašaukė „ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus” (2 Tim 1, 9–10).

Kiekvieno pašaukimo kelio pradžioje yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jis mums atskleidžia, jog mes ne vieni statydiname savo gyvenimą, nes gyvenimo įvykių sūkuryje su mumis eina Dievas, kuris, jei mes to norime, su kiekvienu kuria įstabią meilės istoriją, vienatinę bei nepakartojamą ir sykiu harmoningai derančią su žmonija ir kosmosu. Atrasti Dievo buvimą savo istorijoje, nebesijausti našlaičiu, bet žinoti, jog yra Tėvas, kuriuo galima visiškai pasitikėti, – štai didysis lūžis, perkeičiantis žmogaus horizontą ir parodantis, kad žmogus, pasak Gaudium et spes, „gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas” (24). Šiuose Vatikano II Susirinkimo žodžiuose glūdi krikščioniškosios egzistencijos ir kiekvieno žmogaus autentiško savęs įgyvendinimo paslaptis.

3. Tačiau šiandien tokia krikščioniškosios egzistencijos traktuotė priversta skaitytis su Vakarų kultūros, kurioje Dievas išstumtas iš kasdienio gyvenimo, tam tikrais būdingais bruožais. Štai kodėl būtina visos krikščionių bendruomenės vieningomis pastangomis „iš naujo evangelizuoti gyvenimą”. Šios pamatinės pastoracinės pastangos neatsiejamos nuo liudijimo vyrų ir moterų, rodančių egzistencijos, kurios versmė yra Dievas, vaisingumą, semiančių savo jėgą iš klusnumo Dvasios veikimui ir kasdienių vargų autentiškos prasmės laidu laikančių bendrystę su Kristumi ir Bažnyčia. Kiekvienam būtina atrasti savo asmeninį pašaukimą krikščionių bendruomenėje ir į tai dosniai atsiliepti. Kiekvienas gyvenimas yra pašaukimas, ir kiekvienas tikintysis kviečiamas bendradarbiauti statydinant Bažnyčią. „Maldos už pašaukimus pasaulinės dienos” tikslas yra atkreipti dėmesį į įšventintųjų tarnautojų bei asmenų, nusiteikusių sekti Kristumi reikliu pašvęstojo gyvenimo keliu praktikuojant evangelinius patarimus, primygtinį poreikį.

Reikia įšventintųjų tarnautojų, kurie yra „Kristaus Atpirkėjo sakramentinio buvimo įvairiais laikais ir įvairiose vietose nuolatinė garantija” (Christifideles laici, 55) ir, skelbdami Žodį ir švęsdami Eucharistiją bei kitus sakramentus, veda krikščionių bendruomenes amžinojo gyvenimo keliu.

Reikia moterų ir vyrų, kurie savo liudijimu išlaikytų „gyvą pagrindinių Evangelijos vertybių suvokimą” ir nuolatos Dievo tautai primintų reikalavimą „gyvenimo šventumu atsiliepti į Šventosios Dvasios širdyse išlietą Dievo meilę ir savo elgesiu atspindėti sakramentinį pašventinimą, Dievo įgyvendintą per Krikštą, Sutvirtinimą ir Šventimus” (Vita consecrata, 33).

Tegu Šventoji Dvasia sužadina daug ypatingosios konsekracijos pašaukimų, idant jie skatintų krikščioniškąją tautą dosniau laikytis Evangelijos ir padėtų visiems lengviau suvokti egzistencijos kaip Dievo gražumo bei šventumo atspindėjimo prasmę.

4. Mintimis gręžiuosi į jaunuolius, ištroškusius vertybių ir dažnai negebančius rasti jų link vedančio kelio. Tiktai Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Todėl būtina padėti jiems sutikti Viešpatį ir užmegzti su juo tvirtą ryšį. Jėzus turi įžengti į jų pasaulį, paimti į savo rankas jų istoriją ir atverti jų širdis, kad jaunuoliai Jėzų vis geriau pažintų sekdami jo meilės pėdomis.

Čia turiu galvoje svarbų Dievo tautos ganytojų vaidmenį. Jiems primenu Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Kunigai pirmiausia tesistengia žodžio tarnyba ir tarnavimo dvasia bei tikru Velykų džiaugsmu spinduliuojančiu savo gyvenimo pavyzdžiu iškelti tikintiesiems prieš akis kunigystės kilnumą bei reikalingumą <…>. Šiam tikslui pasiekti labai naudingas uolus ir protingas dvasinis vadovavimas. <…> Tačiau jokiu būdu nedera laukti, jog tas šaukiančiojo Viešpaties balsas būsimiesiems kunigams suskambės kokiu nors nepaprastu būdu. Jį reikia suvokti ir atpažinti iš ženklų, kuriais Dievas kasdien apreiškia savo valią protingiems krikščionims. Tuos ženklus kunigai privalo įdėmiai stebėti” (Presbyterorum ordinis, 11).

Turiu galvoje taip pat pašvęstojo gyvenimo institutų narius, pašauktus liudyti, jog mūsų vienintelė viltis yra Kristus; jis vienas teikia jėgų įgyvendinti mūsų gyvenimo pasirinkimus; tiktai jis gali patenkinti žmonijos giliausius išganymo poreikius. Tegu šių asmenų buvimas ir tarnavimas atveria jaunuolių širdis Dievo kupinos vilties horizontams ir moko juos nuolankumo, meilės bei tarnystės nesavanaudiškumo. Tegu jų pašvęstojo gyvenimo bažnytinė ir kultūrinė reikšmė tampa ypatinga pastoracine pasiūla, padedančia mokyti bei ugdyti jaunuolius išgirsti Viešpaties kvietimą ir laisva dvasia į tai dosniai ir entuziastingai atsiliepti.

5. Dabar kreipiuosi į jus, brangūs tėvai krikščionys, akindamas jus būti artimus savo vaikams. Nepalikite jų vienų paauglystės ir jaunystės didžiųjų sprendimų akivaizdoje. Padėkite jiems apsisaugoti nuo gerovės sekinančios paieškos ir kreipkite juos į autentišką džiaugsmą, Dvasios džiaugsmą. Stenkitės, kad jų širdyje, kartais pagautoje ateities baimės, nuaidėtų išlaisvinantis tikėjimo džiaugsmas. Mokykite juos, kaip rašė mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Paulius VI, „kukliai skonėtis gausybe žmogiškų džiaugsmų, kuriuos Kūrėjas jau turi parengęs mūsų kelyje: trykštančiu egzistavimo ir gyvenimo džiaugsmu; skaisčios ir pašventintos meilės džiaugsmu; raminančiu gamtos ir tylos džiaugsmu; kartais asketišku rūpestingo darbo džiaugsmu; atliktos pareigos džiaugsmu ir pasitenkinimu; skaidriu tyrumo, tarnavimo ir dalijimosi džiaugsmu; reikliu aukojimosi džiaugsmu” (Gaudete in Domino, I).

Tegu šeimos veiklą palaiko katechetų ir mokytojų krikščionių, ypatingu būdu pašauktų skatinti jaunuolių pašaukimo jausmą, veikla. Jiems tenka pareiga padėti atrasti kiekvienam iš jų Dievo numatytą planą, ugdant jų pasirengimą paversti savo gyvenimą, Dievui pašaukus, dovana misijos labui. Tai įvyksta laipsniškai apsisprendžiant galutiniam „taip”, kuriuo visa egzistencija pajungiama Evangelijos tarnystei. Brangūs katechetai ir mokytojai, norėdami pasiekti šį tikslą, turite padėti jums patikėtiems jaunuoliams žvelgti aukštyn, įveikti nuolatinę pagundą daryti kompromisus. Mokykite juos pasitikėti Dievu, kuris yra Tėvas ir rodo nepaprastą meilės didybę, patikėdamas kiekvienam asmeninę užduotį didelėje misijoje „atnaujinant žemės veidą”.

6. Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad pirmieji krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42). Kiekvienas susitikimas su Dievo žodžiu yra tinkama proga priminti pašaukimą. Dažnas sąlytis su Šventuoju Raštu padeda suprasti stilių ir gestus, kuriais Dievas išrenka, pašaukia, moko ir dalijasi savo meile.

Eucharistijos šventimas ir malda leidžia geriau suprasti Jėzaus žodžius: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37–38; plg. Lk 10, 2). Meldžiant pašaukimų, išmokstama su Evangelijos išmintimi žvelgti į pasaulį ir tai, ko reikia kiekvieno žmogaus gyvenimui ir išganymui; negana to, išgyvenama Kristaus meilė ir užuojauta žmonijai ir gaunama malonė, leidžianti sekant Švenčiausiosios Mergelės pavyzdžiu pasakyti: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38).

Kviečiu visus su manimi melsti Viešpatį, kad netrūktų darbininkų pjūčiai:
 

Vatikanas, 2000 m. rugsėjo 14 d.

Jonas Paulius II